Metiniai trimestrai, arba Ypatumai/Neįgalumai

Objektas Kairėnų parke gn nutraukimas

... ir neduokit idiotams kompiuterių, nes prirašys eilėraščių.

Pagal senas, beje, negrįžtamai mirštančias agrarines tradicijas, viščiukus reikia skaičiuoti rudenį, kiaules – žiemą, dantis po šokių etc. O kultūrinį derlių, man regis, geriausia sverti vasarą, jai įsibėgėjus, kai gatvės pilnos tokio menui (ne)palankaus erotizmo, prakaito, čeburekų; jūra... Ir kultūrininkai matuojasi glaudes bei bridžus su šleikom... Žodžiu, jurá – murá... Stoja štilis, įkvėpimo ir kūrybos burės subliūkšta it užmintas kukurdvelkis ar nusidirbęs kultūrkotis. Kultūrinio gyvenimo metai baigiasi, kult. laikraštiena išsilaksto atsigauti...

Šiaip ar taip, vertėtų žvilgtelėti, kurie „meniniai reiškiniai“ šiemet verti pataisų... ar ko pasimokyta. Nors, tiesą sakant, visų pirma reikia džiūgauti, ant kelmo šokinėti, kad kultūrinė spauda išvis dar alsuoja arba imituoja, kad alsuoja. Tobulai. Lyg niekur nieko. Nors gali būti, kad šie kaip išeis atostogų, taip iš jų ir nebegrįš. Gal taip ir reikėtų. O ką? Būtų visai geras socialinis eksperimentas, kone performansas? Nors įtariu, kad niekas jų nepasigestų. Kažin ar sulauksim laiko, kai koks nors riebus dienraštis imsis leisti rimtą kultūrinį priedą, kuris pasiektų daugumą Litua gyventojų? Šie to daryti nemato jokio reikalo, nes pastarųjų smegenys vystosi ne taip spėriai bei ne ta kryptimi ir tenkina didžiumos Litua žmonių nekrofilinius ar bulvarinius poreikius... Žodžiu, užuot formavusi skonį ir kėlusi kartelę, braidžioja po tuos pačius myžaliukus.

Bet kol kas, matyt, „Nemunas“ turės spausdinti vis didesnio formato nuotraukas, „Šatėnai“ mažinti puslapių skaičių ir dar labiau mažinti raidžių formatą, „Litmenis“ spausdinti vis daugiau bibliografinių duomenų, visokių skelbimų, skalbinių, nekrologų, „Metai“ – leisti vieną numerį per penkmetį... Nors kai pasižiūrai ant kopėčių pasilipęs, tai tų menininkų, menininkų dizainerių visur kaip priš..., atsiprašau, kaip raitelių Žalgirio mūšyje, ir, tiesa, visai neblogų šikėjų yra – galėtų savo genialiomis idėjomis ir tekstais pašerti kultūrinių tvartų gyvulius... Tačiau yra tokia stebuklinga formulė, kurią, regis, apaštalai pamiršo įrašyti į evangelijas: „Jis/Ji turi geriau apmokamą darbą.“ Kartokite paskui mane: „ Jis / Ji turi geriau apmokamą darbą.“ Ir dar kartelį... Argumients kap bybients, –­ pasakytų bronzinis Kudirka, jei galėtų prabilti dabar spoksodamas į Vilniaus banką bei Novotelį... Ir kur jie/jos visi/visos dirba, gal dujininkais?..

Esant tokiai padėčiai, yra visos galimybės skleistis grafomaniniams žiedeliams bei pumpurėliams, burtininkams bei šmėkloms. Kadangi kritika ir toliau merdi kaip merdėjusi, nėra kam kaip reikiant prašluoti grindų, pravėdinti arklidžių; sanitarai nebenori būti sanitarais, jie nori būti daktarais!.. Čia kaip iš to sizifišku prakaitu trenkiančio trilerio su boba ir gelda. Tad ir ginasi disertacijas... Tik neaišku kurių velnių? Gal po velnių? Visokie institutai (LLTI, LKI, LKL, LFF, MTS, USA, BLUSA ir pan.) galėtų užsikalti langus ir užsimūryti duris, vis tiek – koks skirtumas... Toks tuščias bezdėjimas į šulinį... Jokio aido. Sanitaras Kastoras ir Poliuksas šiaušęs kultūrinį asfaltą, regis, visų palaimingai merdinčiai ramybei, nudvėsė... Ir gerai, kad nudvėsė, nes neskaniai supolitikėjo, vidurių galas sugaištį buvo jau bepagaunąs ir iš anarchisto virto stačiai demagogu. Bet savo darbą padarė. Kirsta tiesiai ir be užuolankų. O esamus knygų aprašinėjimus, atpasakojimus bei deridų, fukų, bodijarų, rorčių ir kitų ikonų citavimus vadinti kritika, man kaip nelegalui von Faršui, neapsiverčia liežuvis... „Litmeny“ žiūrėk koks M. Peleckis, aprašinėdamas knygas, į puslapius jau baigia sukišti visą internetinį faktų žvyrą beigi smėliuką, o tas ir byra pro tarpupirščius... R. Šerelytė apie knygenas pašiurena dėl pašiurenimo... Apžvalginykui K. Baubliui niekaip neišeina būti piktam ir nuožmiam... Pataisų, pataisų!.. Na, dar taikliai ir aštriau drioksteli V. Kukulas, bet niekaip pastarajam, regis, neišeina atsikratyti kažin kokių nuoskaudų – vis nepraleidžia progos priminti, kad S. Geda (buvo) labai prastas vertėjas, kad šiaip ir anaip... Alergizuoja poezijoje pasipylusios dedikacijos... Ezra Poundas, K. P. išvartytas į lietuvių kalbą, irgi Dievui ant garbės... Labai gera (oi gera gera, oi gera gera, kai šašais mus beria...) vograuti, kai esi išvartęs kokias tris eilutes Jesenino bei penkias Janonio... Ir šiaip nelabai skanu tatai skaityti, kai viena kariuomenė jau persikėlus į kitus mūšio laukus.

Citus Altus Fortus, – pasakytų ant statinės užsilipęs koks šiųmetinis PoPa’s... Kaip, beje, jo pavardė? R. Stankevičius, regis. Tiesa, iš visų kandidačių ir kandidų lauro lapelių buvo verčiausias, bet svarbu ne tai (jei išvis čia kas nors svarbu, kai upė teka pamažu)... Dabar jau žinau, kad lietuvių literatūra ir poezija labai greitai atskiru kursu bus dėstoma visuose rimčiausiuose pasaulio universitetuose bei kolegijose... (Vivat! Kad tik suspėjus į juos užsirašyti...) Bent taip bandė labai labai juokingai juokauti laureatas viename iš interviu, žinoma, turėdamas omenyje, kad studijuos Stankevičiaus poeziją... Įvade turbūt prabėgom bus apžvelgta Gėtės, Bodlero, Apolinero, gal dar Marčėno kūrybėlė... Gražu. Graudu. Ašara net sirpsta. Kap balionas. Piš... Iš kuklumo nepadvės... Didybės manija – ne juokas, rimta... Ji, gaila tik, nurėžia gerą gabalą nuo paties poezijos kūno. Nežinau, ar tik koją, ar ir visą galvą?..

Cecho cirkai, eilės prie bananų, moliniai medaliai, paplekšnojimai per petį, reveransai... Nieko čia naujo. Tas pats bimbals, tik kitam avily...

Kad Poezijos pavasario laureatas turi atitikti tam tikrą standartą, aišku kaip baltąją naktį už poliarinio rato – matėm prieš porą metų Palilionio personalinio cirko (PPC) pasirodymą, kurio metu į areną bandė įleisti B. Januševičiaus „Eilėraščius-Daiktus“, bet tų daiktų išsigando it iš narvo pasileidusio liūto... Už tokius bajerius priklausytų ne tik pataisos, bet internatas, kolonija... Deja, jau suėjęs senaties terminas.

Prisipažinsiu, slapčia vis viliuosi, kad kas nors kada nors tos premijos ims ir atsisakys, kaip koks Sartras ŠNobelio... Pulsui palaikyti. Vis būtų daugiau parako mūsų kultūros apkasuose, nes dabar, regis, nebėr iš ko varnų šaudyti.

O nusibaigimui – keletas patarimų ato­stogoms... Ai, velniop... Pasitarkit patys. Ne durni esat... Žinau tik tiek, kad po vasaros būna ruduo, po rudens – žiema, po žiemos – pavasaris; iš ryto pateka saulė; miegodamas palapinėje kokiam paupy baidarę prisirišu prie kojos; man to užtenka, gal net per daug.