Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-08 nr. 3339

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• MARIUS BUROKAS44
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Česlovo Milošo gimtadienis Krasnagrūdoje
8
• O Vilniuje – Česlovo Milošo laiptai2

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gausi ir prieskoninga puota Alantoje
13

KNYGOS 
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Anapus vėjo
3
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pamestos realybės vadelės
4
• PRANAS VISVYDAS.
Staigmenomis ir sąmoju permainingai toks pats
2
• NAUJOS KNYGOS4
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Kurioje rankovėje slepiasi stebuklas?
1

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
XV Vilniaus festivalis: su skoniu, be pompastikos
• VACLOVĄ AUGUSTINĄ kalbina RITA NOMICAITĖ.
Atminties laivai

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Jaunoji juvelyrika
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Įvykio vietoje
3

PAVELDAS 
• REGINA RESNIK BLATAS.
Arbit Blatas

POEZIJA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS3
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ4
• STASYS JUREVIČIUS4

PROZA 
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Šokiai
2

VERTIMAI 
• AKSINIJA MICHAILOVA
 CESARE PAVESE.
Apie mitą, simbolį ir kita
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Angelas
122

KULTŪRA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS KUNCA
1935 – 2011
1
• VALENTINAS KLIMAS
1958 – 2011

DE PROFUNDIS
sėdėjau šalia pasidėjus mylimojo lavoną
verpiau
(Ričardas Šileika)
 
• WOODY ALLEN.
Pinčako įstatymas
2

VERTIMAI

Apie mitą, simbolį ir kita

CESARE PAVESE

[skaityti komentarus]


Lyguma tarp kalvų, su pievomis ir besikartojančiais medžių kulisais, skiriamais plačių proskynų, rugsėjo rytą, kada netirštas rūkas pakyla nuo žemės, tave domina dėl akivaizdžių, šventai vietai būdingų ypatybių, įgytų praeityje. Proskynose, ant paslapties slenksčio – šventės gėlių aukos, leidžiančios nujausti ir grasinančios tarp girios šešėlių. Ten, kur ribojasi dangus ir kamienas, galėjo nelauktai pasirodyti dievas. Taigi kalbu ne apie poezijos, bet apie mitinės pasakos ypatybę – ypatingų vietų, susijusių su veiksmu, žygdarbiu, įvykiu, pašventinimą. Iš visų vietų tik vienai, atskiriant ją nuo pasaulio, suteikiama ypatinga vertė. Taip atsirado šventyklos. Taip kiekvienam grįžta atmintin vaikystės vietos; jose atsitikę dalykai kiekvieną iš jų padarė vienintelį ir šia mitine žyme išskyrė iš likusio pasaulio.

Tačiau vaikystės paralelė iškart paaiškina, kad mitinė vieta nėra nei individas, nei šventykla, bet tas bendras, visa apimantis vardas „pieva“, „giria“, „urvas“, „paplūdimys“, „namas“, kuris savo neapibrėžtumu išreiškia visas pievas, girias ir t. t. ir visus juos įkvepia savo simboliniu virpesiu. Netgi vaikystės atsiminimuose pieva, giria, paplūdimys nėra realūs, tarp daugelio kitų esantys dalykai, bet būtent ta pieva, tas paplūdimys, kaip jie mums atsiskleidė visumoje ir suteikė formą mūsų vaizduotei. (Vėliau šios pirmykštės formos buvo papildytos atminties nuosėdų klodais, tapdamos poetikos lobiu ir visai kitu dalyku, negu reiškė iš pradžių).

Be to, šis vietos ypatingumas yra dalis to bendrojo, absoliutaus, taigi simbolinio, veiksmo ar įvykio ypatingumo, nuo kurio priklauso mitinis veiksmas. Apibūdinti tai ne retoriškai būtų galima taip: ką nors atlikus vienintelį kartą, tai prisipildo reikšmių ir vis labiau prisipildo būtent dėl savo netikroviško pastovumo. Natūralioje tikrovėje nė vienas veiksmas ir nė viena vieta nėra vertesni už kitus. O mitiniame (simboliniame) veiksme egzistuoja visa hierarchija.

Mitinio herojaus žygdarbis nėra toks todėl, kad jame gausu antgamtinių įvykių ar nukrypimų nuo normalumo (būtent pastarieji tikinčiajam padeda suprasti, kas yra normalu, o tai visiškai nėra naudinga mitiniam suvokimui), bet todėl, kad jis įgyja ypatingą vertę, paprastai nekintamą, būtent dėl savo nekintamumo atsiskleidžiančią kaip amžinai interpretuojama ex novo ir turinti daugialypį poveikį, taigi simbolinė. Turi stengtis nesupainioti mito su sukurtais ar tebekuriamais poetiniais aprašymais; jis yra pirmesnis ir nėra išraiška, kuri jam suteikiama; jo atveju galima tvirtai kalbėti apie turinį, atskirtą nuo formos (nors forma, kad ir glausta, jam yra reikalinga); ir tai patvirtina faktas, kad tikrojo mito vertė nekinta –­ ar jis išreiškiamas žodžiais, ženklais, ar mimika. Mitas pagaliau yra norma, vienintelį kartą įvykusio atsitikimo schema, įgyjanti savo vertę dėl to absoliutaus ypatingumo, kuris pakelia virš laiko, ir apreiškimas jį pašventina. Būtent todėl jis visada įvyksta pradžioje, kaip vaikystėje, – už laiko ribų. Žmogus, vieną dieną pasirodęs, kas žino kada, ant tavo kalvų, paprašęs karklų ir nupynęs pintinę, o paskui išnykęs, būtų tikras ir paprasčiausias civilizuotas herojus. Meno vaizdavimas taptų mitinis, jei šis veiksmas būtų, aiškiai suprantama, absoliutaus ypatingumo, neturintis nei dabarties, nei praeities, bet pakilęs iki sakralios amžinybės, esančios paradigma kiekvienam karklų pynėjui. O tas išskirtinis kiemo grindinys, ant kurio jis būtų atsisėdęs, taptų šventykla; bet tai jau atrodo panašu į vėlesnį, natūralistine prasme labiau materialų suvokimą. Grynai mitinis yra tik įvykis, atsitikęs tiek už laiko, tiek už erdvės ribų. Mano herojaus grindiniu turi būti visi grindiniai –­ ir ant kiekvieno iš jų tikintysis dalyvauja pakartotinai švenčiant apreiškimą. Materialus vietos ypatingumas (šventykla) daro išimtį tikinčiojo matter of factness, o ypač jo fantazijai, reikalaujančiai kūniškos ir labiau poetinės nei mitinės išraiškos. Pavyzdžiui, Olimpas, tam tikru graikų priešistorės laikotarpiu reiškė tiek kokį nors kalną, tiek ir visus kalnus. Kaip Herkuliu buvo vadinamas kiekvienas iš nuotykių sugrįžęs kaimo herojus, taip kiekvienas mitas, suradęs savo išraišką, įsikūnydavo apibrėžtose, nuo vietos priklausančiose, kultinėse ir geografinėse ribose. Privalu laikytis šios ypatingumo karštligės, iš kurios prasisunkia mitas. Būtent čia glūdi jo religinė esmė. Gyvenimas yra kupinas ir turtingas nepakeičiamų įvykių, kurie būtent dėl to, kad atsitinka vienintelį kartą ir pakyla virš žemiškojo pasaulio įstatymų, tampa aukščiausiu tikrovės matmeniu, jos turiniu, reikšme ir šerdimi, o visi kasdieniai atsitikimai įgyja prasmę ir vertę tik tiek, kiek yra pakartojami ar atspindimi. Mitas visada yra simbolinis; būtent todėl niekuomet nėra vienareikšmis ar alegorinis, bet gyvuoja lyg gemale, kuris, priklausomai nuo dirvožemio ir jį gaubiančių nuotaikų, gali praplyšti ir sužydėti gausybe įvairiausių žiedų. Jis yra vienintelis, absoliutus įvykis, visiškai kitų sferų nei mūsų kasdienis gyvenimas, gyvybinių galių sankaupa, suteikiantis stebuklo aurą viskam, kas į jį įveda, ar yra pranašas. Simbolio negalima apibūdinti kitaip, nes ir jis yra objektas, ypatybė, įvykis, turintis ypatingą, absoliučią reikšmę, išplėšiančią jį iš natūralaus priežastingumo ir atskiriančią nuo realybės. Paprasčiausias iš simbolių –­ nosinė, kurią vaikinas gavo dovanų iš savo mylimosios, toks yra dėl įgytos absoliučios vertės, suteikiančios jam reikšmių gausą, o šios gyvuoja tol, kol tęsiasi pakili meilės būsena.

Nė vienas vaikas nesuvokia gyvenąs mitiniame pasaulyje. Tam artimas kitas žinomas reiškinys – nė vienas vaikas nieko nežino apie „vaikystės rojų“, kuriame savu laiku suaugęs žmogus susivoks gyvenęs. To priežastis – mitiniais metais vaikas užsiima žymiai geresniais dalykais nei savo būsenos įvardijimas. Jis yra priverstas išgyventi šią būseną ir pažinti pasaulį. Taigi vaikai išmoksta pažinti pasaulį ne per glaudų, kaip atrodytų, ir pirminį sąlytį su daiktais, bet per jų ženklus: žodžius, piešinius, pasakojimus. Jei mintimis grįžtame prie bet kokio itin stipraus susijaudinimo, patirto kokio nors šio pasaulio dalyko akivaizdoje, atrandame, kad susijaudiname, nes jau esame susijaudinę; ir jau esame susijaudinę, nes vieną dieną tas kažkas mums pasirodė perkeistas, atskirtas nuo visko žodžiu, pasaka, prasimanymu, kalbančiais apie tai ir talpinančiais tai savyje. Vaikui šis ženklas tampa simboliu, nes paprasčiausiai šiuo laikotarpiu prasimanymas jį pasiekia kaip realybė, kaip tikras pažinimas, o ne kaip išsigalvojimas. (Kad vaikystė yra poetiška –­ tik brandaus amžiaus prasimanymas.) Bet, būdamas absoliutus, šis simbolis perkelia į savo aplinką sureikšmintą daiktą, bėgant laikui tampantį ypatinga mūsų vaizduotės forma. Tokia tad yra vaikiška mitopėja1, patvirtinanti, kad daiktai yra atrandami ir pakrikštijami tik juos atmenant. Nes, kalbant tiksliai, neegzistuoja „matyti daiktus pirmą kartą”: visada svarbiausias yra antras kartas.

Pagaliau mitų kūrimas vaikystėje yra daiktų vėlesnių atsiskleidimų pakėlimas į ypatingų ir absoliučių įvykių sferą, dėl to šie egzistuoja sąmonėje lyg norminės jausminės vaizduotės schemos. Taip kiekvieno iš mūsų viduje gyvuoja asmeninė mitologija (silpnas aidas anksčiau minėtosios), suteikianti vertę, absoliučią vertę ankstyviausiam mūsų gyvenimui ir apgaubianti skurdžius mūsų praeities dalykus dviprasmišku ir žavingu spindesiu, kuriame, lyg kokiame simbolyje, susikaupia viso gyvenimo prasmė. Šiam temps retrouvé netrūksta netgi tikrajam mitui būdingo pakartojimo, t. y. sugebėjimo įsikūnyti pasikartojimuose, esančiuose ir kuriančiuose ex novo lygiai taip pat, kaip šventė iš naujo švenčia mitą ir kartu jį įtvirtina, lyg kiekvienas kartas būtų pirmas.

Poezija yra kas kita. Joje sugebama prasimanyti, o tai neatsitinka kuriant mitą. Poezija gali gimti visada ir visur, ir kiekviena tauta baigia išeiti iš savo mitologinio tarpsnio, o priežastis tokia, kad neužtenka vien tik noro, siekiant prasimanymą paversti tikėjimu. Barbariškų tautų, kurioms prasimanymas yra objektyvus pažinimas, patiklumas, vieną kartą pažeistas, nebesugrįžta. Tikrovės pažinimas greitai užgožia vaikystės stebuklą ir išlieka tik kaip nesąmoninga mūsų vaizduotės forma, nuolat yranti dėl įgyjamo sąmoningumo. Kiekvieno menininko ir kiekvieno žmogaus gyvenimas yra toks, kaip tų tautų, – nesibaigianti pastanga išaiškinti savo mitus. Bet neįmanoma, kad juose neliktų gyvybinės ugnies, vidinio gyvenimo giliausios, nes nesąmoningos, prasmės. Tai įrodo įgyjamas galingas tonikas, tas vienintelis ir vienas įkvėpimas, vertas šio, dažnai vartojamo, vardo.

Tik nereikia gražiai sau uždrausti atkakliausios pastangos juos išaiškinti, t. y. sunaikinti. Nes tik tai, kas liks iš jų po šios pastangos (o kas nors visada lieka, jei tiesa, kad dvasia yra neišsenkanti), galės įgyti gyvenimo šaltinio vertę. Poezija dažnai stengiasi susigrąžinti savo tyrumą, grįždama prie simbolizmo, vaikystės atsiminimų, taip pat ir prie mitų. Šiose dvasinėse formose pripažįsta jaučianti stiprią, ją gundančią vaizdavimo įtampą ir apsigauna manydama, kad pakanka valios pastangų ją pakreipti į savo pusę. Ji atkartoja mito ir simbolio formas, vildamasi, kad jose magiškai pradės plakti širdis. Bet pamiršta, kad ji, kitaip nei mitas, gyvenantis tikėjimu, sugeba prasimanyti. Pasiskolintose formulėse miega absoliutas, galintis pabusti tik tada, jei pirmiau yra priimamas kaip gyvybinis, o ne kaip poetinis, apreiškimas. Bet kartais aplink senąjį skeletą auga ir veši naujas kūnas, visai kitoks, negu kūrėjas laukė ir tikėjosi. Čia nekalbama apie poeziją, kuri visada yra įmanoma, ypač kai geidžiama, ir kuri galiausiai priklauso tik nuo kantrybės ir skaidrios akies, bet apie tą centrinį įvaizdį ar įkvėpimą, formaliai nesupainiojamą su kitais, prie kurio kiekvieno kūrėjo vaizduotė yra linkusi nesąmoningai grįžti, ir, dar daugiau, jį sušildo savo paslaptingu gebėjimu būti visur vienu metu. Šis įvaizdis yra mitinis tiek, kiek kūrėjas prie jo nuolat sugrįžta kaip prie ypatingo, simbolizuojančio visą jo patirtį. Jis yra ne tik poezijos, bet ir pagrindinė viso jo gyvenimo ugnis. Kuo ji kaitresnė ir galingesnė, tuo platesnė ir gyvybingesnė yra iš jos trykštanti poezija. Bet, nereikia nė sakyti, vos kūrėjas, pradėjęs kritiškai suvokti šį įvaizdį, toliau jį išnaudoja, poe­zija užgęsta.

Šis įkvėpimas įsišaknija tolimiausioje individo praeityje ir perteikia jo atrandamų daiktų esmę. Kartais per schemas, kurias manydamas prikelsiąs, apsigauna, prasiskverbia į trumpus, ribotus, beveik atsitiktinius vaizdinius; dažnai įsikūnija į įtraukiančias, tvirtas ir monotoniškas situacijas, kurios, nepaisant pasakos temos, pasireiškia vis tokios pat ir teikia tikrąją prasmę.

Apie jas kūrėjas nežinotų ką pasakyti, jei ne tai, jog jos yra jo mitas, jo vienintelis įvykis, kiekvieną kartą atsiskleidžiantis, kaip tikinčiajam ritualinė šventė, neįtikėtinomis ypatybėmis. Jas išvydęs, kontempliuoja taip, kaip savo metu buvo kontempliuojami Dioniso skausmai ar Kristaus atsimainymas. Jos yra paslaptys tikrąja religine prasme.

Taigi aprašei tai, ką Baudelaire’as vadina extase. Įkvėptojo spontaniškumą, esantį visiškai kitu dalyku nei poeto subtils complots. Norint pakrikštyti daiktus, reikia turėti tikėjimo patiklumo, o kiekvienas krikštas, kaip ir kulto, yra stebuklas. Čia iš tiesų yra patiriamas įkvėpimas, nes absoliuto, to vienintelio, akivaizdoje susikaupiama ir atsiduodama, ir tik ypatingus gabumus turintys kūrėjai, esant šiai religinei įtampai, sugeba išsaugoti poetinio amato vikrumą ir gyvumą. Beveik visuomet būtent įkvėpimas, šis įkvėpimas, sugadina poeziją, ją pripildo daugybe žodžių ir išeikvoja. Veikiamas neapibrėžto, nesutalpinamo jausmingumo, tas truputis formalios disciplinos suyra. Nedaug tėra kūrėjų, sugebančių suderinti tvirtą, forma pagrįstą poreikį, įsirėžusį per ankstyviausią jų sąlytį su pasauliu, su išraiškos priemonėmis, kuriomis kultūra aprūpina ištisą kartą. Jų užduotis – kompromisas, iš dalies patiklumo išdavystė, bandymas matyti kiek įmanoma aiškiau juos įtraukiančio mito verpete, bet tik tiek, kad gražioji pasaka neištirptų tikrovėje. Atsitinka, kad kai kurie iš jų išsigelbsti, darydami visai kitus dalykus nei tie, kuriems buvo atsidėję ir mokėjo daryti. Bet stipriausieji, šėtoniškai pamaldžiausieji ir sąmoningiausieji daro tai, ką nori, – sugriauna mitą, jį išaiškina, o drauge išsaugo. Šitaip jie prisideda prie stebuklo ypatingumo.


____________________________________
1 Šį terminą sudarė pats Cesare Pavese, norėdamas apibrėžti tą asmeninę mitologiją, kurią kiekvienas žmogus kuria pirmaisiais savo gyvenimo metais (vert. past.).


Iš italų kalbos vertė RASA KASPERAVIČIŪTĖ
Versta iš: Cesare Pavese. Tutti i racconti. – Torino: Einaudi, 2006.


 

Skaitytojų vertinimai


69436. opinia2011-07-11 13:32
daug įdomių minčių...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:45:04 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba