Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-20 nr. 3332

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Būrimas iš kavos tirščių
19
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Egzodo diplomatų kurtoji Lietuvos istorija
1

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Sėklos, gėlės, ąžuolai ir kiti stebuklai
16

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
„Poezijos pavasario“ kartų ritmu
6
• AIVARĄ VEIKNĮ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
„Literatūrinės Vilniaus slinktys“: padiktuota „iš aukščiau“
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pigspottingas
• RIMA POCIŪTĖ.
Apie Rygą intelektualo lūpomis
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (1)
1
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Apie sparnus ir pusgaminius

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• Maži, bet...
• Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ Miłoszo festivalyje Krokuvoje

DAILĖ 
 RIČARDĄ FILISTOVIČIŲ kalbina NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Ričardas Filistovičius: „Svarbiausia – būti švariam“
2

e.SKELBIMAS 
• meno spėjimas [---] spėjimo menas2

KULTŪRA 
• EGLĖ GRUŠTAITĖ.
Menas ir filosofija – pakeleiviai?
13
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Suvis grįžusi į savo Perloją
1
• Iškilmės

POEZIJA 
• GIEDRĖ MASEDONSKAITĖ6
• PAULIUS NORVILA3

PROZA 
• VILIUS BUTRIMAS.
Karilionas ir spalvoti skėtukai
5

VERTIMAI 
• PIERRE CHODERLOS DE LACLOS.
Pavojingi ryšiai
3
• MARIS SALĖJIS
• VALTERIS NOLLENDORFAS.
Markas Polas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Spalvos
32

DE PROFUNDIS
„Poetai – vienasparnių rūšis (tuo skiriasi nuo lėktuvų
ir laumžirgių)“
Laima Kreivytė
 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Kelionėje
4
• DONATAS NEVERAUSKAS.
Pavasariniai
1
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ak!
1
• JONAS JAKŠTAS.
Kaip būtų patrauklu...
22
• RASA PEKARSKAITĖ.
Kaip skandinosi du išgalvoti durniai
2

DAILĖ

Ričardas Filistovičius: „Svarbiausia – būti švariam“

RIČARDĄ FILISTOVIČIŲ kalbina NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Filistovičiaus parodos atidaryme
Nijolės Nevčesauskienės nuotrauka

      Ričardo Filistovičiaus jubiliejinėje paro­doje, veikiančioje sostinės Pamėnkalnio galerijoje, sutinkame atpažįstamą fantastinį menininko tapybos pasaulį. Babilono bokštai, antikiniai atlantai, Senovės Romos, Bizantijos, Renesanso, baroko epochos bažnyčių skliautai ir jų fragmentai čia išnyra tarsi vaiduokliai, pasaulinio tvano ar ateivių civilizacijos antpuolio liudininkai.

      R. Filistovičius geba meistriškai perteikti slogią, aiškių ribų neturinčio laiko slinktį, efemerišką apsilaupiusių, griūvančių pastatų būtį, nykimo atmosferą. Jo kūriniams svetimos dabarties aktualijos, buitis, kasdienybė. Čia, su R. Filistovičiui būdingu siurrealistiniu natūros perkūrimu, nuolat iškyla Vilniaus motyvų, senojo miesto architektūros fragmentų. Miestas žėri romantizmą menančia rytietiška prabanga, keliaujančių dramblių vilkstinėmis, bet viskas aptraukta patinos, laiko apnašų. Grindinio plytelėse, namų stoglangiuose, fasaduose, plevėsuojančiose užuolaidose, kartais kiekvienoje menamos erdvės kertelėje atgyja daugybė veidų. Šitaip menininkas, susitapatinęs su gimtuoju Vilniumi, žvelgia į jį tarsi į daugialypį architektūros ir istorijos audinį, dvasinį fenomeną su tūkstančiais veidų ir pavidalų, paslapčių, aistrų, džiugesio ir praradimų. R. Filistovičius lyg viduramžių metraštininkas miesto istoriją perteikia su bizantiškos prabangos iškilmingumu. Dvasinių ir materialių vertybių palikimas, iškilmingas daiktų, faktūrų žėrėjimas jo drobėse nuolat priešinamas laikinumui, tuštumai, skurdui, fatališkiems nykimo ženklams, glitiems, dulkėtiems paviršiams.

      Nauja R. Filistovičiaus paroda neturi skambaus, patrauklaus devizo. Toks šio menininko būdas – dirbti ramiai, nesiekiant reklamuotis, nekeliant dirbtinio susidomėjimo kūriniais. Jis niekad nesiveržė į grupes, nesiekė viešumos, neieškojo lengvesnių kelių –­ kurti darbus pagal užsakymus, juos parduoti. Bet, prisiminus XX a. pabaigos lietuvių dailės istoriją, akivaizdu, kad R. Filistovičiaus, R. Sližio, M. Skudučio, R. Vilkausko, H. Natalevičiaus, B. Gražio karta pagyvino tuometės mūsų tapybos išraiškas ir potekstes drąsiais, siurrealistiniais eksperimentais, paradoksais, ironija. Šių autorių, susibūrusių į grupuotes, darbuose svarbu kritiškumas, savianalizė. Bet ji kitokia nei garsiojo ketvertuko – A. Kuras, A. Šaltenis, A. Švėgžda ir K. Dereškevičius maištavo kiek anksčiau.

      Siurrealistinis R. Filistovičiaus kūrybos, kurią dar XX a. 9-ojo deš. viduryje Alfonsas Andriuškevičius pakrikštijo „fantastine“, pradas itin ryškus. Tad šiuo požiūriu tai ne visai „lietuviškas“ menininkas, nes mūsų moderniojoje dailėje „sapniška“, realybės dėsnius neigianti tapyba nėra tokia gausi ir įvairi kaip gestiškoji. R. Filistovičiaus darbuose galime įžvelgti ir akivaizdžią šių pradų sampyną: fantastiniai motyvai čia dažnai tapomi ekspresyviai, nesiekiant lygaus, „nuglaistyto“ paveikslo paviršiaus. Keistiems, alogiškiems siužetams, paslaptingoms miesto erdvėms, visam belaikiam, mistiniam menininko pasauliui tai suteikia papildomų prasmių, didesnį įtaigumą. Nesvarbu, kas būtų vaizduojama – ar pažįstama Vilniaus gatvė, kurios perspektyva staiga panyra į slogų rūką, ar antropomorfiškų bruožų įgavęs fantastinis laivas keistos šviesos užlietu horizontu, ar staiga pabirę senamiesčio pastatai, keistos jėgos stumiami į šonus, kylantys į dangų... Laisvas, formų konkretumą tirpdantis potėpis puikiai antrina vizionieriškiems, apokaliptiškiems R. Filistovičiaus tapybos siužetams. Įdomios meninių, net kultūrinių simbolių citatos. Tai senųjų meistrų tapybos fragmentai, personažai, ištrinantys laiko ir erdvės ribas, klaidinantys tuos, kurie mėgins išpainioti šių paveikslų mįsles, atsekti istorijas...

      Vienais geriausių R. Filistovičiaus jaunystės laikų kūrinių būtų galima laikyti Lietuvos dailės muziejuje saugomus „Kolektyvinį sodą“ (1979), „Žmonių rūpesčius“ (1980), „Gatvės niuansus“ (1981), „Žmones šešėlyje“ (1981), „Moteris, veidrodžius, miestą“ (1981), „Šachmatus“ (1981), „Dangaus puošimą“ (1987), „Skambinimą varpeliais“ (1989). Šie kūriniai ženklina kūrybos raidą nuo tikroviškumo link siurrealizmo. Juose subtiliai persipina realybė ir menininko fantazija, o praeities vaiduoklių kupinas miestas su trupančiomis tikrovės atplaišomis, amžinybės ir laikinumo metaforomis ilgainiui tapo išskirtinis šio tapytojo braižas. Prabėgus beveik trisdešimčiai metų nuo šių darbų sukūrimo, įdomu stebėti, kaip kinta dailininko tapyba, kaip per šį laikotarpį pasikeitė jo pasaulėvoka. Ta proga dailininką Ričardą Filistovičių kalbina NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.


Papasakokite apie savo kūrybos pradžią, dailės kelio pasirinkimą.

Mano tėvas gražiai piešdavo arklius. O pats piešti pradėjau gal ketverių ar penkerių metų. Pamenu, kartą nusipirkau akvarelinių dažų, tušo ir ėmiau piešti. Mokykloje norėjau tais darbais pasigirti, bet niekas nepatikėjo, kad aš tai piešiau. Vėliau įstojau į Vilniaus vaikų dailės mokyklą (dabar – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla), man dėstė Juozapas Miliūnas, Zita Ivaškaitė, Antanas Kmieliauskas, Vytautas Pečiukonis. Mokymasis ten taip įtraukė, kad po pamokų Vaikų skyriuje tapydavau ir vakarais, piešdavau su suaugusiaisiais, Vakarinio skyriaus mokiniais, namo grįždavau vidurnaktį. Man nebuvo lengva įstoti į Dailės institutą – į prestižinę aukštąją mokyklą anuomet stojo garsių, įtakingų žmonių atžalos.

Jūsų tapyboje stiprus piešinys, esate geras piešėjas. Kas Jums dėstė Dailės institute?

Tapybos mokiausi pas Aldoną Griciūnaitę, rektorių Vytautą Mackevičių, mano valiorinę tapybą gyrė Antanas Gudaitis. Piešti mokė ir vyresni dėstytojai – Šv. Luko akademijos narys Vincas Dilka, Vaclovas Gražėnas. Kurso draugai kartais pyktelėdavo, kai Gražėnas pataisydavo mano darbus ir net ranką paspausdavo...

Į tapybą įstojau 1969 m., baigęs Vaikų dailės mokyklą. Pamatęs M. K. Čiurlionio meno mokyklos absolvento Povilo Anikino techniškai tobulą, idealiai atliktą darbą, sutrikau, bet vėliau stengiausi pasiekti jo lygį. Tad institute buvau geras piešėjas, mano darbai anuomet eksponuoti Leningrade. Institute piešimas buvo svarbi disciplina, dėstė daug puikių piešėjų, geriausi iš geriausių: Stasys Krasauskas, Kazys Morkūnas, Vincentas Gečas, Antanas Kmieliauskas. Iš jaunesnės kartos piešėjų išskirčiau Mindaugą Skudutį, o puikus dabartinis jaunasis VDA piešimo dėstytojas –­ Žygimantas Augustinas.

Keista, bet šiandien akademijoje reikalaujama kitų dalykų, pavyzdžiui, piešiama ne pieštuku, o anglimi. Neskiriama dėmesio anatomijai, o mes šių žinių gavome Vlado Drėmos pamokose, prozektoriumuose. Dabar daugelis ieško ne savęs, o kopijuoja, pavyzdžiui, Arvydą Šaltenį, Algimantą Kurą ar kitus mokytojus. Mokinys turi pradėti nuo nulio, Raimundas Sližys taip pat tai sakė. Baimė atitrūkti nuo to, ką turi, trukdo.

Kaip klostėsi Jūsų kelias baigus institutą?

Aš – vienišas karys. Nesijungiau prie jokių grupių – nekvietė ir nesiprašiau. Tiems, kurie veikė su grupėmis, viskas klostėsi sklandžiai, lyg sviestu patepta. Dvasiškai likau greta Henriko Natalevičiaus, Raimundo Sližio... Baigęs institutą, dirbau reklamos srityje, reikėjo šeimą išlaikyti. Vieną dieną viską mečiau, ir nors kankinausi, bet ilgainiui atgavau pusiausvyrą. Niekad nebuvau materialistas.

Tapant visada norėjosi ne tik spalvų, impresionistų pamėgtos tapybos, technikos subtilybių, bet ir minties. Samprotauti, išreikšti išgyvenimus, svajones. Konceptualus menas man patinka, bet mėgstu ir René Magritte’o, Vasilijaus Kandinskio, Chaimo Soutine’o, Valentino Antanavičiaus, Pirosmanio tapybą. Patinka senųjų meistrų, pavyzdžiui, flamandų, žali tapybos tonai, lesiruotės. Dar studijuojant mus siųsdavo į „Ermitažą“, kad susipažintume su ten esančiais kūriniais. Praleisdavome taip visą mėnesį. Ten pamačiau Rembrandtą, nuo kurio sklinda nepaprasta dvasinė šiluma. Man rūpėjo ir Salvadoras Dali, lenkas Zdyslawas Beksinskis – su nežabota jų kūrybos fantazija, meistriškai perteiktomis grėsmėmis, baime. Turi įsižiūrėti į įvairius kūrinius, ir į nepatinkančius, baisius, nejaukius... Mėgstu „grynąją“ tapybą, kurią jaučiu, ji įkvepia, skatina, suteikia minčių. Patinka akvarelė, imponuoja, pavyzdžiui, Kajetono Sklėriaus meistriškumas. Tačiau akvarele reikia dirbti nuosekliai, kasdien lavinti įgūdžius, tobulinti techniką. Visad mokiniams pabrėžiu impresionistų svarbą. Tuo, ką jie atrado, naudosimės dar ilgai.

Koks Jūsų požiūris į abstrakčiąją tapybą?

Kartais vasarą man patinka „pažaisti“, eksperimentuoti ir su abstrakcijomis... Ji įdomi kaip dekoratyvi, profesionaliai sutvarkyta, paveiki dėmė. Man įstrigo Sofijos Veiverytės posakis apie abstrakcijų tapytoją Dalią Kasčiūnaitę, vienintelę dailininkę, kuri vien per spalvą mokanti į kūrinį „įsprausti“ mintį.

Kokios temos ir motyvai Jums labiausiai rūpi? Ar Jūsų tapyboje svarbi konkreti erdvė, vieta? Gal tapote savo sapnus?

Ne, sapnai man nerūpi. Mano temos –­ tai aš pats. Save priešinu su visuomene, įvairiai keičiu. Viskas šiandien yra sukurta, nepadarysi ko nors tokio... Turi surasti savo nišą, suprasti, ką nori pasakyti, rasti tam tinkamiausią būdą. Kiti sako, kad reikia judėti, keistis. O aš tarsi toks pats kaip ir prieš daugelį metų, nedirbu pagal užsakymus. Ateinu į dirbtuvę, užsidarau ir esu laimingas...

Miestas man svarbus, bet nesvarbu, tai Vilnius, Sankt Peterburgas ar Venecija. Tai fonas. Vilnių tapau, nes jame užaugau, kaip Drėma sakydavo, „kiekvieną ceglą čia žinau“.

Tapydamas surandu savo klodų, neegzistuojančių tikrovėje, galiu perkurti miestus, jūras, vandenynus. Stengiuosi visa tai pateikti kitaip, nekasdieniškai. Man įdomūs bažnyčių interjerai, parkai, žaluma. Svarbu, kad tai, ką darau, būtų įdomu, uždegtų, prikaustytų mintis. Kai dirbu, visada apmąstau ir darbo tapybos niuansus. Darbų, kurie šiuo požiūriu tėra atsitiktiniai, „gyventi“ nepalieku...

Vieni tapo teminius paveikslus, portretus. Bet ar tapant negalima įkūnyti žmogiškumo? Kalbu ne apie pamokančius, „humanistinius“ siužetus, bet apie emocijas, patirtį, kuri, perteikta menininko, gali jaudinti ir kitus. Man svarbi paveikslo erdvė, fonas, kuriame vyksta kūrinio veiksmas, dažnai ją radikaliai keičiu. Mano darbas man turi patikti, atitikti tam tikrus lūkesčius. O į įvarių siužetų erdvę žiūrovai reaguoja skirtingai. Dažnai skirtingo intelekto, nevienodai dailės žinių turintys žmonės taip pat mėgaujasi atgaiva, ramybe, perteikta paveiksle. Užtat, matyt, iš visų mūsų pasąmonės kyla kryžių, paminklų, yrančių pastatų, destrukcijos baimė.

Dirbate dailės mokytoju. Kaip tai veikia Jus, Jūsų kūrybą?

Tai nauja, kitokia patirtis. Kol nebendravau su mokiniais, buvau mažai kalbantis tapytojas, tylenis. Dirbdamas su mokiniais, pradėjau ne tik vaizdais, bet ir žodžiais dėstyti mintis.

Ar jaučiatės pagerbtas, įvertintas šešiasdešimtmečio proga?

Manęs niekas neįvertino, nepaspaudė rankos. Prašiau stipendijos – negavau. Tačiau man svarbiausia – kad būčiau švarus...


 

Skaitytojų vertinimai


68301. hmm..2011-05-23 00:41
būtų įdomu pamatyti.. tik kur ta Pamėnkalnio galerija?

68351. aHa2011-05-24 11:06
dailės salonas ant jogailos g.kampo

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:39:49 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba