Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-20 nr. 3332

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Būrimas iš kavos tirščių
19
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Egzodo diplomatų kurtoji Lietuvos istorija
1

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Sėklos, gėlės, ąžuolai ir kiti stebuklai
16

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
„Poezijos pavasario“ kartų ritmu
6
• AIVARĄ VEIKNĮ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
„Literatūrinės Vilniaus slinktys“: padiktuota „iš aukščiau“
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pigspottingas
• RIMA POCIŪTĖ.
Apie Rygą intelektualo lūpomis
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (1)
1
 KRISTINA STEIBLYTĖ.
Apie sparnus ir pusgaminius

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• Maži, bet...
• Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ Miłoszo festivalyje Krokuvoje

DAILĖ 
• RIČARDĄ FILISTOVIČIŲ kalbina NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Ričardas Filistovičius: „Svarbiausia – būti švariam“
2

e.SKELBIMAS 
• meno spėjimas [---] spėjimo menas2

KULTŪRA 
• EGLĖ GRUŠTAITĖ.
Menas ir filosofija – pakeleiviai?
13
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Suvis grįžusi į savo Perloją
1
• Iškilmės

POEZIJA 
• GIEDRĖ MASEDONSKAITĖ6
• PAULIUS NORVILA3

PROZA 
• VILIUS BUTRIMAS.
Karilionas ir spalvoti skėtukai
5

VERTIMAI 
• PIERRE CHODERLOS DE LACLOS.
Pavojingi ryšiai
3
• MARIS SALĖJIS
• VALTERIS NOLLENDORFAS.
Markas Polas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Spalvos
32

DE PROFUNDIS
„Poetai – vienasparnių rūšis (tuo skiriasi nuo lėktuvų
ir laumžirgių)“
Laima Kreivytė
 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Kelionėje
4
• DONATAS NEVERAUSKAS.
Pavasariniai
1
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ak!
1
• JONAS JAKŠTAS.
Kaip būtų patrauklu...
22
• RASA PEKARSKAITĖ.
Kaip skandinosi du išgalvoti durniai
2

TEATRAS

Apie sparnus ir pusgaminius

KRISTINA STEIBLYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Gulbė –­ Karaliaus pati“
Nuotrauka iš Kauno valstybinio lėlių teatro archyvo

Šiltėjant orams, labiau norisi prie upės pagulėti, negu eiti į tamsiose, vėsiose salėse vykstančius renginius. Guli sau, žiūri į dangų ir matai debesis, paukščius, svajoji skraidyti. Sena žmogaus svajonė... Šį pavasarį (balandžio 25 ir gegužės 14 d.) Kauno valstybiniame lėlių teatre Nijolė Indriūnaitė skelbia ne tik norą skristi, bet ir skrydžio galimybę bei būtinybę. Statydama lietuvių liaudies pasaką „Gulbė –­ Karaliaus pati“, šio spektaklio režisierė ir dramaturgė pasirinko išryškinti skrydžio, polėkio būtinybę, norint išgyventi. Kartu ir nuolatinį aplinkinių norą tą polėkį atimti, kad tik daugiau naudos būtų galima išpešti: kur tu lėksi, geriau čia pasilik, namus tvarkyk, ramiai gyvenk ir jokio vargo nematyk. Ir jokio džiaugsmo –­ jei gimei skraidyti, tai nei senelių pirkioj, nei karaliaus rūmuose tau ne vieta. O paskui savo svajonę nuskridęs, dar, žiūrėk, ir artimiausius žmones skristi pamokysi.

Štai tokią istoriją ir kuria N. Indriūnaitės tekstais prabylantys keturi aktoriai. Audronė Daugėlytė ir Saulius Bagaliūnas, vyras ir moteris, ieško vienas kito, kalbasi, seka pasaką, dainuoja, šoka. Jiedu scenoje nuolat reaguoja ir komentuoja ekrane pasirodančių šešėlinių lėlių pasaulio įvykius. A. Daugėlytė – ne tik moteris, sekanti pasaką, ji suteikia Mergelei Gulbelei savo balsą ir tarsi pati tampa ta skristi trokštančia bei greta esantį vyrą to mokančia gulbe. O S. Bagaliūno vyras įkūnija tradicinį vyriškumą: energingą, tvirtą, šiek tiek grubų, emocionaliai reaguojantį, kiek naivų ir beveik vaikiškai smalsų, mielai besileidžiantį į pasakos pasaulį.

Personažai itin ryškūs – visi jų jausmai, reakcijos išdidinamos, lyg būtų vaidinama stadione, o ne kamerinėje salytėje. Maža erdvė ir aktorių artumas išryškina perdėtą teatrališkumą ir vietoj pageidautino intymumo kuria atstumą tarp aktorių ir žiūrovų. Negelbsti net S. Bagaliūno improvizacijos, suteikiančios vaidybai gyvumo. Visai kaip agurkėlis makdonaldo sumuštinyje – skanu, bet naudos nedaug. Atstumą kuria ir surimuotas tekstas. Rodos, čia pat, priešais žiūrovus veikiantys aktoriai turėtų kalbėti nuoširdžiai ir atvirai, o dainos, rimas, poezija, šokiai (kuriems ir vietos mažoje scenoje neužtenka) sėkmingiau gyventų ekrane su šešėlinėmis lėlėmis – pasakoje.

Sukurti pasakos pasaulį režisierei pasisekė geriau nei gyvąjį planą. Jauni, mažai patirties turintys aktoriai Indrė Taločkaitė ir Mindaugas Černiauskas, valdydami subtilias lėles, prakalbindami skirtingus personažus vis naujais balsais, sukūrė pasakišką vaizdinių pasaulį. Žinoma, jauniems lėlininkams reikės atrasti visas lėlių valdymo subtilybes, bet jau dabar ekrane matomus vaizdus galima drąsiai vadinti stipriausia spektaklio dalimi. Tai dailininkės Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės nuopelnas. Ekrane jos kurtos lėlės atrodo tarsi piešiniai pieštuku. Žavi ne tik lėlių išvaizda, bet ir pasirinkta juodos ir baltos spalvų estetika, tokia reta teatre vaikams: dažniausiai įsivaizduojame, kad mažiesiems žiūrovams būtinai reikia daugybės ryškių, stimuliuojančių spalvų, kad tik taip galima patraukti jų dėmesį. Spektakliu „Gulbė –­ Karaliaus pati“ šiam įsitikinimui paprieštarauta. Juodos ir baltos spalvų estetika gali sužavėti ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus.

Maža spektaklio erdvė leidžia ne tik pastebėti vaidybos trūkumus, bet ir įsižiūrėti į grakščiąsias lėlytes. Suaugusiam žiūrovui gali būti įdomu atrasti švelnių, tarpukariu tai pačiai pasakai Viktoro Petravičiaus kurtų iliustracijų atgarsių: juoda ir balta spalvos, „primityvus“ piešinys, liaudies dailės motyvai (ne tokie ryškūs kaip V. Petravičiaus grafikoje), jautrumas, įsiklausymas į pasakos kalbą. Šiame spektaklyje mažiau dramatizmo, dinamikos nei tarpukario knygoje. Sukurti tokias ramias, grafiškas lėlytes pavyko pasirinkus Lietuvos lėlių teatruose retą techniką – jos pagamintos iš plastiko, vėliau dažytos baltai ir raižytos, skutinėtos. Žiūrint į tokią lėlę iš arti, neapšviestą prožektorių, sunku suprasti, kur slypi ekrane atsirandantis stebuklas.

Šiame spektaklyje pasaką kurti, užburti mažuosius žiūrovus padeda ir Vidmanto Bartulio muzika. Spektakliui pasibaigus, melodijos galvoje neskamba, bet tai, matyt, ir yra didžioji šios muzikos stiprybė – ji prisideda kuriant nuotaiką, atmosferą, bet neužgožia aktorių, pasakos, vaizdinių šokio.

Žiūrint kauniečių premjerą, atmintyje šmėžavo neseniai Vilniaus teatre „Lėlė“ sukurtas spektaklis „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“. Spektakliai, pastatyti skirtinguose miestuose, turi bendrumų. Panaši ir aktorių vaidyba, ir kad pasaka sekama, ne vaidinama, kad greta gyvojo plano yra įvairių priemonių, primenančių kiną ir animaciją (Vilniuje – dioramos, mirioramos, vaizdo projekcija, Kaune – ekrane judantys šešėliai), net abiejų pasakų karaliai savo žirgeliais atjoja skambant panašiai muzikai. Toks sutapimas reiškia ir naują susidomėjimą liaudies pasakomis, liaudies kultūra, ir teatrų siekį atsinaujinti. Bet nepanašu, kad tai padaryti bus lengva. Seną balos vandenį sudrumsčiantys nauji jaunų scenografų, režisierių, aktorių pasirodymai dar negarantuoja naujo gyvybės proveržio. Reikia ieškoti naujų kalbos būdų. Nors vaizdais tai vyksta sėkmingai, bet vaidyba, rodos, įstigusi praeityje – reikėtų naujo santykio su žiūrovu, vėl išsiaiškinti, koks yra ir kokį savo spektaklių žiūrovą norisi matyti. Tikiu, kad lėlių teatrų kūrėjai nenori mažųjų žiūrovų kviesti į spektaklius, per dvidešimt rodymo metų „nusidėvėjusius“, praradusius pirminę idėją ir jėgą, arba į nieko nereiškiančius. Žiūrėti tokius spektaklius kaip Vilniaus „Lėlės“ „Grybų karas“ –­ lyg valgyti atšildytą bandelę, kurios įdaras dar suledėjęs – jokios naudos, o ir neskanu. Net ir makdonaldo sumuštinis geriau – bent šviežio agurkėlio yra. Liūdna, kad vaikai, neturėdami alternatyvos, suvalgo viską.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:39:53 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba