Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-20 nr. 3332

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Būrimas iš kavos tirščių
19
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis
Poezijos pavasaris 2011
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Egzodo diplomatų kurtoji Lietuvos istorija
1

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Sėklos, gėlės, ąžuolai ir kiti stebuklai
16

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
„Poezijos pavasario“ kartų ritmu
6
• AIVARĄ VEIKNĮ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
„Literatūrinės Vilniaus slinktys“: padiktuota „iš aukščiau“
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pigspottingas
• RIMA POCIŪTĖ.
Apie Rygą intelektualo lūpomis
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų kartų kaita: paraiškos ir patirtys (1)
1
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Apie sparnus ir pusgaminius

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

MUZIKA 
• Maži, bet...
• Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ Miłoszo festivalyje Krokuvoje

DAILĖ 
• RIČARDĄ FILISTOVIČIŲ kalbina NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Ričardas Filistovičius: „Svarbiausia – būti švariam“
2

e.SKELBIMAS 
• meno spėjimas [---] spėjimo menas2

KULTŪRA 
• EGLĖ GRUŠTAITĖ.
Menas ir filosofija – pakeleiviai?
13
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Suvis grįžusi į savo Perloją
1
• Iškilmės

POEZIJA 
• GIEDRĖ MASEDONSKAITĖ6
• PAULIUS NORVILA3

PROZA 
• VILIUS BUTRIMAS.
Karilionas ir spalvoti skėtukai
5

VERTIMAI 
 PIERRE CHODERLOS DE LACLOS.
Pavojingi ryšiai
3
• MARIS SALĖJIS
• VALTERIS NOLLENDORFAS.
Markas Polas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Spalvos
32

DE PROFUNDIS
„Poetai – vienasparnių rūšis (tuo skiriasi nuo lėktuvų
ir laumžirgių)“
Laima Kreivytė
 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Kelionėje
4
• DONATAS NEVERAUSKAS.
Pavasariniai
1
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ak!
1
• JONAS JAKŠTAS.
Kaip būtų patrauklu...
22
• RASA PEKARSKAITĖ.
Kaip skandinosi du išgalvoti durniai
2

VERTIMAI

Pavojingi ryšiai

PIERRE CHODERLOS DE LACLOS

[skaityti komentarus]


          Gegužės 24 dieną 18 val. Prancūzų kultūros centre vyks vakaras „Literatūriniai laiškai nuo XII iki XXI amžiaus“. Vakarą ves docentė dr. Genovaitė Dručkutė, ištraukas iš literatūrinių laiškų skaitys aktoriai Andrius Bialobžeskis ir Jūratė Vilūnaitė.


Pirmoji dalis

II laiškas

Markizė de Mertej vikontui de Valmonui
                                                 ... pilis

Grįžkite, mano brangusis vikonte, grįžkite! Ką gi jūs veikiate, ką jūs galite veikti pas seną tetulę, kuri yra jums palikusi visą savo turtą? Tuojau pat išvykite! Jūs man reikalingas. Man atėjo į galvą puiki mintis, ir aš noriu jums patikėti jos įgyvendinimą. Šių kelių žodžių turėtų pakakti, juk mano pasirinkimas jums suteikia daug garbės, todėl turėtumėte nedelsdamas atvykti ir klūpėdamas išklausyti mano įsakymų. Bet nuo to laiko, kai nebesinaudojate mano malonėmis, jūs piktnaudžiaujate mano gerumu, ir, jūsų laimė, mano gerumas, svyruodamas tarp amžinos neapykantos ir besaikio atlaidumo, paima viršų. Todėl noriu jus supažindinti su savo planais, bet kaip ištikimas riteris prisiekite man, kad nesivelsite į jokį nuotykį, kol neužbaigsite šito. Tai didvyrio vertas nuotykis: jūs pasitarnausite meilei ir kerštui, pagaliau tai bus dar viena suktybė1, papildysianti jūsų memuarus. Taip, jūsų memuarus, nes noriu, kad jie kada nors būtų išleisti, o aš apsiimu juos parašyti. Bet palikime tai ir grįžkime prie to, kas man rūpi.

Ponia de Volanž tekina savo dukrą! Tai dar paslaptis, bet vakar ji man apie tai užsiminė. O ką tokį ji pasirinko žentu, kaip jūs manote? Grafą de Žerkūrą. Jei kas man būtų pasakęs, kad Žerkūras taps mano giminaičiu!.. Ak, nerangus prote! Nejaugi jūs jam atleidote nuotykį su valdytojo žmona? Ak jūs, pabaisa, o aš argi neturiu dėl ko skųstis?2 Bet stengiuosi ramintis, o keršto viltis yra paguoda mano sielai.

Jums, kaip ir man, be galo įkyrėjo toji svarba, kurią Žerkūras teikia savo būsimai žmonai, ir jo kvailas įsitikinimas, skatinantis manyti, kad jis išvengs neišvengiamo likimo. Jūs žinote dar kvailesnę jo nuostatą dėl vienuolynuose išauklėtų merginų ir dar juokingesnį jo prietarą dėl šviesiaplaukių santūrumo. Išties, aš prisiekčiau, kad jis niekada nebūtų pasipiršęs mažajai Volanž, nepaisant jos šešiasdešimties tūkstančių livrų kraičio, jeigu ji būtų buvusi tamsiaplaukė arba nebūtų buvusi auklėta vienuolyne. Todėl įrodykime jam, kad jis yra tikras kvailys. Kada nors jis pats tai supras! Tai man nerūpi, bet būtų smagu jį apkvailinti jau dabar. Kaip mes juoksimės, girdėdami jį giriantis kitą dieną po vestuvių! Nes jis neiškęs nesigyręs! Todėl jeigu jūs apmokytumėte tą mergytę, o apie Žerkūrą neūžtų visas Paryžius, kaip jau yra nutikę su kitais, –­ būtų tiesiog nesėkmė.

Be to, naujojo romano herojė verta visų jūsų pastangų – ji tikrai gražutė! Jai tik penkiolika metų, ji tarsi rožės pumpuras; tiesa, šiems laikams per daug negudri ir visiškai nemoka elgtis, betgi jūs, vyrai, to nesibaiminate. O savotiški ilgesingi žvilgsniai yra išties daug žadantys. Nepamirškite nė to, kad aš jums ją rekomenduoju, ir jums beliks tik man padėkoti ir paklusti.

Jūs gausite šį laišką rytojaus rytą. Aš primygtinai prašau, kad rytojaus septintą valandą vakaro ateitumėte pas mane. Iki aštuntos valandos aš nieko nepriimsiu, net savo dabartinio riterio, tokiam svarbiam reikalui jam proto neužtenka. Matote, kad meilė manęs neapakina. Aštuntą valandą aš jus paleisiu į laisvę, ir dešimtą vakaro sugrįšite vakarienės su dailiąja mergyte, nes motina ir duktė vakarieniauja pas mane. Sudie, jau po vidurdienio – netrukus man nebereikės jumis rūpintis.

                      Paryžius, 17** m. rugpjūčio 4 d.


IV laiškas

Vikontas de Valmonas markizei de Mertej
                                                 Paryžius

Jūsų įsakymai žavingi, jūsų būdas įsakyti dar malonesnis, jūs priverstumėte garbinti despotizmą. Žinote, kad tai ne pirmas kartas, kai apgailestauju nebesąs jūsų vergas; o kad ir kokia pabaisa, anot jūsų, aš esu, visada mielai prisimenu tą laiką, kai jūs mane pagerbdavote švelnesniais vardais. Aš netgi dažnai trokštu iš naujo jų nusipelnyti ir galiausiai kartu su jumis parodyti pasauliui pastovumo pavyzdį. Bet mes siekiame didesnės naudos, užkariavimai yra mūsų lemtis, jai priešintis nevalia; galbūt mes dar susitiksime savo kelio pabaigoje, nes, mano gražiausioji markize, neįsižeiskite, jei pasakysiu, kad jūs nuo manęs bent jau neatsiliekate. Man atrodo, kad nuo to laiko, kai dėl visuotinės laimės išsiskyrėme ir kiekvienas atskirai skelbiame tikėjimą, šioje meilės misijoje jūs laimėjote daugiau sekėjų negu aš. Aš žinau jūsų stropumą, jūsų aistringą įkarštį, ir jeigu Meilės dievas mus vertintų pagal mūsų darbus, jūs kada nors taptumėte kokio didelio miesto globėja, o jūsų draugas, geriausiu atveju, – kaimo šventuoju. Mano žodžiai jus stebina, argi ne? Bet jau visa savaitė, kai girdžiu, kai sakau tik tokius žodžius ir tam, kad jie būtų pavartoti tobulai, esu priverstas jums nepaklusti.

Nesupykite ir paklausykite manęs. Jums, visų mano širdies paslapčių saugotojai, aš patikėsiu didžiausią iš visų mano kada nors puoselėtų sumanymų. Ką gi jūs man siūlote? Suvilioti merginą, kuri nieko nematė, nieko nežino, kuri, taip sakant, man atitektų be jokių pastangų, kurią išsyk apsvaigintų pirmą kartą paro­dytas dėmesys, o smalsumas nuvestų gal net greičiau negu meilė. Čia, kaip ir aš, laimėti gali bet kas. O mane dabar užvaldęs sumanymas yra kitoks; sėkmės atveju aš gausiu tiek pat šlovės, kiek ir malonumo. Man vainiką ruošianti meilė dar pati neišsirenka, kuo – mirta ar lauru – bet veikiau jais abiem ji papuoš mano triumfą. Mano mieloji drauge, jus pačią apims šventa pagarba, ir jūs entuziastingai ištarsite: „Štai mano širdies vertas vyras.“

Jūs pažįstate pirmininkienę de Turvel, žinote jos pamaldumą, jos santuokinę meilę, jos griežtus principus. Štai į ką aš nusitaikiau; štai manęs vertas priešas, štai tikslas, kurio aš ketinu siekti.


        Ir jeigu jo siekdamas aš nieko nelaimėsiu,
        Bent gausiu garbę ėmęsis to tikslo.

Galima pacituoti ir prastas eiles, jei jos parašytos didžio poeto3.

Taigi žinokite, kad teismo pirmininkas yra Burgundijoje, kur turi išspręsti svarbią bylą (o aš tikiuosi priversiąs jį prakišti dar svarbesnę). Jo nusiminusi antroji pusė čia turi praleisti visą nepaguodžiamos našlystės laiką. Mišios kiekvieną dieną, apylinkės vargšų lankymas, maldos nuo ryto iki vakaro, vieniši pasivaikščiojimai, pamaldžios kalbos su mano senąja tetule ir kartais – nuobodi visto partija. Tokios turėjo būti vienintelės jos pramogos. Aš jai ruošiu kitas, veiksmingesnes. Mano angelas sargas mane čia atvedė jos ir mano laimei. O aš, kvailys, apgailestavau dėl poros dienų, kurias paskyriau giminystės pareigai! Kokia man būtų bausmė, jeigu tektų grįžti į Paryžių! Laimei, visto partijai reikalingi keturi žaidėjai, o kadangi čia yra tik vietinis klebonas, mano nepamainomoji tetulė mane spauste spaudė pabūti keletą dienų pas ją. Sutikau, kaip jūs ir numanote. Jūs neįsivaizduojate, kokia ji meili su manimi nuo to laiko ir kaip pasikeitė jos elgesys, kasdien mane matant kartu meldžiantis ir dalyvaujant mišiose. Ji nė neįtaria, kokią dievybę aš garbinu.

Štai jau keturios dienos, kaip mane apėmusi stipri aistra. Jūs žinote, jeigu aš karštai trokštu, nušluoju visas kliūtis, bet jūs greičiausiai nežinote, kaip troškimus įkaitina vienatvė. Mane apėmusi viena mintis, aš apie tai galvoju dieną ir sapnuoju naktį. Privalau turėti tą moterį, kad išvengčiau pajuokos ją įsimylėdamas, nes kur tik nenuveda nepatenkintas troškimas? O saldžioji palaima! Aš maldauju tavęs dėl savo laimės ir ypač dėl savo ramybės. Kokie mes laimingi, kad moterys taip blogai ginasi! Antraip būtume jų nuolankūs vergai. Šią akimirką esu dėkingas sukalbamoms moterims, ir ši mintis mane savaime atveda prie jūsų kojų. Žemai lenkiuosi, prašydamas man atleisti, ir baigiu savo ilgąjį laišką. Sudie, mano gražiausioji bičiule, neminėkite bloguoju.

                      De... pilis, 17** m. rugpjūčio 5 d.


V laiškas

Markizė de Mertej vikontui de Valmonui

Ar žinote, vikonte, kad jūsų laiškas yra nepaprastai įžūlus, ir man reikėtų tik panorėti, kad supykčiau? Bet jis man aiškiai parodė, kad jūs pametėte galvą, ir vien tik tai jus išgelbėjo nuo mano pasipiktinimo. Kaip didžiadvasiška ir jautri draugė, aš nepaisau šio įžeidimo ir galvoju tik apie jums iškilusį pavojų, kad ir kaip nuobodu būtų imtis įtikinėti, aš paklūstu būtinybei, nes jums dabar šito reikia.

Jūs – pirmininkienės de Turvel meilužis! Kokia kvaila užgaida! Iš to aš atpažįstu jūsų silpną galvą, kuri geba trokšti tiktai to, ką žino niekada negalėsianti gauti. Ir kas gi yra toji moteris? Sutinku, kad jos bruožai taisyklingi, bet visai be išraiškos, ji neblogai sudėta, bet negrakšti, ir visada juokingai apsirengusi! Su keliomis skarelėmis ant krūtinės, užsisagsčiusi iki kaklo! Užtektų vienos tokios kaip ji, kad netektumėte visos savo garbės, sakau jums tai kaip draugė. Prisiminkite, kai ji kartą Sen Roke rinko aukas, ir jūs buvote man be galo dėkingas už galimybę pamatyti tą reginį. Regis, aš dar matau ją, nusitvėrusią už rankos tam dideliam ilgaplaukiui ištįsėliui, kas žingsnis klupinėjančią, visiems kliūnančią su savo didžiule pintine ir raustančią dėl kiekvieno linktelėjimo. Kas būtų jums tada pasakęs: jūs geisite šitos moters? Nagi, vikonte, parauskite ir atsipeikėkite. Aš pažadu niekam nieko nepasakoti.

Be to, žiūrėkite, kiek nemalonumų jūsų laukia! Kokį varžovą ketinate įveikti? Vyrą! Ar vien dėl šito žodžio nesijaučiate esąs pažemintas? Kokia gėda, jeigu nepasiseks! Ir kiek mažai šlovės pasiekus pergalę! Dar vienas dalykas – iš to nesitikėkite jokio malonumo. Argi doruolės gali jį suteikti? Aš turiu omenyje – tikros doruolės, susikausčiusios net didžiausio malonumo akimirką; jos jums dovanoja tik pusėtiną palaimą. Jos nepažįsta beatodairiško atsidavimo, to šėlstančio geismo, kurio perteklius išgrynina patį malonumą; jai nepažįstamas šis meilės lobis. Aš jums tai sakau iš anksto. Geriausiu atveju, jūsų pirmininkienė manys viską dėl jūsų padariusi, traktuodama jus kaip savo vyrą, bet ir švelniausiomis santuokinės bendrystės akimirkomis vis vien esi dviese. Jūsų atvejis dar baisesnis –­ jūsų drovuolė yra pamaldi; tai tas moterėlių pamaldumas, kuris jas pasmerkia amžinam naivumui, galbūt jūs įveiksite šią kliūtį, bet nesitikėkit ją sugriauti: užėmęs Dievo meilės vietą, jūs nesunaikinsite Velnio baimės. Ir kai laikydamas savo meilužę glėbyje, jūs jausite jos plakančią širdį, tai bus iš baimės, bet ne iš meilės. Ko gero, jeigu jūs būtumėte pažinęs šią moterį anksčiau, jūs būtumėte galėjęs ką nors nuveikti, bet dabar jai jau dvidešimt dveji, ir beveik dveji metai, kai ji ištekėjusi. Vikonte, patikėkite manimi: kai moteris šitaip apsikausčiusi šarvais, reikia ją palikti ramybėje; ji visada bus tik viena iš daugelio.

Ir dėl tokio nuostabaus objekto jūs atsisakote man paklusti; jūs laidojate save kartu su savo tetule ir nenorite leistis į maloniausią, jums garbės atnešiantį nuotykį. Dėl ko tokia laimė Žerkūrui – išsaugoti tam tikrą pranašumą prieš jus? Paklausykite, aš tai sakau iš geros širdies, bet šią akimirką pradedu manyti, kad jūs nesate vertas savo reputacijos, o ypač –­ manyti, kad jūs nevertas ir mano pasitikėjimo. Aš niekaip nesugebėsiu dalintis savo paslaptimis su ponios de Turvel meilužiu.

Vis dėlto pranešu, kad mažoji Volanž jau apsuko vieną galvą. Jaunasis Danseni ją labai įsimylėjęs. Jie kartu dainavo; išties, ji dainuoja geriau negu eilinė pensiono auklėtinė. Jie repetuoja vieną duetą po kito, ir aš manau, kad mergaitė mielai pradėtų traukti vienu balsu. Bet tas Danseni yra berniukas, kuris sugaiš daug laiko meilindamasis ir nieko nenuveiks. O mažoji moterytė yra visai neprijaukinta; kad ir kas nutiktų, tai vis dėlto bus ne taip smagu, kaip būtų jums ėmusis šito reikalo. Todėl mano prasta nuotaika, ir aš greičiausiai susipyksiu su savo riteriu, kai jis ateis. Aš jam patarsiu būti mielam, nes dabar man nieko nereikštų nutraukti su juo ryšius. Esu tikra, kad jeigu man užtektų geros valios dabar jį palikti, jis dėl to labai nusiviltų, o niekas manęs taip nepralinksmina kaip įsimylėjėlio neviltis. Jis mane pavadintų klastūne, ir šis žodis mane visada gerai nuteikdavo; po žodžio „žiauri“ maloniausia moters ausiai yra „klastūnė“, ir šį apibūdinimą ne taip sunku nusipelnyti. Tikrai, imsiuosi nutraukti tuos ryšius. Ir jūs esate viso to priežastis! Tebūna tai jūsų sąžinės reikalas. Sudie. Jūsų pirmininkienė tepasimeldžia už mane.

                      Paryžius, 17** m. rugpjūčio 7 d.


VI laiškas

Vikontas de Valmonas markizei de Mertej

Nėra nė vienos moters, kuri nepiktnaudžiautų savo turima valdžia! Net ir jūs, kurią aš taip dažnai vadindavau savo atlaidžiąja drauge, galiausiai liaujatės ja būti ir drąsiai puolate mane dėl mano jausmų objekto! Kokiomis spalvomis jūs išdrįsote nupiešti ponią de Turvel!.. Koks vyras nebūtų sumokėjęs savo gyvybe už tokį įžūlumą? Kokia kita moteris – ne jūs –­ nebūtų nusipelniusi bent pasmerkimo? Dėl Dievo, apsaugokite mane nuo tokio sunkaus išbandymo, nesu tikras, kad jį ištversiu. Dėl mūsų draugystės, jeigu norite apkalbėti tą moterį, bent palaukite, kol ji bus mano. Nejaugi nežinote, kad vien tik geismas turi teisę nuplėšti meilės raištį?

Bet apie ką aš čia? Ar poniai de Turvel reikalingos iliuzijos? Ne, kad būtų žavinga, jai užtenka būti pačia savimi. Jūs jai prikišate prastą skonį; taip ir yra – bet kuris papuošalas jai kenkia; visa, kas ją paslepia, ją bjauroja; bet ji pati patraukliausia, vilkėdama paprastą kasdienę suknelę. Dėl varginančio didelio karščio plonos drobės naminis drabužėlis man leidžia gėrėtis jos apvaliu ir lieknu liemeniu. Perregimas muslinas dengia jos krūtinę, ir mano trumpi, bet skvarbūs žvilgsniai jau užfiksavo kerinčias jos formas. Sakote, kad jos veidas neišraiškingas. O ką gi jis turėtų išreikšti dabar, kai jos širdis tyli? Tikrai, jos akys nemeluoja, ne taip, kaip mūsų kokečių, kurios kartais sužavi, bet visada apgauna. Ji nemoka tuščios minties pridengti dirbtine šypsena; ir nors jos dantys gražiausi pasaulyje, ji juokiasi tik tada, kai jai linksma. Bet reikia tik pamatyti, kaip naiviai ir nuoširdžiai ji džiaugiasi mūsų kaimiškais žaidimais! Kaip jos žvilgsnis nušvinta tyru džiaugsmu ir užjaučiamu gerumu, pagelbėjus kuriam nors vargšui! Ir reikia pamatyti, kaip jos veide, išgirdus bent mažiausią pagyrimą ar meilų žodį, išryškėja drovus, visiškai nesuvaidintas sumišimas!.. Ji dora ir pamaldi, ir dėl to jūs vadinate ją šalta ir bejausme? Aš manau priešingai. Koks nepaprastas turi būti jausmingumas, kad jo užtektų ir jos vyrui, kad ištikimai mylėtų nuolat išvykusį asmenį? Kokio didesnio įrodymo jūs galėtumėte trokšti? Bet aš sugebėjau tokį gauti.

Mums bevaikštinėjant, pasukau tinkama kryptimi ir mes priėjome griovį; ji yra be galo drovi, nors ir gana vikri, jūs juk žinote, kad doruolės baiminasi šokti per griovį4! Teko pasikliauti manimi. Aš laikiau savo glėbyje tą drovią moterį. Mūsų pasirengimai ir senosios tetulės perkėlimas sukėlė skardų dievobaimingos linksmuolės juoką; bet kai aš apsimestinai nevikriai čiupau ją ant rankų, mūsų rankos iš karto susipynė. Prispaudžiau jos krūtinę prie savosios ir keletą akimirkų jutau pagreitėjusį jos širdies plakimą. Švelnus nuoraudis nušvietė jos veidą, ir jos drovus sumišimas man aiškiai pasakė, kad jos širdis plakė iš meilės, ne iš baimės. Tačiau mano tetulė apsigavo, kaip ir jūs, ir pasakė: „Mergytė išsigando“, bet žavingas mergytės atvirumas neleido jai sumeluoti, ir ji naiviai atsakė: „Ak, ne, bet...“ Tas vienas žodis man viską atskleidė. Nuo tos akimirkos saldi viltis pakeitė graužiantį nerimą. Aš turėsiu šitą moterį, aš ją pavogsiu iš jos nevykėlio vyro, aš išdrįsiu ją pagrobti net iš Dievo, kurį ji garbina. Koks malonumas būti jos sąžinės priekaištų priežastimi ir kartu nugalėtoju! Šalin mintį sugriauti ją valdančius priekaištus! Jie tik padaugins mano laimę ir šlovę. Tegu ji tiki dorybe, bet tegu ją man paaukoja; tegu jos paklydimai ją baugina, bet nesustabdo; tegu mano glėbyje ji pamiršta visas ją apėmusias baimes, tegu jas įveikia. Tegu ji man ištaria: „Aš tave dievinu“, kai to norėsiu, ji vienintelė iš visų moterų bus verta šiuos žodžius ištarti.

Būkime atviri: tai, ką mes, būdami šaltakraujiški ir lengvabūdžiai, vadiname laime, tėra menkas malonumas. Ar patikėsite manimi? Maniau, kad mano širdis išdžiūvo ir man liko tik jutimai, aš skundžiausi per anksti pasenęs. Ponia de Turvel man grąžino nuostabias jaunystės iliuzijas. Šalia jos man nereikalingas juslinis pasitenkinimas, kad pasijusčiau laimingas. Vienintelis mane baiminantis dalykas – laikas, kurio prireiks šitam nuotykiui, nes aš nedrįstu pasikliauti atsitiktinumu. Veltui sau vardiju savo akiplėšiškiausius poelgius, aš negaliu pasiryžti jais pasinaudoti. Ji privalo būti mano, kad tapčiau tikrai laimingas, ir tai nėra lengvas reikalas.

Abejoju, kad jūs įvertinsite mano atsargumą. Aš dar neištariau nė vieno meilės žodžio, bet mes jau pasitikime ir domimės vienas kitu. Pats jai apibūdinau, apkaltindamas save, labiausiai pagarsėjusius savo būdo bruožus, kad nepasirodyčiau per didelis apgavikas ir, svarbiausia, kad užbėgčiau už akių ją pasiekti galinčioms kalboms. Jūs juoktumėtės matydama, kaip naiviai ji moralizuoja. Ji sako, kad nori mane atversti. Ji dar nenumano, kiek jai kainuos toks bandymas. Ji tikrai negalvoja, kad, jos žodžiais tariant, kalbėdama mano pražudytų nelaimingųjų vardu, iš anksto kalba ir už save pačią. Vakar, beklausant vieno tokio jos pamokslo, ši mintis atėjo man į galvą, ir aš nepraleidau malonumo ją pertraukti ir patvirtinti, kad ji kalbanti tarsi pranašas. Sudie, mano mieloji bičiule. Jūs matote, kad aš dar ne visiškai žuvęs.

P. S. Beje, ar jūsų vargšas ševaljė iš nevilties nusižudė? Tikra tiesa, jūs esate šimtą kartų blogesnė už mane, ir jūs mane pažemintumėte, jei būčiau savimyla.

                      De... pilis, 17** m. rugpjūčio 9 d.


____________________________________
1 Žodžiai „suktas“ ir „suktybė“, kurie, laimė, vis rečiau vartojami geroje draugijoje, buvo labai paplitę tuo laiku, kai šie laiškai buvo parašyti.
2 Norint suvokti šią laiško vietą, reikia žinoti, kad grafas de Žerkūras markizę de Mertej išmainė į valdytojo pono de... žmoną, kuri dėl jo pametė vikontą de Velmoną; kaip tik tada markizė ir vikontas susibičiuliavo. Kadangi šis nuotykis yra gerokai ankstesnis už šiuose laiškuose pasakojamus įvykius, nutarėme neskelbti visų su juo susijusių laiškų.
3 La Fontaine’o.
4 Tai vienas iš tuo metu atsiradusių blogo skonio kalambūrų, kurie nuo to laiko labai paplito.




Iš prancūzų kalbos vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ
Versta iš Pierre Choderlos de Laclos. Les Liaisons dangereuses.


 

Skaitytojų vertinimai


68353. britva2011-05-24 12:12
"Tai didvyrio vertas nuotykis: jūs pasitarnausite meilei ir kerštui, pagaliau tai bus dar viena suktybė",,, ... "o keršto viltis yra paguoda mano sielai."..., na ir intrigos... intrigos... gal autorius žydų ar musulmonų kilmės? krikščionys nesimėgauja taip kerštu.

68354. fe2011-05-24 12:37
iš serijos: masturbacinės fantazijos. dar vienas iliuminuotojo Russo pagimdytas markizas de sadas. kam tokias knygas versti? kam jomis užgriozdinti knygynus? kad skaitytojas sunkiau rastų gerasias?

68405. terra2011-05-25 16:12
o gerosios tai kurios? meilės romanai? Larsenas?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:39:45 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba