Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-20 nr. 3332

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Būrimas iš kavos tirščių
19
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Egzodo diplomatų kurtoji Lietuvos istorija
1

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Sėklos, gėlės, ąžuolai ir kiti stebuklai
16

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
„Poezijos pavasario“ kartų ritmu
6
• AIVARĄ VEIKNĮ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
„Literatūrinės Vilniaus slinktys“: padiktuota „iš aukščiau“
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pigspottingas
• RIMA POCIŪTĖ.
Apie Rygą intelektualo lūpomis
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (1)
1
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Apie sparnus ir pusgaminius

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• Maži, bet...
• Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ Miłoszo festivalyje Krokuvoje

DAILĖ 
• RIČARDĄ FILISTOVIČIŲ kalbina NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Ričardas Filistovičius: „Svarbiausia – būti švariam“
2

e.SKELBIMAS 
• meno spėjimas [---] spėjimo menas2

KULTŪRA 
• EGLĖ GRUŠTAITĖ.
Menas ir filosofija – pakeleiviai?
13
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Suvis grįžusi į savo Perloją
1
• Iškilmės

POEZIJA 
• GIEDRĖ MASEDONSKAITĖ6
• PAULIUS NORVILA3

PROZA 
• VILIUS BUTRIMAS.
Karilionas ir spalvoti skėtukai
5

VERTIMAI 
• PIERRE CHODERLOS DE LACLOS.
Pavojingi ryšiai
3
• MARIS SALĖJIS
• VALTERIS NOLLENDORFAS.
Markas Polas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Spalvos
32

DE PROFUNDIS
„Poetai – vienasparnių rūšis (tuo skiriasi nuo lėktuvų
ir laumžirgių)“
Laima Kreivytė
 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Kelionėje
4
• DONATAS NEVERAUSKAS.
Pavasariniai
1
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ak!
1
• JONAS JAKŠTAS.
Kaip būtų patrauklu...
22
• RASA PEKARSKAITĖ.
Kaip skandinosi du išgalvoti durniai
2

TEATRAS

Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (1)

VI tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Karakumų asilėlis“ įspūdžiai (gegužės 6–8 d.) 

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jokūbas Tūras ir Saulė Degutytė
spektaklyje „Gandro dovana“

Nuotrauka iš „Stalo teatro“ archyvo

Kas dveji metai Klaipėdos lėlių teatro organizuojamas tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“ šiemet, kaip ir dauguma visų žanrų festivalių, dėl menkesnių lėšų buvo kuklesnis: svečių iš užsienio kviestasi mažiau, atsisakyta spektaklių, kuriems reikalingos sudėtingesnės techninės sąlygos ir daugiau dalyvių. Vaidinimai rodyti mažutėje Klaipėdos lėlių teatro salėje ir šalimais esančioje Kompozitorių sąjungos namų salytėje. Festivalio šūkis buvo žalia energija, organizatoriai žadėjo susitikimus su „debiutuojančiais ir jau įvertintais azartiškais, drąsiais, jaunais lėlininkais (aktoriais, režisieriais)“. Nepaisant, regis, vienos kitos išimties, šūkio laikytasi rimtai. O kiek jauni lėlininkai paskleidė žalios energijos, kita kalba. Gaila, kad šiemet naujų spektaklių nerodė šio festivalio nuolatiniai dalyviai – Jūratė ir Darius Armanavičiai iš Kauno („Nykštukas“), Nijolė ir Vitalijus Mazūrai iš Vilniaus („Paršiuko Ikaro teatras“ – štai kur pavyzdys, kad amžius žaliai energijai – ne kliūtis!).

Beje, šiemet bene pirmą kartą sulaukta lėlių teatro kritikės iš užsienio – Annos Konstantinovos (Sankt Peterburgas, Helsinkis), tad vietines recenzijas apie festivalį ir mūsų lėlių teatrų ieškojimus papildys kiek platesnį profesinį akiratį turintis žmogus (megalopolyje gyvenančio teatro kritiko veiklos dinamika ir galimybės didesnės), o apie mus sužinos bent jau kolegos Rytuose. Tačiau pasigedau aktyvesnio Klaipėdos universitete teatro meną dėstančiųjų, uostamiestyje gyvenančių dramos režisierių, aktorių dėmesio festivaliui: nejaugi neįdomu susipažinti bent, tarkime, su naująja Vilniaus „Lėlės“ ir Kauno lėlių teatro karta, jų diplominiais spektakliais? Visažinystė, profesinis nuovargis ar informacijos stoka?

Spektaklių, kurie išverstų žiūrovus iš koto stulbinančia lėlių animacija arba kaip nors neregėtai atskleistų, interpretuotų lėles (kaip, pavyzdžiui, Gintaro Varno antrojoje „Publikoje“) festivalyje neišvydome. Būta vaidinimų, kuriuose lėlė buvo kaip „papildinys“, esantis šalia aktoriaus. Ar neteks ateityje keisti festivalio pavadinimo?.. Atsisakyti žodžio „lėlė“, kalbėti apie, tarkime, „vizualinių efektų“ festivalį? Juokai, bet... Taigi trumpa spektaklių apžvalga.

„Stalo teatro“ muzikinis reginys „Avinėlio kelionė“ ir muzikinis spektaklis „Gandro dovana“. Teatro įkūrėja Saulė Degutytė – retas pavyzdys, ką gali pasiekti valingas ir kūrybingas žmogus, dėl įvairių gyvenimo aplinkybių laikinai tarsi iškritęs iš teatro gyvenimo: suburti nuolatinę komandą (kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė šiam teatrui svarbi kaip idėjų bendraautorė, kurios dėka spektakliuose sustiprėja muzikos vaidmuo), rasti savo nišą teatre ir kurti spektaklius, kokių niekas nekuria! Lėlininkai mėgsta per festivalius fotografuoti, filmuoti kolegų ieškojimus, scenografijos ir lėlių technologiją. Kokią išorinę detalę galima gal ir nusikopijuoti, bet atlikimo talento, interpretacijos, aistros nenugvelbsi!

iliustracija
„Popierinis žmogus“
Nuotrauka iš festivalio rengėjų archyvo

„Avinėlio kelionė“ šįkart sukėlė asociacijų su... „vaistininkių“ triūsu, nes, sėdėdamas šalia stalo, virš kurio, berdamos kruopas, lašindamos vandenį, maišydamos dažus, braukydamos pūkus ir dar daug ką darydamos, „burtininkavo“ aktorės S. Degutytė ir Jurgita Orlovaitė (vaizdą žiūrovai matė ekrane), mačiau šį procesą itin ryškiai. Koks čia aktoriaus vaidmuo? Numatytu ritmu, įsiklausant į S. Dikčiūtės muzikavimą, griežtai laikytis „burtininkavimo“ eigos, viską tiksliai atlikti, nesusipainioti tarp gausybės smulkaus rekvizito. Mažieji žiūrovai kone išsižioję stebi spalvotų vaizdų kaitą ekrane, o aktorės pluša it alchemikės virš stalo... O spektaklyje „Gandro dovana“, kurį kuriant talkino ir režisierius Algirdas Mikutis, priešingai – dominuoja būtent aktorių S. Degutytės ir Jokūbo Tūro (dar vienas teatro pražuvėlis scenon grįžo po ilgo laiko!) vaidyba, jų susitelkimas, įsiklausymas vienas į kitą, supratimas, apie ką ir dėl ko vaidinama, jų emocinis santykis su daiktais, kurie animuojami, kuriems suteikiama netikėta prasmė.

Regis, S. Degutytei artima ir svarbi gyvybės atsiradimo, motinystės, nusilenkimo gamtai temos. Ir apie tai ji kalbasi su vaikais subtilia teatro kalba, „nenusaldintai“, bet ir ne buitiškai, nors pasitelkia elementarius senosios lietuvių buities rakandus.

„Popierinis žmogus“, kurį parodė A. Zel­werowicziaus Varšuvos teatro akademijos Balstogės lėlių teatro fakulteto studentas Jerzy’s Dowgiałło, skirtas ne masinei publikai, o specialistams. Galvosūkis toks: J. Dowgiałło čia yra ir režisierius, ir scenaristas, ir scenografas (kartu su Katarzyna Kawalec), ir aktorius. Anksčiau jis studijavo kino meną. Paradoksalu, kad J. Dowgiałło paaukojo save, kaip aktorių, scenografijos plastinėms galimybėms eksponuoti. Žiūrėjome, kaip transformuojasi kartoninė konstrukcija, kaip vaizdu pasakojama istorija apie vyrą (lėlė kaip apibendrintas ženklas), jo meilę moteriai ir karą (netikėtas pasirinkimas šiuolaikiniam ramios šalies studentui!), kaip animacija papildo scenos reginį. O pats aktorius it koks „scenos mašinistas mechanikas“, veikdamas su scenografija ir lėle, nepsichologizavo ir su publika neflirtavo. Visas dėmesys – tik reginiui scenoje.

Bobo Dantobelio (Prancūzija) pantomimos etiudų programa „Mimoza“. Pamoka festivalio rengėjams: nepirkti katės maiše, nors ją siūlytų iškiliausias Lietuvoje „teatro ieškotojas“, anot vienos teatro knygos pavadinimo! Tai, kad garbaus amžiaus mimas, kuris gero režisieriaus spektaklyje būtų įdomus, ir žalia energija kiek disonuoja, bala nematė, jei jo etiudai provokuotų, suteiktų intelektualinio ir emocinio peno. Dabar gi etiudų istorijos neturi pabaigų, dramaturginių akcentų. Kas antrą etiudą mimas interaktyviai žaidžia su publika. Kritikei viešniai Annai Konstantinovai teko garbė dalyvauti štai tokiame etiude: mimas pakvietė ją ateiti scenon, pasodino kėdėn ir menamu skutimosi šepetėliu moteriai „išmuilino“ skruostus; paskui kruopščiai „skuto“ žandenas ir panosę... Po visko palydėjo į salę. Ar neatitikimas tarp tegul ir preciziškai atliekamų veiksmų ir artistės lyties toks juokingas? Galbūt kokio nors naktinio baro programoje –  taip.

iliustracija
„Uma-uma“
Nuotrauka iš Kauno valstybinio lėlių teatro
archyvo

Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Uma-uma“. Mūsų lėlių teatro istorijoje tai turbūt pirmas „kovinis“ lėlių spektaklis, kuriame veikėjai taip nuožmiai, agresyviai sprendžia tarpusavio konfliktus pagal principą: „Nenudobsi kito – krisi pats!“ Spektaklio centre – dviejų genčių konkurencinė kova, kurią laimi mažasis Uma, padedamas tėvo ir itin valdingos mamos. Jaunojo kario vertę šeimos akyse lemia sėkminga kova su kitagenčiais. Scena, kai Umos nugalėtas mamutas išreiškia jam pagarbą ir prisiekia draugystę, morališkai įtartina, bet jėgos naudojimo laikais visų valstybių valdžių didžiavyriams spektaklis turbūt pamalonintų širdį: herojus reikia ugdyti nuo mažens! (A. Konstantinova pasakojo, kad viename Maskvos lėlių teatre mačiusi spektaklį, kuriame pasirodo net bin Ladeno figūra!)

Kalbant rimčiau, Andriaus Žiurausko režisuotame spektaklyje vaidina jaunoji lėlininkų karta (Mindaugas Ancevičius, Mindaugas Černiauskas, Indrė Taločkaitė, Karolina Žernytė) ir tai jiems – partnerystės mokykla, dirbant už širmos (dailininkas – Sergejus Bocullo); visas dėmesys čia skiriamas lėlėms animuoti, raiškiems charakteriams kurti.

Teatro „Tri lika“ (Rusija) vaidinimas „Musės vestuvės“ – rusų klasiko Kornejaus Čiukovskio pasakos scenos variacija, linksmai „aptraukta“ teatro tema. Jauna režisierė Dina Stradalova, kilusi iš Vilniaus, dabar lėlių spektaklius dažniausiai kuria didžiulėje Rusijos lėlių teatro rinkoje. Vėluojantys, džiugiai nusiteikę aktoriai keliauninkai (Viktoras Dragunas ir Jelena Martynova) kalbina mažuosius žiūrovus ir jų akivaizdoje iš kelių lagaminų pasidaro stalo teatrą, kuris vaizduoja miuziklo sceną. Ironiškai varijuojama senų Rusijos teatro tradicijų tema: įvairiausi vabaliukai „suvaidina“ „sudegusio miuziklo“ charakteringus muzikantus, o plaštakė – aikštingą intriguojančią primadoną. Musytei Zvimbuolytei kliūva daug pavojų, bet pramoginė spektaklio funkcija neleidžia, kad jai iš tiesų kas bloga nutiktų. Finalas apeliuoja į varguolių svajas turėti savo butą ir prabangų automobilį: Zvimbuolytė su svajonių princu – nežinia kokiu skraidančiu padarėliu – džiūgauja iš dangaus nukritusiom gėrybėm...

Įdomiausia spektaklyje – jaunos dailininkės Jekaterinos Zasypkinos sukurtos miniatiūrinės lėlės ir tos gėrybės: buto vidaus maketas su dailiais baldžiukais bei paprastas mažas lagaminas, virstantis automobiliu. Įspūdingas juvelyrinio kruopštumo rankų darbas.


B. d.


 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:39:55 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba