„Poezijos pavasario“ kartų ritmu

Kasmet, vos tik pasirodo „Poezijos pavasario“ almanachas, pradedama svarstyti – kodėl toks, o ne kitoks, kas pražiūrėta, kas neįdėta, ar visi į jį patekę autoriai yra verti ten būti?.. Sudarytojas ima aiškinti ir aiškintis. Jo teisė, kiek užkulisių atverti. Tačiau abejonių nekyla: nuveikiamas milžiniškas darbas – tekstus reikia surinkti (neužtenka paskelbti, kokiu adresu siųsti, kai kuriems autoriams reikia skambinti, kalbinti, klausti, ką nauja parašę...) ir atrinkti (čia veikia viskas –­ literatūros tendencijų ir kontekstų išmanymas, jautri sudarytojo poetinė klausa, asmeninis skonis...). Ne pirmus metus kalbama, kad būti almanacho sudarytoju – vargas, bausmė, pareiga... Tačiau kartu ir atsakomybė prieš kuriančiųjų bendruomenę, garbė – juk patikėtas tikrai nelengvas uždavinys.

Erika Drungytė iššūkį priėmė adekvačiai – įvertinusi savo jėgas ir galimybes. Per almanacho pristatymą teigė maniusi, jog bus labai griežta vertintoja, tad leidinys būsiąs plonesnis nei kasmet. Išėjo ne toks jau ir plonas. Tačiau, skirtingai nuo ankstesniųjų, šis almanachas turi aiškią struktūrą – kūryba sudėliota pagal gimimo metus ir suskirstyta dešimtmečiais: 1930–1944, 1945–1955, 1956–1966 ir taip toliau. Tiesa, almanachą pradedantis Vacys Reimeris gimė anksčiau nei 1930-aisiais, bet jis – čia vienintelis toks. Be to, negi pyksi, kad šalia jaunesnės kartos priglaudė...

Skirstyti kartas pagal gimimo metus, ko gero, paprasčiausia ir objektyviausia. Tik vadinti kartomis gal šiek tiek per drąsu, netikslu. Tiksliau būtų įvardyti amžiaus grupėmis. O jau tada dėlioti savą mozaiką: kas iš vienos ar kitos grupės akivaizdžiai išsiskiria, kieno kūryba galbūt pranoksta laiką... Sakykime, 1930–1944-ųjų amžiaus grupei priklausančio M. Martinaičio kūrybą literatūrologai linkę priskirti 7-ajam dešimtmečiui. Būtent tada formavosi jo, kaip kūrėjo, balsas. Skirtingai nuo kai kurių kitų, kuriančių taip, tarsi tebegyventų aname laike (M. Kudarauskaitė: „Vis tolsti, vis mažėji, gūžiesi, / Praeitie, praeitie – / Bet per kranklio viršūnėje giesmę / Priartėk, priartėk“, p. 19; J. Mačiukevičius: „Ak, tas laikas! Greitesnis už vėją, / Kuris verčia mus į pusnis. / Bėgant metams vieni protingėja, / Kiti tampa tik vyresni“, p. 35), M. Martinaitis drąsiai žengia į XXI amžių, jo balsas stiprus, paveikus, atliepiantis aktualijas („K. B. Apie tai, kam reikalingas menas“, p. 29) ar reflektuojančiu žvilgsniu užgriebiantis kasdienę situaciją („Pelytė mano knygų lentynoje“, p. 28). Šalia jo – visiškai kitoks, bet irgi neabejotinai ne vien savo kartos XX, bet ir XXI amžiaus poetas Tomas Venclova ir jo „Melchioras pasakoja apie žvaigždę“, kurį būtų galima priskirti prie geriausių bibliniais siužetais sukurtų tekstų. Stiprus poetas L. Gutauskas šiam almanachui tikriausiai pateikė ne pačius geriausius eilėraščius. Gal dėl to, kad „Poezijos pavasario“ almanachui reikia duoti ką nors nauja, o visi iki tol parašyti eilėraščiai sugulė 2010 rudenį išleistame rinkinyje „Urbo kalnas“, už kurį jam buvo paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.

Kokia kita, jei ne šia – neseniai pasirodė rinkiniai, tad almanachą sudarant neturėta naujų tekstų, – čia nerasime ir pripažintų jaunesnės kartos poetų Aido Marčėno, Rimvydo Stankevičiaus, Lauryno Katkaus, Rimanto Kmitos eilėraščių. Juk nerašysi dėl to, kad „reikia almanachui“. R. Stankevičius greičiausiai ilsisi po „Pačių paprasčiausių burtažodžių“, šiemet įvertintų Jurgos Ivanauskaitės premija. L. Katkus pasuko „už septynių gatvių“ ir kartu su R. Kmita Kritikų klubo reikalus tvarko. Nėra kada ramiai prie poezijos prisėsti. O A. Marčėnas?.. Sprendžiant iš „Dievų taupyklės“ (2009), kurioje poetinio dienoraščio principu buvo sudėti eilėraščiai, sukurti nuo 2008 m. iki 2009-ųjų balandžio, jis turėtų ranką miklinti kasdien, o ir dauguma ten atsidūrusių tekstų visai neprasti. Galimos išvados: A. Marčėnas arba nustojo rašyti poetinį dienoraštį, arba mus visus gražiai apgavo, sudėliodamas prie eilėraščių datas taip, lyg būtų rašęs juos kasdien. O gal šiemet tiesiog nenorėjo duoti kūrybos „Poezijos pavasario“ almanachui. Juk nepriversi kūrėją spausdintis, jei atsisako...

Taigi turint omeny, kad almanache kai kurių poetų visiškai nėra, negalima teigti, jog jis reprezentuoja šiuo metu kuriamą poeziją ir pristato geriausiuosius. Almanachas reprezentuoja tik tuos autorius, kurie esamu momentu turėjo ką parodyti ir dalyvauja kultūriniame gyvenime Lietuvos mastu. Pasinaudodama proga, negaliu neiškelti kitos, mums visiems gerai žinomos, bet apeinamos problemos: regionuose taip pat neabejotinai esama kuriančių žmonių, kurių poezija tiktų respublikiniam leidiniui, tačiau dėl tam tikro uždarumo – jei nebuvo galimybių pirmuosius kūrybinius žingsnius žengti didžiuosiuose miestuose ir ten įtvirtinti savo, kaip perspektyvaus autoriaus, vardą – jų eilėraščiai patenka tik į vietinius almanachus, kur paskęsta tarp vidutiniškos ir silpnos kūrybos, mat tokiuose almanachuose nebūna griežtos atrankos ir dedama viskas, ką regionas turi, o kritinės refleksijos tokie leidiniai nesulaukia – kas gi iš didžiuosiuose miestuose susitelkusių specialistų turi laiko ir noro domėtis „periferija“?.. Vadinasi, „Poezijos pavasario“ almanache pasirodo stipriausieji visomis prasmėmis: vyresnieji – ir dėl patvirtintos kokybės, ir dėl įdėto įdirbio ar tam tikro atkaklumo, jaunesnieji ir jauniausieji – matant jų perspektyvą kurti toliau.

Taigi atsitiktinių autorių almanache nėra. Jei neatpažinsi pagal stilių, atpažinsi pagal pavardę. Temos –­ kuo įvairiausios. O svarbiausią jas vienijantį bruožą veikiausiai bus įvardijęs literatūrologas Regimantas Tamošaitis straipsnyje „Kas suka poezijos kartų ratą“: „...kokia gali būti poezija be aistros? Kur nebėra aukštųjų įtampų, ten nebus jokių dvasios pasiekimų“ (p. 312). Jaunajai kartai, jis tiesa, negaili kritikos: „...bandau pačiam sau atsakyti į klausimą – kodėl šiandien nėra stiprios, mane ir visą skaitančiąją visuomenę sukrečiančios poezijos? Juk jauni žmonės šiandien yra daug laisvesni nei anksčiau, jie šviesesni, išsilavinę, apsiskaitę, informuoti. Jie ir jautresni, beveik mimozų karta. Tačiau kažkokios jėgos lyg ir nebėra...“ (p. 314). Turint galvoje šį pastebėjimą (jam iš esmės pritarčiau), įdomu pažvelgti į almanache spausdinamą jaunųjų kūrybą. Čia tikras kaleidoskopas. Tikiu Vainiaus Bako kūrybine ateitimi. Jo eilėraštis „Iki gyvo kaulo“ iki gyvo kaulo ir persmelkia:

Matau – mėnulis užkliudo šaką obels
ir inkilas žnekteli žolėn.
Suklikęs varnėnas iššauna ir sminga į tolį –
į tėvą, laikantį vakaro dangų.
Praplėšia vakaro orą, tėvo baltinius, odą ir mėsą,
įstringa krūtinės plyšy, iki gyvo kaulo
sminga varnėnas, įnirtingai vis plaka sparnais.

p. 221

Pacitavau tik posmelį. Tačiau reikia skaityti visą eilėraštį (nepritariu Ramūnui Čičeliui, kurio tekstas „Šiandieninės lietuvių poezijos dėlionė“ išspausdintas almanache – iš pirmųjų eilučių, net jei jos ir tobulos, neįmanoma susidaryti jokio įspūdžio apie mūsų poeziją ar juolab – jos raidą; vertingesnis menotyrininkės Laimos Kreivytės straipsnis, kuriame įsivaizduojamą XXI amžiaus pradžios poetės portretą bandoma konstruoti remiantis ne vien jų tekstais, bet ir vizualia – viršelio ar knygos nugarėlės nuotraukų – medžiaga).

Neabejoju, kad V. Bakas ir toliau eis kūrėjo keliu. Leidžiu sau pranašauti – toli... Jis labiausiai atitiktų aistringos poezijos ilgesį. Tačiau kuo prastesnis meditatyviosios poezijos daigas, besikalantis Vytauto Stankaus eilėraščiuose? Liūliuoja jo „Supasi“, apgaulingai ramiai liūliuoja („kažkas ima plėšyti debesis / ir krenta skutai į mane“, p. 191). Eglė Perednytė netikėtai sugeba įsiūbuoti žodžius ir suteikti tekstams dramatinių prasmės atspalvių („Aš lapas bekrintantis lapas / tu takas srovėj tu takas / Tarp krintančių ginklų stovėjom / prieš krintant tylioj alėjoj / Tarp krintančių tiltų / prieš švintant“, p. 177). Aušra Kaziliūnaitė jau turi porą knygų ir savo balsą. Įdomus jos eilėraštis „Augalų, augančių ant palangės vaistinėje, sėklos“ (p. 200), nors pati veidrodžių tema poezijoje nėra nauja. O štai Deimantės Daugintytės įžvalga: „Balsui išėjus / lieka rankos“ (p. 226) – iš eilėraščių, kuriuos skaitant persmelkia šaltukas, mat jiems visiems bendras galėtų būti ištuštėjusių, „blėstančių“ namų motyvas.

Almanache – ir dešimt Poezijos pavasario svečių, kurių galeriją pradeda Kerry’o Shawno Keyso kūryba, profesionaliai išversta poetės Sonatos Paliulytės (jos originalioji kūryba – „Sonatos sonetai“ – taip pat spausdinama šiame almanache ir išsiskiria iš vieno eilėraščio į kitą tekančiomis prasmių sąsajomis). Žavi K. S. Keyso sugebėjimas ironizuoti („Autobiografija, IV dalis, perdirbta klastotė“, p. 233). Gruzino Georgijaus Lobžanidzės poezija aistringa ir kupina biblinių aliuzijų (vertė Jonas Liniauskas, Irina Jermakova ir Nana Devidzė). Dramatiškas jo eilėraštis „Lotoso mažas varpelis“ – sakyčiau, giesmių giesmės atmaina senstančiai mylimajai („kaip ją puošia / virpulys prinokusio, pašėlusio kūno, / kaip savyje pražysta begėdiškai / tarsi lotosas, / išniręs iš pelkės, / jos kūnas visa apimančioje sūkuriuojančioje tamsoje“, p. 268). Palieka pėdsaką, nors nežinia, kodėl, latvės Rūtos Mežavilkos poetinės miniatiūros (vertė Erika Drungytė). Tai kasdienybės vaizdeliai, gyvenimo punktyrai, kai kurie net įvardyti – „juodraštis“ („tuštumos iliuminacijos. pareiti namo. vakarienės kasdieniškumas. / tegu. tegu. tegu. / truputį paniūniuoti, taip labai tyliai, netrikdant kaimynų. / labanakt, mano mažieji, mano negimusieji“, p. 253). Kiti autoriai įdomūs, bet – perskaičiau, pamiršau, nepaisant tikrai kokybiško vertėjų (Vyto Dekšnio, Lauryno Katkaus) darbo.

Reikia paminėti ir gyvus „Poezijos pavasario“ almanacho balsus – kompaktinį diską su Tomo Venclovos, Stasės Lygutaitės-Bucevičienės, Leonardo Gutausko, Eglės Juodvalkės, Kornelijaus Platelio, Mariaus Buroko, Antano Šimkaus ir Ilzės Butkutės skaitoma kūryba. Šie autoriai – skirtingų kartų. Jų balsai liks. Kaip ir tirpstantis ledas, užfiksuotas almanache įdėtose ir amžiaus grupes skiriančiose Alio Balbieriaus fotografijose iš serijos „Ledo fotogramos“. Tirpstančio ledo metamorfozės jose iškyla kaip metafora, žyminti neaiškią poetinės kartos ribą. Žinant tik tiek, kad visi išeis kaip Justinas Marcinkevičius, tapęs savo kartos simboliu ir almanache pelnytai pagerbtas Violetos Šoblinskaitės Aleksos esė „Lopšinė Justinui Marcinkevičiui ir poezijos laukui“. Ji asmeniška gerąja prasme. Tekstai turi paliesti asmeniškai. Sušildyti. Sukrėsti. Likti ne tik kurio nors almanacho puslapiuose, bet ir atmintyje.