Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-08 nr. 3339

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• MARIUS BUROKAS44
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Česlovo Milošo gimtadienis Krasnagrūdoje
8
• O Vilniuje – Česlovo Milošo laiptai2

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gausi ir prieskoninga puota Alantoje
13

KNYGOS 
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Anapus vėjo
3
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pamestos realybės vadelės
4
• PRANAS VISVYDAS.
Staigmenomis ir sąmoju permainingai toks pats
2
• NAUJOS KNYGOS4
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Kurioje rankovėje slepiasi stebuklas?
1

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
XV Vilniaus festivalis: su skoniu, be pompastikos
• VACLOVĄ AUGUSTINĄ kalbina RITA NOMICAITĖ.
Atminties laivai

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Jaunoji juvelyrika
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Įvykio vietoje
3

PAVELDAS 
• REGINA RESNIK BLATAS.
Arbit Blatas

POEZIJA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS3
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ4
• STASYS JUREVIČIUS4

PROZA 
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Šokiai
2

VERTIMAI 
• AKSINIJA MICHAILOVA
• CESARE PAVESE.
Apie mitą, simbolį ir kita
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Angelas
122

KULTŪRA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS KUNCA
1935 – 2011
1
• VALENTINAS KLIMAS
1958 – 2011

DE PROFUNDIS
sėdėjau šalia pasidėjus mylimojo lavoną
verpiau
(Ričardas Šileika)
 
 WOODY ALLEN.
Pinčako įstatymas
2

DE PROFUNDIS
sėdėjau šalia pasidėjus mylimojo lavoną
verpiau
(Ričardas Šileika)

Pinčako įstatymas

WOODY ALLEN

[skaityti komentarus]

Praleisk dvidešimt metelių Niujorko policijos departamento žmogžudysčių skyriuje ir, brol, manyk, kad gyvenime matei viską. Ko verti jau vien tokie atvejai, kai, tarkim, vienas Volstrito agentas, supykęs, kad jam neleido į darbą atsinešti nuotolinio pultelio kanalams perjungti, į smulkius gabalėlius sukapoja savo sausainuką, arba kai meilės iškankintas rabis nusprendžia pasitraukti iš šio pasaulio, apsibarstydamas barzdą juodligės milteliais ir jų įkvėpdamas. Štai kodėl, išgirdęs apie negyvėlį, rastą ant Riversaido kelio ir Aštuoniasdešimt trečiosios gatvės kampo be jokių šautinių ar durtinių žaizdų ir jokių išorinių priešinimosi požymių, nepuoliau daryti kriminalinėms kino dramoms būdingų išvadų, o veikiau palaikiau tai vienu iš daugelio „šimtų sopulių“, kuriuos, anot nemirtingojo Dainiaus, „iš prigimties paveldi kūnas“, bet kuriuos tiksliai... Geriau neklauskit.

Kai po dviejų dienų Soho rajone buvo aptiktas dar vienas lavonas be menkiausių smurto žymių, o praėjus dienai – ir trečias Centriniame parke, įsigijau saują deksedrino ir pasakiau savo brangiajai, kad nežinia kiek dienų gausiu plušėti iki vėlumos.

– Neįtikėtina, – tarė mano bendradarbis Maikas Svynis, nusikaltimo vietą, kaip įprasta, aptverdamas geltona juosta. Maikas ne tik stiprus kaip lokys, bet ir nepaprastai į šį žvėrį panašus, tiesą sakant, anksčiau keli zoologijos sodai jį samdydavo pasėdėti narve, kai tikrieji lokiai susirgdavo. – Spauda jau skelbia, kad čia bus pasidarbavęs serijinis žudikas. O serijiniai žudikai skundžiasi, esą yra diskriminuojami ir kad juos visada puola kaltinti pirmuosius vos tik iš eilės įvyksta trys ar keturios identiškos žmogžudystės. Jie norėtų, kad šis skaičius būtų padidintas iki šešių.

– Prisipažinsiu, Maikai, nieko panašaus dar nesu matęs, o juk būtent aš kadaise pričiupau Žudiką Astrologą.

Žudikas Astrologas buvo itin žiaurus maniakas, kuris, prisėlinęs iš pasalų, suknežindavo žmonėms galvas, kai šie imdavo plėšti tirolietiškas melodijas. Susekti jį buvo nepaprastai sunku, mat visuomenėje atsirado nemaža jį palaikančiųjų.

Paprašiau Maiko, kad paskambintų, jei atsiras kokių nors įdomesnių įkalčių, o pats išskubėjau į morgą paklausinėti Semo Dogstaterio, mūsų koronerio, apie nuodus. Mudu su Semu susipažinom, kai jis dar buvo jaunuolis, besirengiantis tapti koroneriu, ir laisvalaikiu uždarbiaudavo darydamas autopsiją per vestuves ir paauglių gimtadienių vakarėlius.

– Iš pradžių maniau, kad mirties priežastis yra užnuodyta strėlytė, – tarė Semas. – Pamėginau patikrinti visus niujorkiečius, turinčius pučiamųjų ginklų, bet ši užduotis pasirodė neįveikiama. Niekas nė neįtaria, kad vos ne pusė miestiečių yra įsigiję kurį nors tų šešių pėdų ilgio indėniškų vamzdžių, ir dauguma turi leidimus jiems nešiotis.

Pasiūliau apsvarstyti nunuodijimo musmire galimybę, juk ja galima nužudyti nepaliekant jokių pėdsakų, bet Semas tik numojo ranka.

– Visam mieste buvo vos viena sveiko maisto parduotuvė, kurioje galėjai įsigyti iš tiesų mirtinų grybų, bet ji užsidarė jau prieš daugybę metų, paaiškėjus, kad tie grybai išauginti organiškai.

Padėkojau Semui ir paskambinau Lu Votsonui. Vyrukas buvo neparastai susijaudinęs, mat nusikaltimo vietoje aptiko itin gerą pirštų antspaudų rinkinį, kurį tučtuojau iškeitė į kaimyninėje nuovadoje laikytą retą ir vertingą Enriko Karuzo pirštų antspaudų seriją. Lu pranešė, kad dabar laboratorijoje tiriamas plaukas. Be to, tiriama ir plikė. Nelaimė, plaukas priklauso aštuonmečiui vaikigaliui, o plikė, kaip nustatyta, – vienam iš devynių vyriškių, per striptizo vakarėlį sėdėjusių pirmojoje eilėje, bet visi jie turi nenuneigiamus alibi.

Nusprendžiau pasitarti ir su Benu Rodžersu, savo vadovu, kadaise išnarp­liojusiu itin sudėtingą žmogžudysčių prabangiuose restoranuose bylą, kai aukos iš pradžių būdavo nušaunamos, o paskui apibarstomos citrinų žievelėmis ir mėtomis. Benas išlaukė, kol žudikui pasibaigė šviežių mėtų atsargos ir jis buvo priverstas naudoti smulkintus graikinius riešutus, pagal kurių serijos numerius žudikas ir buvo susektas.

– Papasakok man apie aukas, – paprašiau. – Ar jos turėjo priešų?

– Žinoma, turėjo, – tarė Benas, – bet jų priešai buvo susirinkę Mar-a-Lago viloje, Palm Byče. Tuo metu ten vyko didžiulis Priešų sąskrydis, kuriame dalyvavo praktiškai visi priešai iš Rytų pakrantės.

Palikęs Beną, buvau beišeinąs nusipirkti sumuštinio, bet kaip tik tada man pranešė apie dar vieną šviežutėlį lavoną, ką tik rastą konteineryje rytų Septyniasdešimt antrojoj. Paaiškėjo, kad negyvėlis – tai Rikis Vimsas, jaunas aktorius, dažniausiai vaidindavęs jausmingus maištininkus, o pastaruoju metu žibėjęs per televiziją rodomoje muilo operoje apie medikų gyvenimą „Kai apgamas patamsėja“. Vis dėlto šįkart turėjome liudytoją –benamę moterį Vandą Buškin. Anksčiau ji nakvodavo kartoninėje dėžėje žemutiniame Ist Saide, bet neseniai persikraustė į Parko aveniu. Tiesa, iš pradžių baiminosi, jog aplinkiniai ją išvarys, bet įrodžiusi, kad jos vertė viršija keturis dolerius trisdešimt centų, galiausiai apsigyveno kur kas labiau geidautinoje dėžėje.

Naktį, negalėdama užmigti, Buškin atsitiktinai pastebėjo vyriškį, privažiavusį raudonu hameriu, išmetusį kūną ir nurūkusį tolyn. Iš pradžių ji nenorėjo veltis į šį reikalą, mat kadaise jau buvo atpažinusi nusikaltėlį, kuris paskui keršydamas atšaukė judviejų sužadėtuves. Galiausiai moteris sutiko nupasakoti įtariamojo išvaizdą mūsų portretistui Hovardui Inčkeipui, bet Inčkeipas, pagautas šišo, piešti atsisakė, nebent įtariamasis pats ateitų ir atsisėstų priešais.

Mėginau dailininką perkalbėti, bet staiga prisiminiau aiškiaregį B. Dž. Zigmundą. Zigmundas –­ nelaimingas austras, kadaise, susidūrus kateriams, išbarstęs visas savo vardo balses. 1993-iaisiais jis padėjo susekti įsilaužėlį, kurį tarsi stebukladarys atpažino iš beveik šimto nenaudėlių. Nūnai stebėjau, kaip jis grabalioja aukos daiktus ir po truputį pasineria į transą. Netrukus Zigmundo akys išsprogo ir jis prabilo, bet jo žodžiai skambėjo taip, lyg juos tartų Toširas Mifunė. Pasakė, kad žmogus, kurio ieškau, geria novokainą, darbo metu gręžioja krūminius dantis ir kad galbūt net galėtų tiksliai įvardyti jo profesiją, bet tam reikalinga Vidža lentelė.

Patikrinęs turimus duomenis kompiuteryje, įsitikinau, kad visos aukos buvo to paties stomatologo pacientai, ir akimoju suvokiau, jog užčiuopiau nepaprastai svarbią giją. Vietoj anestetikų maktelėjęs sklidiną stiklą „Johnie Walker“, nuo savo apatinio septintojo šveicarišku peiliuku nugremžiau sidabrinę plombą ir kitą rytą jau sėdėjau išžiota burna priešais daktarą Polą V. Pinčaką.

– Ilgai neužtruks, – tarė jis. – Nors jei turite truputėlį daugiau laiko, reikėtų sutvarkyti ir gretimą dantį. Net keista, kad jo jums neskauda. Šiaip ar taip, lauke šiandien vis tiek nėra ką veikti. Na ir orelis, ar ne? Balandį sinoptikai fiksavo rekordinį kritulių kiekį. Manau, tai dėl pasaulinio atšilimo. Pernelyg daug žmonių naudoja oro kondicionierius. Bet man jo nereikia. Namie pas mane galima miegoti prie atviro lango net ir karščiausiu oru. Padeda medžiagų apykaitai. Žmona irgi nesiskundžia. Mūsų abiejų organizmai puikiausiai prisitaiko. Svarbiausia – bet ko nevalgyti. Pavyzdžiui, mes su žmona visiškai atsisakėm raudonosios mėsos, o ir pieno produktus vartojam itin saikingai. Be to, dar ir mankštinamės. Man labiau patinka bėgtakis, o Mirjam – elipsinis treniruoklis. Abudu labai daug plaukiojam. Sagaponeke turim namą. Nuo balandžio savaitgaliais pradedam iškylauti Hamptone. Dievinam Sagaponeką. Jeigu kyla noras pabendrauti, žmonių ten pakanka, bet galima ir ramiai pabūti su savim. Aš tai žmogus gana uždaras. Mėgstam su žmona skaityti, be to, kartais ji lanksto origamius. Seniau turėjom vasarnamį Tapane. Ten galima nukeliaut skirtingais būdais, bet aš dažniausiai važiuoju keliu I-95. Užtrunka vos pusę valandos. Nors šiaip mums labiau patinka prie vandenyno. Ką tik naujai perstatėm stogą. Na ir sumelė susidarė. Dievulėliau, tie rangovai iščiulps tave iki paskutinio lašo. Kita vertus, čia kaip ir visur kitur – kiek sumokėsi, tiek ir gausi. Savo vaikams nuolat kartoju, kad šykštus moka du kartus. Gyvenime nemokamų pietų nebūna. Auginam tris berniukus. Birželį švęsim Seto bar micvą1.

Pinčako grąžteliui prasiskverbus pro danties emalį, pajutau, kad stingu oro ir po truputį dūstu. Gyvybės požymiams blėstant, suvokiau, kad patekau į rimtą bėdą, o kai prieš akis pradėjo bėgti visas gyvenimas, kuriame mano tėvo vaidmenį atliko Dama Edna2, tai tik dar labiau sustiprėjo.

Po keturių dienų atsipeikėjau Kolumbijos presbiterionų ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje.

– Ačiū Dievui, turi geležinę sveikatą, – palinkęs virš lovos, tarė Maikas Svynis.

– Kas nutiko? – pasiteiravau.

– Tau labai pasisekė, – pasakė Maikas. – Vos praradai sąmonę, į Pinčako kabinetą neplanuotai įsiveržė ponia Fei Nousvorfi. Moteriškei prireikė skubios pagalbos – padauginusi alkoholio, siūlu valėsi dantis, išklibino laikinas karūnėles ir jas prarijo. Kai Pinčako kabinete šleptelėjai ant grindų, ji ėmė klykti. Pinčakas išsigando ir leidosi bėgti. Laimė, mūsiškis greitojo reagavimo būrys pasirodė pačiu laiku.

– Pinčakas leidosi bėgti? Bet jis juk niekuo nesiskyrė nuo kitų stomatologų. Tiesiog tvarkė man dantis ir malė liežuviu.

– Dabar geriau ilsėkis, – paragino Maikas, šypsodamasis monaliziška šypsena, Sotbio aukciono ekspertų neseniai pripažinta klastote. – Viską paaiškinsiu, kai atsistosi ant kojų.

Jei įdomu, kuo ši trumputė istorija baigėsi, sekite paskutiniuosiuose laikraščių puslapiuose pateikiamus pranešimus iš Olbanio, kur įstatymų leidėjai netrukus svarstys vadinamojo Pinčako įstatymo projektą, pagal kurį stomatologams numatyta baudžiamoji atsakomybė už besaikiais tauškalais paciento gyvybei sukeltą pavojų ir griežtai uždrausta darbo metu vartoti bet kokias frazes, išskyrus „Plačiai išsižiokite“ arba „Dabar, prašyčiau, paskalaukite“, jeigu tam iš anksto negautas teismo leidimas.


____________________________________
1 Bar micva – žydų religinė pilnametystės šventė, švenčiama, kai berniukui sukanka 13 metų – nuo tada jis laikomas atsakingu už savo veiksmus.
2 Dama Edna – australų komiko Barry Humphrieso (g. 1934) sukurtas moters personažas, keleto populiarių televizijos pokalbių laidų vedėja.



Iš anglų k. vertė GEDIMINAS PULOKAS
Versta iš: Woody Allen. Mere Anarchy. New York: Random House, 2007.


 

Skaitytojų vertinimai


69545. jona :-) 2011-07-14 12:47
Klausantis Vudi Aleno reikia turėti labai gerą klausą. Man, deja, teko išklausyti antrą kartą. Manau, kad išgirdau...

69552. sisk old sun2011-07-14 15:18
Beveik visa W.A. kūryba - užslėpta mirties baimė. Rašytojai kažkodėl labiau už me.. arba gaisr... ar.... Na, karių būva visai visokių - bijo mirties.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:44:58 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba