Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-23 nr. 2951

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tą ir sveikiname!.
SPĖKITE,
14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS
• LR KULTŪROS

ESĖ 
• Ludwik Stomma.
TELEGRAFONO NAGUOSE
1
• Krzysztof Zanussi.
PRIVERSTINIS DIALOGAS
3

POEZIJOS PAVASARIO KRONIKA 
• Liudvikas Jakimavičius.
KELIAUJANTIS
5
• Skirmantas Valiulis.
POETAS IR FOTOAPARATAS
• Paulina Žemgulytė.
SVEČIUOSE - KNUTAS SKUJENIEKAS

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI 
• LIDIJA DIMKOVSKA
• LESZEK ENGELKING1
• PETER SEMOLIČ
• GERHARD KOFLER
• JEAN-MICHAEL MAULPOIX
• SARAH VAP HUGGINS

VERTĖJO PUSLAPIS 
• PAVAO PAVLIČIĆ8

PROZA 
• KAZIMIERAS ALEKNA

LITERATŪRA 
• PAKALBĖKIM APIE GYVENIMĄ3
• Adolfas Strakšys.
POEZIJOS ŠVENTĖ NAISIUOSE
8
• NUPŪSKITE UŽMARŠTIES DULKES...2

POKALBIAI 
 Užupio Respublikos Prezidentą ROMĄ LILEIKĮ šnekina Lietuvos Respublikos pilietis RIČARDAS ŠILEIKA.
ROMAS LILEIKIS:
4

KNYGOS 
• Benediktas Januševičius.
"BLOGĮ VAIZDUOJANT..."
4
• FUGA VARGONAMS
• ATOKVĖPIAI IR ŠVENTĖS IŠ DANGAUS
• APSAKYMAI
• Živilė Ramoškaitė.
SENIAI LAUKTA MONOGRAFIJA APIE BROLIUS JUŠKAS
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ŽINOMA NEŽINOMA DAILĖ (II)

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
LAUKIAME SUGRĮŽTANČIŲ
• Vidutis Bakas.
VAKARAS, SKIRTAS STASIO BARO KŪRYBAI
• LIETUVOS KOMPOZITORIŲ SĄJUNGA IŠSIRINKO NAUJĄ PIRMININKĄ
• Edita Degutienė.
MUZIKINIO GYVENIMO LENKIJOJE NUOTRUPOS
7
• Ovidijus Petkevičius.
"PROBALTICA"
5

TEATRAS 
• Rasa Paukštytė.
PRADŽIA IR PUSĖ
• Ridas Viskauskas.
LĖLIŲ TEATRĄ IŠ SNŪDO ŽADINA JAUNIMAS
3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lina Jakeliūnaitė.
MATYTAS + (NE)GIRDĖTAS PROJEKTAS "VINILINIS DANGUS"
• Lora Pakutkaitė.
RYTOJ BUS GERIAU?

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ričardas Šileika.
KUO SKIRIASI BALSIS NUO PRIEBALSIO?
• WWW.NEVYKELIAI.LT24
• ŽIVILĖ DAMBRAUSKAITĖ4

KRONIKA 
• JUBILIEJAUS PABAIGTUVIŲ VAINIKAS
• Irena Gansiniauskaitė-gudavičienė.
ONĖS MENĖ KANČĖNŲ BENDRUOMENĖJE
1

SKELBIMAI 
• ATSIPRAŠYMAS4
• Renginių programa.
POEZIJOS PAVASARIS 2003

DE PROFUNDIS 
• esė.
TEZAURUS EUROPENSIS
• KONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI2
• KORNELIJUS PLATELIS

POKALBIAI

ROMAS LILEIKIS:

O AŠ TAIP NORIU, KAD IŠ KAMINŲ DAR RŪKTŲ DŪMAI

Užupio Respublikos Prezidentą ROMĄ LILEIKĮ šnekina Lietuvos Respublikos pilietis RIČARDAS ŠILEIKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
UR Prezidentas Romas Lileikis ir policininkai
Fotografija iš Užupio archyvo

Paminėjote šeštąsias Užupio Respublikos nepriklausomybės metines. Kokius ypatingesnius akcentus išskirtumei?

Šiemet buvo svarbu, kad prisideda vis daugiau žmonių. Savo valia ir savo noru.

Kad į Užupio gyvenimą ateina nauja karta. Koncerte kavinėje - pats matei - buvo jauni, kurie kiekvienais metais vis laisvėja. Iš jų - Gedo (Gedimino Laurinavičiaus) mergaitės. Šiemet atsirado Almo (Rasimavičiaus) vaikai. Man svarbu, kad eisenoje dalyvavo darželinukai, Vileišio mokykla, dalyvavo Užupio gimnazija, įsiprašė net filaretai, nors jie ne užupiečiai. Jie visi suėjo savo noru ir su didžiausiu džiaugsmu buvo kartu. Pradėtas kinas rodyti Angelo aikštėje. Atsirado krivių separatistų vinilinis vakarėlis. Svarbu, kad tai būtų gyva. Bet svarbiausia, kad žmonės patikėjo, jog kūryba yra įmanoma čia, Užupyje, kad kūryba ir yra Užupio pamatas.

Ar gyvenantys čia ir laikytini užupiečiais?

Kas yra užupiečiai? Užupis yra dvasinės priklausomybės vieta. Ir jei tau patinka šitas žemės lopinėlis, jeigu tu sau tari: aš esu Užupio pilietis, to pakanka, kad būtum užupietis. Užupiečių yra labai daug - Rokišky, Kaune, Klaipėdoje, Niujorke, Tokijyje, Šveicarijoje, vėjyje, smėlyje, kur tik nori. Užupietis yra tas, kuris prisiima atsakomybę už tai, kas vyksta čia.

Jūsų respublika turi ne tik keturias vėliavas (keturiems metų laikams), bet ir pačią humaniškiausią pasaulyje konstituciją. Gal pakomentuotum.

Konstitucija yra pasaulio samprata. Visuomet sakydavau, kad Užupis toks mažas, jog vietos užteks visiems. Iš tikrųjų. Septyni tiltai, bažnytėlė, parduotuvė, vaistinė… - visa, kas reikalinga vieno žmogaus gyvenimui. Kad vieno žmogaus gyvenimas būtų vertybių versmė. Kad žmogaus gyvenimas būtų įvardintas. Nes kiekvieno žmogaus gyvenimas yra svarbus dalykas, nes labai svarbu čia, Užupyje, turėti vardą, kadangi be vardo nėra jokios atsakomybės. Gyvendamas miegamuosiuose kvartaluose, kur yra anonimiška būtis, galbūt pažinsi savo laiptinės žmones, bet niekad nepažinsi, kas gyvena už dar kitos laiptinės. Jie su tavimi nesisveikina. O mūsų konstitucija yra galimybė įvardinti šitą pasaulį. Joje yra viskas, išskyrus viena - agresiją. Ne veltui Užupio konstitucija baigiasi trim žodžiais - nenugalėk, nesigink, nepasiduok. Žmogus neturi teisės kėsintis į amžinybę. Turi teisę tingėti ir nieko nedaryti. Žmogus turi teisę būti nesvarbus ir nežinomas. Cituoju tik kelis paragrafus.

Konstitucija dabar išversta į aštuonias kalbas. Nes vienas žmogus - ši tezė yra ir konstitucijoje - turi teisę būti įvairių tautybių. Lietuvai pastaruoju metu labai trūksta tolerancijos. Ir visa tai ateina iš baimės. Man atrodo, visa, kas bloga, gimsta iš to šešėlio. Nemačiau nė vieno gero dalyko, kuris atsirastų iš baimės.

Kuo Užupis skiriasi nuo likusio Vilniaus?

Užupis yra paradoksalus savo esme: tai yra pati žemiausia Vilniaus vieta - mes sėdim, kur teka Vilnelė, - ir kone viena iš aukščiausių vietų - pakyla su Trim kryžiais. Tik šimtas žingsnių - ir viskas vienoj erdvėj.

Visų pirma Užupis yra namų vieta. Kuo jis skiriasi nuo senamiesčio? Čionai yra galimybė būti savimi. Svarbu, kad Užupis nepriklauso kokiai nors partijai, kad čia prie staliukų gali susirinkti labai skirtingų pažiūrų žmonės ir pajusti savo pačių identitetą. Todėl jie čia ir susirenka. Užupio kavinėje yra įkalta vinis, po kuria užrašyta: čia galima pakabinti savo kaklaraištį. Iš tikrųjų, čia galima būti be stereotipų. Jeigu Užupį laikysim sąjūdžiu, tai reikės pridurti, kad jis kovoja su mūsų pačių primityvumu, stereotipiškumu ir banalybe.

Kas pakito per tuos šešerius nepriklausomybės metus?

Pakito labai daug. Pasakysiu iš savo patirties. Mane, prieš dešimt metų atsikrausčiusį čionai, pasitiko su peiliais - tiesiogine ir perkeltine šito žodžio prasme, kaip kolonistą. Puikiai supratau, kad žmones apėmė baimė, jog atsikraustė kažkokie svetimi žmonės, kurie į kažką kėsinasi. Ant sienų buvo užrašyta "Ulica smerti" - kaip savigynos variantas. Reikia žinot, koks tai yra kraštas. Tai kraštas, kuriame kalėjimas visada buvo universitetas. Turėti vyriškumo patirtį reiškė turėti prestižą. O man čia pragyvenus trejus ar ketverius metus vieną rytą mane einantį pirkti cigarečių sutinka moteriškės ir paprašo (aišku, rusiškai; čia tai natūrali kalba) paskolinti šiek tiek pinigų. Ir aš, be abejo, skolinu, nes priešingu atveju tai reikštų mano nepagarbą joms. Paėmusios penkis litus, jau vidurdienį jos skambina į duris. Grąžina man tuos pinigus: "Sased, my v piatnicu ni smožem ich vernut. Vozmite obratno". Taigi labai svarbi galimybė komunikuoti: tu mokėk klausyt ir išgirst, ką kalba kitas.

Kitas dalykas - Užupis respektabilėja. Kai pradėjo apie jį kalbėti, jis sudarė traukos lauką. Tai yra gerai, nes reikėjo gelbėt šitą rajoną. Pinigų jam rekonstruot ir atstatyt vis nebuvo skiriama. Todėl, kad pradėta vienaip ar kitaip atstatinėt, yra gerai.

Ar neatsitiks taip, kad ekonominės invazijos suniokos bendrą sociokultūrinį būvį?

Taip, čia veržiasi pinigai. Tai natūralu. Štai kodėl mums reikėjo tam tikrų lenktynių su laiku. Kad žmonės ateitų ne į tuščią anonimišką vietą, o į vietą, turinčią savo veidą. Tai yra vietą, turinčią savo kūrybingumą, mitą. O mitas yra reikalingas tik tiek, kiek jis yra produktyvus. Priešingu atveju tai dar vienas stereotipas. Tačiau į Užupį ateina žmonių, kurie išperka ne butus, o visus namus. Ir jie išperka, kad parduotų. Tai yra negerai. Nes tikslas buvo - turėti namus. Senamiesty namai - tik kavinės ir įstaigos. O aš taip noriu, kad iš kaminų dar rūktų dūmai.

Nors yra dar vienas dalykas. Užupis gali turėt bendruomenę, bet jeigu ji bus perdėm funkcionali, tai neteks vienos iš savo dimensijų. O Užupis visada buvo paradoksalus. Atsiras namų draugijos, kurios tvarkys tik savo sienas, savo kiemus ir apsitvers tvoromis. Tai irgi nieko gera. Juk esmė yra atvirumas. Tą skelbia ir Užupio vėliava: atviros rankos, o skylė - dar ir nieko neturėjimo ženklas. Kol Užupis matys vėją, kol matys upės tekėjimą ir nežinos, kad ten kažkur upė pasibaigia, kol jis neturės nusikalstamo noro turėti, tol viskas bus gerai.

Kodėl atsikraustei į Užupį?

Aš esu senas vilnietis, augau priešais Petro Cvirkos paminklą, po to gyvenau Žvėryne. Labai nenorėjau gyventi Žirmūnuose, iš pat pradžių mane slėgė ta blokinių pastatų būtis, tos visos dėžutės. Bet į Užupį atsikrausčiau todėl, jog norėjau, kad per kiemą tekėtų upė. Žinojau labai daug butų, kuriuos pardavinėjo žmonės, nes tai buvo avarinis kvartalas, iš kurio jie norėjo išsikelt, norėjo, "čtoby byla goračaja voda". Žmonės gyveno labai keistai: jie labai norėjo išsikraustyti į tą komfortą, antra vertus, jie negalėjo gyventi vieni be kitų, nes jie gyveno kiemų komunose. Vilnius priklausė vilniečiams. O dabar jis yra išsidalinamas. Aš labai nenoriu, kad išsidalintų Užupį. Noriu, kad jis dar būtų visų. Kad jis priklausytų visatai ir gamtai, kad jis priklausytų žmonėms ir pasauliui.

Kokios Tavo pareigos ir teisės?

Teisės susijusios su pareigomis. Mano teisė atsakyt už tai, kas yra laisvė. Laisvė be atsakomybės yra nieko verta. Nes juoda ir balta kertasi ne už mūsų, juoda ir balta kertasi mumyse. Mes niekad nesakom, kad tas juodas, o tas baltas. Mes sakome, kad žmogus privalo atsakyti už gravitaciją. Svarbių svarbiausia yra atsakomybė už galimybę būti šitame pasaulyje. Su tuo susijusi ir pareiga. Darau, kiek galiu. Mano tikslas - kad Užupis išlaikytų savo laisvę ir kūrybingą dvasią. Čia yra mano pareiga. Noriu, kad čia atsirastų kuo daugiau galerijų, o jeigu atsiranda kavinių, kad jose būtų galimybė eksponuoti darbus, kad žmonės galėtų tarpusavyje komunikuoti.

Taigi kultūrinė Užupio misija - viena iš gyvybiškiausių jo atgimimo apraiškų.

Jau yra penkios galerijos. Neabejoju, kad Užupio Respublikos ir jos konstitucijos buvimas yra naudingas galerijoms. Naudingas ir žemėlapių buvimas, nes yra pasakoma: aš esu. Jeigu pasakai: aš esu, vadinasi, tu esi atsakingas už tai, ką darai, už tą vietą, kurioje esi. Taip, aš norėjau, kad tai būtų kultūros centras, kad bent tuo skirtųsi nuo senamiesčio. Kartais Užupis gretinamas su Monmartru. Iš tikrųjų su Monmartru mes bendraujam, ne vienerius metus jie mus kvietėsi į savo festivalius, mes delegavom savo žmones ir siuntėm savo darbus. Bet Užupis - ne Monmartras. Kartais sakoma, kad čia yra menininkų kvartalas. Tačiau čia ne tik menininkų, čia įvairių žmonių kvartalas. Menininkai, aišku, palieka savo pėdsaką. Kad čia atsikraustė verslininkų, kuriems patinka dalyvauti šitame žaidime, mano galva, tai yra gerai. Man atrodo, kad namai - tai vieta, kur tu jautiesi namuose. Namai yra ne fizinio buvimo vieta. Namai yra galimybė susitikti ir žinoti vienas kito vardą. Vienas iš tokių būsimų projektų Užupyje yra kiekvienam namui suteikti savo ženklą, kad jis būtų asmeniškas ir atskiras. Mes sakome: kaip ir visi - vienintelis, todėl ne vienišas. Jeigu nebūsi vienintelis, būsi vienišas. Tu privalai būti vienintelis, kad galėtum būti drauge. Čia yra bendruomenės pamatas.

Ar Vilniaus meras A.Zuokas, gyvenantis Užupio Respublikoje, paiso čionykščių rašytų ir nerašytų įsakymų?

Keista, kai tik meras pasidarė meru, pradėta kalbėti apie Užupį kitaip, ir mes patekome po Vilniaus mero "globos" skraiste. Meras yra tiktai vienas iš užupiečių. Ir jisai Užupio bendruomenės gyvenime dalyvauja tiek, kiek jis pats nori ar gali. Užupis atsirado be jokios Vilniaus mero įtakos ar iniciatyvos. Šita erdvė pakankamai savarankiška, o pats meras yra lojalus užupietis. Nes Užupio principas yra tolerancija.

Kiek Užupis dabar turi ambasadorių?

Daug. Ambasadorių yra ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Tokijyje, ir Niujorke. Bet turime ambasadorių ir vėjyje, ir smėlyje, ir kine. Nes ambasadorius savo kredencialuose turi užrašą: esu toks, koks esu. Ir jis prisiima atsakomybę būti toks, koks yra, ir atsakyti už tą mažą žemės lopinėlį, vadinamą Užupiu. Kiek jis nuveikia Užupio labui, - jo sąžinės reikalas. Prievartos nėra ir negali būti.

Per nepriklausomybės metinių koncertą Lianą Ruokytę ne tik paskyrėte savo ambasadore Skandinavijos šalyse, bet ir įteikėte pirmą Užupio piliečio pasą.

Dviejų dalykų mes visada stengiamės atsisakyti, tai - paso ir pinigų. Kodėl? Užupiečiu save vadina žmogus, kuris prijaučia Užupiui, kuris atstovauja Užupiui, kuriam patinka Užupyje. To pakanka, ir nereikia jokio patvirtinimo. Užupis prieš trejus metus atsisakė kariuomenės. Ir pasakė: save patiki dangui. Jei dangus Užupiui nepadės, jokia kariuomenė jo niekad neišgelbės.

O pirmas pasas - ir tikriausiai vienintelis - buvo įteiktas todėl, kad žmogus jo pasiprašė. Jeigu žmogui to reikia, kodėl ne. Tačiau tai neprivaloma sąlyga.

Tiesa, Užupis turi keturis garbės piliečius. Pirmasis garbės pilietis yra Jonas Mekas (su savo laisvės idėja), antrasis - jo šventenybė Dalai Lama (su laisvės ir atsakomybės idėja), trečiasis - Ugnė Karvelis (su savo meile Užupiui ir Lietuvai), ketvirtas - Zenonas Šteinys (su savo džiaugsmu ir namų siekiamybe).

Jūsų respublika turi savo kalendorių su įvairiomis šventėmis. Paminėk kelias iš jų.

"Spąstai" yra Užupio naujieji metai, pavasario lygiadienis. "Spąstų" šventės idėja ta, kad vienąkart per metus žmogus turi galimybę išsivaduoti iš savo paties stereotipų. Tai metas, kai deginami dienoraščiai, kad prie jų neprisirištum. Tai metas, kai upė išsivaduoja iš ledų, o žmogus išsivaduoja iš to, kas yra spąstai. Spąstais galima pavadinti viską. Meno kūrimas irgi yra spąstai: kai jie tave pagauna, nepraeini pro šalį. Ar visada žmogus pajėgus išsivaduoti? Ne, viskas teka. Žmogus neturi teisės kėsintis į amžinybę. O stereotipų priauga. Kitais metais vėl jų bus galima atsisakyti.

Baltųjų staltiesių diena - šventė, kuriai nereikia ruoštis. Ji vyksta antrą Velykų dieną. Pirmą kartą Užupis buvo pakviestas 45 minutėms pabūti kartu. Tereikėjo baltai užtiesti staltieses ir visa, kas liko nuo Velykų stalo, susinešti. Tos 45 minutės užsitęsė iki vėlaus vakaro. Paprasčiausiai tai yra šviesaus dangaus diena, kada žmogus yra prie baltų staltiesių, ir tiek.

Toliau - Malkų turgus, kuris iš esmės yra Užupio metafora, tai yra galimybė dalintis tuo, ką turime. Visos Užupyje įsikūrusios galerijos yra Malkų turgaus dalis. Tai vienintelė vieta Vilniuje, kur malkos dar yra aktualios. Kadangi šviesa ir ugnis čia irgi aktuali. Tai iš esmės labdaros šventė: kiekvienas susimeta po šiek tiek pinigų ir užperka porą sunkvežimių malkų. Jos išverčiamos, ir vietiniai gyventojai po glėbelį išsinešioja.

Gal paminėtum savo dešiniąsias rankas, kurios Tau gelbsti atsakingą akimirką?

Čia nėra nei dešiniųjų, nei kairiųjų rankų. Čia yra tie žmonės, kurie yra ir padeda. Yra vietų, kurios niekam nepriklauso, yra vietų, kurioms Tu priklausai. Tiek apie laisvę…

 

Skaitytojų vertinimai


38342. Klejoklis2007-05-27 15:56
geras sviesaus zmogaus interviu

47645. Tomas :-) 2008-07-02 00:39
Nuostabios mintys - yra ko pasimokyti.

55819. Šešėlis :-) 2009-11-20 22:29
Labai norėčiau būti užupio ambasadoriumi Airijoje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:40:29 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba