Visi jie nukrenta

Džekas buvo kaip visi. Daug dirbo, mokėjo dar daugiau mokesčių, turėjo didelį namą, daug vaikų (du, tiesą sakant, nors ir tai kartais gali būti pragariškai daug) ir abejotino grožio žmoną (jos visos gražios tik vestuvių dieną.) Ir pirmadienį Džeką nušovė.

Sėdėdamas laukiamajame ir abejingai žvelgdamas kiaurai storą akvariumo stiklą, Džekas niekaip nesuprato, kur klydęs. Jis sėdėjo rankomis pasirėmęs veidą, bandydamas žvilgsniu nusmeigti žuvelę bjauria, milžiniška galva. Tokiai galvai reikėjo atskirų pelekų.

Džekas nužvelgė apytuštę patalpą baltomis sienomis ir keletą žmonių, sėdinčių kitoje jos pusėje. Visi jam pasirodė gana normalūs, tik žmogus nukirsta galva buvo kiek neįprastas: viena jo ranka buvo šiek tiek ilgesnė už kitą. Ir marškiniai nelyginti.

– Čia laukiat? – paklausė Džekas, glostydamas ūsus.

Visi, išskyrus begalvį, žinoma, linktelėjo. Džekas dirbtinai nusišypsojo ir žvilgtelėjo į laikrodį. Ilgesnioji rodyklė, lyg pastumta, šoktelėjo į priekį. Gal kokį milimetrą. Paskui dar vieną. Paskui – tris prieš laikrodžio rodyklę.

– Ar čia laikas visada eina atgal? –­ kiek įmanoma mandagiau pasiteiravo Dže­kas.

– Ne, jis tik eina į priekį iš kitos pusės, – paaiškino mandagi močiutė žilais plaukais.

Vienas septyniasdešimtmetis be perstojo kaukšėjo medine lazda į grindis, ir tai varė Džeką iš proto. Be laikrodžio tiksėjimo, tai buvo vienintelis garsas patalpoje.

– Gal galėtumėte liautis? – pasiteiravo Džekas.

– Liautis ką? – nustebo senukas.

– Kaukšėti. Jūs kaukšite į grindis.

– Nekaukšiu.

– Bet aš matau ir, kas dar blogiau, girdžiu, kaip kaukšite savo medine lazda. Jūs daužot ja plyteles.

– Kiekvienas iš mūsų renkasi, ką girdėti ir ką matyti.

– O jūs visi čia genijai, ar ne? – supyko Džekas.

– Ne. Mocartas buvo genijus. O aš... Aš – senas žmogus, Džekai, – tarė senis toliau baksnodamas grindis.

Maža mergaitė, juodais kaip anglis plaukais, žaidė kampe. Žaidė keistai lankstydama savo pirštus. Kojų. Džekas jau norėjo jos kažko paklausti, bet nesuspėjo.

– Džekas Stevensonas, – suskambo balsas iš viršaus. Medinės durys atsivėrė, –­ Užeikite.

– Oi, kaip šviesu... – sudejavo Džekas, eidamas į vidų.

– Aš tavęs laukiau, – tarė šešėlis, sėdintis nusukta į Džeką nugara.

– Ar galėtumėte uždengti žaliuzes? –­ paprašė Džekas, – Labai jau čia šviesu.

– Aš – Dievas, – tarė Dievas, ignoruodamas žmogų.

– Malonu. O aš – Džekas.

– Žinau, kas tu, Džekai Stevensonai. Aš juk Dievas.

– Prašau? – neišgirdo Džekas, – tiesiog jūs nusisukęs, ir aš...

– Sakiau, aš juk Dievas.

– Tikrai manau, kad jei atsisuktumėt, girdėčiau jus daug aiškiau.

– Gerai, Džekai, – tarė Dievas ir atsisuko. Jis sėdėjo kėdėje nuogas.

– Dėl Dievo meilės, – pasibaisėjo Džekas, – ką tokio padariau, kad turiu žiūrėt į šį seną kūną?

– Neminėk Dievo meilės, kai aš nuogas.

– Žinoma. Apgailestauju, – susitvardė Džekas.

– Taigi, o dabar grįžkime prie reikalų, –­ surimtėjo Dievas, – tave nušovė.

Džekas tylėjo ir Dievas tęsė:

– Nušovė pistoletu. Trim šūviais į nugarą, dviem į pilvą ir keturis kartus pokštelėjo į galvą, – Dievas nutilo, – Kaip dabar jautiesi, Džekai?

– Miręs, – kiek padvejojęs, atsakė šis.

– Teisingai, Džekai. Bet ar nesusimąstei, kodėl tave nušovė?

– Susimąsčiau. Manau, kad tai lėmė tas...

– Nesvarbu, – nutraukė Dievas, –­ Leisk aš tau šį tą parodysiu. Čia – vakarykščiai spagečiai, kurių nesuvalgiau, –­ tarė jis, traukdamas purviną lėkštę iš po stalo. – O čia – tu.

– Kečupas?

– Taip, kečupas. Neklausinėk nesąmonių, Džekai. Dabar žiūrėk.

Dievas spustelėjo pomidorų padažo ant vakarykščių makaronų.

– Na? – kilstelėjo antakius Dievas.

– Nesu tikras, kad suprantu, ką norite man pasakyti, – sutriko Džekas.

– Matai, kur tavo bėda, Džekai. Tu visada manai, kad kas nors nori tau ką nors pasakyti.

– Bet maniau, kad norėjote...

– Ne, nenorėjau.

– Kodėl nuolat mane...

– ...nutraukiu, nespėjus pabaigti sakinio? – suskubo Dievas, – Nes tu nuspėjamas, Džekai.

– Aš ne... Na, gal šiek tiek, – nuliūdo Džekas.

– Pone, – įėjo sekretorė, – kitas klientas jūsų laukia.

– Ačiū, Kristina.

– Ir, Dieve, – nedrąsiai pridūrė ji, –­ Jūsų mama skambino. Sakė, laukia jūsų per kitas Kalėdas.

– Susimildama, Kristina, pas mane lankytojas. Uždaryk duris.

Durys trinktelėjo, ir kabinete pasidarė tylu.

– Žodžiu, Džekai: Dangus, Pragaras ar Skaistykla? Arba gali laukiamajame dar amžinybę pasėdėt. Su Petru ir Marija.

– Dangus gal, – padvejojo Džekas.

– Žinok, ne taip jau Danguj ir gerai, kaip jūs ten, Žemėj, kalbat. Žmonės skundžiasi, kad per daug šviesu. Ir melstis daug reikia.

– Vis dėlto liksiu prie Dangaus.

– Gali rinktis bet ką. Man tai kas? –­ atsainiai mostelėjo Dievas. – Aš vis tiek per dienas čia sėdžiu.

– Suprantu.

Koridoriuje kaukšėjo senukas.

– Buvo malonu susipažinti... – Dievas žvilgtelėjo į bylą, – Džekai Stevensonai. Ar prieš išeidamas paimsi paplotėlį?

– Ačiū, Dieve.

– Sėkmės, Džekai, – tarė Dievas ir plačiai atidarė langą. – Dangus viršuje.

– Tai man šokt dabar?

Dievas nežymiai linktelėjo galva.

– Bosas jūs, – gūžtelėjo pečiais Džekas ir iššoko pro langą.

Dievas ramiai uždarė stiklą ir grįžo prie rašomojo stalo.

– Kristina, atnešk man arbatos, – paprašė Jis, spustelėjęs telefono mygtuką.

– Tuojau, Dieve.

– Ačiū, Kristina.

Dievas pasikasė barzdą ir žvilgtelėjo į lubas.

– Trys... Du... Vienas... – lėtai suskaičiavo Jis.

Kažkur žemai apačioje į grindinį atsitrenkė žmogus.

– Visi jie nukrenta, – atsiduso Dievas ir abejingai atsilošė kėdėje.