Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-23 nr. 2951

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tą ir sveikiname!.
SPĖKITE,
14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS
• LR KULTŪROS

ESĖ 
• Ludwik Stomma.
TELEGRAFONO NAGUOSE
1
• Krzysztof Zanussi.
PRIVERSTINIS DIALOGAS
3

POEZIJOS PAVASARIO KRONIKA 
• Liudvikas Jakimavičius.
KELIAUJANTIS
5
• Skirmantas Valiulis.
POETAS IR FOTOAPARATAS
• Paulina Žemgulytė.
SVEČIUOSE - KNUTAS SKUJENIEKAS

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI 
• LIDIJA DIMKOVSKA
• LESZEK ENGELKING1
• PETER SEMOLIČ
• GERHARD KOFLER
• JEAN-MICHAEL MAULPOIX
• SARAH VAP HUGGINS

VERTĖJO PUSLAPIS 
• PAVAO PAVLIČIĆ8

PROZA 
• KAZIMIERAS ALEKNA

LITERATŪRA 
• PAKALBĖKIM APIE GYVENIMĄ3
• Adolfas Strakšys.
POEZIJOS ŠVENTĖ NAISIUOSE
8
• NUPŪSKITE UŽMARŠTIES DULKES...2

POKALBIAI 
• Užupio Respublikos Prezidentą ROMĄ LILEIKĮ šnekina Lietuvos Respublikos pilietis RIČARDAS ŠILEIKA.
ROMAS LILEIKIS:
4

KNYGOS 
 Benediktas Januševičius.
"BLOGĮ VAIZDUOJANT..."
4
• FUGA VARGONAMS
• ATOKVĖPIAI IR ŠVENTĖS IŠ DANGAUS
• APSAKYMAI
• Živilė Ramoškaitė.
SENIAI LAUKTA MONOGRAFIJA APIE BROLIUS JUŠKAS
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ŽINOMA NEŽINOMA DAILĖ (II)

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
LAUKIAME SUGRĮŽTANČIŲ
• Vidutis Bakas.
VAKARAS, SKIRTAS STASIO BARO KŪRYBAI
• LIETUVOS KOMPOZITORIŲ SĄJUNGA IŠSIRINKO NAUJĄ PIRMININKĄ
• Edita Degutienė.
MUZIKINIO GYVENIMO LENKIJOJE NUOTRUPOS
7
• Ovidijus Petkevičius.
"PROBALTICA"
5

TEATRAS 
• Rasa Paukštytė.
PRADŽIA IR PUSĖ
• Ridas Viskauskas.
LĖLIŲ TEATRĄ IŠ SNŪDO ŽADINA JAUNIMAS
3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lina Jakeliūnaitė.
MATYTAS + (NE)GIRDĖTAS PROJEKTAS "VINILINIS DANGUS"
• Lora Pakutkaitė.
RYTOJ BUS GERIAU?

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ričardas Šileika.
KUO SKIRIASI BALSIS NUO PRIEBALSIO?
• WWW.NEVYKELIAI.LT24
• ŽIVILĖ DAMBRAUSKAITĖ4

KRONIKA 
• JUBILIEJAUS PABAIGTUVIŲ VAINIKAS
• Irena Gansiniauskaitė-gudavičienė.
ONĖS MENĖ KANČĖNŲ BENDRUOMENĖJE
1

SKELBIMAI 
• ATSIPRAŠYMAS4
• Renginių programa.
POEZIJOS PAVASARIS 2003

DE PROFUNDIS 
• esė.
TEZAURUS EUROPENSIS
• KONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI2
• KORNELIJUS PLATELIS

KNYGOS

"BLOGĮ VAIZDUOJANT..."

Benediktas Januševičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Linas Spurga

BENDROS PASTABĖLĖS

Kaip nesunku "Poezijos pavasario" almanachą užversti problemomis ir kritikuoti, supratau visai netyčia maždaug ketvirčio amžiaus senumo "Litmenyje" perskaitęs V.Kubiliaus recenziją, kurioje kalbama, koks sustingęs yra tų metų "P.p." almanachas, teigiama, kad būtina ieškoti naujų formų, stengtis jį atgaivinti. Šis tekstas yra toks universalus (ar aptakus?), kad, pakeitus pavardes bei citatas, jį būtų galima sėkmingai paskelbti ir šiais laikais, ir jis atrodytų ne mažiau aktualus ir kritiškas. Iš esmės per pastarąjį dešimtmetį kultūriniai laikraštininkai, regis, nieko daugiau ir neveikė, tik netiesiogiai perrašinėjo šį ar panašų tekstą, negailestingai pasmerkdami tiek patį leidinį, tiek ir jo sudarytoją. Po tokių tekstų vargšui sudarytojui nebelikdavo nieko kita, kaip tik rausti iš gėdos, pripažįstant, kad, deja, deja... dariau viską ką galėjau, norėjau kuo geriau, o išėjo kaip visada, ir grįžti prie savo kasdienių darbų, sudarytojo kėdę užleidžiant kitam, iš pradžių itin ryžtingai nusiteikusiam sudarytojui. Bet ir šį ištikdavo toks pat likimas.

Kita vertus, pačiam "P.p." almanachui šios peripetijos, kaip buvo, taip ir yra nė motais. Kasmet jis išeina šviežias (nei daugiau, nei mažiau), įdomus (taip pat nei... nei...), skaitomas (nei... nei...), geros kokybės bei reikalingas.

Išvada viena: almanachas nėra linkęs paklusti sudarytojo užgaidoms. Rezultatas: net ir pačiomis griežčiausiomis nuostatomis besivadovaujantis sudarytojas (kaip kartais skelbiasi) nepajėgia atmesti šlamšto, kurio kasmet pasitaiko almanache; juo labiau nei sudarytojas, nei kas kitas negali priversti autoriaus parašyti ir pateikti tik gerus kūrinius. Todėl esu tvirtai įsitikinęs, kad sudarytojas šiuo atveju yra labiau techninis nei kūrybinis darbuotojas; taigi jo vaidmens apskritai nevertėtų sureikšminti, juolab kad kiekvienas susitupėjęs literatūros žmogus vadovaujasi bent jau panašiais, jei ne tais pačiais, kūrinio kokybės ir vertės kriterijais. (Ir jeigu egzistuoja kokie nors konfliktai šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, tai jie veikiau asmeninio pobūdžio, - pavyzdžiui, tas anam davė į snukį, o šitas aną pasiuntė "ant trijų raidžių", - o ne kartų ar dar globalesni.) Vadinasi, kiekvieno, kuris imasi sudaryti šį almanachą (nesvarbu, V.Braziūnas, L.Jakimavičius, D.Gintalas ar šv.Petras), pagrindinis tikslas - atlikti savo darbą kruopščiai ir sąžiningai, atsiribojant nuo asmeniškų simpatijų bei antipatijų.

Šių metų "P.p.", kaip ir ankstesni, man yra įdomus, todėl, kalbėdamas apie jį, stengsiuosi atskleisti tai, kas jame yra įdomu ir pavykę, kadangi piktžodžiautojų atsiras ir be manęs, ir visiškai nesunku įsivaizduoti, ką jie gali pasakyti. Bent jau nieko nauja - tai tikrai.

ANKETA

Visokios anketos - sveikintinas dalykas, mat, į jas atsakydami, poetai išties kartais "išvemia" kokią savo paslaptį, "apsinuogina", o jei slapukauja, tai bent turi ką nors kyštelėti - kokią nors pikantišką smulkmeną, nors trumpam numalšinančią skaitytojų smalsumą. Gaila tik, kad atsakančių į šį almanacho klausimėlį mažoka, nors gal...

Tiesiog pacituosiu klausimą, pateiktą V.Bložei, S.Gedai, D.Kajokui, E.Ališankai ir G.Bleizgiui: "Anot E.M.Ciorano, rašyti - tai išvemti savo paslaptis. Kiek iš tiesų yra taip? Kokį vaidmenį formuojant vaizdinių visumą atlieka Jūsų vidinis cenzorius?"

Šit Gintarui Bleizgiui žodis "išvemti" nepatinka. Kalbant apie kūrybą, jis siūlo vartoti žodžius "atsiskleisti", "atsiverti" ir panašiai. "Aš "nevemiu", - tikina G.Bleizgys. Tačiau, baigdamas atsakymą, suabejoja ir susimąsto, kas atsitiktų, jei neatlaikytų "savo praeities, patirties, savo gyvenimo"? "Tada ir "apsivemi", bet jau ne kūrybos, o beprotybės prasme", - sako poetas.

E.Ališankos nuomone, "išviešinimas ar išvėmimas eilutėmis netampa meno kūriniu". Jis teigia, kad rašant svarbu ne faktai, o ryšiai ir santykiai: "tarp fakto ir vaizduotės, tarp žodžio ir jausmo, tarp rašymo ir nerašymo". Todėl jeigu jis ką nors ir išvemia, tai neturėtų rūpėti kam nors kitam. Beje, šis poetas prisipažįsta vis dar besijaučiąs pradžiamokslis.

D.Kajokas išskiria idėjos rašytojus ("šie įbedę žvilgsnį į baisiąsias paslaptis") ir "neidėjinius" ("šiems rūpi slėpiniai"). Poetas simpatizuoja pastariesiems ir reiškia antipatiją idėjos rašytojams.

Kalbėdamas apie vidinį cenzorių, S.Geda siūlo grąžinti "vidinio intelekto, proto, sąžinės, galop - skonio" sąvokas.

O štai Vytautas Bložė atsako tarsi ne į temą. Tačiau šiuo atveju labai svarbūs tokie jo žodžiai: "Blogį vaizduojant įkvėpimo netrūksta. Gėrį vaizduodamas, gali jo ir pristigti".

TEMOS

Taigi blogis. Oficialiai šių metų "P.p." tema skamba šitaip: baimės ir poezijos įvaizdžiai šiuolaikiniame poetiniame tekste. Pačią temą pirmuose knygos puslapiuose nagrinėja Jolanta Paulauskaitė. Ji psichoanalitiniu požiūriu vertina šiuolaikinės lietuvių poezijos status quo, savo teiginius pagrįsdama S.Parulskio, E.Ališankos, A.Šlepiko, V.Gedgaudo, A.Sprauniaus kūriniais. Be to, lygindama vyrų ir moterų poeziją. J.Paulauskaitė išskiria dabartinį kultūros nihilizmą. Tai būsena, kylanti "iš skaidrumo - melancholijos ir abejingumo žavesio". Kultūros nihilizmas "tam tikra prasme yra dar radikalesnis (...) jis siekia viską normalizuoti, pasitelkdamas destrukciją, agresijos ir pykčio pasijas". Vadinasi, šių dienų tokia būsena kyla iš pozityvaus prado ir turi gerų siekių.

Tačiau net ir nežinant, į kokią velniavą orientuoti almanacho tekstai, čia skelbiamuose eilėraščiuose nesunku išskirti keturias juos įrėminančias, viena nuo kitos neatskiriamas temas. Tai - smurtas (agresija), beprotybė (neurozės), mirtis ir meilė (na, kaipgi be jos?), R.Dambrausko žodžiais, "juodas kvadratas" (p.33).

AGRESIJA

Antai dėl visiškai mažytės priežasties supyksta N.Abrutytė. (Kaip gyveni, Neringa? Šimtas metų! Čia visokie gandai sklando apie Tave. Ar tai tiesa?) Ji prisimena, kaip brolis vakarais išsukdavo lempelę ir kaip norėjusi jį nuskriausti: "ir, aš, parašiau, eilėraštį, tada, apie, išsuktą, lempą/ nors, tenorėjau, jam, išsukt rankas, ir duot, į, lempą" (p.88).

D.Petrošius (ciklas "Kapojimo dainos") savo agresiją išlieja ūkio darbais: "temstant galvas čekšt čekšt - ir į maišą" (čia apie kopūstus) arba "mudu su kirviais dalinamės malkas". O štai, išsirengęs į "Pasivaikščiojimus be meilės ir ne" (p.36), jis būtinai pasiima peilį. Ir jau "ranka pati kyla nukirsti kokiam/ juodalksniui šaką". "Užriškit greičiau man akis", - šūkteli D.Petrošiaus subjektas, regis, pusprotis, pabėgęs iš G.Grajausko eilėraščio "Nieko nematau!" (p.59):
andai buvo toks pusprotis: užeidavo
jam, šaudavo į galvą kažkas - tai,
būna, pasiima peilį, užsimerkia ir
lekia, tuo peiliu orą kapodamas

Be peilio neišsiverčia ir M.Buroko skerdikas (p.39). Čia pat ir "karštligiška baimė". Kitam tekste: "Vėl tenka susidurti su smurtu" ("Būsenos", p.42). Bet šuo pakastas štai kur: "Taip gailėjausi, nes užmušiau./ Taip gailėjausi, nes valgiau ir rašiau". Vadinasi, užmušti, valgyti ir rašyti yra vienodai blogai, po to tenka gailėtis. O gal atvirkščiai - užmušti yra tas pat, kas valgyti ar rašyti. J.Paulauskaitės žodžiais, "pasaulis patiriamas kaip suprantamas, nenutrūkstamas ir patikimas" (p.19). Šiaip ar taip, negalima paneigti fakto, jog smurtą lydi mirtis.

MIRTIS

"Šaltienos dar turėjau, dar kažkokias,/ bet jau atšalusias kojas", - smagiai pasakoja asocialus S.Gedos subjektas ("Vieną kartą į senatvę gerai užsidirbau", p.47).

Tačiau iš tikrųjų žmogaus žūtis tebėra šiurpi net ir šiais vertybių nykimo laikais. Pavyzdžiui, holokausto akimirka V.Bložės eilėraštyje "Už ką juos sušaudė" (p.51): "liepdavo gultis plikiems vienam ant kito ir taip juos nušaudavo/ o vaikus, dar kūdikius, tai jis už kojų trenkdavo į medį ir mesdavo į duobę".

Skaudžiai išgyvenama sūnaus netektis A.Baltakio eilėraštyje "Pavasaris be tavęs" (p.117):
Nepasodinę nieko, nepasėję,
Klausysim, kaip sausoj pušy snapu
Genys kalena Morzės abėcėlę:
Tavęs nėra! Ir niekad jau nebus...

Tačiau baugus ir šiurpus, nepakeliamas pats įvykis, pats mirties faktas. Kiek vėliau velionį apgaubia kapų tyla bei ramybė: "Žiema su tavimi, žiema./ Aiškumas. Amžina ramybė" (eil. "Žiema su tavimi", p.118). Sniegas tarsi paslepia skausmą. Gamta nepalieka spragų netgi sieloje, o mirusysis jau gyvena kito pasaulio rūpesčiais.

Nors kartais visai netyčia "po gero pusšimčio metų" galima dirstelėti į mirusiųjų pasaulį, atkasus karstą. Toks vaizdas aprašomas K.Platelio eilėraštyje "Dirvos kedentoja" (p.196):
Buvo tokia kaip palaidojo, tik visa
pajuodusi tarsi mumija, laukianti
paskutinio teismo,

kai kūną galės atsiimti. Juoda lyg
dirva
mirties karalystė, tyli lyg dangus
ar smėlis.

Nors, pasirodo, ir ta "pajuodusi mumija" gali turėti tam tikrų pageidavimų, trokšti bent mažyčių pramogų. Kaip tik apie tai nurodyta savotiškame poetiniame D.Jazukevičiūtės testamente (p.85): "Paberkite ant mano kapo paukščiams/ trupinių, ir aš su jais kartu lesiosiu,/ iš požemių pravėrus karsto dangtį".

Apskritai kapinių, kaip vaizdino, reikšmė daug erdvesnė. Kapinės - ne vien mirusių amžino atilsio vieta. Čia galima susimąstyti, pažvelgti į praeitį, pagalvoti apie ateitį.

Štai kaip "laiko nuotrupos" tarpsta J.Zdanio eilėraštyje (p.203): "rytoj/ kai matysim negyvus veidus/ veidrodžiuose nuotraukose ant pagalvių/ kai akys užsimerks (...) nebylių šaly/ tu girdėsi juos šaukiant tave vardu".

Mirties kontekste įdomus yra akmens simbolis, įkūnijantis pastovumą ar net amžinybę:
Tamsa sugniaužusi obsidianą:
Delne jis prabyla
Lėta akmens kalba


Jis nieko nepasakoja apie laikrodžių
Tiksėjimą, nesibrauna į ateitį

Šitaip eilėraštyje "Plutono akmuo" (p.197) Jolanta Sereikaitė supriešina akmenį ir laiką. Galima sakyti, kad akmuo ir laikas prasilenkia erdvėje. Akmens "Žodžiai tikslūs it kristalai", tuo tarpu laiko tikslumas abejotinas. Čia akmeniui tenka mesijo vaidmuo. Jis gali vesti "Į šviesią angelų aikštę/ Rūko ertmėje". Kitame eilėraštyje "Nakties draugystė" (p.200) akmuo siejamas su paslaptimi bei nežinomybe: "Apsigobusios tamsa trys draugės/ Lipa į kalną pasisveikinti su akmeniu, nors/ Nežino, ką jis iš tikrųjų matė: sumaištį, vienatvę/ Ar geismą". Sumaištis, vienatvė ir geismas - tarsi trys pagrindinės žmogaus jausenos, patiriamos įvairiais gyvenimo etapais.

Galima tik spėlioti, kodėl tiek daug almanacho tekstuose (ir apskritai šiuolaikinėje lietuvių poezijoje) kalbama apie mirtį. Galbūt todėl, kad Lietuvoje mąžta gyventojų ir vis dažniau prasitariama apie tautai gresiantį išnykimą. O galbūt todėl, kad šiais komplikuotais pervartų metais mirtis išlieka vienintelė monumentali vertybė, nepaklūstanti menkai žmogaus valiai. Nors ką aš žinau?..

BEPROTYBĖ

Na, čia gal per riebiai. Iš pradžių gal vertėtų pradėti nuo nevilties, tuštumos pojūčio, pereinant prie baimės, neurozių, ir tuomet, užbaigiant, galima pavartoti šį žodį. Tad nuo pradžių.

Tuštybės ir nežinios pojūtis atsiranda iškilus beprasmei grėsmei, kuriai fiziškai pasipriešinti esi bejėgis (belieka tenkintis moraliniu pranašumu). Turiu omeny Antano Šimkaus tekstą "Kuklaus nutikimo proga arba 2003 sausio 27-osios vakaras (in memoriam)" (p.61): "Mielai paklausčiau savęs paties, ką aš veikiu šiame pasaulyje. Ką veikiu". Tas pats retorinis klausimas pateikiamas agresoriui. Kaip ir šiame eilėrašty, taip ir V.Bložės kūriny "Nėra ko prarast praradus viską" (p.54) tuštybės pojūtis nenusakomai skaudus, todėl nuolat kartojamas, vis pabrėžiamas: "nieko many neliks", "sugrįžtu į savo tuštumą (kas yra tuštuma? tu sakydavai)", "kuo užpildysiu tuštumą? kas esu?", "kas yra aš? tuštuma?"

Tuštybės, nežinios ir nusivylimo būsena - slenkstis į juodą beprotybės pasaulį. Pavyzdžiui, R.Dambrausko scenarijus: "lieka vien juodas kvadratas/ kampe lubose ar pro langą -/ masė kuri neguodžia" (p.33). Visai kitoks, kur kas linksmesnis M.Žvirgždo variantas (eil. "Karalius", p.136): "Miglotos mintys puošia, o šviesios sargdina". Taigi vienas kvailumo požymis išryškėjo - tai egzaltacija. Kitas - didybės manija - ištikimas karalių ir šizofrenikų bendrakeleivis. Toliau autorius nepalieka jokių abejonių subjekto "kompetencija": "Raštininke, išversk į protingųjų kalbą". Subjektui pabosta tikrovė, t.y. "vėpsoti į veidrodį", jam "geriau ištisas valandas gėrėtis dievų įstatymais" ir, be abejo, jaustis dievų tarpe lygiam tarp lygių. Pasiekus tokias "aukštumas", visiškai negėda prisipažinti: "Tu sakai, kad kalbu išmintingai?/ Bet aš juk ne juokdarys -/ kukli kvailybė - mano laisvės ženklas". O laisvė, kaip žinoma, didžiulė privilegija. Tegu ir bepročio.

Laisvė - tai kompleksų atsikratymas. Ištrūkus iš kompleksų, skambiai vadinamų gėda, pareiga ir kt., regis, galima viskas, net: "Ne gėda lošt iš mylimo galvos/ ir ją pralošt. Ne gėda priesaikas/ pasirašinėt krauju, o rytą mėtyt/ jas pro langus" (D.Jazukevičiūtė, p.84).

D.Zelčiūtė sugrįžimą realybėn lygina su "pridaigstymu", "išlyginimu": "išlygink visas siūles realybės drabužio realybės/ šou tavęs nekvietė pademonstruoti/ per didelio kūno sujaukto proto pasklidusios dvasios/ tavęs nekvietė bet taip drebi nuogąstauji dar iš vakaro" (p.74). Pasirodo, yra tik iliuzija, spektaklis, į kurį nesi pakviestas, tačiau gali įsivaizduoti, jog dalyvauji jame, ir jaudintis, tikėtis, kad "gal pavyks neiškristi iš bendro konteksto". Čia pat kitame eilėrašty pareiga prilyginama lašinamam ekstraktui (p.75).

G.Norvilas (ciklas "Second Hand arba 7 būdai suvaidinti durnelį", p.66-68) į beprotybę žiūri ironiškai. Durnių volioti galima įvairiai: "žiūrėti dvi valandas į vieną tašką", "mušinėt abstrakcijas konferencijoj" ar siautėti prabangiam bare. Vis dėlto lengviausia (jeigu esi iš...) išlikti savimi, kaip nurodo VII būdas:
vaidinti nereikia - perdėm akivaizdu
aš čia stoviu (nebrangių rūbų
parduotuvėj)
ir jūs čia stovit -
MES - ANTRŲ RANKŲ NEBRANGŪS
KASDIENIAI DRABUŽIAI

Tačiau "gyvenimas yra daug skaudesnis", kaip rašo G.Bleizgys (p.114). Jo tekstuose vietą randa beveik viskas, apie ką kalbėjau ir dar mėginsiu kalbėti: tuštuma, vienatvė, baimė, mirtis ir meilė. Iš tiesų beprotybė buka ir akla, jos akivaizdoje nublanksta tiek gyvenimas, tiek mirtis: "jau neliko mirties (...) jau neliko gyvenimo - pašėlimas užtemdė akis" arba "pamišusio gyvulio akimis vis dažniau dairausi į dangų". Tačiau meilė yra vienintelis pradas, nepaklūstantis mirties valiai. Ir nors pripažįstama, kad "nemoku žodžių (...) kuriais galėčiau kalbėt su tavim iš anapus", vis dėlto ryžtingai nukertama, jog "mano meilės jokia mirtis neįveiks ir jokiomis/ žemėmis niekas nesugebės užpilti...". Taigi.

MEILĖ

Meilę ir mirtį gretina taip pat D.Jazukevičiūtė. Ji negailestingai konstatuoja: "Jei meilė mirė, mirė viskas - Dievas, žmonės ir pati mirtis". Vadinasi, meilė į savo kapą nusineša viską, ką tik įmanoma įsivaizduoti, sukurti.

Tenka pakelti rankas ir pripažinti, kad almanache neradau nė vieno teksto, galinčio nors truputį įkąsti J.Paulauskaitės apibrėžtai taisyklei, kuri taikoma lyginant meilę vyrų ir moterų poezijoje. Savo esė ji pažymi: "... vyrų poezijoje ypač sureikšminamas kūniškumas ir seksualinis potraukis (...) Moterų kūryboje geismas keičiamas intymia aistra - noru būti užvaldomai, tuo tarpu vyrų tekstuose skleidžiasi poreikis drastiškai užvaldyti kūną. Moterų poezijoje aistra yra artimai susijusi su išgrynintu meilės jausmu - artumo, draugystės siekiu".

Agresyviai baimingoje almanacho terpėje neapsieinama be drastiškų palyginimų, kaukių. Štai N.Abrutytė, vėlgi gretindama meilę ir mirtį, klausia, ar "ši meilė, beveik amžina..?" (p.88) ir tolėliau sako, jog "mirtis, ji gana stabili, kaip užkoduoto alkoholiko darbo ritmas".

O štai D.Čepauskaitė (fantastiški tekstai!) meilę dangsto kaukėmis, nors poelgiai išduoda: "Noriu pasakyti - myliu,/ bet gėda, dar apsijuoksiu, todėl sakau - nekenčiu" ("Noriu pasakyti", p.89) arba "Tavo mylimoji yra ragana (...) ji tyli ir neatsako į klausimus,/ nes yra labai užsiėmusi -/ ji myli".

Nepaisant erotinių sapnų (pvz., R.Daugirdo), apgavysčių dėl "kontakto" (kaip L.Miknevičiaus) ir kūniškumo, vyrams vis dėlto egzistuoja garbės kodeksas, verčiantis besąlygiškai paklusti mylimosios (net ir girtos) valiai. "Ir moteris liepia, negali atsakyti, nors nuojauta sako,/ Kažkas ne taip bus, oi kažkas kužda", - aiškinasi A.Šimkus (laikykis, Antanai! spaudžiu dešinę, laikykis!).

Ir štai meilės objektas - moteris - tampa agresijos šaltiniu. Tai ypač akivaizdžiai aprašoma K.Platelio eilėraštyje "Moteris prieš vitriną" (p.195). Čia subjektas su siaubu stebi jauną moterį: "kelnių aptemptos strėnos atrodė tarsi nauja,/ prašmatni kapavietė ar skerdykla, jei norite, milijonams/ tų mažų buožgalvių, kurie į ją įsiveržia/ kupini vilties ir tikėjimo, ir staiga (...) jų misija čia pat ir pasibaigia, bendram kape". Taigi žudyti galima ir visai "taikiai", nepastebimai, tarsi nedarant jokio nusikaltimo, pasitelkus gumą, "mirtinas putas ar dar ką gudresnio".

POKALBIS

Žodžiu, patinka man šis almanachas. Smagu, kad tiek daug jaunų snukių. Tik nemanykit, kad visai išskydau ir nerasiu, prie ko prikibti. Norite šlamšto? Prašom. Atsiverskite puslapį, pažymėtą erotišku numeriu 69. Audrius Musteikis. Šis autorius pasistengė ant semantikos plauko padžiauti tiek pavardžių, vietovardžių ir velniaižinvardžių, kad jo, to vargšo plaukelio, išvis nebeliko. Nesuprantu, kam reikėjo tokį šlamštą dėti? Chebra juokiasi...

Neapsikentęs pakalbinau patį sudarytoją Dainių Gintalą. Ėmiau ir paklausiau, iš kur, po velnių, jis iškasė tokią temą? Pasak Dainiaus, pasirinkti pirmiausia tokią temą paskatino depresinė jo paties jausena. "Šiuolaikinėje poezijoje baimės ir agresijos įvaizdžiai atlieka gana svarbų vaidmenį, o kartais atsiduria pačiame centre. Net kalbant apie meilę, neišsiverčiama be baimės ir agresijos ženklų. Galima sakyti, kad ir šis pasaulis pagrįstas baime ir agresija", - paaiškino D.Gintalas. Jo nuomone, įdomu žiūrėti, kaip nuplėšiama sterili poetinė kaukė.

Paklaustas, kokios spalvos galėtų geriausiai apibūdinti šio almanacho tekstus, sudarytojas sakė, kad tai galėtų būti juoda ir raudona, ir pridūrė, kad šiuolaikinėje poezijoje iš viso nedaug spalvų. Baimę galima būtų prilyginti juodai, o agresiją - raudonai spalvai.

Apibūdindamas kriterijus, kuriais rėmėsi sudarydamas šį almanachą, D.Gintalas pabrėžė tekstų kokybę, ekspresiją bei originalumą. Pasak jo, almanache nerado vietos eilėraščiai, sukalti iš senų, nuvalkiotų simbolių, metaforų. Tuo tarpu čia puikiai jaučiasi jaunųjų poezija. "Almanache dominuoja jaunųjų poezija, kuri yra kur kas įdomenė, įvairesnė, per kūno simbolius atverianti gilesnius pasąmonės klodus", - konstatavo Dainius.

Gal čia reikėtų ir dėti tašką, pasveikinant sudarytoją, kad išties pavyko surinkti ganėtinai vientisą almanachą, o svarbiausia - kur kas pavasariškesnį už visus iki šiol išleistus (autorių amžiaus požiūriu).

__________________

POEZIJOS PAVASARIS 2003. - V.: Vaga, 2003.

 

Skaitytojų vertinimai


2519. xX2003-05-29 07:53
Ar el. redakcija šį Benedikto Januševičiaus tekstą žvaigždutėmis neužteplios? Labai jau abejotinas konteksto tinkamumas kalbėti apie jaunus snukius. Jei aš būčiau tame almanache, tai suorganizuočiau chebrą ir vienareikšmiškai parodytumėm autoriui, kas tie jauni snukiai yra :) Keule, kaip manai, ar aš labai nusišnekėjau?
P.S. Ginkdie neskatinu smurto...

2524. keule - xX2003-05-29 10:22
Normaliai. Binkio laikais buvo atžalynas, dabar - jauni snukiai. Progresas, o pagaliau ir tvarka turi būt! Bent poezijoj, leu. Misliju, gal vertėtų steigti jaunų snukių KOVOS KLUBĄ? Pasimuštų, per totalizatorių bapkių naujam almanachui pasišliaužtų ir kas svarbiausia - baimės ir agresijos atsikratytų, ir jaunųjų snukių poezija sužydėtų vaivorykštės spalvomis.

2540. 10-ti metai po Erlicko. Eiles Kapu Plesikei.2003-05-29 17:42
Taigi, almanache ivyko nepoetine revoliucija, nepasauline, vietine, bet vistiek. Atgijo, animavosi, atsistojo ant koju seseliai, mumijos, komiksai, "Voras", LR ir kompiuteriniai zaidimai. Kai "Zvaigzdziu karuose" poetai renkasi puses, ne vienas apsirinka. Palauksime antros lietuviskos "Ziedu Valdovo" dalies.

2653. kunix2003-06-07 21:05
zinai, benai, uzknisai savo veziko/mezlavezio tonu ir tipo laisvuno maniera. ir baik velniazodziaut - ir gardu radus galima pamest, sako liaudis. dar pati velnia prisisauksi, o jis daug baisesnis negu ji moliavoja pagoniski/chtoniski, jei nori lietuviai. neginsiu musteikio - man ir pasirode perdem nutole nuo asies paskiri mostai. bet... tai bene vienintelis autorius /dar rimvydas st./, tegu pomoderniai, bet dar reflektuojas europos krikscionniskaji pavelda, bandas ieskot savo ir musu beveik prarastos tapatybes. ir tas tavo potekstinis nepakantumas vertikalybei beigi biblinei tiesoieskai tiesiog neskanus ir jau neurotiskas. o kad chebra juokiasi, tai kanonas visada pajuokia nekanoninius, tik plokstele apsiversti netrunka...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:40:46 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba