Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-20 nr. 3332

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Būrimas iš kavos tirščių
19
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Egzodo diplomatų kurtoji Lietuvos istorija
1

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Sėklos, gėlės, ąžuolai ir kiti stebuklai
16

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
„Poezijos pavasario“ kartų ritmu
6
• AIVARĄ VEIKNĮ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
„Literatūrinės Vilniaus slinktys“: padiktuota „iš aukščiau“
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pigspottingas
• RIMA POCIŪTĖ.
Apie Rygą intelektualo lūpomis
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (1)
1
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Apie sparnus ir pusgaminius

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• Maži, bet...
• Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ Miłoszo festivalyje Krokuvoje

DAILĖ 
• RIČARDĄ FILISTOVIČIŲ kalbina NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Ričardas Filistovičius: „Svarbiausia – būti švariam“
2

e.SKELBIMAS 
• meno spėjimas [---] spėjimo menas2

KULTŪRA 
 EGLĖ GRUŠTAITĖ.
Menas ir filosofija – pakeleiviai?
13
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Suvis grįžusi į savo Perloją
1
• Iškilmės

POEZIJA 
• GIEDRĖ MASEDONSKAITĖ6
• PAULIUS NORVILA3

PROZA 
• VILIUS BUTRIMAS.
Karilionas ir spalvoti skėtukai
5

VERTIMAI 
• PIERRE CHODERLOS DE LACLOS.
Pavojingi ryšiai
3
• MARIS SALĖJIS
• VALTERIS NOLLENDORFAS.
Markas Polas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Spalvos
32

DE PROFUNDIS
„Poetai – vienasparnių rūšis (tuo skiriasi nuo lėktuvų
ir laumžirgių)“
Laima Kreivytė
 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Kelionėje
4
• DONATAS NEVERAUSKAS.
Pavasariniai
1
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ak!
1
• JONAS JAKŠTAS.
Kaip būtų patrauklu...
22
• RASA PEKARSKAITĖ.
Kaip skandinosi du išgalvoti durniai
2

KULTŪRA

Menas ir filosofija – pakeleiviai?

EGLĖ GRUŠTAITĖ

[skaityti komentarus]


      Dvi žmogaus veiklos – menas ir filosofija – lydi jį daugybę amžių. Abi individualios, neįspraudžiamos į definicijas ir egzistenciškai būtinos – tai siekis suprasti būtį ir siekis toje būtyje palikti pėdsaką. Koks jų tarpusavio ryšys? Ar filosofijos racionalumas prasiskverbia į kūrybą? Ar reikalinga menui pastanga suprasti ir paaiškinti? Apie tai pasvarstyti sutiko režisierius CEZARIS GRAUŽINIS ir poetas bei filosofas LIUTAURAS DEGĖSYS.


Kokia filosofijos vieta mene?

Cezaris Graužinis. Kiekvienas menininkas gali turėti tam tikrų filosofinių samprotavimų dėl susiformavusių nuostatų ir jos gali daryti įtaką kūrybai. Tačiau gali ir nedaryti. Nes meno kūryba kartais gali būti grindžiama vien mimezės principu – matau tai, kas gražu, ir noriu tai pakartoti – neanalizuodamas, neapibendrindamas, nekomentuodamas. Man kelia simpatiją menininkai, lyginantys save su radijo aparatais: „Aš nekuriu – aš tik transliuoju.“ Taigi man atrodo, kad filosofijos mene nėra, nes kūrybos veiksmą manau esant instinktyvios prigimties, labiau pavaldų intuicijai nei intelektui. O štai religija, arba, tiksliau, kiekvienam žmogui (nepriklausomai nuo jo pažiūrų) būdingas metafizinis instinktas, ko gero, ir yra meno branduolys, pirminis ir esminis impulsas kurti. Pati filosofavimo praktika neįkvėpė nė vieno gero eilėraščio, nė vieno paveikslo... Tuo tarpu menas – galingas įkvėpimo šaltinis dažnam filosofui. Menas maitina filosofiją, ne atvirkščiai.

Liutauras Degėsys. Filosofija, kaip ir menas, yra meta-žvilgsnis, kuriantis meta-realybę. Šiuo savo judesiu tas žvilgsnis išsivaduoja iš vadinamosios kasdieniškosios, buitinės tikrovės, ir, kas svarbiausia, aptinka save. Štai iš kur ta nuostaba, atsirandanti filosofiniame ir meniniame žvilgsnyje. Meno ir filosofijos dėka žvilgsnis pastebi, kad jis yra –­­ ir bando sau atsakyti į klausimą – kas jis yra. Aišku, kad čia jį aplanko ne tik nuostaba, bet ir abejonė. Filosofas ir menininkas kartkartėmis suabejoja savimi, savo žvilgsniu. Jis nėra tikras net tuo, kad jis vis dar – filosofinis, meninis žvilgsnis. Palyginkime: kas turėtų atsitikti fizikui arba matematikui, kad atsibudęs jis su katastrofiška nuojauta tikrintųsi, ar jis vis dar fizikas, matematikas? Filosofas ir menininkas yra tik tiek, kiek savo teoriniu ir meniniu žvilgsniu nuolat, kiekvieną akimirką įsteigia, įkuria save, be garantijos, kad išliks bet kurią kitą akimirką. Tas žvilgsnis yra labiau kūrimo procesas nei rezultatas. Jis yra įtampa ir nuolatinė pastanga. Ir iš čia filosofinio ir meninio žvilgsnio nesusikalbėjimas su tais, kurie ieško rezultato. Net jei turime filosofijos veikalą ar meno kūrinį – jie gyvi tiek, kiek pavirsta gyvu, „čia ir dabar“ pulsuojančiu procesu mūsų galvose, širdyse ar sielose. Meno ir filosofijos yra tiek, kiek jos yra mumyse. Kiek sugebame tuos seniai praėjusių laikų filosofijos ir meno rezultatų griuvėsius atgaivinti savyje ir paversti savo mintimis ir jausmais.

Kaip filosofija atsiskleidžia Jūsų kūryboje?

C. G. Kaip filosofija atsiskleidžia, o juo labiau – ar jos esama mano kūryboje, atsakyti negaliu, nes ne menininko darbas – viešai komentuoti savo kūrybą. Todėl tokį klausimą galbūt vertėtų užduoti mano spektaklių žiūrovams – filosofams arba teatro kritikams. Rašydamas ar kurdamas spektaklius, stengiuosi laikytis tam tikrų savo pasirinktų etinių taisyklių. Stengiuosi, kad mano kūryba būtų „ekologiška“: kad neterštų dvasinės aplinkos, kad nepaliktų šiukšlių kieno nors sieloje, kad negausintų ir neskleistų negatyvizmo. Šūksniai, kad menas neva gali pakeisti pasaulį, man atrodo infantilūs ir egzaltuoti, bet esu tikras, kad menas, kūryba, nuolatinės grožio paieškos yra būtinos, kad žmonių pasaulis egzistuotų dar bent tam tikrą laiką.

L. D. Pastaruoju metu sau netikėtai pradėjau rašyti filosofines esė – konst­ruoti tokius kasdienybės metafizikos fragmentus. Per trejus metus išleidau tris knygas: „Kelionė į ten ir atgal“ (2007), „Kitaip nei kitaip“ (2008) ir „Prisiminimų prisiminimai“ (2010). Manau, kad ten filosofijos yra nemažai. Nors mano eilėraščiuose vaikams filosofijos irgi yra.

Ar menininko perduodama žinia kiekvienam suprantama? Ar kūryba dažnai atitolsta nuo racionalios realybės?

C. G. Meno kūrinių, sukurtų vien todėl, kad suformuluotų tam tikrą mintį arba teiginį, nelaikau meno kūriniais. Tai – propagandos, reklamos, o tiksliau –­ manipuliacijų įrankiai, bet ne meno kūriniai. Pavyzdžiui, replės –­ puikus įrankis, aiškiai perteikiantis jas sukūrusiojo mintį: „Vinį galima ištraukti!“ Tačiau to nepakanka, kad reples laikytume meno kūriniu, ar ne? Abejoju, ar menininkas turėtų perduoti kokią nors žinią ir juo labiau trokšti tik to, kad ji būtų suvokta. Gal kas nors tuo ir užsiima, bet man atrodo, kad nėra prasmės to daryti. Nemanau, kad menas kuriamas dėl to, kad būtų racionaliai suprantamas. Spalvingo saulėlydžio ar žaismingai praskrendančio drugelio „žinią“ racionaliai suvokti pamėgins nebent šizofrenikas. Grožis išgyvenamas, patiriamas, atrandamas, prarandamas etc., bet ne suvokiamas. Ir paveikus menas – taip pat.

Manau, kad bet koks kūrybos aktas pats savaime atitolina nuo racionalios realybės. Racionali realybė yra niekinė. Racionaliai suvokta realybė yra fiktyvi.

L. D. Racionaliąja realybe dažnai vadinama tai, kas nebetelpa į kūrybą. Tai ir yra didžiausias paradoksas. Visas gyvenimas yra šiokia tokia kūryba. Kiekvieną akimirką kuriame save ir savo pasaulį savyje. Mūsų gyvenimas yra nuolatinis eksperimentas. Jame esame eksperimentatoriai ir eksperimentuojamieji. Net kai atrodo, kad nieko neveikiame – darome Didįjį Nieko Nedarymo Su Savimi Eksperimentą. Ir to eksperimento rezultatus vieną dieną dar pamatysime. Yra žmonių, kurie mano, kad jie „tiesiog gyvena“. Yra žmonių, kurie tiki, kad yra „savaime suprantami dalykai“. Tokie „dalykai“ galėtų egzistuoti, jei būtų „dalykai“, kurie patys save savaime suprastų. O šiaip tai pasaulyje yra „Mano suprantami“, „Tavo suprantami“, „Jo ir Jos suprantami“ dalykai – ir jie yra skirtingi. Net keista, kad mes visi kartais susikalbame ir suprantame vieni kitus. O kūryba galėtų būti ta sritis, kurioje susitiktume, leistume vieni kitiems gyventi ir nelieptume vieni kitiems būti pernelyg racionaliems. Deja, socialinėje erdvėje nuolat tenka derinti veiksmus, susitarti dėl visiems privalomų susitarimo sričių, ir todėl tenka susigalvoti tas racionaliąsias realybes, kurios objektyvizuojasi, atsiskiria nuo mūsų galvų ir pavirsta mus valdančiomis chimeromis, kurių neišvengsi, bet būtų taip gerai, kad tų visiems privalomų susitarimo sričių būtų kaip galima mažiau – tuomet turėtumėm pasirinkimo laisvę.


 

Skaitytojų vertinimai


68302. proFanas 2011-05-23 01:42
"Pati filosofavimo praktika neįkvėpė nė vieno gero eilėraščio, nė vieno paveikslo.." kažin, kažin.. leiskite suabejoti... o kas įkvėpė Getę parašyti "Faustą", o Mocartą "Stebuklingąją fleitą", Dostojevskį ir t.t.? Tiek filosofavimą, tiek religiją žemesniam lygmeny galima laikyti klaida, susidedančia iš nuomonių, bet aukštesniam lygmeny šie dalykai susilieja į dvasinį išminties mokslą. Ir jei menininkas nesiekia šios tiesos atskleisti meninėmis priemonėmis, jis lieka klaidoje, o jo kūrinys tik interpretuoja jo nuomonę. Todėl toks kūrinys ir netampa klasika.

68316. kafkė2011-05-23 14:12
gera, aktuali tema. Bet pašnekovai pasirinkti ne tie. na, koks iš Degėsio menininkas?

68319. gogolė :-) 2011-05-23 15:58
Kafke, pašnekovai gerai. ypač Graužikas Graužinis. gražus interviu, tik labai jau sutrauktas tokiai plačiai ir sudėtingai temai atskleisti.

68320. ar teisingai supratau?2011-05-23 16:30
"Menas maitina filosofiją, ne atvirkščiai." ......... na, duotume beždžionaitei teptuką, sustatom aplink kibirėlius su dažais ir leidžiam jai taškyt bei tapnot ant drobių . Po to į beždžionaitės kūrybos parodą ateina Šliogeris ir pilnu kibiru semiasi savo giliasias filosofines įžvalgas... Tada parašo savo galingus traktatus ir jie įtraukiami į universitetų privalomą filosofijos kursą pavadinimu `Šiuolaikinio meno įtaka postmodernizmo filosofijoj":)

68321. proFanas 2011-05-23 17:07
"Stengiuosi, kad mano kūryba būtų „ekologiška“: kad neterštų dvasinės aplinkos, kad nepaliktų šiukšlių kieno nors sieloje..." o gal to maža? gal reiktų prisidėt apvalant tą sielą nuo šiūkšlių? Tiesa (išmintis) nekuria falšyvų vaizdinių, sukeliančių sielos ligas, negatyvumą, bet griauna jas visas negailestiingai. Ji neateina glostyti, bet kariauti... kariauti Armagedono karą prieš klaidas, prieš falšą. ir tik tada kai klaidos bus atneštos į šviesą, jos ims griauti viena kitą ir tik tada ateis ramybė ir laimė... Jei menininkas netiki meno galia keist pasaulį, jis žiauriai klysta. Kiekviena idėja, net privati mintis įtakoja visatą... o jei menininkas tuo abejoja, jis užleidžia vietą destrukcijos kūrėjams...

68322. proFanas 2011-05-23 17:32
paimkim žodį. kiekvienas žodis yra užpildytas kažkuom. ir tas "kažkas" sukelia afektą kito prote sensasicijos forma. jei žmogus nesuvokia žodžio prasmės, pvz. kitatautis, jam tai tėra tuščias garsas. kalba reikalinga tam, kad perteikti idėją žodžiais. Idėjai perteikti kitiems, reikalingas mediumas-telegrafas, kuris tą pačią idėją gali panaudoti ir geriems ir blogiems tikslams.

68323. gogolei2011-05-23 17:33
patinka graužikai?:)

68324. grožis2011-05-23 17:38
Labai gražioje kalboje gali būti ir labai daug gražaus melo, tokio mielo, mielo kiekvieno ausiai. Ar tai šito siekia Graužinis?

68325. kafkė - gogolei2011-05-23 17:52
O kas autoriams trukdo pratęsti diskusiją čia? juk neuždrausta. "Man kelia simpatiją menininkai, lyginantys save su radijo aparatais: „Aš nekuriu – aš tik transliuoju.“"` - Kokia mie nuomonė apie tai?

68329. šekspyriada2011-05-23 18:22
taip. tais pačiais pianino klavišais galima kurti disonansus ir harmoniją. Šekspyras kūrė harmoniją. kokia išmintim jis vadovavosi? manau, pačia aukščiausiaja. jis buvo jos mediumas.

68335. > kafkė2011-05-23 20:09
iš rašymo stiliaus matosi, kad rašytojai čia savo nuomonėmis nesidalina. Jie greičiau apvelka jas gražiais žodžių rūbais ir parduoda.:)

68363. ... :-) 2011-05-24 14:35
Bet kokiu atveju džiugu, kad yra toks internetinis puslapėlis, kur bent galim "susitikti" tokiom temom papliurpti:)dar būtų gerai, kad galėtume kompiuterio pelėmis kaip "čierkomis" susidaužti:)

68418. ?2011-05-26 18:30
kodėl graužinis atskiria filosofiją nuo religijos? man neaišku

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:39:57 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba