Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-08 nr. 3339

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• MARIUS BUROKAS44
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Česlovo Milošo gimtadienis Krasnagrūdoje
8
• O Vilniuje – Česlovo Milošo laiptai2

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gausi ir prieskoninga puota Alantoje
13

KNYGOS 
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Anapus vėjo
3
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pamestos realybės vadelės
4
• PRANAS VISVYDAS.
Staigmenomis ir sąmoju permainingai toks pats
2
• NAUJOS KNYGOS4
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Kurioje rankovėje slepiasi stebuklas?
1

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
XV Vilniaus festivalis: su skoniu, be pompastikos
 VACLOVĄ AUGUSTINĄ kalbina RITA NOMICAITĖ.
Atminties laivai

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Jaunoji juvelyrika
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Įvykio vietoje
3

PAVELDAS 
• REGINA RESNIK BLATAS.
Arbit Blatas

POEZIJA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS3
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ4
• STASYS JUREVIČIUS4

PROZA 
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Šokiai
2

VERTIMAI 
• AKSINIJA MICHAILOVA
• CESARE PAVESE.
Apie mitą, simbolį ir kita
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Angelas
122

KULTŪRA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS KUNCA
1935 – 2011
1
• VALENTINAS KLIMAS
1958 – 2011

DE PROFUNDIS
sėdėjau šalia pasidėjus mylimojo lavoną
verpiau
(Ričardas Šileika)
 
• WOODY ALLEN.
Pinčako įstatymas
2

MUZIKA

Atminties laivai

VACLOVĄ AUGUSTINĄ kalbina RITA NOMICAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vaclovas Augustinas ir
choras „Jauna muzika“

Nuotrauka iš V. Augustino
asmeninio archyvo


        Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ vadovą, Muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros profesorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą VACLOVĄ AUGUSTINĄ kalbina RITA NOMICAITĖ.


Birželio 2 dieną įvyko penktasis „Jaunos muzikos“ rengiamas konkursas „Vox juventutis“. Viename interviu sakėte, kad jis gimė chorui finansiškai sunkiu laikotarpiu...

Kol kas apie tai negalvoju – gyvenimas kaip ėjo, taip eina. Ypatingų praradimų, ačiū Dievui, nepajutau.

„Vox juventutis“ – jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkursas-koncertas, todėl nereikia puoselėti per didelių lūkesčių ir ambicijų. Studentų darbai yra beveik atsitiktiniai, o dėmesio jiems kiek! Profesionalus choras mokosi visą mėnesį, paskui – koncertas, komisija, parduodami bilietai, įteikiami prizai, visur skelbiama informacija... Matau neadekvatumą, ypač šiemet pradėjau apie tai galvoti. Koks buvo pirminis renginio tikslas? Jaunus kompozitorius artinti prie choro. Bet per penkerius metus pamačiau, kad išeina ne taip, kaip tikėjausi. Jei 20-metis kompozitorius iki tol nėra su choru kaip nors dirbęs, tai per metus nieko ir neišmoks.

Retai tampama talentingu kompozitoriumi, muzikos pradėjus mokytis ne nuo mažens, o suaugus. Kaip muzikos mokomasi nuo vaikystės? Koks muzikavimo būdas vaikams yra natūraliausias? Dainavimas, dainavimas chore, ypač berniukams (didžiausia kompozitorių dalis yra vyrai, todėl leidžiu sau daugiau kalbėti būtent apie juos). Jis unikalus tuo, kad 11–13 metų vaikas gali kurti bei savo kūnu ir jausmais patirti aukščiausios kokybės meną. Tai įmanoma tik chore, nes instrumentu sudėtingų kūrinių vaikas fiziškai negali pagroti. Tai nėra nuolaida vaikiškumui! Berniukų chore įmanomas aukštasis menas! Todėl esu beveik įsitikinęs, kad dauguma didžiųjų kompozitorių nuo vaikystės yra dainavę chore. (Šypsosi.) Taip muzikantas natūraliai auga. Ir kai kunkuliuojantis talentas nebetelpa, jam nebeužtenka šitos raiškos, tuomet jis ieško kompozicijos. Kompozicija – muzikinio ugdymo karūna. Tokį kelią laikyčiau idealiu. Tuomet 19-mečiui nekiltų klausimas, kaip rašyti chorui, kad skambėtų, kad žmonės galėtų dainuoti... O kai ateinama kompoziciją studijuoti dėl to, kad nesiseka kitokia veikla, tai ir gauname apgaulingus rezultatus, nes galima išmokyti technikos dalykų: kurti algoritmus, dėlioti akordus, sudarinėti gudrias skaičių sekas, virstančias protu nesuvokiama ritmika, bet tai pavojinga, tai gali užmaskuoti talento nebuvimą. Ilgainiui yla išlenda iš maišo, o taip kaupiasi naujos muzikos šiukšlynas. Tokių minčių man sukėlė „Vox juventutis“ konkursas. Gal pradėjau per daug tikėtis?

Žiūrėdamas į šiuos penkerius metus, matau, kad yra vienas kitas kompozitorius, antai Jurgita Mieželytė, Albertas Navickas (po truputį jų vardai tampa žinomesni), Margarita Chodūnaitė, kuri paskui, tiesa, nustojo komponuoti, bet buvo talentinga studentė, dabar vienas kitas atsiranda, bet apskritai – vos keli iš visų dalyvių, parašusių tai, kas turi šansą būti dar kartą padainuota. Mano požiūris į chorinę kompoziciją yra aiškus – sėkminga chorinė kompozicija yra ta, kurią dirigentas nori diriguoti, o choristai nori dainuoti. Jei ji sukelia tik kančią ir neviltį – tai bloga kompozicija. Daug kas prieštarautų, kaltintų, kad nuolaidžiauju choristų išsilavinimui ir pan., bet nieko panašaus! Ir chorų, ir dirigentų lygis yra skirtingas. Yra ir provincialių chorų, bet yra ir aukšto lygio muzikantų, reiklių dirigentų ir choristų, tad chorų nuvertinti nereikia. Jei turi ambicijų rašyti muziką chorui, turi paisyti žanro. Turi žinoti, kokia padėtis, kokia paklausa, kas bus tavo muzikos vartotojas. Ar to klausimo šiais laikais kelti negalima? Ar tai skamba šventvagiškai? Ar pradedantis kompozitorius klausia savęs, kas norės dainuoti, kas norės pirkti bilietus, kad išgirstų jo kūrinį? Tai gali atrodyti nesvarbu, svarbu saviraiška, įgyvendinti idėjas... Nieko panašaus, tai niekuo nesusiję su šiuolaikine vartotojų visuomene – prieš 200 metų buvo lygiai tas pats. Tuomet kelias tarp muzikos kūrybos ir vartojimo buvo dar tiesesnis – mecenatai. Šį klausimą kompozitoriui kelti yra dora ir teisinga. Turbūt yra kompozitorių, jaučiančių pasitenkinimą, kai jų muzika atlikėjus kankina, bet aš toks nesu. (Juokiasi.) Didžiausias atlygis man yra tuomet, kai mano muzikos imamasi noriai, ir ne dėl to, kad ji lengvai grojama arba dainuojama, ji gali būti sunkiai parengiama, reikalaujanti daug repeticijų, pastangų, bet žadanti estetinį atlygį. Jei muzika to nežada, o tik teikia viltį, kad kada nors šita kančia baigsis, tada nežinau, kam ji reikalinga.

iliustracija
Vaclovas Augustinas
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ar Jūsų kūrybines paskatas išugdė dainavimas „Ąžuoliuke“ ir bendravimas su Hermanu Perelšteinu?

Perelšteinas ir „Ąžuoliukas“ kaip sistema užtikrino visavertį muzikinį mano augimą. Įsivaizduokite, vos porą metų pasimokęs, 8–9 metų jau dainuoji Bacho Magnificat. Iškart pasineri į kūrinius su orkestru – oratorijas, kantatas, ir muzikine prasme vaikiškumo jau nebėra. Vaikas to dar nesuvokia, bet į pasąmonę kraunama patirtis – visą laiką atlieki ne vaikiškas daineles, o gerą, aukštąją muziką. Diena iš dienos. Tai ne tik mokymasis, tai ir koncertai – tiesioginis muzikinis išgyvenimas ir estetinis patyrimas, publikos reakcijos, repeticijos, bendravimas su orkestru, dirigentais. Berniukų dainininkų aukso amžius (iki balso mutacijos).

Pirmieji mano kūrybos bandymai buvo neakademiniai – gitarai (juokiasi). Mokyklos šventės, kuriamos dainos pagal Fausto Kiršos, Salomėjos Nėries, Pauliaus Širvio eiles – kai kurie jų eilėraščiai paaugliui būdavo itin aktualūs. Vienas daugiausia ir dainuodavau, ir grodavau, į seną juostinį magnetofoną buvau įrašęs apie 30 dainų. Neformalus bendraamžių pripažinimas kaip ant sparnų neša bet kokį jaunuolį!

Kai pradėjo kilti klausimų, ką daryti baigus mokyklą, Perelšteinas reikalavo eiti studijuoti muziką. Abejonių neliko. Pradėjau studijuoti chorvedybą, nes tai man buvo artimiausia ir natūraliausia. Rimtesnes kūrybines ambicijas pajutau vėliau, popieriuje pradėjau rašyti pirmuosius kūrinėlius ir chorui, ir įvairiems ansambliams. Perelšteinas drąsino mane ir tuomet, nors jau porą metų buvo išvykęs. Susirašinėdavome vos ne kas savaitę, paprastais popieriniais laiškais. Parašiau jam, kad svajoju studijuoti kompoziciją ir nežinau, kaip pradėti, gal nuo fakultatyvo. Jis atsiuntė rekomendaciją, su tuo laišku nuėjau pas Balsį, tada jis mane į savo fakultatyvą ir priėmė – kitaip gal ir nebūtų priėmęs... Per metus ar dvejus pasiruošėme stojamiesiems. Jie man buvo dramatiški... Parodžiau savo kūrinius, įrašus, pasikalbėjome – Laurušas, Juzeliūnas, Balsys –­ visi grandai tuomet buvo – ir laukiau koridoriuje. Staiga iš klasės išlėkė susinervinęs, paraudęs Balsys ir burbtelėjo man, kad nepriėmė: „Nepaėmė, –­ sako, –­ tavęs.“ Numetė mano popierius... Buvo labai skaudu. Juk svajojau, su kompozicija siejau visą savo gyvenimą, ir staiga – žemės nebėra po kojomis... Buvo bloga. Dabar tai sunku suvokti, atrodo, ne viena – tai kita, ne kita – tai trečia, bet tuomet man tai atrodė katastrofa. Išsikapanojau, o po dviejų mėnesių, artėjant mokslo metams, staiga paskambino iš Konservatorijos –­ jie apsigalvoję ir mane priimantys (juokiasi). Du mėnesiai niūrios nevilties –­ tokia buvo pradžia.

Perelšteiną vadinu antruoju savo tėvu. Buvau vienas iš „Ąžuoliuko“ pirmūnų, o jis mėgdavo gabesnius savo mokinius vežiotis į visokias maskvas, krasnojarskus, į įvairius chorvedžių sim­poziumus, konferencijas. Mes dažnai ir buitiškai bendraudavome, keliaudavome, eidavome pas įvairius žmones –­ buvome beveik kaip giminaičiai. Man tokių auklėjimo pamokų tuomet trūko. Kartu ir muzikos klausydavomės, kalbėdavome apie įvairius dalykus – literatūrą, kiną... Tai buvo kasdienybės mokykla. Jo įtaka buvo didžiulė –­ ypač paauglystėje, kai ėmiau tai suprasti ir vertinti. Man baigus pirmą kursą, jis išvažiavo –­ tai buvo pasaulio pabaiga. Širdyje likę du randai –­ kai išvažiavo Perelšteinas ir kai nepriėmė į kompoziciją. Vėliau gyvenime visas nelaimes susikūriau pats (juokiasi).


B. d.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:45:14 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba