Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-08 nr. 3339

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• MARIUS BUROKAS44
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Česlovo Milošo gimtadienis Krasnagrūdoje
8
• O Vilniuje – Česlovo Milošo laiptai2

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gausi ir prieskoninga puota Alantoje
13

KNYGOS 
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Anapus vėjo
3
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pamestos realybės vadelės
4
• PRANAS VISVYDAS.
Staigmenomis ir sąmoju permainingai toks pats
2
• NAUJOS KNYGOS4
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Kurioje rankovėje slepiasi stebuklas?
1

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
XV Vilniaus festivalis: su skoniu, be pompastikos
• VACLOVĄ AUGUSTINĄ kalbina RITA NOMICAITĖ.
Atminties laivai

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Jaunoji juvelyrika
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Įvykio vietoje
3

PAVELDAS 
• REGINA RESNIK BLATAS.
Arbit Blatas

POEZIJA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS3
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ4
• STASYS JUREVIČIUS4

PROZA 
 JONAS VAICEKAUSKAS.
Šokiai
2

VERTIMAI 
• AKSINIJA MICHAILOVA
• CESARE PAVESE.
Apie mitą, simbolį ir kita
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Angelas
122

KULTŪRA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS KUNCA
1935 – 2011
1
• VALENTINAS KLIMAS
1958 – 2011

DE PROFUNDIS
sėdėjau šalia pasidėjus mylimojo lavoną
verpiau
(Ričardas Šileika)
 
• WOODY ALLEN.
Pinčako įstatymas
2

PROZA

Šokiai

JONAS VAICEKAUSKAS

[skaityti komentarus]


Šaltis kaustė ir krutino. Mano itališka striukė, sustirusi ir traškanti nuo jai netikėto susitikimo su lietuviška žiema, madingi čekoslovakiški bateliai ragino spėriai skuosti patamsyje apsnigtais pažįstamais laukais. Grįžęs į namus savaitgalį, sumaniau nueiti į šokius. Buvau jau miestietis, tad ir apranga turėjo būti atitinkama, bet ausys, kaip ir visa kita, tai tos pačios, ir jos raitėsi nuo speigo. Džiaugiausi pagaliau įpuolęs į šiltą kambarį.

Šokiai tuo metu dažniausiai vykdavo toje kaimo troboje, kur pakakdavo vietos ir šeimininkai dėl kokio nors išskaičiavimo sutikdavo įsileisti. O ta paskata žiemą neturinčiam su kuo pavakaroti gaspadoriui galėjo būti samanės butelis, pašnekovai, kortų partneriai. Skatino ir netekėjusios dukros, motinų noras pamatyti, kaip joms sekasi.

Po aidžių erdvių lauke, viduje apkvaitino gyvenimo tirštis garsų, kvapų, spalvų, judėjimo. Daugialypis darinys tie šokiai, šiknaburzgis. Pagrindinė mane dominanti dalis, aišku, buvo prieš akis –­ jaunimas šoko.


        Ar tos mergytės mielosios
        ilgai dar mus kamuos,
        sijonus pasikėlusios
        sulig dvišakumos?

Buvo tokia dainuška, atspindinti dalį to meto realijų, svarbią dalį. Sakydavo, kad kartais nebeaišku, tai trumpas sijonas ar platus diržas, o po juo kojos, kad ir ne podiumo standartų, bet dažnai tiesiog puikūs, stamantrūs bėgiai, gaivališkai masinantys ir žadantys. Tekėdavo tada anksti, taigi dauguma čia buvo visai jaunų merginų.

Apranga, plaukai skyrėsi spalvomis.

Nenusileido ir kvapai – kūnų, drabužių, pačių namų.

Šventiškai apsitvarkę, pasišlavę namai vis dėlto niekur negalėjo išmesti drapanų, apavo, su kuriuo buvo einama gyvulių liuobti, o ir ėdalas čia buvo verdamas. Dabar visą tai bandė nugalėti daugelio žmonių kūnų, kvepalų ir visų ryškiausias stiprių cigarečių dūmo kvapas. Pasiekus kambario gilumą, nosis pagauna ir nesvetimą daugumos progų, taigi gerai pažįstamą, naminės aromatą. Skleidė jį ne vienas šokiuose dalyvaujantis vyrukas, bet ne tik.

Svarbi viso renginio dalis – kompanija, sėdinti mažesniajame kambaryje. Prie atdarų durų jie lošia kortomis, rūko, geria ir dar tėmija, kas dedasi aplinkui. Dalyvauja čia jau vedę kaimynai, vyresnio amžiaus kavalieriai ir šeimininkas. Kai groja magnetofonas, kartais ten prisėda ir muzikantas.

Vaišina šiuo atveju, aišku, ne šeimininkas.

Šokių kambaryje irgi buvo ne tik šokantis jaunimas. Buvo jo ir stovinčio, o pasieny, ant suolo, sėdėjo šeimininkė ir jos kaimynių pulkelis, atidžiai viską stebintis ir aptarinėjantis.

Buvau aš čia savas, ir kartu ne visai. Mokantis vidurinėje mokykloje, tokiuose šokiuose lankytis beveik neteko, o studijuodamas jau nebuvau tos bendruomenės narys. Nedažnai ir parvažiuodavau. Visi žinojo, kas aš toks, bet koks aš jau suaugęs, nelabai buvo aišku. Susitikau čia buvusių bendramokslių, kaimynų, vietoje likusių ir tik apsilankančių.

Besikalbant su pažįstama mergina, per pertrauką tarp šokių, kilo keista sumaištis. Pasigirdo garsus, piktas nebylio burnojimas. Jis reguliariai lankydavosi šokiuose, buvo nevedęs, nors jau nebe jaunuolis. Visi jį mėgo, nes buvo draugiškas, suprato humorą. Nepažįstamuosius gąsdindavo jo tvirtas stotas, kraupoki skleidžiami garsai. Dėl to juo dažnai naudodavosi nuraminti kokį įsismarkavusį jauniklį. Pamaniau, kad ir dabar kas nors panašaus vyksta, bet klydau.

Pykdamas jis stengėsi apramdyti savo sūnėną. Tas, matyt, neseniai buvo atėjęs, nes anksčiau jo čia nemačiau. Vos pažinau. Žinojau, kad tarnauja armijoje – vadinasi, buvo neseniai grįžęs, tapęs visai tvirtu vyrioku. Netolimas kaimynas, bet, kaip vyresnis, niekada nebuvo mano draugas.

Atstūmęs dėdę, keikdamasis jis staiga grūdo į veidą kumščiu šalia pasigaužusiam vaikinukui. Smūgiu to nelabai pavadinsi, nors kumštis, kaip pastebėjau, tikrai įspūdingas. Nuskriaustasis atsitraukė prie kitų. Skriaudikas grėsmingai patraukė toliau. Atrodė – ruošiasi tiesiog sutraiškyti visus. Buvo labai keista, kad niekas jo nesutramdo, nors toliau aiškiau darėsi, kad užpuola jis toli gražu ne kiekvieną. Pajėgūs vyrai tiesiog nusisukdavo ir negynė silpnesnių nuo jo užpuolimų, kurie, atrodo, rimtu pavojumi vis dėlto negrėsė. Panašu, kad jam svarbiausia buvo išgąsdinti, parodyti savo pranašumą. Negalėjau suprasti, kodėl kai kurie jauni, mitrūs vaikinai, tikrai žinojau, galintys duoti atkirtį, tylėdami traukėsi. Gal taip elgtis juos skatino vyresniųjų pavyzdys? Jau netoli buvo ir iki mūsų. Mano pašnekovė, išgąstingai žvalgydamasi, sušnibždėjo, kad jis ateina. „Nieko jis nepadarys“, – pasakiau aš apygarsiai ir atsisukau. Stebėdamas jo veiksmus, žinojau, kad nenusileisiu, ypač panelės akyse. Jis priėjo ir mūsų akys susitiko. Visu savo elgesiu prieš tai jis demonstravo, kad yra smarkiai įgėręs, dabar pamačiau, jog taip nėra. Bet ne tai mane labiausiai nustebino. Jo priekaištingas žvilgsnis tiesiog kaltino mane. Buvo įsižeidęs ir nelaimingas kaip nuskriaustas vaikas. Taip mes ir prasilenkėm, o aš likau nieko nesupratęs. Matyt, tikrai ne savas jau buvau gimtajam sodžiuj.

Grįžti iš tarnybos armijoje buvo vis dėlto tam tikras ribinis įvykis to meto jaunuolio gyvenime. Atrodo, tai siejasi su labai senais laikais.

Ne tik norvegų protėviai, sulaukę tinkamo amžiaus, traukdavo į karo, plėšimų žygius vikingų laivais. Tai darė ir mūsų senoliai. Ir jūroje, ir sausumoje pavojų netrūko, bet buvo galima įgyti turto atskiram nuo tėvų šeimos gyvenimui pradėti, užsigrūdinti ir pagarsėti. Grįžus, pagal grobio dydį, bendražygių atsiliepimus ir panašiai, susiformuodavo nuomonė apie naują, jau savarankišką, bendruomenės narį. Neturintis kovinių savybių, negalėjo būti gerai vertinamas, gerbiamas senojoje bendruomenėje dėl to, kad užpuolimo atveju menka iš jo nauda genčiai, negalėtų savo šeimos jis apginti ir bendruomenės viduje. Nenorės moteris tapti tokio žmona, nes jaustųsi nesaugi pati ir vaikai. O tai neužtikrina svarbiausio – giminės pratęsimo, vienos stipriausių bet kokio organizmo varomųjų jėgų. Taip sako mokslininkai ir priduria, kad dabar fizinė galia jau nėra tiesiogiai susijusi su individo, genties, rūšies išlikimu. Kaip tai išaiškinsi moteriai, vis dar besirenkančiai medžiotoją, karį – stiprų, nugalėtoją. Sakoma, kad aistra paklūsta milijono metų genų signalams. Ir nieko čia nepadarysi.

Kuo gi atitarnavęs kareivėlis galėjo pelnyti dėmesį ir pagarbą, kurios jam oi kaip norėjosi? Ypač merginų dėmesio, kuris, kaip jau žinome, glaudžiai susijęs su kai kurių jo savybių pripažinimu bend­ruomenėje ir kurio tarnaujant dažniausiai visiškai netekdavo patirti, taigi nebuvo ir įgūdžių bendrauti su merginom.

Ką galėjo iš šios tarnybos parsivežti eilinis kaimo bernelis, kad jį, jau suaugusį, kuo geriau sutiktų žemiečiai? Buvo vadinamieji „dembelski“ dalykai: uniforma, albumas. Išpuošdavo tą uniformą kaip galėdami. Albume įrašai, kuo egzotiškesnės nuotraukos, piešiniai, lyg ir turintys patvirtinti jo pasakojimų tikrumą. Kai kurie prisiūdavo antpečiuose nepelnytą juostelę, bet pas mus vis dėlto buvo supratama, kad tarnauji svetimoje kariuomenėje, ir per didelis stropumas nevienareikšmiškai vertintas.

Pasakojimai apie tarnybos metus liedavosi per kraštus, bet patvirtinti jų tikroviškumo nebuvo kam. Prie butelio geriau neliesti šios temos, nes sugėrovas, jeigu jam ir per šešiasdešimt, nenutildamas gali pasakoti atsiminimus su visom smulkmenom valandų valandas. Nesvarbu, kiek juose dėl vaizdumo įpinta fantazijos, paruošti jie buvo sugrįžimams, tik nugludinti daugybę kartų pasakojant. Tai gali būti visai įdomu, kartais tikrai egzotiška, bet niekas nenori būti tik klausytojas, o dažni pasikartojimai įvairių pasakotojų lūpose greitai pabosta.

Grįžęs po dvejų ar trejų (anksčiau laivyne – net ir ketverių) metų jaunuolis jaučiasi ir yra jau visai kitoks, nei buvo prieš tarnybą. Reikia jam kaip nors tai įrodyti. Svarbiausia, ko gero, fizinį pranašumą. Ir amžius, ir tarnybos sąlygos dažnai lemdavo, kad grįžtantysis būdavo geros fizinės formos, bet juk visada gali būti ir geresnių. Tekdavo mūsiškiams tarnauti desantiniuose daliniuose, žvalgyboje ir kitur, kur fizinis paruošimas, individualių kovinių savybių ugdymas buvo pagrindinis dalykas, bet dažnai keletą klasių tebaigę berniokėliai tapdavo, tarkim, kokiais statybininkais. Nieko doro jie ten neišmokdavo ir nepamatydavo, o prisistatyti reikėjo kuo geriau.

Sėsliai gyvenant, kai prisimenami senelių, prosenių vienokie ar kitokie poelgiai, dar buvo jaučiama atsakomybė prieš palikuonis. Noras susitvarkyti buitį, savo statusą bendruomenėje, turinčioje pažinti naują narį, lėmė, matyt, savotiško ritualo įšventinant į vyrus egzistavimą ir pas mus.

Pradėdamas pasakojimą, aš jau pirmu sakiniu maniau atsiprašyti, kad kalbėsiu tik apie vyrų tarpusavio santykius. Pasirodo, jau tada dauguma suprato, ko jam labai reikia – tos, kuri jį pasirinktų. Suprato ir pritarė.


 

Skaitytojų vertinimai


69523. jona :-) 2011-07-13 21:50
Man pasakojimas patiko. Nors niekada nesu buvusi kaimo šokiuose, bet viską puikiai iš šio pasakojimo įsivaizduoju ir atrodo, kad tokioje aplinkoje pati pabuvojau... labai vaizdžiai papasakota. Ir tas kareivėlių sugrįžimas iš visokių uzbekijų, tadžikijų, kirgizijų, povandeninių laivų ir oro laivynų, kur niekam kitam iš viso kaimo neteko pabuvoti...

69641. Mona2011-07-18 10:44
gera tema pasirinkta - sena piktžaizdė, apie kurią tiek metų nedrįsta prabilti, bet neišbaigta, nutrūko regis ties pačia įžanga. O gal čia didesnio kūrinio ištrauka - pradžia? norėčiau perskaityti visą kūrinį

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:44:52 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba