Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-20 nr. 3332

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Būrimas iš kavos tirščių
19
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Egzodo diplomatų kurtoji Lietuvos istorija
1

ESĖ 
 LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Sėklos, gėlės, ąžuolai ir kiti stebuklai
16

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
„Poezijos pavasario“ kartų ritmu
6
• AIVARĄ VEIKNĮ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
„Literatūrinės Vilniaus slinktys“: padiktuota „iš aukščiau“
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pigspottingas
• RIMA POCIŪTĖ.
Apie Rygą intelektualo lūpomis
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (1)
1
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Apie sparnus ir pusgaminius

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• Maži, bet...
• Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ Miłoszo festivalyje Krokuvoje

DAILĖ 
• RIČARDĄ FILISTOVIČIŲ kalbina NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Ričardas Filistovičius: „Svarbiausia – būti švariam“
2

e.SKELBIMAS 
• meno spėjimas [---] spėjimo menas2

KULTŪRA 
• EGLĖ GRUŠTAITĖ.
Menas ir filosofija – pakeleiviai?
13
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Suvis grįžusi į savo Perloją
1
• Iškilmės

POEZIJA 
• GIEDRĖ MASEDONSKAITĖ6
• PAULIUS NORVILA3

PROZA 
• VILIUS BUTRIMAS.
Karilionas ir spalvoti skėtukai
5

VERTIMAI 
• PIERRE CHODERLOS DE LACLOS.
Pavojingi ryšiai
3
• MARIS SALĖJIS
• VALTERIS NOLLENDORFAS.
Markas Polas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Spalvos
32

DE PROFUNDIS
„Poetai – vienasparnių rūšis (tuo skiriasi nuo lėktuvų
ir laumžirgių)“
Laima Kreivytė
 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Kelionėje
4
• DONATAS NEVERAUSKAS.
Pavasariniai
1
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ak!
1
• JONAS JAKŠTAS.
Kaip būtų patrauklu...
22
• RASA PEKARSKAITĖ.
Kaip skandinosi du išgalvoti durniai
2

ESĖ

Sėklos, gėlės, ąžuolai ir kiti stebuklai

LAIMA PETRAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Taip keistai sutapo, kad balandžio pradžioje tą pačią dieną perskaičiau du įdomius, bet be galo skirtingus rašinius –­ Liudviko Jakimavičiaus „Sėklos“ (www.bernardinai.lt, 2001 04 04) bei kitą, anoniminį, „Ar iš rugių sėklos gali išaugti dirsės?“ Pastarasis, bekilnojant ir bevartant senas knygas, iškrito iš akademiko T. D. Lisenkos knygos „Agrobiologija“, išleistos 1950 m. Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos. Supratau, kad straipsnį mano a. a. Mama kadaise iškirpo ir apdairiai įdėjo būtent į T. D. Lisenkos knygą, numatydama istorinę jo vertę. Toks žymus akademikas neleido sau rašyti plonų knygų; „Agrobiologijos“ apimtis –­ 780 puslapių. Nors ir domiuosi istorija, vargu ar dabar kankinčiau save, tiek puslapių skaitydama apie „priešakinį tarybinį“ mokslą ir netarybinio mokslo keiksnojimą. O straipsnis – labai patogi, trumpa (tik pusė teisingiausios „Tiesos“ puslapio) daugelio didžiųjų ir nuostabiųjų T. D. Lisenkos atradimų santrauka. Jo mokėjimo keiksnoti kitus – taip pat. „Tik reakciniai mokslininkai, ypač Veismano-Morgano antimokslinių teorijų šalininkai“ (kartu su Lisenka piktinasi anoniminis autorius) gali galvoti, kad „iš rugio išauga tik rugys, iš dirsės išauga tik dirsė, kaip iš kviečio išauga tik kvietys ir t. t... Šių mokslininkų nemokšiškas, pažangą trukdančias teorijas sutriuškino tarybinės mičiurininės biologijos mokslo laimėjimai... Akademikas T. D. Lysenka daug kartų yra pabrėžęs, kad iš rugio sėklos gali išaugti dirsė, iš dirsės sėklos – rugys, iš kviečio sėklos – rugys ir t. t.“

Tikiuosi, kad Liudvikas, jei sugalvos skaityti šį tekstą, neįsižeis netoli savo pavardės aptikęs Trofimą Lisenką (arba Lysenką, nes rašydavo ir taip, ir taip), o smagiai pasijuoks, nes geresnę „aprilinę“ melagystę nei ši dokumentika vargu ar galima sugalvoti. Aš juk nekalta, kad rašinys iš knygos iškrito tą pačią dieną, kai perskaičiau Liudviko straipsnį.

O iš tikrųjų visai ne apie Lysenką norėjau kalbėti, tik atidaviau duoklę ženklams. Norėjau pasakyti, kad rašinys „Sėklos“ man labai patiko. Užgriebė už širdies ir sukėlė daug prisiminimų. Tikriausiai dėl to, kad esu dviejų agronomų palikuonė ir buvau labai teisingai agronomiškai bei biologiškai auklėjama. Jau būdama ketverių ar penkerių, turėjau darže man paskirtą lysvelę, maždaug mano tuometinio ūgio ilgio. Galėjau joje sėti, ką tik panorėjusi, o paskui, suprantama, turėjau auginti, ravėti ir laistyti. Sėjau ridikėlius, nes labai juos mėgau, ypač tuos, su balta dėmele ties šaknimi. Neatmenu, kiek kartų per dieną lėkdavau žiūrėti, ar jau sudygo; bet kai sudygo, tai tikrai atsimenu, kad kokius keturis kartus per dieną bėgdavau patikrinti, kiek paaugo. Man atrodė, kad jie galėtų augti žymiai greičiau. Pirmuosius, galų gale užaugusius, sutriauškinau (ne sutriuškinau) čia pat, šalia lysvės, nušluosčiusi į pievos pakraštį. Ar bereikia sakyti, kad skanesnių niekada gyvenime nevalgiau?

Berods po metų gavau visai nemažą plotą žemės po virtuvės langu gėlių darželiui. Be įprastų lietuviškų gėlių, Mama nupirko, o aš pasisodinau labai gražių, violetinių, jau žydinčių gėlių, niekada dar nematytų per mano ilgą šešerių metų gyvenimą. Pačioje garbingiausioje vietoje, darželio centre, jas pasodinau ir vėl daugybę kartų per dieną atbėgdavau tais žiedais pasigrožėti. Jau žinojau savo rožinę, nors gal tiksliau būtų sakyti pagal tos gėlės spalvą – violetinę svajonę. Žinojau, kuo būsiu, kai užaugsiu – gėlininkė. Neilgai trukus tuo įtikinau ir namiškius. Įvyko didelė nelaimė: mano mylimiausias kačiukas, šokdamas pro virtuvės langą į mano glėbį, nežinia kodėl beskriedamas persigalvojo, pakeitė trajektoriją ir nutūpė tiesiog ant gražiausio, didžiausio violetinio žiedo ir jį nulaužė. Beveik apsiašarojusi lėkiau guostis pas Mamą, bet bebėgdama sugalvojau, kad reikia žiedą gelbėti panašiu būdu, kaip Mama gelbsti mano nubrozdintus kelius – reikia apibintuoti. Taip ir padariau, atsargiai pridėdama žiedo kotelį prie likusio stiebo. Gėlė prigijo ir dar ilgai žydėjo, visi tuo labai stebėjosi; žinoma, išskyrus mane, nes dar nežinojau, kad taip negali būti. Apie mano, kaip būsimos gėlininkės, ypatingus sugebėjimus nustebusi Mama dar ilgai visiems pasakodavo.

Gal ir gaila, bet gėlininke netapau, nors su žemės ūkiu ilgai nesiskyriau. Po daugybės metų, panašiai kaip ir Liudviko šeimyna, ant daugiabučio palangės paaugindavau aguročius, cukinijas ir dumplainius, prieš veždama juos į daržą. Bet prieš patekdamos ant palangės, dėžutės su pasėliais stovėdavo šilčiausioje vietoje –­ vonioje, ant gyvatuko. Jau buvau nebe to amžiaus, kai keturis kartus per dieną tyčia žiūrima, ar sėklos sudygo. Bet vonia –­ tokia vieta, į kurią užeinama dažnai, o rytais ir vakarais – visuomet; tada pasižiūri „netyčia“, ką ten tos sėklos galvoja daryti. Jos elgėsi labai įdomiai, ir jau maniau, kad eisiu pas botanikus aiškintis, ar ir jie tą patį cikliškumą yra nustatę. O jei ne, tai tegul pastebi, gal išgarsės naujais atradimais ir man padėkos už pastabumą. Apie 80 proc. mano sėtų aguročių ir cukinijų sudygdavo po nakties. Deja, botanikos atradimo taip ir nepadariau. Apsirgau ir keletą dienų praleidau namie. Sirgdama supratau savo sėklų elgesį. Šilumininkai taupydavo šilumą – dieną, kai dauguma gyventojų ne namie, gyvatukas būdavo vos vos šiltas, o vakarop ir naktį – karštas. Viso labo aptikau seniai išaiškintą sėklų dygimo greičio priklausomybę nuo temperatūros.

Iš visų matytų, regėtų, girdėtų ir skaitytų žemės ūkio verslo planų, jei reikėtų rinkti originaliausią, išrinkčiau Liudviko kadaise sumanytąjį – parinkti gilių po Stelmužės ąžuolu, pasėti, priauginti sodinukų ir kartu su urėdo sertifikatu pardavinėti tuos stelmužiukus-ąžuoliukus Kaziuko turguje. Sumanymas nustebino ne tik originalumu, patriotiškumu, bet ir istorinio ilgaamžiškumo idėja – juk jis būtų susiejęs mūsų senovę su dabartimi ir ateitimi, nes didingas stelmužiukų grožis būtų išryškėjęs po 200 metų. Bet dėl biologinių žinių, reikalingų planui įvykdyti, būčiau parašiusi dvejetą; gerai, kad Liudvikas nusprendė šiek tiek biologiškai apsišviesti ir plano vykdyti nesiėmė; o tai, ko gero, po 200 metų būtų buvęs keiksnojamas kaip apgavikas, nes ąžuolai nebūtų išaugę galiūnais. Nors, kita vertus, –­ man ąžuolai gražūs visokie, nebūtinai galiūnai; gal jų Liudviko dėka Lietuvoje būtų gerokai padaugėję?

O kol kas siūlau pasigėrėti kitais labai gražiais Lietuvos ąžuolais šalia Kauno ar Vilniaus; užsukti į Dūkštų gražiai tvarkomą ąžuolyną, kurio mediniais takais net neįgalieji su savo vežimėliais gali važinėtis gana toli, ne kilometrą ir ne du; apsilankyti šiame ąžuolyne, kai vyksta pavasarinė plukių žydėjimo šventė. Kadaise šioje šventėje šalia laikinos estrados, šalia įstabiausių ir natūraliausių scenografijų – ištisų plukių kilimų – klausėmės gražios klasikinės muzikos bei aktoriaus Petro Venslovo deklamuojamos poezijos ir dokumentikos, kuri (teneįsižeidžia poetai) skambėjo nė kiek ne mažiau poetiškai. Iš tikrųjų, dar poetiškiau, nes buvo kurta ne vieno poeto, buvo kurta daugybės jų, nežinomųjų, kurta amžių amžius, perduota iš kartos į kartą – tai buvo mūsų kaimų, kaimelių, miškų ir giraičių, pievų, lankų, tų lankų įdubėlių ir pakraštėlių, pelkių, ežerų, ežerėlių, įlankų ir įlankėlių pavadinimai, surinkti ir beveik į poemą sudėlioti kalbininko, kurio pavardę, gėda prisipažinti, jau pamiršau. Bet to įspūdžio nepamiršiu niekada, kaip ir nuostabos, kad aktorius sugebėjo tokią daugybę pavadinimų prisiminti, nesinaudodamas jokiu popierėliu.

Nepaisant visos didelės mano meilės Lietuvos ąžuolams, nepaisant to, kad po Lietuvą daug kilometrų esu išvaikščiojusi pėsčiomis, nepaisant to, kad buvome paskutiniai Europos pagonys, kad tuomet labiausiai garbinome Perkūną, o jo buveinė buvo ąžuolas – nepaisant viso to –­ patį gražiausią ąžuolą man teko matyti ne Lietuvoje, o Vokietijoje, Žemutinės Saksonijos žemėje, nedidelio Bad Bėvenzeno miestelio pakraštyje. Tame miestelyje man ir šiaip jau nutiko daug stebuklų (kai kuriuos iš jų jau aprašiau „Literatūroje ir mene“). Matyt, ne veltui yra vietų, vadinamų stebuklingomis, kur stebuklai po vieną nevaikšto, o lipa vienas kitam ant kulnų. Jau šioks toks stebuklas buvo šalia vienuolyno bažnyčios esantis gražus nedidelis rūmas, pats gražiausias Bad Bėvenzeno vienuolyno gyvenvietėje, o šalia rūmo – labai skoningas parkas. Šis rūmas buvo senelių prieglauda arba slaugos namai; vokiškai pavadinimas skambėjo daug gražiau, berods pagyvenusių žmonių ar garbaus amžiaus žmonių namai. Lietuvoje toks rūmas jau tūkstantį kartų būtų atimtas iš senelių ir tarnautų tiems, kurie naiviai galvoja, kad bus amžinai turtingi ir jauni, kad galės už savo pinigus nusipirkti viską –­ net vaikų meilę ir globą senatvėje.

Vieną ankstų rytą keliavau takeliu pro pagyvenusių žmonių namus, pro labai aukšta, stora ir tankia eglių gyvatvore apželdintą jų pusę. Ir tuomet nutiko tikrų tikriausias, skirtas būtent man, biologei, stebuklas. Pasitikdami mane, gyvatvorėje pradėjo linksmai čiulbėti paukščiai –­ ne vienas, ne du, ištisas choras, ištisas simfoninis orkestras. Jų buvo tiek daug, kad negalėjau suprasti ir atskirti pavienių giesmininkų; na, gal žvirblių buvo daugiausia, bet tikrai ne vien jų. Nė vieno paukščio negalėjau ir pamatyti, nes visi slėpėsi gyvatvorės tankmėje. Kiek aš paeidavau į priekį, tiek ir visas choras pasistūmėdavo pirmyn, neatsilikdamas nuo manęs nė per žingsnį, nepraleisdamas nė vienos linksmos gaidos savo giesmėse. Atrodo, netvėrė džiaugsmu su manimi draugaudami ir man muzikuodami. Ėjau per mįslingą rūką, lydima čiulbesių, ir jaučiausi kaip paukščių karalienė – štai, einu niekur neskubėdama, vilkdama iš paskos fantastinį šleifą, nuaustą iš trelių ir švilpavimų, ciksėjimų ir čyravimų, čerškėjimų ir cypsėjimų bei daugybės kitų, sunkiai nusakomų garsų; šleifą, kurio neturi jokia kita turtingiausia pasaulio karalienė.

Žinia, karaliene reikia būti nuo gimimo arba gauti gerą karališką auklėjimą. Pasielgiau visai nekarališkai, sugalvojau patyrinėti tą savo šleifą – gal giesmininkai tik atsitiktinai lydi mane? Jei sugalvočiau pasukti atgal, įdomu, ar ir jie pasuktų kartu su manimi?

Nesisuk, neik atgal, sakė keistas vidinis balsas. Juk gerai žinai – stebuklų nereikia tyrinėti, antraip jie nustos būti stebuklai. O vis dėlto smalsumas nugalėjo. Sustojau ir jau buvau besisukanti atgal, tačiau staiga sustingau, nes tą pačią akimirką prasidėjo kitas stebuklas.

Suskambo vienuolyno bažnyčios varpai, kviečiantys rytinių pamaldų, ir sulig pirmu jų dūžiu, lyg mostelėjus dirigento lazdelei, paukščiai nutilo. Pagarbiai klausėsi? Tyla, visiška tyla šioje gyvatvorėje, kuri prieš sekundę buvo pilna garsų. Nė vieno čirkštelėjimo ar suciksėjimo neišgirdau ir varpams nustojus skambėti. Gal prie pat vienuolyno gyvenantys paukšteliai ilgainiui prisitaikė prie vienuolyno regulos ir dabar patyliukais meldžiasi?

Pabandžiau eiti pirmyn atgal palei gyvatvorę. Tyluma. Mano fantastinis šleifas nebeatgijo, pradingo; gal nuskrido į dieviškas aukštybes kartu su varpų gaudesiais, o gal susivyniojo ir pavirto štai į šią eglės šakelę, netaisyklingai kyšančią iš gražiai prižiūrėtos gyvatvorės.

Ką gi, einu toliau ne kaip karalienė, o kaip paprasta svetimšalė, besidairanti į kairę ir į dešinę. Tuoj už miestelio, didelėje pievoje, jau iš tolo matau galingą ąžuolą. Aristokratišką vienišių. Keista tokioje vietoje jį matyti. Iš savo tėčio, baigusio ne vien agronomijos, bet ir miškininkystės mokslus, žinau, kad ąžuolai mėgsta augti su kailiniais, bet be kepurių. Jie nemėgsta augti vieni, jie turi būti apsupti arba savo gentainių, arba kitų medžių; bet saulės jiems niekas neturi užstoti. Šis vokiškas gražuolis, kurio tobulu šakų vainiku ir kamieno didybe jau gėriuosi iš tolo, nežinia kodėl gyvena su labai plonais puskailiniais, pasiūtais tik vienai kūno daliai – miškelis gerokai nutolęs ir supa tik vieną ąžuolo pusę. Na, kad be kepurės, tai aišku, niekas čia saulės negali užstoti tokiam galiūnui. Beveik aišku ir tai, kad priėjusi tikriausiai rasiu ir užrašą.

Neklystu. „Gamtos paminklas“, tik gaila, medžio metų nėra, matyt, patys vokiečiai jų nežino. O aš nežinau, neįsivaizduoju, kaip, būnant tokiu galiūnu, būnant tokio garbingo amžiaus, turint tokį drūtą kamieną, galima turėti tokį jauną, tokį taisyklingą šakų vainiką, kuriame nesimato nė vienos nudžiūvusios šakelės. Senolio figūra, jaunuolio veidas. Lendu po ąžuolu ir smalsiai tyrinėju jį „iš vidaus“, bandau įminti jo jaunystės paslaptis. Po visą medį, po visas kiek stambesnes šakas išvedžiotos storos alpinistų virvės, spalva beveik nesiskiriančios nuo medžio, sunkiai pastebimos, meistriškai, netgi meniškai išraizgytos ir sumazgytos, nė kiek nedarkančios medžio grožio. Šitomis virvėmis galima puikiai laipioti, pasiekti ir nugenėti kiekvieną nudžiūvusią šakelę, patepti kiekvieną medžio žaizdelę. Sunkiai, nuosekliai, vokiškai rūpestingai, su vokiška kantrybe sukurtas stebuklas.

Keista, neseniai vienas žymus mūsų psichologas bandė įtikinėti, kad nacionalinių žmonių charakterių ypatumų nėra, jie neegzistuoja, jie išgalvoti. Galėčiau duoti jam biologinį patarimą, iš kurio jis gal pasidarytų kitokių psichologinių įžvalgų: tegul palenda po šituo vokišku ąžuolu ir dar kartą pamąsto apie tuos ypatumus, gulėdamas ant nugaros ir žvelgdamas į viršų; o paskui tegul atsigula po kokiu nors lietuvišku. Su lentele, kad čia gamtos paminklas, kurį saugo valstybė. Pagulės, pailsės ir prieis prie tam tikrų išvadų. Nereiks nė žmonių tyrinėti. Jie moka apsimesti ir suvaidinti tokius, kokių reikia.

Grįžtu atgal, vėl pro pagyvenusių žmonių rūmus, pro tą pačią tankią gyvatvorę, šiek tiek vildamasi, kad atgis manasis šleifas, kurį su tokiu malonumu vilkau paskui save. Neatgyja. Nebūk godi, šnibždu sau, ar šį rytą tau ir taip neužteko stebuklų?

Kai jau beveik praeinu rūmus, iš už kampo išnyra senukų pora. Jie eina susiėmę už rankų, lėtai ir oriai; po truputį stumiasi į priekį, sunkokai vilkdami kojas. Šių rūmų gyventojai, nusprendžiu aš. Be abejonės, taip susikibus eiti saugiau, jei kuris nors prarastų pusiausvyrą. Bet ne vien dėl to, tikrai ne vien dėl to tos rankos susikibusios. Jų akyse matyti, dar visai aiškiai matyti šviesa, kuri tikriausia buvo labai ryški tolimoje jaunystėje –­­ jiems malonu, jiems dar visai malonu kartu eiti. Eiti, besiremiant vienam į kitą.

Graudžiai gražus paskutinis šio miestelio man dovanotas stebuklas. Žmonių bendrystės stebuklas.

Po valandos išvažiuoju.


 

Skaitytojų vertinimai


68293. .2011-05-22 23:44
ai kaip gražu..

68303. liepa :-) 2011-05-23 08:21
NORECIAU IR AS PRIE TO AZUOLO PASIBUTI,SPEKU PASISEMT. ..GAL SITAS GALIUNAS ATVERE TAVO ILGAI SNUDURIAVUSIAS PUBLICISTES GALIAS?IR LIETUVOJ NEPAMIRSK DAZNIAU GLAUSTIS PRIE MUSU ILGAAMZIU..

68310. ok :-) 2011-05-23 11:59
Daugiau, daugiau tokių tekstų. Šviesos taškelis purvinos informacijos liūne.

68315. kafkė2011-05-23 13:47
gėlių gydytoja, paikščių karalienė pradeda savo pasakojimą nuo Lysenkos "moksliškai įrodyto" "stebuklo" (įtariu, kad panašūs lysenkos, iš rugių grūdo virtę dirsėmis, ir toliau "moksliškai" įrodinėja, pvz. klimato atšilimą) ir užbaigia meilės stebuklais, kuriuos pamatyti gali tik pro meilės vizijos akinius. Linksma paukščikų kompanija seka paskui gamtos mylėtoją...

68317. bet2011-05-23 14:16
bet... kažkaip nuobodoka...

68318. Girdas2011-05-23 14:46
„biologiškai auklėtai" moteriškei derėtų žinoti, jog ąžuolai mėgsta augti su kailiniais, bet be kepurių tik jaunystėje, auginami padarinei medienai, o plačiai šakoti išauga tik atviroje erdvėje. Dargi, paukščių „stebuklai“ – tik įrašai naivuoliams.

68326. Girdai,2011-05-23 18:05
ir tau pradžioje praverstų prisiglaust prie ilgaamžio galiūno,.. o tada gal ir prie biologiškai auklėtos moteriškės... spėkų nepritrūktų:)

68339. Girdas2011-05-24 07:56
Sutinku, praverstų. Bet kai galvoje sėklos, ąžuolai, Lisenka, Veisman-Morgan, varpai, žvirbliai ir taip toliau, ir panašiai tampa stebuklais - susirūpinčiau.

68342. girdai,2011-05-24 10:03
tikiuosi, neturi pretenzijų į rašytojus? antraip tavo vietoje aš susirūpinčiau. neprofesionalai lenkia profesionalus. ką tai reiškia? ar jie laisvesni kūryboje? o gal turi daugiau ką pasakyti?

68347. opinia :-) 2011-05-24 10:54
šviesa ir šiluma sklinda iš šio ese. jaučiuosi taip, tarsi pati būčiau visa tai patyrus...

68350. aHa2011-05-24 11:03
LIEPA - profesionalas.

68359. LK :-) 2011-05-24 12:57
Gražu ir šiek tiek graudoka ... Ir ąžuolams ir žmonėms senatvėje, deja, dažnai nėra kam "patepti" tiek kūno tiek dvasios žaizdų. O jūs, Girdai - cinikas. Pirmyn ,Laimuže ,į šviesą iš šito cinizmo ir besaikio materializmo liūno!

68362. opinia2011-05-24 14:32
Kaip kartais žmonės tiesiog "persigilina" į tai, kas pasakoma, visaip išnarsto, išskalbia... Juk literatūra yra dėl gyvenimo, o ne atvirkščiai. LP pati yra šio gyvenimo stebūklo dalimi..

68367. Girdas - LK2011-05-24 15:01
Na ko čia rūstauti šiais šviesiais tikėjimo stebuklais laikais. Cituoju – Su tuo naivumu, tai kaip ir su kvailumu. .... Aš jums, naivuoliams, norėjau dar pasakyti, kad patys rašytojai yra naivuoliai.

68379. terra to beraštė opinia2011-05-24 17:13
reikia rašyti "stebuklas", bet ne "stebūklas"

68399. bekraštei terrai2011-05-24 23:10
deikui, deikui, kad tau deivs doutų vyrą su veinu dunčiu ir tuom pačiu klibunčiu:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:40:02 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba