Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-08 nr. 3301

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS ŠIMKUS.
Ir nuėjo
36
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Sveikiname 2010-ųjų metų Jotvingių premijos laureatę VIKTORIJĄ DAUJOTYTĘ!1
• Interviu su ALDONA RUSECKAITE.
Tradicionalistė, mėgstanti iššūkius
2

ESĖ 
• JAROSLAVAS MELNIKAS.
Pasaulis be aukščiausių jausmų,
arba Lietuvos siela
50

KNYGOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Apie gerą poezijos knygą – kiek paabejojant
4
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie PDR almanachą. Asmeniškai.
2
• NAUJOS KNYGOS3
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Tikrovės tyrinėjimai dokumentiniame kine
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Poetiškasis dangaus gyventojas
1

TEATRAS 
• ANTONIO ATTISANI’S.
Šiandienos užrašai
2

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Žaidimas kubeliais
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Peržiūrėtas „Sapnas“
• NIJOLĖ ŽILINSKIENĖ .
Marijos Švažienės kūrybos parodoje – erdvių viražai

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Sunkios lietuviškos tapatybės paieškos dabarties vargonų muzikoje

POEZIJA 
• VALDAS GEDGAUDAS.
7

PROZA 
 GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Veidrodžių salė
5
• HAROLDAS BAUBINAS.
Vilkelis
2
• JURGA GAL.
(Ne)susitikimai
6

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIŲ POEZIJA 
• BOGOMIL GJUZEL
• TUĞRUL TANYOL
• CAI TIANSINIS5

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Provokacija
19

KULTŪRA 
• Vertimai JAV: ką skaito kiti1
• Kviečia „Viasat“ kino komedijų festivalis

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ištversime

KRONIKA 
• Gerbiami Lietuvos dailininkų sąjungos nariai,3
• Konkursas „Noriu versti“ 2010

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai
• Gerbiami autoriai

DE PROFUNDIS
Nieko Lietuvoj nebėr, liko tik PDR (Jurgis Kunčinas)
 
• VIDMANTAS ELMIŠKIS.
Pasivaikščiojimas, kurio nebuvo
• ŠILKVERPĖ.
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Lengvai temperuotas klavyras
3
• BARBĖ BARBAITĖ.
Makbetas

PROZA

Veidrodžių salė

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Mokytojas eina per miestą.

Kadaise, – sako sau, bet tas žodis netinka.

Kadaise, – norėtų sakyti savo moteriai.

Taip pradėtų pasakojimą. Pasakoti reikia. Reikia išsipasakoti. Prisiminimų daug.

Skauda. Visada skauda, kai būna mieste. O juk dažniausiai būna vienas. Moteris miesto baidosi.

Kadaise – antras skiemuo, o jam reikia kirčiuoti trečią, tik trečią. Kažkada, kažkada – tai jau kas kita.

Jis eina polonezo ritmu, taip jam atrodo. Tas šokis akcentuoja trečią žingsnį, trečią. Priešingai nei valsas. Bet vis tiek –­ viens du trys, viens du trys.

Raišas mokytojas eina sostinės gatvėmis. Ir vedasi savo moterį. Tos moters nėra vedęs, gal niekada ir neves. Jiedu jau apsiprato; apsiprato ir kaimas, ir giminės. Bet kažkada, kažkada, kažkada…

Gėlėta moters suknia spinduliuoja baltose gatvėse. Šiandieną rugsėjo pirmoji. Kvaila diena. Kvailiau nesumanysi –­ važiuoti į miestą rugsėjo pirmąją. Per jaunas tas miestas, per džiugus.

Kažkada, kažkada? O kadaise? Jis visada buvo per džiugus ir per jaunas, tas miestas. Visada, visada.

Jo kaimas šį rytą atrodė netikras. Lyg būtų kas iškarpęs iš pasakų knygos spalvotus paveiksliukus, paskui kreivai, padrikai suklijavęs: pušyną kalvelėje, o šalia kapinaites, pakalnėje ežerą, nuo ežero kreivojančias tris gatves ir kaimo įžymybę – užtvenktą upelį. Niagara – taip praminė krioklį kaimo žmonės; taip jį vadina turistai.

Mokytojas šį rytą godžiai rūkė stotelėje, ilgėjosi lapkričio. Lapkritį baigiasi jo, mokytojo, likusio be mokinių, sezonas. Nebėr vasarotojų. Nebėr grybų nei uogų.

Per gera diena. Per skaisti. Per džiugi. Ir kaimas niekada nebuvo jo. Tai moters kaimas. Ji baidosi ne tik miesto gatvių, bet ir didelių parduotuvių; ji visą gyvenimą dirba mažoje krautuvėje.

Siauroje miesto gatvėje moteris pamato krautuvėlę, mažesnę nei jos. Ankštą. Tamsią. Prašo užeiti.

Tai antikvariatas. Yra daiktų, gausybė įvairiausių daiktų. Yra ir knygų. Jo moteris ima į rankas aptrintą ,,Veidrodžių istoriją“. Tik pamanyk – perka. Jo moteris perka knygą?

Kažkada, kažkada, kažkada. Rytus ir vakarus, ištisas dienas jis leido veidrodžių salėje. Net jei ūždavo naktimis, o kaip jis ūždavo, vis tiek ankstų rytą stodavo prie atramos – prieš veidrodį.

Jo mokytoja nekentė mokinių. Nekentė jaunų merginų šokėjų. Labiausiai nekentė veidrodžių, negalėjo regėti savo kintančio atvaizdo. Jį mylėjo. Judviejų seksas lig šiol jam sapnuojasi. Nuožmus. Piktas. Ritmiškas. Lyg valsas, lyg polonezas. Amžini, neišmainomi žingsniai: viens du trys, viens du trys.

Knyga netelpa į moters rankinę. Rankinė prašmatni. Juodas lakas, aukso grandinės. Rankinei dešimt metų. O gal ir penkiolika. Gal net visi dvidešimt. Kiek jis prisimena savo moterį, tiek ir tą terbą.

Tai kiek tų metų, velniai rautų? Ar dvidešimt?

Ne, žinoma, ne.

Penkiolika?

Taip, žinoma, taip. Kažkada, kažkada, kažkada. Ta rankine nešina kaimo pardavėja atėjo į pasimatymą. Tik pamanyk, su miestelėnu. Su kultūros mokyklos studentu. Su vasarotoju. Prie Niagaros krioklio.

Į rankinę mokytojas sukišo viską. Taip retkarčiais jam atrodo. Tiktai retkarčiais, nes ir moteris rankinę išsitraukia – tik retkarčiais. Kai vyksta pas gimines. Kai į kaimą užklysta kokie artistai. Kai ji pasiryžta važiuoti į miestą. Kai atlaidai.

Moters rankinėje bruzda, nerimsta šokių mokytojo buvę sezonai. Aerobikos pamokos tuklioms moteriškėms; valso pamokos jaunavedžiams; polkos pamokos pirmokams – kol dar kaimo pradinės neuždarė; baleto pamokos krautuvėlės savininko dukrai.

Niekada jokio polonezo. Niekam.

Jei jiedu dabar, mieste – raišas šokių mokytojas ir gėlėmis pražydusi baugšti dikta pardavėja – bent trumpam prisėstų ant suoliuko parke, jei atsiverstų tą knygą, tai...

Bet jie taip ir daro, tikrai!

Ir atsiduria abudu veidrodžių salėje, ir niekas jiems nedrįstų skaičiuoti jokio ritmo – nėra, negali būti viens du trys, ir sukasi jiedu taip, kaip niekada nesisukę, gal jau ir nebesisuks, o gal dar suksis, nes moteris tykiai sau kartoja, tykiau nei rugsėjo ežeras

kada nors kada nors kada nors

 

Skaitytojų vertinimai


63653. Likimo ironija2010-10-11 11:33
Jei kompota konvertuoti i literatura- taip jis ir atrodytu.

63656. alisa :-) 2010-10-11 12:56
Patarčiau įsiskaityti atidžiau. Puiki ritmika ir ne tik.

63711. selė :-) 2010-10-12 23:55
Net nežinau - gal ir visai nieko, toks truputį neįprastas, kaip ta alisa sako- puiki ritmika... nebūčiau sugalvojusi taip pasakyt, bet, ko gero, tai labai teisingas apibūdinimas...

63736. katė2010-10-13 23:37
Turiu tokią knygą. Roberto Stouno "Veidrodžių salė". Bet apie ką ji?

63752. terra2010-10-15 00:56
gal apie veidrodžius?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
0:38:46 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba