Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-20 nr. 3332

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Būrimas iš kavos tirščių
19
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Egzodo diplomatų kurtoji Lietuvos istorija
1

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Sėklos, gėlės, ąžuolai ir kiti stebuklai
16

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
„Poezijos pavasario“ kartų ritmu
6
• AIVARĄ VEIKNĮ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
„Literatūrinės Vilniaus slinktys“: padiktuota „iš aukščiau“
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pigspottingas
• RIMA POCIŪTĖ.
Apie Rygą intelektualo lūpomis
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (1)
1
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Apie sparnus ir pusgaminius

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• Maži, bet...
• Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ Miłoszo festivalyje Krokuvoje

DAILĖ 
• RIČARDĄ FILISTOVIČIŲ kalbina NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Ričardas Filistovičius: „Svarbiausia – būti švariam“
2

e.SKELBIMAS 
• meno spėjimas [---] spėjimo menas2

KULTŪRA 
• EGLĖ GRUŠTAITĖ.
Menas ir filosofija – pakeleiviai?
13
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Suvis grįžusi į savo Perloją
1
• Iškilmės

POEZIJA 
• GIEDRĖ MASEDONSKAITĖ6
• PAULIUS NORVILA3

PROZA 
 VILIUS BUTRIMAS.
Karilionas ir spalvoti skėtukai
5

VERTIMAI 
• PIERRE CHODERLOS DE LACLOS.
Pavojingi ryšiai
3
• MARIS SALĖJIS
• VALTERIS NOLLENDORFAS.
Markas Polas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Spalvos
32

DE PROFUNDIS
„Poetai – vienasparnių rūšis (tuo skiriasi nuo lėktuvų
ir laumžirgių)“
Laima Kreivytė
 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Kelionėje
4
• DONATAS NEVERAUSKAS.
Pavasariniai
1
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ak!
1
• JONAS JAKŠTAS.
Kaip būtų patrauklu...
22
• RASA PEKARSKAITĖ.
Kaip skandinosi du išgalvoti durniai
2

PROZA

Karilionas ir spalvoti skėtukai

VILIUS BUTRIMAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš asmeninio archyvo


      Esu medicinos studentas. Kurį laiką užsiiminėju kovos menais ir taip pailsiu nuo protinio darbo bei studijų. Domiuosi religijomis – ypač krikščionybe –­­ sektomis, gnostikais, šventųjų gyvenimais, misticizmu, Rytų kultūra ir filosofija. Religijos, kraštutinis žmonių pasišventimas Dievui – penas mąstyti bei kurti. Pirmieji kūrybiniai bandymai įvyko paauglystėje, tačiau tik dabar pradėjau jausti, kad turiu ką pasakyti skaitytojui.


                    Argi aš jums siūlau pražudyti savo jausmus?
                    Aš tik patariu atrasti jausmų nekaltybę.

                            F. Nietzche


Moteris gulėjo lovoje nuoga. Jautė tarp kojų nežinią ką perštint. Nedrįso pažiūrėti žemyn, todėl pasuko galvą į dešinę, su panieka nužvelgė marškinių sagas sagstantį pagyvenusį vyriškį. Jai jis atrodė atgrasus, perdėm sulysęs, oda nusėta rudomis dėmėmis, plaukai nešvarūs. Net nepažvelgęs į ją, vyriškis išėjo, užtrenkdamas duris. Toli toli kilo bažnyčios aimana. Kviečianti kokiai stebuklingai aukai. Moteris atsiduso: „Šiandien tik pirmasis.“


Lauke svilino birželio pirmos pusės karštis. Vyrai vaikščiojo prasisegę marškinius, moterys – vilkėdamos laisvas, vėjyje besiplaikstančias sukneles. Žodžiu, tai buvo gana įprastas vaizdas, kurį pamatytumėte Rio Bravo mieste, važiuodami turistiniu autobusu, žvelgdami pro viešbučio langą ar tiesiog prisijungę prie minios ir visu įkarščiu pasidavę kartu su ja.

Gatvės buvo pilnos, žmonės, neaišku, ar turėdami kokį aiškesnį tikslą, ėjo į priekį, lyg ko nors tikėdamiesi sutikti pažįstamų žmonių, pamatyti įdomesnių renginių, o gal tai buvo paprasta priežastis – namie karštis buvo nepakeliamas. Retas  Rio Bravo miestelio gyventojas galėjo sau leisti įsigyti gerą kondicionierių, dažniausiai tai būdavo senos klasės kondicionieriai, maišantys šilto ir šalto oro sroves ir neleidžiantys susikaupti dulkėms ant lubų.

Las Torres gatvės  gale,  priešais didelį, perpildytą mažų vaikų basų kojyčių fontaną, buvo baras, kuriame rinkdavosi įvairi publika. Čia pasitaikydavo vienišų, suskeldėjusia oda darbininkų, su žmonomis susipykusių vyriškių, nusikaltėlių ir panašiai. Čia rinkdavosi publika, suteikianti šiam barui ypatingą, būtų galima pasakyti, neeilinę atmosferą. Padavėjos, apnuogintais pilvais, atnešančios šaltas gaivinančias stiklines su vaivorykštės spalvų skėtukais;  taurėse teliūškuodavo skaistūs, viliojančių spalvų gėrimai, kurie, atsidūrę žmonių skrandžiuose,  virsdavo bendra mase, susimaišę su nesuvirškintu pusryčių chimusu. Į orą sūkuriais kildavo cigarečių dūmai, tvyrojo sūraus prakaito, neplautų kojinių kvapas, kai kur atsiduodavo žvėrišku seksu, ištvirkavimais, nešvankybėmis. It šita masė, šis chimusas, buvo visi šio baro lankytojai. Tai buvo viena košė. Ar čia buvo tavo problemų? Ne. Čia buvo mūsų problemos, mūsų rūpesčiai. Čia nebuvo žmonos, kuri būtų apgavusi tave. Ne. Jeigu tave apgavo žmona, reiškė, kad ji apgavo visus čia esančiuosius. Vakar vakare sudavei sutuoktinei? Primušei ją iki kraujo, šiandien mėlyna akimi ji guli lovoje, nesikelia, nevalgo ir su tavimi nesišneka? Tu primušei kiekvieno čia esančio žmoną. Manote, kad dėl to kas nors pyksta? Taip, tai išgyvenama, nuliejamos kelios ašaros, tačiau tik tiek, vėliau liejasi kokteiliai su vaivorykštės spalvų skėtukais.

Gali kilti klausimas: negi čia nebūdavo šviesių sielų, nesuteptų bjauria kasdienybe? Nesuteptų ištvirkavimų? Smurto? Agresijos? Atrodo, čia buvo du žmonės, balansuojantys  tarp gėrio ir blogio.

Pablas – Kristaus amžių peržengęs katalikų kunigas. Kiekvieną vakarą šv. Arkangelo Nugalėtojo bažnyčioje aukojantis mišias – verčiantis duoną kūnu, o vyną –­ krauju, atgaivinantis auką, įvykusią daugiau nei prieš du tūkstantmečius. Šiame bare jis lankosi kiekvieną dieną, lyg  bažnyčioje jis čia taip pat atnašauja auką. Deja, ant kito altoriaus.

Pablas palinksta prie moteriško veido, šnabžda, apie moters lūpų kampučius atsiranda mažos raukšlelės, pasirodo balti dantys. Per moters veidą leidžiasi banguotų tamsių plaukų sruoga. Pablas atsitiesia ir grįžta į savo vietą. Pakelia skaistaus gėrimo taurę, pateliuškuoja skystį ir atsigeria.

– Žinai, – sako moteris, – kažkoks kinų išminčius, berods Konfucijus, o gal Laodzė, rašė, kad didžiausia žmonių dorybė yra kilnumas.

Pablas nusišypso, bet nieko neatsako.

– Kažin, tas Konfucijus ar Laodzė gyveno anksčiau ar vėliau nei tavo Ješua.

– Prieš Kristų, – atsako Pablas.

– Taip ir maniau, daug kas įvyko anksčiau, nei atėjo Ješua. Man patinka sakyti atėjo, regis, taip tiksliau. Galima sakyti ir gimė, tik tas Jo gimimas buvo gal kiek komplikuotas. Aš to niekad nesupratau. Todėl man labiau patinka sakyti atėjo.

– „Atėjo šviesa į pasaulį“, – šypsosi Pablas, cituodamas evangelistą Joną.

– Gražiai pasakyta. Kažin, iš kur tie žmonės, būdami paprasti žvejai, turėjo tiek išminties... – stebisi moteris.

– Ir man keista.

– Ir tau keista?

– Keista.

– Hmmmm... – nutęsia moteriškas balsas.

– Keista. Anksčiau, kol čia nesilankydavau, niekas neatrodydavo keista. Viskas atrodydavo elementaru, nebuvo to, ko galėčiau nesuprasti. Pasirodo, buvo.

– Kaip tai supratai, Pablai?

– Na, man nežinia ko, atrodo, trūko gyvenime. Lyg ir kokios druskos. Viskas buvo be skonio. Viską gali priskirti dviem reiškiniams – kai vyksta stebuklas ir kai nevyksta. Kartą atėjo moteriškė, norėjo užsakyti mišias. Paklausiau, kokia intencija. Pasirodė, kad per vieną nelaimingą atsitikimą buvo sužeistas jos sūnus, tačiau laimingai atsigavo ir ši jau parsivežė jį slaugyti į namus. Norėjo padėkoti Dievuliui. O kitą kartą atėjo pas mane sena moteriškė ir sako, kad automobilio katastrofoje žuvo vieninteliai du jos sūnūs, jų žmonos ir mažas vaikutis, sėdintis kėdutėje. Aš sėdžiu, žiūriu į kryžių zakristijoje ir galvoju, ką pasakyti. Tą patį nukryžiuotąjį mačiau ir anąkart, kai priėmiau džiugią žinią. Matau, kad priešais nukryžiuotasis liūdnu, kartu ironišku žvilgsniu žvelgia į mus. Nesupratau, kuo skiriasi šios dvi moterys. Tik dabar žinau, kad niekuo. Vienai pasisekė, o kitai ne. Ir tas pats nukryžiuotasis žiūri į mus. Man tik dabar neaišku, koks skirtumas jam tarp tų dviejų moterų? Kodėl negalėjo padėti abiems arba nė vienai. Moterys juk irgi žiūrėjo abi į tą patį nukryžiuotąjį, tik vienos žvilgsnis buvo dėkingas, o kitos, tikriausiai, su kokiu nors priekaištu. Negi jam tai malonu? Aš nepagalvojęs moteriškei sakau: „Na, motut, stebuklas neįvyko.“ Ji nesuprasdama žiūri į mane, nenuleidžia žvilgsnio nuo mano akių, paskui pradeda nevalingai raudoti. Bandau guosti, tačiau stebuklo nebuvimas nėra įtikinamas pateisinimas, kad žuvo artimiausi jos žmonės.

– Suprantu, Pablai, bet kartais būna, kad stebuklas įvyksta, juk būna?

– Būna, Pita, būna. Tačiau stebuklu negalima teisinti gražių nutikimų.

– Aha, Pablai. O ką daryti, jei nėra progos stebuklui pasireikšti, štai mano gyvenime, stebuklas nei vyksta, nei neįvyksta.

– Nėra aplinkybių jam įvykti, bet nėra ir taip katastrofiška, kad sakytum, jog neįvyko?

– Panašiai.

Pablas žiūri į tirštai raudonu lūpdažiu padažytas Pitos lūpas. Akimirką jam šmėsteli galvoje,  kaip tos  lūpos neištirpsta tokiame karštyje, jam vaidenasi, kaip raudoni it kraujas dažai teka moters veidu, kaklu, švelni srovelė pasislepia atsikišusioje krūtinėje.

Pita, vos dvidešimt metų peržengusi prostitutė – taip pat nuolatinė baro lankytoja. Jos geriausias draugas – kunigas Pablas, jie visada sėdi prie to paties staliuko, rūko cigaretes, gurkšnoja gėrimus, šnekučiuojasi, vėliau, saulei einant laidos link, ji išeina uždarbiauti savo kūnu. Vyrų kančias verčia akimirksnio malonumu, o savo skaistumą – preke. Tokia jos kasdienė auka.

Kartais Pablas išeidavo kartu, tarsi sekdamas ją, palydėdavo kelio galą, kol jų keliai išsiskirdavo. Ji nueidavo. O jis sustingęs sekdavo jai įkandin, lyg ir pavydėdamas jos likimo. Po valandėlės nusisukdavo ir patraukdavo į savo tamsius, liūdnus namus, vienišą lovą ir dar vienišesnį gyvenimą.

– Iki, Pita, man laikas.

– Sudiev, Pablai.

– Saugok save, Pita.

Pablas atsiskaito, svirduliuodamas išeina, kam nors paspaudžia ranką, kam nors palinksi galva.

Kitą dieną Pablas ateina susikrimtęs, šiandien labiau nei kada nors anksčiau tikisi rasti Pitą. Įėjęs akimirkai prisidengia akis, iš pradžių sunku kvėpuoti cigarečių dūmų prisigėrusiu oru. Mato sėdinčią Pitą toje pat kaip visada vietoje, ranka žaidžiančią su skėtuku. Pablas pagauna save ją nužiūrinėjantį, kurį laiką atrodo sumišęs, Pita, pamačiusi jį, nudžiunga, pakviečia atsisėsti. Jau nebesitikėjo šiandien jo pamatyti.

– Pablai, kur užtrukai?

– Turėjau reikalų.

Pablas pastebi, kokia ji graži. Pirmą kartą pastebi, kokia jauna, nenori jos laikyti moterimi, dabar ji jam tik mergina.

– Ką tu vakar minėjai apie Konfucijų?

– Na, kad jis didžiausia dorybe laikė kilnumą.

– Aš nežinau, kas yra kilnumas, Pita. Bet iš kur tu žinai apie Konfucijų?

– Mėgstu skaityti, Pablai. Labai mėgstu. Mokykloje gaudavau gerus pažymius iš literatūros.

Nežinia kur nuvilnija juokas. Riaumoja vyrų balsai. Nepažįstamas vyrukas nori pakviesti Pitą pašokti,  ji atsisako.

– Pita, ar žinai, kokia yra didžiausia ir pikčiausia pagunda? Bet ką galinti išvesti iš proto?

– Nežinau, Pablai.

– Šventumas, Pita, šventumas...

Akimirką jų žvilgsniai susidūrė. Pita suprato kunigo skausmą.

Pablas apkabina per juosmenį moterį, vedasi ją kartu, šiąnakt ji neaukos savo aukos. Jie bus kartu.

– Gerai, – šnabžda Pablas, – kad nesu kankinamas šios didžios pagundos.

Jie pranyksta tirpstančioje nakties tyloje, susikibę už rankų, dalydamiesi savo kančią, abejones  ir viltis, kad stebuklas įvyks.


 

Skaitytojų vertinimai


68304. Klausimas2011-05-23 10:20
Kodėl vyrai rašytojai dažniausiai rašo tik apie moteris - prostitutes, na, dar geriausiu atveju - barmenes? Ar kitokių nepažįsta?

68332. klausimui2011-05-23 19:27
jis dar ne rašytojas, o tik jaunas vyras, kuris nesusitvarko su savo libido. su mergaitėm matomai nedrąsus, nueit pas prostitutę bijo, už tai praneša mums naujieną apie tai kaip kankinasi kunigas... nes šventumą šis vaikis sutapatina su seksualiniu alkiu:)

68333. ...2011-05-23 19:55
neatsitiktinai ir Nyčės citata juk. Nyčė irgi jausmų nekaltumo ieškojo pas prostitutes. Ir jam labai pasisekė. Iš pirmo pabandymo. gavo sifilį, moterys nuo jo pabėgo ir vienišas, bet nekaltybėje, galėjo sau kurti sifilio įkvėptus kūrinius apie antžmogius. Hitleris juo žavėjosi. Kai kas mano, kad Hitleris irgi panašią patirtį turėjo. sifilis prašmatni liga:)

68356. iš serijos :-( 2011-05-24 12:44
masturbacinės fantazijos?

68533. Anukas2011-06-04 22:54
Ziu, delfi komentatoriu lygis.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:39:51 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba