Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-11-30 nr. 3167

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
KŪNO MAZGOJIMAS
80
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• Jūratė Baranova.
SAVIDESTRUKCIJOS MOTYVAI ŠIUOLAIKINIAME LIETUVIŲ MENE
13
• KAIRĖN (DEŠINĖN)
• ATVIRAS LAIŠKAS DĖL GUGGENHEIMO MUZIEJAUS FILIALO VILNIUJE63

KNYGOS 
• „DOSTOJEVSKIS DUKTERS AKIMIS“1
• „BENDRAVIMO PSICHOLOGIJA“1
• „KURGI, MIRTIE, TAVASIS GELUONIS?!“6
• „RAŠTAI: FILOSOFIJOS DARBAI“
• Aleksandra Fomina.
VAIDINIMAS TUŠTUMOJE, ARBA „KAS ČIA KALBA?“
1
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
„IR KALBASI JIE APIE VISOKIUS DALYKUS...“
1
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
 Vidas Poškus.
TAPYBA KAIP MILŽINIŠKA, RYŠKIASPALVĖ, GĄSDINANTI PIEVA
• Armina Jonušaitė.
PAGARBIAI APIE MOTERIS

TEATRAS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
BALTARUSIJOJE – VISKAS GRAŽU
3
• TEATRAS SU VAIKAIS BENDRAUS ŽEMAITIŠKAI

MUZIKA 
• Judita Žukienė.
IŠ DIENORAŠČIO PUSLAPIŲ ATSIVERIANTIS PORTRETAS
1

PAVELDAS 
• PRIMIRŠTAS RENESANSO ARCHITEKTŪROS ŠEDEVRAS1
• Skaistis Mikulionis.
MINSKE – M. DOBUŽINSKIO PIEŠINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ9
• ASH ASH20

PROZA 
• Algis Kuklys.
SVEČIŲ NAMAI

VERTIMAI 
• PALAUK, PALAUK! – NEGALIU, NEGALIU!2

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Tomas Krilavičius, Irmantas Švedas.
TEKSTILINIS PAREIŠKIMAS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Geda Girdvainytė.
BŪTIES AKIMIRKA: NUO IŠŠŪKIO IKI TYLIOS IŠMINTIES
2
• Akvilina Cicėnaitė.
JOGA IR CIGARETĖS
2

KRONIKA 
• ŠAMANAI
• ATVIRAS LAIŠKAS DĖL RASŲ KAPINIŲ PAVALDUMO IR IŠSAUGOJIMO4

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• LIETUVOS LITERATŪROS VERTĖJŲ SĄJUNGOS PREMIJA VERTĖJO PROFESIJOS BIČIULIAMS
• KONKURSAS KAZIO BŪGOS PAMINKLUI SUKURTI3
• MIELIEJI! POETĖS IR POETAI!

DE PROFUNDIS 
• SOS SKELBIMAS1
• APIE POEZIJOS REIKŠMĘ IR PERSPEKTYVAS
• IŠ NUTIKIMŲ VĖLIŲ IR VELNIŲ1

PARK@S 
• PETRAS RAKŠTIKAS: SUSINEŠU TEKSTĄ PO SAKINĮ3
• Gintautas Mažeikis.
ŠVENTA IR PROTINGA KVAILYSTĖ
3
• Vigmantas Butkus.
MONOLOGAS JOSIFUI BRODSKIUI VIENU DEMOKRATIJOS KLAUSIMU
1
• Auridas Gajauskas.
SOCIALINIS HEROIZMAS IR POLITINIS FETIŠIZMAS GRUZIJOS LAIKU
1
• Mindaugas Bajarūnas.
FOTOGRAFIJA – KAIP BŪDAS PAŽINTI KITĄ IR SAVE (TARP ŽEMAITIJOS IR KURŽEMĖS)
2
• FILOSOFAI GELBĖJA LIETUVĄ43

DAILĖ

TAPYBA KAIP MILŽINIŠKA, RYŠKIASPALVĖ, GĄSDINANTI PIEVA

Raimondo Martinėno paroda Botanikos institute

Vidas Poškus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ekspozicijos fragmentas
Vido Poškaus nuotrauka

Važiuodamas į buvusius Verkių rūmus, dabar Botanikos institutą, žiūrėti Raimondo Martinėno parodos, jaučiausi panašiai kaip katalikų piligrimas, vykstantis į Kalvarijas didžiųjų atlaidų. Esu šio menininko gerbėjas. Pirmą kartą su jo tapyba susipažinau iš kelių dešimtmečių senumo gana prastos kokybės reprodukcijomis iliustruoto straipsnio, kurį aptikau „Dailės“ žurnale. Vėliau teko laimė pamatyti R. Martinėno tapytų kompozicijų per kažkurią trienalę ar apžvalginę dailės parodą Šiuolaikinio meno centre. Intriguojančią (neįsivaizdavau, kad autorius ne tik tapo) asambliažų ekspoziciją regėjau trumpai egzistavusioje, lietuviško modernizmo klasiką propagavusioje galerijoje „O 11“. Su naujausiais R. Martinėno darbais neakivaizdžiai susipažinau žiūrėdamas fotografijas, kurios lydėjo nesėkmę patyrusią XIII Vilniaus tapybos trienalės paraišką. Visais atvejais sąmonėje krebždėjo mintis – kodėl toks puikus menininkas (išdrįsčiau tarti, kad tai vienas ekspresyviausių, potėpio drąsa –­ vienas galingiausių lietuvių tapytojų) iki šiol yra tarytum nustumtas į nuošalę, paliktas užribyje, paverstas savotišku marginalu? Verkiuose, kai lyg pro šventojo Petro saugomus vartus prasibroviau pro budėtojos pultą ir vaikščiojau erdviomis anfiladomis, šis klausimas regėjosi ypač aktualiai. Atrodė, kad R. Martinėno tapyba, asambliažai ir koliažai nedera prie buvusią prabangą menančių apmusijusių sienų apmušalų, rokokinių plafonų, girgždančio parketo ir „festivalinių“ užuolaidų. Bet gal taip ir turėjo būti. Autorius ištrėmė kūrybą į Vilniaus pašalį tam, kad jo gerbėjai važiuotų įvertinti jo darbų. Menas visada traktuojamas rimčiau, kai žiūrovas, vartotojas ar vertintojas būna priverstas atlikti pasiaukojantį veiksmą (šimtu procentų pritariu vienam menininkui, aiškinančiam, kad kūrinius dovanoti galima tik išimtinais atvejais, nes dovanotą daiktą ne visada ir ne visi tinkamai įvertina). O aplinka – reliatyvus dalykas. Tapybą eksponuodamas netinkamoje erdvėje R. Martinėnas įrodė, kad auksas žiba net pelenuose. Galbūt Botanikos institutą menininkas pasirinko neatsitiktinai: koloristinė R. Martinėno tapyba primena ryškiaspalvius augalus, žodynus ar pievas. Todėl vienoje salėje prie monitoriaus ekrano mėlynus, geltonus augalų žiedus nagrinėjęs perdžiūvęs botanikas atrodė kaip žiogas ar cikada visomis spalvomis žydinčioje tapytoje pievoje. Pats faktas, kad menininkas eksponuoja darbus ne ankštoje galerijos erdvėje, o daugybėje beletažinio aukšto menių, savaime verčia jį traktuoti kaip vieną iškiliausių mūsų tapybos aristokratų. Šia mintį suponuoja rafinuota raiškos kalba, autoriaus intelektualumas bendražmogiškų sutartinio siužeto vertybių kontekste. Ryškiaspalvės, brangakmenių spalvomis žaižaruojančios (ir verčiančios keisti stereotipus apie blausų tautinės tapybos koloritą), muzikalios (atrodo, kad menininko galvoje skamba rafinuotai į visumą sujungtos didžiausios sudėties orkestrų sodriai atliekamų klasikinių simfonijų, už širdies griebiančių medinių lumzdelių melodijos, iki nervų geluonies griebiančių elektrinių gitarų solo – galvon peršasi analogijos su idėjiniais menininko broliais – J. Hendrixu ar E. Claptonu) bei poetiškos (nuo Basio ir viduramžių trubadūrų iki vokiečių romantikų – siautulingas spalvų žaismas, uraganiniai geltonos, mėlynos, raudonos deriniai verčia ieškoti sąsajų su chrestomatiškais Sturm und Drang pavyzdžiais) tapybos adresatas yra bet kuris šio pasaulio gyventojas.

Naujus R. Martinėno darbus (kurių parodoje buvo dauguma) lyginant su keliais ankstesniais, tarp kurių nemažą dalį sudarė asambliažai (todėl galima kalbėti apie mini retrospektyvą) galvon piršosi nuvalkiota, tačiau poetiška metafora, kad laikui bėgant geras vynas tampa dar tauresnis. Galbūt naujuose darbuose mažiau gaivališkumo (ženkliai sumažėję formatai), tačiau viską atsveria padidėjęs jautrumas. Koloristinėje R. Martinėno tapyboje spalva visada buvo svarbiausia raiškos priemonė. Bet jei ankstesnio laikotarpio tapyboje gilintasi į psichologinius spalvinių dėmių ir jų sąskambių aspektus, tai dabar tam dar suteikiamos fundamentalios egzistencinės prasmės. Tapytojo kūrybai visada buvo būdingas „kūniškumas“ – žiūrėdamas į jo drobes fiziškai jaučiu, kaip geltona, raudona, mėlyna spalvos skverbiasi pro mano odos poras. Žiūrėdamas į jo darbus jaučiuosi kaip Verkiuose matytas botanikas arba (tai dar įtikimiau) – su juo palyginti vabalai. Kaleidoskopiškai mirguliuojantys spalvų „kilimai“ užhipnotizuoja ir kelia transcendentinio skrydžio virš mirguliuojančių miškų ir pievų iliuziją. Paveikslai atrodo gigantiškai dideli, o pats –­ skruzdėliškai mažytis. Stiprus įspūdis užgniaužia kvapą, o nugara pradeda bėgioti virpulys. Šaltas koloritas verčia liūdėti ir nusiminti, šiltas – džiaugtis ir juoktis. Ryškūs, beveik rėkiantys deriniai jaudina, subtilūs ir niuansuoti – ramina. Tapybinėmis priemonėmis R. Martinėnas virtuoziškai kelia įvairiausius jausmus, skatina mąstyti apie gilesnius dalykus (gal tokią nuojautą žadina už dažais padengtų drobių besislepiantis artėjančios grėsmės, pavojaus, baimės jausmas?). Verkių rūmuose krūpčioti vertė užaštrintas, akinantis 2006 m. kompozicijos „Sena obelis pienių lauke“ geltonis. Panašiai veikė metų ciklui, gamtos ritmui ir žmogaus gyvenimo epizodiškumui dedikuotos „Metų laikų“ drobės (1994 m.). Jos ne tik žadino jusles, bet ir sukėlė iki šiol (po parodos žiūrėjimo praėjus gerai savaitei) sąmonėje dilgčiojantį kraupų šio pasaulio praeinamybės bei totalios vienatvės pojūtį. Turbūt panašiai jaučiasi virš pavasarinės pievos skrendantis ir savo trumpo žemiško gyvenimo menkumą išgyvenantis, drebantis drugelis ar tarp gėlių ropojanti skruzdėlė.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:30:47 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba