NAUJASIS CAGE‘AS IR SENI PAŽĮSTAMI

Riodžis Hodžito Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos

Bernardinų bažnyčios prieblandoje vėsu ir tuščia pasibaigus sekmadienio mišioms. "Scenos" pakrašty prisiglaudęs mažas kabinetinis "August Forster" fortepijonas apkrautas žaislais, skambaliukais ir neaiškios paskirties menkniekiais – tarytum kas nors savo paaugusių vaikučių palikimą būtų suvertęs tiesiai į karališkąjį instrumentą vietoje konteinerio. Tai nėra vandalų akcija, tiesiog Lietuvoje vėl svečiuojasi japonų pianistas Riodžis Hodžito (Ryoji Hojito), o visa įvairiaspalvė žaisminga įranga yra ne kas kita, kaip meno priemonė.

Šiandieninė publika yra visko mačiusi, visko ragavusi. Atlikėjui sunku priblokšti klausytojus netradiciniais instrumentais ar teatro elementais. Mene negana neįprastos kalbos, efekto ir specifinės atmosferos. Žmonės laukia kažko gilesnio, svarbaus, naujo ir patraukiančio savo turiniu, ne vien išorine raiška.

Ir net tuomet, kai koncertų auditorija tampa pakantesnė ekscentriškiems eksperimentams, Riodžio Hodžito muzika vertinama prieštaringai, kadangi klausytojams kyla natūralus klausimas: kiek čia yra meno, o kiek – cirko? Keisti veiksmai dažnai verčia susimąstyti, ar iš tiesų jie padeda siekti meninio tikslo, ar tiesiog kompensuoja muzikos trūkumus... Kadais tokios abejonės aplankydavo ir mane, bet tik ne šiame koncerte.

Drauge su jau turbūt trečią kartą Lietuvoje besisvečiuojančiu japonų pianistu grojo lietuvių džiazo muzikantai: Vytis Nivinskas (kontrabosas), Liudas Mockūnas (soprano saksofonas, boso klarnetas), Linas Rimša (vargonėliai "Clavinova") ir Skirmantas Sasnauskas (trombonas). Tačiau nė vienos improvizacijos jie neatliko visi kartu, muzikavo duetais, kvartetais, arba Riodžis Hodžito "skambino" solo. Tik vargonai ir fortepijonas nė sykio nesusitiko.

Vargoniniai ansambliai (duetas su trombonu bei du kūriniai kvartetui) buvo tartum iš kitos programos. Nuostabios melodijos, nuspalvintos vargonų tembru ir vietomis įgyjančios netgi choralinį charakterį, yra (priešingai greta skambėjusioms improvizacijoms) tonalios, užrašytos natomis ir harmonizuotos. Manyčiau, kad jų autorius galėtų būti Linas Rimša, tačiau kai po koncerto priėjau prie muzikantų paklausti apie kūrinius, Skirmantas Sasnauskas atsakė, kad jie gimė koncerte ekspromtu. Nežinojau, kad galima kurti ekspromtu, iš natų grojant dviese unisonu... Be abejo, natose užrašyta tik tema ir harmonija, o improvizacijos, inspiruotos temos, būna spontaniškos, bet temos vis viena turi autorių ir pavadinimus. Beje, klausantis atonalių trombono rečitatyvų kilo abejonių, ar nereikėtų kartais iš anksto sukurti solo "improvizacijos" ir išmokti jos mintinai vardan įtikimesnio skambesio. Trombonas tik spalviškai papildė ansamblį. Net laisvai improvizuodamas duetu su Riodžiu Hodžito, t. y. turėdamas didžiulę erdvę kūrybiškumui demonstruoti, Sasnauskas pasitenkino kurdamas įdomų tembrą, bet gana pasyvų foną.

Visai kitokie pianisto duetai su Vyčiu Nivinsku ir Liudu Mockūnu. Tai buvo kone įspūdingiausi momentai. Vytis Nivinskas yra unikalus muzikantas, gebantis akompanuoti stulbinančiai, bet būti nepastebimas. Vytis tiesiog ištirpsta muzikoje, pats tampa garsu, ir jūs jaučiate nepakartojamą boso žavesį tiesiog nesąmoningai, net nepagalvodami, kas yra šio garso šaltinis. Ir kai jis groja solo, tas efektas išlieka, kontraboso frazės skamba lyg akompanimentas tylai... arba keistai preparuotam fortepijonui. Štai Riodžis Hodžito prieina prie instrumento, užkliūva už kėdės, stumteli fortepijoną, užfiksuoja ratukus... Ar jūs negirdite? Jis jau (!) groja. "Atsitiktiniai" pasiruošimo grojimui triukšmai, prikabintų prie fortepijono varpelių šiurenimas yra sutvarkyta, subtiliai ritmizuota garsų seka, muzika. Ir kai klausa jau, atrodytų, pripranta prie specifinės tiukšmų melodijos, pasigirsta fortepijono garsai – greiti, klaidžiojantys, atonalūs, giminingi prieš tai skambėjusiam spalvingam stuksenimui (tarsi jo tęsinys); ir visa tai vystoma ne kontraboso fone, o kalbantis su juo, kuriant bendrą muziką-teatrą. Tartum viskas netyčia, tartum muzikantai net nežiūri vienas į kitą, bet gimsta kūrinys, nepriekaištingas formos atžvilgiu, skaidrios faktūros ir emociškai turtingas.

Skirmantas Sasnauskas, Liudas Mockūnas, Linas Rimša, Riodžis Hodžito ir Vytis Nivinskas

Riodžio Hodžito ir Liudo Mockūno pokalbis pasižymėjo netikėta pabaiga ir absoliučiai kitokiu charakteriu – buvo audringas, konfliktiškas, beveik isteriškas. Šį kartą Mockūnas grojo soprano saksofonu, ir jo grojimo maniera neturi nieko bendra su įsigalėjusia "Vyšniausko mokykla". Daug Lietuvos saksofonininkų yra įvaldę tą "užkimusio", "knarkiančio" tušė techniką, bet naudojasi ja saikingai. Tuo tarpu Mockūnui tai yra natūraliausias saksofono balsas, o ne specifinis efektas. Toks tembras be galo darniai konsonuoja su japonų muzikanto švilpukais, trypsėjimu ir balsu. Beveik be melodijos, vien spalvinėmis, ritminėmis ir dinaminėmis priemonėmis improvizatoriai perteikė didžiulę įtampą. Bet didžiausią nuostabą patyriau tuomet, kai fotografo blykstė įsiveržė į garso audinį lyg staigūs ritminiai akcentai.

Be galo vizuali muzika godžiai absorbavo visus aplinkinius garsus ir vaizdus. Pavienių žmonių žingsniai, nukritęs rankinukas, vaiko verksmas, kažkieno kuždesys – visa tai, kas paprastai trukdo klausytis muzikos, šiame koncerte tapo jos dalimi. Ypač tai buvo justi, kai pianistas skambino solo.

Ar būtų Riodžio Hodžito skambinimas toks pat patrauklus ir paveikus, jei jis būtų atsisakęs savo egzotiško žaislyno? Gali būti, kad ne. Bet jis yra menininkas, žinantis, ką nori išgirsti ir kaip perteikti savo būsenas klausytojui. Jo pianizmas neturi nieko bendra su blizgiu virtuoziškumu, nors keistai besikilnojantys ištiesti pirštai, atrodytų, be vargo perbėga klaviatūra. Fortepijono daina – paprasta iki elementarumo, trys akordai. Keliskart kartojama, tema skamba vis intensyviau, kol nejučia ("netyčia") iš muzikanto lūpų išsprūsta garsas – jis "niūniuoja" melodiją sau, ir tai yra apgalvota ir įtikinama improvizacijos kulminacija. Kitas solo buvo atliktas su fonograma, skambančia iš dviejų šaltinių šiek tiek ne vienu metu (aido efektas). Tai nėra absoliutus Steve`o Reicho "Get Out" mėgdžiojimas, bet, manyčiau, įtikinamas ženklas, kad Riodžis Hodžito domisi XX amžiaus JAV kompozitoriais. Kažin ar tik ne garsusis Johnas Cage`as inspiravo fortepijono-žaislyno idėją?

Kaip supratote, Riodžis Hodžito yra ne visai pianistas, o koncertas priminė labiau performansą nei džiazo improvizacijų vakarą. Bet skambėjusią muziką galima pavadinti džiazu, kadangi tonaliuose epizoduose (ne tik vargonų ansambliuose) skambėdavo įprasta džiazo harmonija, ir net atlikdami atonalius pasažus, muzikantai išlaikė džiazinę ritmiką bei artikuliaciją. Nors iš esmės nėra svarbu, kaip ją pavadintume, – bet kuriuo atveju ji priklauso avangardo srovėms. Džiazas yra tokia muzika, kuriai sunku pretenduoti į grynumą: gimęs susijungus afroamerikiečių ir europiečių kultūroms, jis ir šiandien yra mišinys, lengvai susiliejantis su įvairiausiomis muzikos rūšimis. "Vilnius Jazz" festivalis tradiciškai žada pateikti gausybę lydinių, jungčių ir eksperimentų. Koncertas Bernardinų bažnyčioje – graži ir intriguojanti festivalio įžanga, puikiai atspindinti jo ideologiją ir kryptį.