Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-08 nr. 3301

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS ŠIMKUS.
Ir nuėjo
36
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Sveikiname 2010-ųjų metų Jotvingių premijos laureatę VIKTORIJĄ DAUJOTYTĘ!1
• Interviu su ALDONA RUSECKAITE.
Tradicionalistė, mėgstanti iššūkius
2

ESĖ 
• JAROSLAVAS MELNIKAS.
Pasaulis be aukščiausių jausmų,
arba Lietuvos siela
50

KNYGOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Apie gerą poezijos knygą – kiek paabejojant
4
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie PDR almanachą. Asmeniškai.
2
• NAUJOS KNYGOS3
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Tikrovės tyrinėjimai dokumentiniame kine
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Poetiškasis dangaus gyventojas
1

TEATRAS 
• ANTONIO ATTISANI’S.
Šiandienos užrašai
2

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Žaidimas kubeliais
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Peržiūrėtas „Sapnas“
• NIJOLĖ ŽILINSKIENĖ .
Marijos Švažienės kūrybos parodoje – erdvių viražai

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Sunkios lietuviškos tapatybės paieškos dabarties vargonų muzikoje

POEZIJA 
• VALDAS GEDGAUDAS.
7

PROZA 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Veidrodžių salė
5
• HAROLDAS BAUBINAS.
Vilkelis
2
 JURGA GAL.
(Ne)susitikimai
6

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIŲ POEZIJA 
• BOGOMIL GJUZEL
• TUĞRUL TANYOL
• CAI TIANSINIS5

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Provokacija
19

KULTŪRA 
• Vertimai JAV: ką skaito kiti1
• Kviečia „Viasat“ kino komedijų festivalis

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ištversime

KRONIKA 
• Gerbiami Lietuvos dailininkų sąjungos nariai,3
• Konkursas „Noriu versti“ 2010

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai
• Gerbiami autoriai

DE PROFUNDIS
Nieko Lietuvoj nebėr, liko tik PDR (Jurgis Kunčinas)
 
• VIDMANTAS ELMIŠKIS.
Pasivaikščiojimas, kurio nebuvo
• ŠILKVERPĖ.
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Lengvai temperuotas klavyras
3
• BARBĖ BARBAITĖ.
Makbetas

PROZA

(Ne)susitikimai

JURGA GAL

[skaityti komentarus]

iliustracija
Agnės Kučinskaitės nuotrauka


1.


        jei leisčiausi nuolat save trukdyti
        tebūnie tai suprantama
        pasaulis gali netekti naujojo Dantės

Lina iš pradžių tingėjo eiti į biblioteką šeštą vakaro, bet aš pažadėjau, kad tik trumpai paklausysim ir eisim. Nebuvau skaičiusi nė vienos tos rašytojos knygos, man tik buvo smalsu paklausyti, apie ką Ji kalbės. Rašytoja. Lina atėjo anksčiau, todėl dar turėjom laiko pasitrinti tarp lentynų. Jau pradėjau dairytis, kada jis prasidės, tas susitikimas. Lina parodė visai vagiamą knygą, o mums ją bevartant atėjo viena iš senųjų bibliotekininkių ir paprašė, kad nueitumėm pasėdėti susitikime su rašytoja, nes į jį niekas neatėjo. Ten buvo skaitykla, vienas pensininkas dar skaitė geltoną laikraštį, tai ta proga ir liko sėdėti. Prie mūsų trijų dar prisijungė nuo galvos iki kojų juodai apsirengusi panelė. Iškart supratau, kad ji atėjo būtent į šį susitikimą. Turbūt ir knygų Jos skaitė. O aš tik viršelius buvau mačiusi, lyg ir simbolinius, o iš esmės nuobodžius. Spalvos už simbolius iškalbingesnės, nors juoda, aišku, nemirštanti klasika. Ypač lietuvių literatūroje. Niekas Jos ir nepristatinėjo, tik atvedė, pasakiusios vardą ir pavardę, o Jai beliko atsisėsti. Linai iškart pasidarė nuobodu, bet aš apsimečiau, kad nematau. Iš pradžių padėkojo, kad atėjom, ir pasakė, kad Jai ir pačiai buvo sunku rasti laisvo laiko, vaikai kitoj salėj varto žurnalus. Sunku, sakė, rašyti, kai du vaikai nuolat reikalauja dėmesio. Čia naujos knygos išleidimo proga mes jos klausomės. Pensininkas iš pradžių tik skaitė, bet greitai sukruto ir pastūmė laikraštį į šalį, nes vis tiek nemandagu. Juodė įdėmiai klausėsi, sėdėjo arčiausiai. Naujoji knyga tęsia senųjų tradiciją, gilinasi į esmę. Toliau nuo dešimt iki penkiolikos minučių Ji kalbėjo apie savo sunkumus, pabrėždama, kad nenori jų akcentuoti, nes svarbiausia juk literatūra. Tik paskelbus klausimų metą, Lina patraukė mano rankovę, bet aš sakiau, kad neinam dabar, nemandagu kažin kaip. Pensininkas pralaužė ledus ir paklausė, ką Ji mano apie ginčą dėl „Durnių laivo“, tiesa ten ar ne? Penkias minutes patampiusi pasakė, kad tiksliai nežino. Maža mergaitė ir kiek didesnis berniukas atėjo ir atsisėdo šalia Jos ragindami baigti. Juodė susikaupė ir paklausė, nuo kokio amžiaus galima pradėti rašyti knygas, o Jos atsakymas buvo istorija apie keturiolikmetę dukterėčią, kuri parašiusi savo pirmąjį romaną paprašė Jos įvertinimo. Nereikia skubėti, sakė, nes gal dar temų nelabai yra, gal ir pats stilius dar nesusiformavęs. Jai padėkojus ir bibliotekininkėms paplojus, mūsų ketvertas pradėjo skirstytis. Ir toliau nepatenkintas pensininkas praleido pro duris nusiminusią Juodę, o Lina iškart leido suprasti, kad gailisi sugaišto laiko. Namo ėjom tylomis ir tą vakarą nė viena nieko neskaitėm.



2.


        butelis
        štai šitoks
        reiškėsi kaip dailės kritikas,
        poetas laureatas, itin populiarus autorius, bene vienintelis
        2005 m. laimėjęs Pulitzerio premiją

        butelis
        bus rodomas kine netoli jūsų

Tai buvo antrasis susitikimas iš mokytojos sukurtos susipažinimo su rašytojais serijos. Pirmasis nebuvo itin vykęs. Paklausus, ką rašyti interpretacijoje apie ano rašytojo naudojamus simbolius, atsakymas buvo paprastas, bet neaiškus –­ nežinau. Pasijuokėm, bet mokytoja neprarado vilties. Dabar mūsų grupelę nuvedė į antrą aukštą, ir turėjome šiek tiek palaukti. Nė vienas iš mūsų nebuvo skaitęs nė vieno Jo eilėraščio, bet buvom matę juos knygoje. Vadovėlio pabaigoje, prie šiuolaikinių lietuvių rašytojų, kad ir kaip keista. Keista, nes vadovėlis turbūt yra viena iš tų nedaugelio išimčių, kai gyvas reiškia šiuolaikinis. Monologas nebuvo itin ilgas. Jis iškart atsisėdo, prasisegė švarką, pasidėjo ant stalo dvi plonas knygeles. Nežinojo, nuo ko pradėti savo šneką, todėl iš pradžių kokias penkias minutes svarstė, kokiu tikslu mes čia atėjom. Tada pasidarė nuoseklesnis. Papasakojo apie savo naująją knygą. Joje yra ir gan šmaikščių bandymų, tokių kaip šis mažutis apie dantų šepetuką. Tai toks ironiškas, šias dienas atspindintis kūrinėlis. Dabar iš esmės sunku rašyti, nors ir norisi. Mano eilėraščius tai dar spausdina, savaime suprantama, bet ką tiems nežymiems daryti? Man vis paskambina, randu dar interpretacijų savo eilių, bet jos, žinot, trumputės tokios, paaiškina jie ten, ką mano įžvelgę. Na, o jūs, jaunimas, ar bandėte kada rašinėti? Kažkas parodė pirštu į bendraklasę, dalyvavusią rašinėjimo konkurse. Kelinta vieta? Trečia. A, aišku. Gerai, tai aš tada paskaitysiu ką nors iš savo kolekcijos. Jums čia ne viskas bus suprantama, na bent skambesio klausykit. Klausėm. Jis labai gražiai skaitė, išdidžiu, viską išmanančio žmogaus balsu. Perskaitė tris eilėraščius, tada paklausė, kaip mums jie. Kažkas pasakė, kad gražūs. Na matot, gražūs jums, ką gi, aišku, nereikia daug norėti. Dabar, sakė Jis, nedaug gerų rašytojų. Visus gerus pažįstu, o tie kiti peckeliotojai gal dar užaugs. Bet nereikia jų dar spausdinti, reikia dar auginti juos tyliai. Jūs nemanykit, kad iš rašymo galima pragyventi. Jūs paklauskit, nė vienas nepragyvena, išskyrus Ivanauskaitę. Ką darysi. Gerai, tai gal tada tiek, jaunime. Skaitykit, mokykitės, nes patys žinot, kad be mokslo nė iš vietos. Jis ramiai atsistojo, dar parodė savo knygelę, kurią galima rasti knygynuose, ir užsisegęs švarko sagą išėjo. Mokytoja neatrodė patenkinta. Nieko neišpešus apie interpretaciją, jai pačiai vėl teks kalbėti apie tai pamokoje. Man vėl teko būti susitikime su šiuo rašytoju, praėjus ketveriems metams po čia aprašytojo. Tada jis kalbėjo apie tai, kad jaunimas visai atitrūkęs nuo moralės normų ir pasimetęs vartotojiškumo liūne. Taip ir pasakė, liūne. Neįmanoma praeiti gatve, nepamačius prekybos centro. Visur jie, dideli dar tokie. Neilgai jis tą kartą kalbėjo. Susirinkusiesiems, kurių daugumą sudarė jauni žmonės iki trisdešimties, buvo akivaizdžiai nuobodu klausytis į eilėraščio pavidalą įvyniotos vieno seno žmogaus nuomonės. Kada pagaliau eilėraščius skaitys, paklausė A.



3.


        kaip mus tai veikia
        vidinis gyvenimas
        tai ir yra šiandienos klausimas
        ir kas dabar žino
        „Tylos!“

Prieš savaitę pamačiau skelbimą, kad atvažiuos britų rašytoja. Po keleto dienų šį faktą paminėjo ir literatūros dėstytoja. Turbūt jau matėte skelbimą, taip? Visos nuleido akis. Kviečiame dalyvauti. Kai tą trečiadienį važiavau į paskaitą, paaiškėjo, kad jos nebus. Vietoj paskaitos reikia eiti į susitikimą su rašytoja. Auditorija buvo sausakimša. Pristatymas buvo gan ilgas, o jo autorė vis pabrėžė, kokia tai garsi rašytoja. Ir to garsumo priežastis išvardino. Pati neseniai baigė skaityti vieną iš Jos knygų. Labai įdomi. Pristatymui pasibaigus, Ji pagaliau galėjo pradėti kalbėti. Ačiū, kad pakvietėte. Jūsų čia labai daug, nesitikėjau. Ji iškart pradėjo nuo esmės. Papasakojo apie savo kilmę, giminę ir kaip Jai, kaip tamsiaodei, buvo sunku augti. Gal jums tai ir savaime suprantama, bet man net paprasčiausios smulkmenos augant atrodė įžeidžiančios. Jai taip bekalbant, mums pasiuntė lapelį, kuriame reikėjo užrašyti savo vardą ir pavardę. Kad dalyvauji paskaitoje. Buvo sunku pritapti, nes, pavyzdžiui, įsijungę televizorių, jūs matote žmones, kurie atrodo kaip jūs. Aš neturėjau tokios galimybės. Reikėjo nuolat už save kovoti ir mėginti rasti sąlyčio su realybe taškų. Knyga, apie kurią šiandien norėčiau daugiau pakalbėti, susijusi su šia tema. Tada papasakojo, kaip ji susijusi su ta tema, ir paskaitė ištrauką iš tos knygos. Tai tiek, jeigu norite sužinoti, kas įvyko toliau, perskaitykite visą knygą. Dabar laukiu klausimų. Tyla. Taip, prašom. Klausimai buvo įvairūs: kokius tris dalykus norėtume pakeisti pasaulyje, kokius rašytojus pati mėgstate, kaip jūsų knyga buvo sutikta Amerikoje, kaip įsivaizduojate Angliją po šimto metų, ką apie jūsų knygas mano šeimos nariai? Aš norėjau paklausti, ar Ji nemano, kad kalbėdama apie nepritapimo neigiamą pusę ji pamiršo teigiamą? Ar nepritapimas nėra geriausias stimulas kurti? Ar nėra sunkiau kurti, kai pritapimas prie aplinkos yra savaime suprantama tavo savybė? Bet nepaklausiau, nes maniau, kad vienintelis galimas atsakymas buvo teigiamas, o klausti akivaizdaus buvo nepatogu. Tai tiek, po atsakymų susitikimas buvo baigtas. Iš visų auditorijoje buvusių žmonių bent vieną iš Jos knygų buvo skaitę geriausiu atveju trys ar keturi, o klausėsi Jos kalbant turbūt koks šimtas. Kitą savaitę buvo dar vienas literatūros seminaras, bet ten eiti nevertė, todėl niekas ir nėjo.


 

Skaitytojų vertinimai


63685. snobas2010-10-12 15:35
nenuobodu ir idomu...

63722. grafomanija :-) 2010-10-13 10:22
Ačiū, nuostabu, man labai patiko :)

63724. trys šimtai dešimt2010-10-13 11:49
sveikinu! jėga!

63725. katė2010-10-13 11:57
Labai taikliai.

63745. Gabi ji autorė2010-10-14 16:54
Gerai parašyta, geriau nei Gintarės... Autorė gerai jaučia detales, aplinkos realumą. Pirmos 2 dalys - puikus lietuvių literatūros situacijos atspindys. Mirusi literatūra vis dar bando save išdidžiai reprezentuoti keliems nuobodžiaujantiems provincialams. Mirusi ir beprasmiškai dotuojama literatūra... Autorei, deja, trūksta gyvenimiškų temų, todėl tėra saviti eskizai.

63780. /\/\/ :-) 2010-10-16 14:03
paskutinis eskizas man priminė komjaunimo susirinkimus. O šiaip formalūs negyvi dalykai vyksta todėl, kad mes leidžiame jiems vykti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
0:38:47 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba