Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-08 nr. 3339

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• MARIUS BUROKAS44
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Česlovo Milošo gimtadienis Krasnagrūdoje
8
• O Vilniuje – Česlovo Milošo laiptai2

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gausi ir prieskoninga puota Alantoje
13

KNYGOS 
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Anapus vėjo
3
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pamestos realybės vadelės
4
• PRANAS VISVYDAS.
Staigmenomis ir sąmoju permainingai toks pats
2
• NAUJOS KNYGOS4
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Kurioje rankovėje slepiasi stebuklas?
1

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
XV Vilniaus festivalis: su skoniu, be pompastikos
• VACLOVĄ AUGUSTINĄ kalbina RITA NOMICAITĖ.
Atminties laivai

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Jaunoji juvelyrika
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Įvykio vietoje
3

PAVELDAS 
• REGINA RESNIK BLATAS.
Arbit Blatas

POEZIJA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS3
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ4
 STASYS JUREVIČIUS4

PROZA 
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Šokiai
2

VERTIMAI 
• AKSINIJA MICHAILOVA
• CESARE PAVESE.
Apie mitą, simbolį ir kita
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Angelas
122

KULTŪRA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS KUNCA
1935 – 2011
1
• VALENTINAS KLIMAS
1958 – 2011

DE PROFUNDIS
sėdėjau šalia pasidėjus mylimojo lavoną
verpiau
(Ričardas Šileika)
 
• WOODY ALLEN.
Pinčako įstatymas
2

POEZIJA

STASYS JUREVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

* * *


Augalų pienas – nei iš palšų prodieninių ir pronaktinių Vienio dienų: laukų vienatis į save bėga nuo lankstomų dangaus pakraščių.
Pirmykštę žalstančią mintį dėl amžinos augalų ir žmonių skaistos iš vandens ir dangaus beatodairiškai savo takais nubraukia arba į naktį – temstančiai augančią ir bliūkštančią pusapskritimę erdvės kauptį – nuvaro pirminės vakaro pievos, o galutinai šaltai nuliežia ryto padangė.



* * *


Rudẽnis žilstančių žmonių tarpusavio atostūmis ir trauka žemėje – tik daugiariopos gamtos dvasios dréngtys: tarytum čia, tarp medžių, į priešingas puses išlinksta, skečiasi ir vėl skliaučiasi blizgaus persiaučiamo ir sluoksniuojamo (jau atvėstančio) oro – dar valandėlei renčiamų pažemės eterinių namų – sienos.
O anapus upės, arba mūsų gyvenimo, iš keterotos lapingos pakrantės į medžių lapijos slėnį (įgilintą vidurį) verčiasi, gelsvai įsikunkuliuoja – nei įsiliepsnoja – skaidriai taškoma lapų tėkmė, mėginanti įžiebti šoninę tamsiąją pusę, prigesinti šviesiąją; vėl ūžteri rausvalapis krioklys ir žemyn į šalis – lyg per jųdviejų kūnus – ritasi švintantys lapų ratilai, apačioje kuokštais susimetantys ir vėl plevenančiai išsitaršantys išsidraikantys, lyg pavieniui išskaičiuojami, bet ir vėlei staigiai raitomi, nei už augmenijos ribų bloškiami medijos gaivalai – paskutinės (baigiamosios) augmeninės lapotos erdvės ir gamtinės viršgamtinės žmogaus sielos sąšaukos ir sąlyčiai.



* * *


Rytą su sukauptais ir oro gyslomis išplėstais gyvybės lašais ant upės skardžių ir debesijos pakraščių, su stambiais lašais ant didžlapių nuokalnės krūmuose užsukamuos užraukiamuos žolijos duburiuos tvyro sulaikyta gamtos gaivalijos galia: rudeniop prieš mus ir už mūsų – vis arčiau nuožulniai krintantys dangaus skliautai kaip augmės užvertis.
Atokiau, ilgų klevijos perėjų erdvinėse proskėtose, kiek nori žemės ir akmens sunkio, oro talpos, aukščių linkių ir svyrių paaugmeniui.



Pavasario lietus


Gyvybės piltim valingai plačiai iš dangaus teškiami vandeniniai, lietingai liūdnokai sučiulbę, vilties nevilties vieversiai lenkia pagal save mūsų galvas, kaip ir ankstyviausia žalsvoji užsiaustis iš šalutinių miškų ar palšoji –­ iš ryto pievų, užvaldanti paskliautę vėjuose trykštančiai lapojamam, palaukių žolėmis niuansuojamam pavasariui.
Priešvasarinių išgarintų vandenų ir dvasios polėkių dangiška daugkartinė tvenktis ir nuskaidrinta grįžtis į žemę –­ tarytum išeitis iš visos aplinkinės neįpavidalintos, bet padangiui paleistos žalsvai tavaruojančios augmės miglos, iš pradinės šaltai ir drėgnai melancholiškos želmės vientulystės.



* * *


Netrukus nuslūgusios eterio galios užtvenks paskutinį žemės žalį – lyg įsiręžę ar atsiplėšę nuo traukiančių ir klampinančių rudẽnių dirvų, laikomės tarp kalvų.
Kartais siauro ir lietingai sunkėjančio gamtos ruožo nerangiai grimztančioj – tarsi kaupiamojoj – įžambioj prasišviesty lieki kaip Absoliutas vienui vienas, kai užriby – tik rudeniškai tirpstančiai praskydusios, vėjyje pakalviui skirstomos ir už kalnelių vėsinamai nuleidžiamos erdvės pažemio dienos.



Lapijos pūga


Medžių lapų pūga – nei vėsios žmonių įtraukties į eteryną atvanga, netikėtai išsiveržusi išplūdusi nežabota gamtos stichijos šilta atgaja ir jėga.
Ji – pirmutinė ir drauge paskutinė, o gal belaikė nusiaubiančio lapijos siausmo išeitis, be paliovos į šonus dauginama ir dalijama, vasaryną ir rudenyną tūkstanteriopai išplėtusi šiųmetė augmenijos lemtis.
O gal ji – vešlios ūksmingos miškų praeities proveržis pro plyną nežinios duotį į plačiai lapojančią ateitį, arba į naują žemės dieninę – išteškiamą paskutinę –­ pilnatį.
Pagaliau ji – ar ne skersagamtė ir skersaplotė nykstančios eterijos veržtis ir veržliai išsišakojusi išsiskeryčiojusi rudeninės galios ir nykties skleistis, nuskleistis, užsiskleistis –­ tarsi išblokštis ar pamestis (ilgoji užmestis) eteryje.



* * *


Veriasi per vienos kitas, kol lieka kaip visiškos atvirybės (neužskliaustybės) vìsos rytinės augmeninės mūsų būvio skleistys – iš užuomazginio alksnių lapų plėsmo ir impulsyvaus šakų skėsmo su aplinkine žalsvio virtinių įmerktimi dar pageloje žemės nuostaboje –­ o dar tos vidinio medienos jausmo pilnatys, ilgosios tarperdvinio neskliausmo dingtys, topolinių erdvės jutimų plačios sklandos nuo kalvų, jų nuosklandos į slėnius, o už tų – erdvynų žalsvio nuotekos.



* * *


Neatsižiūrėsi: tokios per vasaras beržyno viršūnių ištarpintos išbūtos dangaus akys – netrukus erdvės vyzdžiai kaip lapai iškris: mus apskliaus tirštas ir drėgnas juodžeminis horizontas, aukščiau – skliautų bangos ir užvertys su atšąlančiais galingais siekiais – būties gėlsmo ir žalvarinės skaistos, arba nors prižeminto skvarbaus ir toliaregio Jo žvilgio pro senąjį žemažiūrį saulės spindesį...



* * *


Skliauto lankai iš šiaurės, vakarų ir pietų – lyg birželiui iškelti ant žemės ir debesijos kraštų: pro erdvėje pakabintus, žalybės prisotintus, tuopų šakų rezginius švokščia – nei savo galiomis šviesuoja šmėžuoja – eterio tūris išsipleikiantiems žolės plūdesiams ošinti.
Laukuose parimsta nuo žemės atsiplėšusios, bet prieš aukščius pasvirusios augalų vešos išskėstys. Su medijos išsišviesties lapais, išplėstaake puriąja lietaus sėja į rytus pakrypsta alksnijos ir topolijos įprasminimo pakalviui ar nuprasminimo – prasmių išsivadėjimo pilties į slėnius pradžiõs – ilgosios slinktys.



* * *


Svariname ir ilsiname medijoje savo siekių išsklaidas, kai jas rėpia, plečia ir išlaiko klevų ir beržų lapijos neišskleistys per tirštai žalvas vėjo iššniokštis, melsvas oro persiaustis, šuorines nupiltis už įžėlusių kalvų.
Lyg apsiskliaučiame ar užsisiaučiame aplinkinių šniokštesių švara: nieko atlapesnio ir skaistesnio nėra už liepų lapijos plaikstymąsi į gyvūnus ir žmones, virpesingai nebylų bilsmą į mūsų žiūrą už akių rėpties, skliauto išerdvėjimo slinkties ir plėsmo sąmonės nykties pakraščiuose.
Alksnynų nuokalnėse sutankėja miško garsų ir atbalsių gūsiai prieš šoninius išpūstus erdvynus kaip atokvėpio atžalynus: plaukia priešžodinės kalbos ūkanos per gelmyn prasišviečiančius juodalksnių lapynus – čia daug lapingos atgalinės grįžties į kalnelių nuolydžius tarsi sodrios prasmegties gegužės tyrumoje, pamiškės (nei priešsąmonės) grynumoje.



* * *


Šiandien beržų guote taip šviežiai tikra, kad jauti: tik čia – tikratis, arba esatis.
Bet naktį, aukštyn pakėlęs galvą, nustėrsti: ar nuolat tarsi dingstanti debesinga kaskart permaininga visatos esatis – tik šviežios žvaigždžių tikraties sudėtis ir atimtis, o gal niekad nesuskaičiuojama – rytais savaime išblėstanti ar prasmenganti –­­­­ begalinės dangaus skaičiuotės veiksmų suma?..



* * *


Giedroje viršum medžių nusistovi žalsvaakių kupolų pavidalo augalijos dvasių kauptys, kurios pamažu įsilinguoja į šonus ir kilsteri aukštyn, o virš jų – vis aukščiau ir aukščiau žmonių sielų lapijos ir skliautijos gaubtys neapgaubtys prieš bendros bekraštės augmenijos ir gyvijos dvasios neapgaubtybę.
O pažemėj iš oro žalsvumos ir melsvumos susitelkia susislegia erdvės pakraščiai. Jie už slidžių žolingų kalnelių slunga giliai ir plačiai, kaip ir mūsų gyvenimai.



* * *


Atlapyn lapoja – tiesiog kiaurai erdvę skrodžia – birželio šviesgėla: išsišvietę iškrisime.
Kai naktį įsigaužiame tarp skiausčių mėnesienos užukalnių, – net ir jauros priedangoje palengvėja.
Paryčiais prieš perkūniją į plaučius traukiame ozoną iš visų keturių įstrižai eterijos krypstančių ar palenktų erdvės šonų: kartu su jais nei augalai ir gyvūnai atsitiesiame ir gyvėjame ryto laukuose grãžiai ir stañgriai –­ arba į stangrumą linkstančiai – gyvijos sklaidos ir atsparos vasarai.



* * *


Pasiremi prieš kalnelius į šiaurę pakylėto vėjo šiaušesiu, alksnių ratilų lapijos sukimusi ir sprogsmu.
Vasaros pradžioje kaitra tvieksdamas, gurgžda juodalksnynas lyg į Visur uždarytos pietinės erdvės sienos. Priešais žilvičių ūksmėn nyrančios sielos pleišėja nei karpomos.
Iš pievos tolio, akyse tavaruojančiai didėdama, atropoja mano vėžlė, tarsi sukriauklėjusi žemės plokštė iš senovinio gelminio – nariuoto ir šarvoto kremzlinio – Žemynos kūno, kuris kaip ir šis rievėjantis ir žvynėjantis dvasios rytas, baudžiasi esatin.
Bet pastaroji, nors ir galingai gamtoje įsitvylojusi, nyksta.



* * *


Gimtinėje anksti rytą virš galvos tarsi epušynas plazdėdavo sklidinai privandeninti – vos nulaikomi –­­­ birželiniai (arba žoliniai) debesys: tik smarkiau atsidusk –­ ir traukia skersai dirvų šiltas lietus į eglynus ir beržynus.
Po lietaus prasidėdavo toks žaibinis ovalinis (amalinis) laukų įgalinimas per visas išilgines vasaros prieblandas –­ nuo brėškios rausmėlės rytuose iki tamsmėlės, nyrančios vakaruose, kad galėjai stebėti juodalksnyno viršūnių išpūstį ir įkrovą kaip vėjuose plečiamą gamtos ir žmogaus galių tarptį, o galbūt paprasčiausią išeitį prieš artėjantį tikriausią ir giliausią mūsų būties nebūties tarpsnį – visišką dingtį.



* * *


Esame susiję su upių vandens ir pievų žolės lygiu, kalvų ir slėnių traukos kryptimis ir nuokrypiais, šakingai kampuotomis medžių statmenomis ir jų kilumu, išrantytų įvasarėjusių skliautų smygiu žemyn.
Patys įmurę žemėje ar pažemėj lyg raistai, kalvos, horizontai – labiausiai kliaujamės šviežia augmenų ir vandenų išeiga debesiop ir ūkop.
Pabūname paaugmenėj, paeterėj, net žvaigždynų paakmenėj – ir esaties panerty, kol nỹrama.

 

Skaitytojų vertinimai


69460. selė2011-07-11 22:33
Gal čia ir labai gerai parašyta, bet, bent man, tai labai sunkiai skaitėsi... Gal nereikėjo visko iš kart, bet tik po lašelį... Vis tik, jeigu atvirai, tai man atrodo, kad geras pasakojimas šiek tiek pagadintas imantrumu. Žinoma, gali taip būti, kad aš tiesiog nepajėgiu suprasti. Ko gero, taip ir yra.

69473. terra2011-07-12 09:55
čia ir autorius nesupranta, nes nėra ką suprasti :)

69498. Tikros2011-07-13 10:32
dvasios dréngtys

69618. Aš taip pat eiliuot nemoku2011-07-16 05:37
Turtyngas žodynas. Su prasme, kad taip. Dar rimo reik. Išpjaustyt kliedesius. Ir būtų. O dabar. Daug žodžių. Tik.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:45:17 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba