Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-11 nr. 2945

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĖTERAS BRŪVERIS37
• TRUMPAI5
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ROBERTO KETURAKIO KALBA8
• Romas Orantas.
ŽAISMĖ IR KONKRETUMAS
• PREMIJOS 2002 METŲ VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAMS6
• LRS1

POEZIJA 
• LIDIJA ŠIMKUTĖ7

PROZA 
• IJOLA BARTKUTĖ8

VERTĖJO PUSLAPIS 
• PETER STAMM

LITERATŪRA 
 Elena Baliutytė.
APIE KASDIENYBĖS ESTETIKĄ BEI "NEFIKCINĖS" KŪRYBOS FORMAS
2

KNYGOS 
• VAGOS KNYGŲ CENTRAS6
• Laimantas Jonušys.
FAUSTAS, VELNIAS IR SEIRĖNĖS
6
• Sigita Limanauskaitė.
DALYKIŠKOSIOS KLĖJOS IR ŽAISMINGOSIOS ERATOS GINČAS
1
• EKVINOKCIJŲ ŽMONĖS10
• TYLOS!1
• BALZAKAS IR KINĖ SIUVĖJĖLĖ
• ATSPINDŽIŲ AIKŠTĖ
• NAUJOS KNYGOS

POKALBIAI 
• "Rokfelerių" grupės gitaristą ir vokalistą Gintarą Grajauską šnekina muzikos mėgėjas Ričardas Šileika.
GINTARAS GRAJAUSKAS: MES ESAM ABSOLIUTŪS ROKFELERIAI - GALIM SAU LEISTI
16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Pranas Šakarnis.
ŽYDINČIUS LUBINUS SKAITANT

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Eugenijus Girdžiūnas.
DVI DIENOS PAVASARIO IEŠKANT
2
• BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS9

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
ĮSIMYLĖJĘS PRAEITĮ
4
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJAI - 70

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEBESTUDENTIŠKA ŽEMAIČIŲ JUVELYRIKA
2
• Rasa Janulevičiūtė.
SAULIAUS CHLEBINSKO KNYGOS MENAS

TEATRAS 
• BŪTI TEISINGAM2
• "ŠVELNUMAS" VILNIAUS MAŽOJO TEATRO SCENOJE

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
MOTERIŠKOS "VALANDOS" - SLOGIOS, PRIVALOMOS, NEDALOMOS Į EPOCHAS
5

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KRONIKA 
• KNYGŲ PAVASARIS
• KNYGŲ ŠVENTĖ
• TEATRO GARBĖS AKADEMIJA PRADEDA VEIKLĄ
• POEZIJA PRIEŠ KARĄ4

IN MEMORIAM 
• JOANA VAIČIULAITIENĖ

DE PROFUNDIS 
• JUOZAS GNIUŽDA1
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS4
• CERVANTĖS VIETA GENIJŲ HIERARCHIJOJE:

LITERATŪRA

APIE KASDIENYBĖS ESTETIKĄ BEI "NEFIKCINĖS" KŪRYBOS FORMAS

Elena Baliutytė

[skaityti komentarus]

Peržvelgus 2002 metais išleistas knygas, akivaizdu, kad į pirmą gretą iš kitų žanrų išsimušė esė ir romanas. Būtent šiuose žanruose šiuo metu vyksta įdomiausi dalykai. O nemaža dalis pernai pasirodžiusių romanų vienaip ar kitaip ir giminiaujasi su eseizmu (J.Kunčino "Bilė ir kiti", S.Parulskio "Trys sekundės dangaus", H.Kunčiaus "Ornamentas"; jo "daugiažanrį" - informacinį enciklopedinį ir beletristinį - stilių taip pat galima interpretuoti kaip ironiškai atkartojantį pamatinį esė struktūros principą - interdiscipliniškumą). Tokia esė ir romano žanrų gretybė turbūt yra neatsitiktinė: literatūros tyrinėtojai tarp jų randa esminių sąlyčio taškų, ypač turint omeny jų vienalaikę genezę XVI a., kai abu jie, oponuodami epo pasauliui, įtvirtino praeinančią esatį kaip vertybę, o pastarąją susiejo su autoriaus ir herojaus individualybe. Kad eseizmas ar eseistinis mąstymas dabar dominuoja, akivaizdžiai liudija toks šiuo metu šiek tiek "konjunktūrinis" žanrinis hibridas kaip "esė romanas" (penkių autorių "Siužetą siūlau nušauti", M.Martinaičio "Laiškai Sabos karalienei").

Taigi pradėkime nuo iškilios eseistikos: G.Beresnevičiaus "Ant laiko ašmenų", G.Grajausko "Iš klausos", V.Juknaitės "Išsiduosi balsu", D.Kajoko "Lietaus migla Lu kalne", S.Parulskio "Nuogi drabužiai". Tokios skirtingos knygos, vienijamos to paties žanro, gali būti pretekstas pasvarstyti pačios esė prigimtį. Tuo labiau kad ne viename pernykščių knygų aptarime kaip problema vis iškildavo esė knygų santykis su grožine literatūra. Tos iš jų, kurių pasakojime ryškesnis vaizdinis pradas (Parulskio, Kajoko), buvo lyg ir priimamos į "grožinę literatūrą", o tos, kur vyrauja sąvokinis, diskursyvus lygmuo, tarsi pakibdavo ore, kartais suabejojus net ir jų eseistiškumu. Literatūros teoretikai tvirtina, kad esė žanro esmė yra ne vieno kurio nors tekstą organizuojančio principo - vaizdinio ar sąvokinio, siužetinio ar analitinio, išpažintinio, imperatyvaus ar pasakojamojo - ryškus dominavimas (jei taip būtų, esė, kaip žanras, sugriūtų), o jų dinamiškas kaitaliojimasis ir paradoksalus gretumas. Esė, kaip žanras, tradiciškai buvo neįtraukiamas į "grožinę literatūrą", kaip ir į filosofijos, istorijos, literatūrologijos ar kitokias disciplinas; kita kalba, kad visos šios disciplinos, kaip ir grynieji "grožinės literatūros" žanrai, pavyzdžiui, romanas, pradedant XX a. labai sparčiai eseizuojasi, ir ta griežtoji žanrų skirtis tampa (ir turbūt toliau taps) vis mažiau aktuali. Beje, ir vis labiau įsibėgėjantis feministinis diskursas, T.Moi nuomone, yra įgavęs būtent esė formą.

Esė gali būti apie viską, bet perspektyva, iš kurios rašoma, būtinai turi būti "aš" žvilgsnio dabartis. Šių metų knygose "dabartis" neretai yra įgavusi kasdienybės pavidalą: tiesiog individuali kasdienė žmogaus egzistencija pradėjo būti įdomi, svarbi ir tapo suprantama kaip vertybė. Simptomiška šiuo požiūriu gali būti Lietuvos istorijos chrestomatija "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas"(2001), į kurią atrinkti tekstai kalba ne apie politinio valdymo ar ūkio raidos istoriją (tai jau neblogai žinoma), o kaip gyveno, ką jautė, kaip vienu ar kitu atveju elgėsi toje valstybėje gyvenęs žmogus. "Siužetą siūlau nušauti" pratarmėje S.Geda rašo: "Žmogus, skaitydamas šį koliažą iš pradžios, iš vidurio ar iš kur pakliūtų, sužinos apie vidinę būseną, širdies ir proto dominantę tam tikroj geografinėj, tautinėj, socialinėj terpėj: kas jaudina žmones Vilniuje, Palangoj, Nidoj. Kas per paukštis "lietuvių inteligentas", o dar konkrečiau, jaunesnio ar garbaus amžiaus vyriškis, sklidina fobijų moteris, daug kompleksuotų vyriškių, kurie važiuoja, valgo, mąsto, miega, ulioja, laidoja savo artimuosius" (p.6). Įdomią kasdienybės eseistiką rašo(ė) ne vienas autorius (G.Adomaitytė, S.Daugirdaitė,V.Juknaitė, J.Kunčinas), o S.Parulskio, G.Radvilavičiūtės darbai įrodo, kad per esė žanrą vykstanti "tikrovės" ekspansija literatūron gali būti sėkmingai estetiškai įforminta ir egzistenciškai įprasminta. Pasak vienos Parulskio esė, kad tikrovės faktas būtų įamžintas, reikalinga istorija, tekstas, "kuris būtų svarbesnis už konkrečius biografijos faktus ir manąjį aš įlietų į kitų Aš patirties talpyklas" (p.204). Jo esė kaip tik ir yra tokios istorijos-tekstai, priartėjantys kartais prie žanro ribos, pvz., "Vakaras su Ganytoju", "Aukojimas", "Liga", "Sraigė", "Dulkėmis ir pelenais", bet novelėmis jų vadinti nesinori, nes taip būtų nublukintas kone genialus jų išskirtinumas.

Grožinę literatūrą, suprastą kaip "fikcijos" literatūrą, ima akivaizdžiai stelbti "fakto" žanrai: atsiminimai, dienoraščiai, autobiografiniai pasakojimai, nekalbant jau apie pačią esė, kurios žanrinį turinį labiausiai ir atitiktų išvardytos formos. Štai S.Gedos rašomi dienoraščiai, stojantys į vieną gretą su A.Nykos-Niliūno, J.Meko neseniai Lietuvoje perleistomis šio žanro knygomis, įdomūs tuo, kad juose užfiksuota daug mūsų laiko autentikos, palydėtos originalių komentarų, įvairių žmogaus veiklos sričių, taip pat ir kūrybos, refleksijų; tikrovės empirika, susiklostanti juose į tam tikrą ritmą, virsta, kaip ir poezijoje, aukštesnių dėsningumų ženklais, netikėta gyvenimo filosofija. Panašiai kaip J.Janavičiaus šypsančios išminties knygoje "Tada ir mes: laiškai iš Australijos": prisiminimais paremtose novelėse jis pasakoja apie, atrodytų, nereikšmingą kasdienybę, kuri čia tampa pačiu tikriausiu įvykiu. "Buvimas yra pats didžiausias ir svarbiausias įvykis, nenykstantis - būnantis", - apibūdina savo poziciją autorius.

Kasdienybės estetika - tai įvykis be "įvykio", kaip N.Miliauskaitės eilėraščiuose, anksti sutapusiuose su perspektyvia tendencija; kaip Just.Marcinkevičiaus poezijos ironiškas "dekonstravimasis" naujausiuose rinkiniuose "Carmina minora" ir "Dienos drobulė".

Dar sovietmečiu ši "estetika" buvo ryški B.Vilimaitės kūryboje; tai akivaizdu jos novelių rinktinėje "Papartynų saulė". Dėmesys moters pasauliui, kuris rašytojos kūryboje masino individualybės paslaptimi, nors dažniausiai sutapo su šeimos (vyro, vaikų) santykiais ir problemomis, tuomet kirtosi su oficialia visuomeniškai aktyvaus herojaus - vyro - ideologija. Dėl to Vilimaitės kūryba literatūriniame gyvenime laikėsi vien estetiniais ištekliais. Dabar, sutapus "ištekliams" ir "tendencijai", rašytojos darbas pagaliau ima sulaukti viešo įvertinimo.

Simptomiška, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvykusiame 2001-2002 m. išleistų knygų aptarime kaip vienos įdomiausių - šalia "grožinės literatūros" - buvo minėtos ir "ne rašytojų" knygos: G.Beresnevičiaus "Ant laiko ašmenų", U.Babickaitės-Graičiūnienės "Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai", A.Savicko "Žalia tyla", B.Speičytės ir M.Kvietkausko parengti Šatrijos Raganos šeimos atvirlaiškiai "Tokią gražią kartą man atsiuntei…".

V.Daujotytė "paraštinio" žanro knygoje "Sakiniai" rašo: "Dienoraštinis menas, vis labiau įsigalintis, ką jis reiškia: pasidygėjimą išgalvotais dalykais, tikrumo ilgesį, bandymą grįžti į save, o gal tik paprastėjantį meno supratimą - menininkas tėra tik žmogus, gebantis tinkamai papasakoti - pasipasakoti (…) taip, kad būtų įdomu". J.Kunčinas - nepralenktas pasakotojas - romane "Bilė ir kiti" su metraštininko nuostata "užrašinėja" sovietinius Andropovo laikus. Įdomu, kaip autorius pats komentuoja tokį savo rašymo būdą, kuris, pasak jo, nesąs nei literatūra, nei gyvenimas: "(…) o vakare kai kada šį tą užrašau. Rašau nedaug, mano užrašuose veltui ieškotum kokios intrigos ar siužeto. Aš nebrandinu charakterių, įvykius aprašau jų neanalizuodamas, emociniai ryšiai tame rašyme visai silpni, arba jų tiesiog nėra. Man net nerūpi, kad ten kam nors pasisektų arba nepasisektų" (p.16). Parodijuodamas kritikų žargoną, pasakotojas kartais svarsto galimybę imti rašyti "iš tikrųjų", t.y. mesti užrašus šalin ir kurti fikciją. Bet pats neabejoja, kad "Dešrelinės kronika pasauliui kada nors atrodys įdomesnė nei Kremliaus protokolai ar Baltųjų rūmų ataskaitos" (p.145).

O štai M.Ivaškevičiaus romanas "Žali" nepateisino dalies visuomenės lūkesčių dėl to, kad iš jo buvo tikėtasi būtent "nefikcinio" siužeto. Vyresnės kartos skaitytojas, tikėjęsis autentika paremto romano apie pokario partizaninį karą, buvo šokiruotas: iš archyvuose ir daugelio atmintyje saugomos realybės liko tik kelios autentiškos pavardės, o visa kita - autoriaus vaizduotės padarinys, sąmoningai priešgyniaujantis faktams. Nuviltieji laukė romano, kuris būtų iliustravęs žinomus faktus ir tiesas; bet kam tuomet reikalingas romanas? Autorius neslepia savo pozicijos, jau įžangoje pasakydamas, kad nors žmogaus pavardė - Jonas Žemaitis, "viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas" (p.8). Autorius nenori dalyvauti ideologijų kovoje: jis renkasi būti "niekur", t.y. būti laisvas, ironiškas. "Aš to ruso vietoje niekur nevažiuočiau, o to lietuvio - pažvelgčiau į aukso amžių pro murziną pieno stiklinę" (p.9). Turint omeny aną istorinę situaciją, žinoma, tai skamba naiviai, ir autorius tolesniu sakiniu stengiasi savo poziciją bent kiek paaiškinti: "Bet šitaip kalbu ramiai ir saugiai stovėdamas už aukso amžiaus ribų". "Žvilgsnis pro pieno stiklinę" specifiškai nuspalvina vaizduojamus įvykius, žmones, visa sudėsto į intriguojantį talentingai pasakojamą ir komponuojamą siužetą. Jonas Žemaitis atrodo esąs mūsų bendralaikis (pasaulėjautos atžvilgiu), intelektualus, išmintingas - kitaip sakant, visai ne karingas barbaras, apie kurį su simpatija rašo G.Beresnevičius, o tikras "niekur esantis" europietis.

Kas lieka iš realybės faktų, jiems atsidūrus grožiniame tekste, svarstoma S.Parulskio romane "Trys sekundės dangaus", kurio pasakojimas remiasi autoriaus, buvusio sovietinės armijos desantininko, patirtimi. Turbūt kaip tik dėl to pasakotojui svarbu yra persergėti naivųjį skaitytoją, kad tas paliktų tarpą tarp fikcijos ir realybės ir jame įkurdintų abiejų "kompromisą", pasak W.Iserio, - įsivaizdavimą. Net tai, ką paprastai vadiname dokumentika, "Nuotraukos, dienoraščiai, datos, kino kronikos - visa tai jau kūrybos produktai, kuriuos vartodamas, susiduri su sukurto savo gyvenimo vaizdiniais, negana to, juos vartodamas, tu dar sykį interpretuoji, vadinasi, sukuri dar vieną papildomą prasmę" (p.214). Pritaikydami tai visam romanui, turime sutikti, kad jis yra talentingos kūrybos produktas ir kad skaitydamas neturi laiko svarstyti "tarpo problemos", nes intriga mezgasi ne tik siužete, bet ir sakiny - kaip geroje eseistikoje (neseniai dar būtume rašę - "kaip geroje novelėje").

Greitakalbe suminėsiu, kas dar patiko iš skaitytų pernykščių knygų: D.Kajoko "Lietaus migla Lu kalne" trečioji dalis, pavadinta "Proza: Rojus/ Ruduo". Lietaus leitmotyvas, siužetas, besilaikąs ant plaukelio - ant to paties lietaus gijos, besidvilypuoją personažai, pradžios ir pabaigos tapatybė - tai vis poeto meistriški bandymai pasakyti tai, ko kalba nesugeba.

O štai V.Braziūno rinkinyje "lėmeilėmeilėmeilė" neretai kalba sugeba viską. Tam tikru atžvilgiu ji pati čia yra tapusi poezijos subjektu - pačia savo substancija, kurioje ryškus baltų mitologijos ir prokalbės aidas. Kūrybos galios pojūtis čia imasi būtent iš "formos", kuri šiuo atveju dažniausiai yra garsinis eilėraščio pavidalas - fonetikos semantika.

Visai kitu principu remiasi E.Ališankos poezija (rinkinys "Iš neparašytų istorijų"): vizuali, pilna kičiškai sumišusios empirikos - natūrinio ūkio ir civilizacijos, gamtos ir kultūros. Eilėraštis komponuojamas taip, kad atrodo kaip nuotrauka, daryta iš aukštai, iš giliai, iš toli - neskausmingai, nejausmingai, vizualiai, lyg visa, kas joje yra, būtų neatpažinta. Tai yra sąmoninga poetinė strategija, įgavusi specifinį ritmą, intonaciją, turinčią hipnotizuojančios monotonijos galių. Kita vertus, tekste intriguojamai keičiasi kalbos semantika, ir tai suteikia vienokiam ar kitokiam eilėraščio modeliui vienkartinę individualią būtį.

Egzistencijos matmeniu ir tikslia forma įsiminė antroji R.Stankevičiaus poezijos knyga "Randas"; sakymo energija, vitališkumu (tegu ir turinčiais provaizdžių) - pirmasis G.Norvilo eilėraščių rinkinys "akmen - skeltės"; originaliu tekstų knygos kūnu - Tomo S.Butkaus [Kas bus parašyta kaip šiandien].

Gerų poezijos knygų 2002 metais pasirodė turbūt ne mažiau kaip kitais metais, bet esė ir romano sėkmės akivaizdoje ji šiek tiek pasislenka į nuošalę.

 

Skaitytojų vertinimai


1760. rewind2003-04-13 23:46
Elena Baliutytė visada praplaukia pavisiumi kaip vandens ciuozike. Kodel neapzvelgia romanu, kurie populiariausi Lietuvoje? Gal truksta kompentencijos? Kita karta dar parasykite apie Bubni, Zurba, Cigrieju ir t.t Labai labai lauksime, kaip idomu:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
0:33:55 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba