Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-08 nr. 3339

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• MARIUS BUROKAS44
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Česlovo Milošo gimtadienis Krasnagrūdoje
8
• O Vilniuje – Česlovo Milošo laiptai2

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gausi ir prieskoninga puota Alantoje
13

KNYGOS 
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Anapus vėjo
3
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pamestos realybės vadelės
4
• PRANAS VISVYDAS.
Staigmenomis ir sąmoju permainingai toks pats
2
• NAUJOS KNYGOS4
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Kurioje rankovėje slepiasi stebuklas?
1

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
XV Vilniaus festivalis: su skoniu, be pompastikos
• VACLOVĄ AUGUSTINĄ kalbina RITA NOMICAITĖ.
Atminties laivai

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Jaunoji juvelyrika
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Įvykio vietoje
3

PAVELDAS 
• REGINA RESNIK BLATAS.
Arbit Blatas

POEZIJA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS3
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ4
• STASYS JUREVIČIUS4

PROZA 
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Šokiai
2

VERTIMAI 
• AKSINIJA MICHAILOVA
• CESARE PAVESE.
Apie mitą, simbolį ir kita
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Angelas
122

KULTŪRA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS KUNCA
1935 – 2011
1
• VALENTINAS KLIMAS
1958 – 2011

DE PROFUNDIS
sėdėjau šalia pasidėjus mylimojo lavoną
verpiau
(Ričardas Šileika)
 
• WOODY ALLEN.
Pinčako įstatymas
2

TEATRAS

„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]


Tęsinys. Pradžia 26 numeryje


Antroje pasakojimo apie XIX tarptautinį lėlių teatrų festivalį (gegužės 25–28 d.) dalyje – keletas lakoniškų įspūdžių apie mūsų lėlių teatrų ir svečių spektaklius.



„Juoba“
Nuotrauka iš festivalio archyvo

Kai kurie Klaipėdos lėlių teatro ironiškojo spektaklio „Juoba“ (pagal A. Jarry; režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė) etiudai pasirodė ištęsti, visą spektaklį vienodai garsiai skambėjo muzika, o tai vargino... Tačiau už drąsą dramos pjesę „versti“ į objektų teatro kalbą režisierė ir lėlininkės Rūta Bunikytė, Renata Kutaitė, Renata Idzelytė bei šviesų dailininkė Kamilė Kondrotaitė vertos pagarbos. Retai rodomą spektaklį turbūt sunkiau ir vaidinti; žiūrovai nemato, koks didelis bendras aktorių darbas, kuriant dinamišką reginį ir padedant viena kitai, vyksta anapus uždangos, o jis, ko gero, ne mažiau įdomus nei scenos reginys.



„Privati valda“
Nuotrauka iš festivalio archyvo

Vitalijaus Mazūro spektaklis „Privati valda“ (Vilniaus teatras „Lėlė“), kaip ir dauguma jo suaugusiesiems skirtų vaidinimų, tarp lėlininkų skelia diskusijų žiežirbų. Šitokia dailininko fantazija! Kaip išradingai išnaudota didelė scenos erdvė (tai reta šiais mažų teatriukų klestėjimo laikais, nes tam reikia sąlygų – erdvių patalpų ir didelių trupių). Betgi tas gyvo avinėlio tampymas po sceną (manau, žiūrovų mintys tuo metu nuo spektaklio turinio pasuka gyvūnų globos teisių link...), pasaulio matymas „juoda balta“, pyktis dėl nustekentos Lietuvos, politikavimas, senų sąskaitų su praėjusiais laikais suvedimas... Šiuosyk į akis krito dramaturgijos dalykai – išeitų, kad keliama silpno, neryžtingo valstybės valdovo (jį vaidina Šarūnas Datenis), užleidusio savo šalį groteskiškiems „pabaisiukams“ iš Rytų, problema. Taip sumanyta ar taip tik išėjo?.. Jauni aktoriai iš visų jėgų vaidina „pabaisiukus“ – daug negatyvios energijos sklinda nuo scenos. Kita vertus, toks politiškai angažuotas teatras dabar retenybė. Tik įdomu, kokios mintys ir jausmai po spektaklio aplankė kolegas iš buvusios Sovietų Sąjungos?..

Prieš „Stalo teatro“ (Vilnius) spektaklį „Gandro dovana“ su jaunąja teatrologe Viktorija Ivanova diskutavome apie priklausomybės nuo įvairių technologijų įtaką lėlių teatrui: jei koks laidelis sugenda arba išlenda, spektaklis tampa neįmanomas... Tad vien aktorių vaidybos jau negana? Šį svarstymą ekspromtu išprovokavo dėl techninių garso nesklandumų niekaip nepradedamas spektaklis (įsivaizduoju, kiek per tą ilgą pauzę nervinosi užkulisiuose laukiantys aktoriai!). Vėliau, žiūrėdamas muzikinį vaidinimą, mintyse mėginau atskirti Jokūbo Viliaus Tūro ir Saulės Degutytės vaidinamus etiudus (ne visų pabaigų režisūra gerai apgalvota, pvz., kaip baigėsi gandro kova su gyvatėmis, neaišku, nes ji „persikėlė“ į užkulisius...) nuo Valdo Narkevičiaus kuriamo „garso takelio“ (kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė). Išties, muzika kuria emocinį spektaklio toną ir valdo jį ritmu. Be to, šiam spektakliui itin svarbu, kad erdvė būtų kamerinė, kad žiūrovai sėdėtų kuo arčiau vaidinančiųjų (svarbūs aktorių žvilgsniai, net jų kvėpavimas!). Kauno kameriniame teatre, priešingai nei mažučiame Klaipėdos lėlių teatre, kur žiūrėjau vaidinimą anksčiau, tarp aktorių ir žiūrovų jau buvo tam tikra distancija, ir tai spektaklį gadino.

Rygos valstybinis lėlių teatras parodė interaktyvų jaunų lėlininkų Lienitės Osipovos ir Anrijaus Sirmaiso vaidinamą spektaklį „Miegančioji gražuolė“. Programėlėje pažymėta, kad spektaklį pernai režisavo Reinas Aguras (Estija) ir Vija Bluzma (Latvija). Sakytumei, ką du režisieriai čia galėjo veikti, kurdami neįmantrų „stalo teatro“ spektakliuką su aktorių pašmaikštavimais ir dainomis, bet visažinis režisierius Rimas Driežis pasufleravo: regėjome naują daug anksčiau sukurto spektaklio sceninę redakciją. Taigi spektaklis – latvių lėlių teatro istorijos faktas, o tikslesni premjeros metai sufleruotų ir kitą vertinimo kontekstą. Aktoriai vaidino latvių kalbą „derindami“ su angliškais intarpais; tikiu, mažiesiems latvių žiūrovams spektaklis prie širdies, o išrankiai festivalių kolegų publikai jis naujų horizontų neatvėrė. Gaila, bet kuo gyvena Rygos valstybinis lėlių teatras šiandien, liko neaišku.



„Striboro miškas“
Nuotrauka iš festivalio archyvo

Rijekos lėlių teatras (Kroatija) parodė gana „karingą“ ir vizualų didelės erdvės spektaklį „Striboro miškas“ (rež. Lary’s Zappia). Tą „karingumo“ įspūdį sukūrė tai, kad aktoriai it kariai vaidino, regis, su miniatiūriniais mikrofonais ir apsirengę „maskuojamuosius kombinezonus“, naudojo daug metalinių daiktų (vieną veikėją įkūnijo net kirvis), o dar temperamentingos kroatų tautos dainos! Jokių čia šnabždesių ir lyrizmų! Beje, projektiniai festivalio spektakliai kėlė „neįmanomos meilės“ idėją tarp nesuderinamų gyvūnų rūšių (nors į šeimą ir vaikus šiuolaikinėje Europoje galima pažiūrėti ir ne taip paviršutiniškai), o kroatai – priešingai – ištikimi tradicijai: anot programėlės, „naivus motinos sūnus galiausiai atrado laimę vesdamas paprastą moterį“...



„Peras Giuntas“
Nuotrauka iš festivalio archyvo

Kemerovo srities A. Gaidaro lėlių teatras (Rusija) parodė 2002-aisiais sukurtą bežodę „plastinę siuitą“ „Peras Giuntas“ (pagal H. Ibseno pjesę ir E. Grie­go muziką). Spektaklio režisierius Dmitrijus Vichretskis ir judesio specialistė Tatjana Grigorjanc rėmėsi jaunos trupės galimybėmis ir aktorių kūnus panaudojo kaip gyvą, besikeičiančią dekoraciją Pero Giunto dramos siužetui papasakoti. Įdomu, nors režisūra čia beveik kaip dresūra – kiek suprantu, jokių individualių improvizacijų, atsitiktinumų spektaklyje būti negali, tik ansambliškumas ir griežtas bendro plastinio piešinio atlikimas. Lėlės (dailininkas Viktoras Chutkovas) pasirodė kiek buitiškos, tarsi iš kito spektaklio, nederančios prie abstraktaus aktorių judesio. Ir patetika didžiulė – anei šypsenėlės per visą spektaklį. Tiesa, kauniškis lėlininkas Saulius Bagaliūnas atkreipė dėmesį į tai, kad spektaklyje aktoriai neprisirišę prie vienos kurios lėlės –­­ tą pačią lėlę animuoja ir jomis keičiasi visi, taip neišsiskiria lyderiai.



„Senovės menas: nauji keliai“
Nuotrauka iš festivalio archyvo

Quanxhou marionečių teatras iš Kinijos parodė etiudų spektaklį „Senovės menas: nauji keliai“ (scenarijaus autorius ir režisierius Wangas Jingxianas). Sakytum, kinų trupė metų metus dirba ta pačia technika, bet kelia baltą pavydą –­ dėl marionečių valdymo meistrystės. Turbūt regėjome europiečiams skirtą egzotišką marionečių šou: etiuduose veikia senovės karžygiai, burtininkai, demonai, gyvūnai. (O jei taip koks „kultūros brangakmenis“ – taip vadina šią kinų trupę –­­ mūsų Valdovų rūmuose marionetėmis pasakotų didingus senovės lietuvių žygius, didikų meilės peripetijas, įspūdingas medžiokles?!) Galbūt ateityje, jei festivalyje viešėtų panašaus lygio trupių, būtų galima surengti viešą pokalbį? Juk mūsų lėlininkams būtų smalsu sužinoti apie marionečių aktorių mokyklą, darbo sąlygas, repertuarą, trupės kasdienybę. Žinoma, vis tas laiko stygius festivalyje, bet...

Profesiniu požiūriu buvo naudinga pamatyti Neville’io Tranterio (Stuffedo lėlių teatras, Olandija) monospektaklį „Pančas ir Džudi Afganistane“. Šią pirštininių lėlių techniką savo spektakliuose yra išbandę R. Driežis ir jaunieji Armanavičiai, prižiūrimi tėčio Dariaus (Kauno „Nykštuko“ teatras). N. Tranteris – drąsus aktorius, jam artimas est­rados žanras. Spektaklio žavesį sukuria tai, kaip lėlininkas Naidželas (aktoriaus personažas) lengvai bendrauja su publika ir tuo pat metu su lėlių personažais. Atviras teatras visada pakeri (lėlininkas nuo žiūrovų neslepia, kad tai jis „įkalba“ lėles).

Teatrų vadovai kartkartėmis suka galvas, kaip į lėlių teatrą pritraukti suaugusiųjų publiką. Štai vienas galimų būdų –­ aktualus politinis turinys. Tiesa, ar bin Ladeno figūra masintų mūsų publiką, nežinia, gal tie įvykiai emociškai per tolimi... Be to, politikos aktualijos greitai sensta. Spektaklis „Pančas ir Džudi Afganistane“ sukurtas 2008-aisiais, kitame politiniame kontekste. Dabar, kai žinome, kaip specialiosios JAV tarnybos susidorojo su bin Ladenu, santykis su šiuo asmeniu nėra toks vienaprasmis. Agitacinis teatras turbūt vysta kartu su realijomis...


B. d.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:45:18 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba