Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-11-30 nr. 3167

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
KŪNO MAZGOJIMAS
80
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
 Jūratė Baranova.
SAVIDESTRUKCIJOS MOTYVAI ŠIUOLAIKINIAME LIETUVIŲ MENE
13
• KAIRĖN (DEŠINĖN)
• ATVIRAS LAIŠKAS DĖL GUGGENHEIMO MUZIEJAUS FILIALO VILNIUJE63

KNYGOS 
• „DOSTOJEVSKIS DUKTERS AKIMIS“1
• „BENDRAVIMO PSICHOLOGIJA“1
• „KURGI, MIRTIE, TAVASIS GELUONIS?!“6
• „RAŠTAI: FILOSOFIJOS DARBAI“
• Aleksandra Fomina.
VAIDINIMAS TUŠTUMOJE, ARBA „KAS ČIA KALBA?“
1
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
„IR KALBASI JIE APIE VISOKIUS DALYKUS...“
1
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
TAPYBA KAIP MILŽINIŠKA, RYŠKIASPALVĖ, GĄSDINANTI PIEVA
• Armina Jonušaitė.
PAGARBIAI APIE MOTERIS

TEATRAS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
BALTARUSIJOJE – VISKAS GRAŽU
3
• TEATRAS SU VAIKAIS BENDRAUS ŽEMAITIŠKAI

MUZIKA 
• Judita Žukienė.
IŠ DIENORAŠČIO PUSLAPIŲ ATSIVERIANTIS PORTRETAS
1

PAVELDAS 
• PRIMIRŠTAS RENESANSO ARCHITEKTŪROS ŠEDEVRAS1
• Skaistis Mikulionis.
MINSKE – M. DOBUŽINSKIO PIEŠINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ9
• ASH ASH20

PROZA 
• Algis Kuklys.
SVEČIŲ NAMAI

VERTIMAI 
• PALAUK, PALAUK! – NEGALIU, NEGALIU!2

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Tomas Krilavičius, Irmantas Švedas.
TEKSTILINIS PAREIŠKIMAS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Geda Girdvainytė.
BŪTIES AKIMIRKA: NUO IŠŠŪKIO IKI TYLIOS IŠMINTIES
2
• Akvilina Cicėnaitė.
JOGA IR CIGARETĖS
2

KRONIKA 
• ŠAMANAI
• ATVIRAS LAIŠKAS DĖL RASŲ KAPINIŲ PAVALDUMO IR IŠSAUGOJIMO4

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• LIETUVOS LITERATŪROS VERTĖJŲ SĄJUNGOS PREMIJA VERTĖJO PROFESIJOS BIČIULIAMS
• KONKURSAS KAZIO BŪGOS PAMINKLUI SUKURTI3
• MIELIEJI! POETĖS IR POETAI!

DE PROFUNDIS 
• SOS SKELBIMAS1
• APIE POEZIJOS REIKŠMĘ IR PERSPEKTYVAS
• IŠ NUTIKIMŲ VĖLIŲ IR VELNIŲ1

PARK@S 
• PETRAS RAKŠTIKAS: SUSINEŠU TEKSTĄ PO SAKINĮ3
• Gintautas Mažeikis.
ŠVENTA IR PROTINGA KVAILYSTĖ
3
• Vigmantas Butkus.
MONOLOGAS JOSIFUI BRODSKIUI VIENU DEMOKRATIJOS KLAUSIMU
1
• Auridas Gajauskas.
SOCIALINIS HEROIZMAS IR POLITINIS FETIŠIZMAS GRUZIJOS LAIKU
1
• Mindaugas Bajarūnas.
FOTOGRAFIJA – KAIP BŪDAS PAŽINTI KITĄ IR SAVE (TARP ŽEMAITIJOS IR KURŽEMĖS)
2
• FILOSOFAI GELBĖJA LIETUVĄ43

AKTUALIJOS

SAVIDESTRUKCIJOS MOTYVAI ŠIUOLAIKINIAME LIETUVIŲ MENE

Jūratė Baranova

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus fotografija

Neginčijamai imanentinė meno funkcija visų pirma yra estetinė. Jei meno kūrinys neatlieka šio savo vaidmens – jei jis nesukelia jo suvokėjui, Immanuelio Kanto žodžiais tariant, nesuinteresuoto laisvų galių – intelekto ir vaizduotės –­ žaismo sąlygojamos estetinės pagavos, jis tiesiog nepatenka į meno kūrinių kategoriją – lieka kiču, proklamacija ar kita veiklos forma. Tačiau, be estetinės, meno kūrinys atlieka ir kitas funkcijas: pažintinę, auklėjamąją ir taip toliau. Čia bus kalbama apie dar vieną meno atveriamą galimybę, kurią įžvelgė Deleuze’as ir Guattari: menininkas taip pat yra ir savo laikmečio ligų diagnostikas.

Kodėl lietuviai savižudžių skaičiumi šimtui gyventojų yra viena iš pirmaujančių tautų pasaulyje? Ar tai genetiškai užkoduota? O gal istoriškai bei kultūriškai sąlygota? Gal tai yra labai giliai kolektyvinėje pasąmonėje slypinčio istorinio pagonybės archetipo nematomas pėdsakas? Gintaras Beresnevičius rašė apie imanentinį iš baltų religijų išplaukiantį polinkį į savižudybę. Šį baltiškojo mentatiteto bruožą Beresnevičius lygino su japonų religija šintoizmu, o lietuvių kunigaikščių savižudybes – su japonų karių garbės kodekse postuluojamu charakiriu. Galima būtų tokį tyrinėtojo sumanymą vertinti kritiškai ir kvestionuoti, abejojant, ar tai nėra šiek tiek kūrybinės vaizduotės padarinys. Tačiau, kita vertus, regime iki šių dienų neblėstantį tautos dėmesį V.Klovos operai „Pilėnai“, kurioje kolektyvinis susideginimas traktuojamas kaip neišnaikinamas laisvės siekis. Todėl samprotavimai apie pagoniškosios, kariškosios garbės kodeksu paremtos etikos archetipų rusenimą iki šiol kolektyvinėje atmintyje galbūt nėra visai be pagrindo.

Kita svarbi tautos savinaikos linija yra susijusi alkoholizmu. Kas yra alkoholizmas lietuviams: ar kitos tautos papročių įdiegta ilgų okupacijos metų tradicija, ar iš lietuvių imanentinių papročių išplaukianti gyvenimo linija? Beresnevičius teigė, kad: alkoholizmas – toks pat imanentinis lietuviškojo mentaliteto bruožas, kaip ir savižudybė. Ar iš tiesų besaikis senovės lietuvių gėrimas – istorinis faktas, ar tiesiog paties tyrėjo personalinių nuostatų į istoriją nusidriekianti projekcija? Klausimas kol kas retorinis. Beresnevičiaus romane „Paruzija“ yra sukuriama labai metodiška alkoholinių gėrimų vartojimo filosofija. Degtinė romane traktuojama kaip sielos vaistas, nes gerdamas žmogus sugrįžtąs nuo siaubo slenksčio į gyvenimą. Tačiau gali būti ir kita alkoholizmo motyvavimo versija: talentinga kūryba neatsiejama nuo gėrimo. Šios koncepcijos laikosi Valdemaras Kukulas, alkoholizmo ir menininkų kūrybos santykiui apmąstyti knygoje „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001) paskyręs visą skyrių. Jis, kaip ir Beresnevičiaus romano barmenas, alkoholizmą traktuoja nors ir ne kaip mokslinę, bet kaip lėtinę ir neskausmingą savižudybę, kuri leidžia menininkui nuosekliai išlandžioti mirties teritoriją ir apžvelgti mirties galimybes. Taigi nuostata, kad rizikingas, save naikinantis gyvenimas yra neatsiejamas nuo kūrybiškumo, – gana populiari Lietuvos kūrėjų tarpe. Tai tarsi ekstremalus gyvenimo būdas, kuris įgalina kūrėją pasijusti lyg einant peilio ašmenimis ir parašyti gerą kūrinį. Tačiau alkoholinių gėrimų vartojimas gali būti interpretuojamas ir kaip neatskiriamas gražaus, linksmo, smagaus, elegantiško gyvenimo būdo palydovas, o ne tik kaip liguista priklausomybė, vadinama alkoholizmu, vis sunkėjanti su metais našta. Kęstutis Navakas akylai daug metų stebėjo geriančius savo kolegas ir draugus, aprašė kai kuriuos jų knygose „Gero gyvenimo kronikos“ ar „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ kaip užsitęsusios komedijos personažus. Žaisminga ir palankiai nuteikianti alkoholio atžvilgiu yra rašytojo esė „Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?“. Čia rašoma: „diletantai teigia, kad alkoholis naikina smegenis. Dažniausiai teigia kiek isteriškai, be to, prastu stiliumi. Ką gi. Profesionalai žino, kad žmogus panaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Štai tą likusią tegu alkoholis ir ėda.“ Negeriantis rašytojas pradeda atrodyti beviltiškai nuobodus (o ką jau kalbėti apie paprastą žmogelį „iš gatvės“). Navakas suteikė naują akcentą besiplėtojančiai gėrimo koncepcijai Lietuvoje: „Nori būti elegantiškas ir žavus – gerk.“

Nauja tendencija šiuolaikinėje lietuvių literatūroje – geriančių moterų romantizavimas. Renatos Šerelytės novelėse „Balandų ratas“ geria dar visai jaunos provincijos merginos. Geria bukai. Nieko ypatinga nevyksta, Emė išeina pasivaikščioti, susitinka Mirandą. „Einam pas mane, – sako Miranda. – Rodos, po sofa dar paslėpiau degtinės.“ – „Oi, prasčiokų gėralas“, – šniukštelėjo Emė. – „Nesimaivyk lyg karvė cirke, – pyktelėjo Miranda. –­ Nori degtinės ar ne?“ – „Noriu“, – prisipažino Emė.“ Novelių veikėjos dar jaunos, mąslios, tarsi bent mintimis besistengiančios nesutapti su sustingusia niekur neslenkančio gyvenimo beprasmybe, tačiau niekaip nereflektuoja ir nesvarsto, kam ir kodėl jos geria. Jos nebando savęs pateisinti, kaip Beresnevičiaus, Kukulo ar Navako tekstų naratoriai, sakantys, kad gerti būtina saugantis nuo beprasmybės, puoselėjant savo kūrybiškumą ar elegantišką, įdomų gyvenimo būdą. Įprotis gerti be jokios priežasties įaugęs į novelių veikėjų kasdieninį ritualą. Šerelytės romano „Vardas tamsoje“ pagrindinė pasakotoja gyvena kur kas įdomesnį gyvenimą nei novelių „Balandų ratas“ herojės. Ji – prokurorė, gyvena dideliame mieste, tiria nužudymo bylą, skaito Flaubert’ą, žino, kas yra Stalkerio Zona, bando įlįsti į nusikaltėlio kailį, derina santykius su savo kate. Ir vis dėlto, nepaisant šio savo gana intensyvaus ir įvairialypio gyvenimo, ji irgi mano, kad „brendis – geriausia išeitis, kai nebėra kur išeiti“. Galiausiai romano pabaigoje prokurorė deklaruoja savo gyvenimo ir asmens tapatumo credo. Ji prabyla tarsi Karmen, išskyrus paskutinį punktą: „Aistra man svarbiau už tiesą, geismo nuosprendis – neapskundžiamas, o girtas kvaitulys – mielesnis už sveikatą.“ Taigi galiausiai gerianti moteris romantizuojama, ji nekankina savęs beprasmiais apmąstymais, koks jos šio girto kvaitulio tikslas, esmė ir prasmė. Jis toks pat žavus, kaip koks vitališkas gyvenimo proveržis.

Panašiai poetizuoja savo besaikį gėrimą ir Katerina – Dalios Jazukevičiūtės romano „Anarchistės išpažintis“ pagrindinė herojė, savo girtus ekscesus traktuodama kaip žavius, jos poetinę prigimtį atskleidžiančius, kasdienybę pagardinančius nuotykius. Šerelytės veikėjos – likimiškai vienos, jų gėrimas tarsi nepažeidžia kitų žmonių, jos nesigraužia dėl jo. Jazukevičiūtės herojė, viena vertus, bando iš to išbristi ir tapti „gera mama“, kita vertus, situacija nuolat kartojasi, ir liguista priklausomybė bei iš jos išplaukianti kaltė tampa imanentiška Katerinos, kaip „įdomios moters“, tapatumo dalimi.

Pabėgimas nuo pasaulio – vienas iš galimų savižudybės motyvų ir Jurgos Ivanauskaitės ankstyvosiose novelėse „Pakalnučių metai“. Tačiau ši knyga visgi nepatenka į „prozako kartos“ literatūrą. Jauna autorė čia literatūriškai vaizduotėje žaidžia įvairiais galimais realybės ir tik vaizduotėje galimo pasaulio supynimo variantais. Pakliūva į jos akiratį ir du savižudžiai. Novelė apie juos pavadinta pasakomis – „Dvi pasakos apie savižudžius“. Pirmoji istorija papasakota beveik juokaujant ir ironiškai. Pranas N. vaikšto Upynos gatvėmis, svajodamas apie savo mirtį: kaip jis „kėpsos nedailia milžiniškos žuvies poza, stiklinėmis akimis spoksodamas į dangų“, kaip žmonės nulenks prieš jį galvą, „drįsusį atverti žydras ATSARGINIO IŠĖJIMO duris pilkoje mūsų gyvenimo sienoje“. Kitos novelės veikėjos Danguolės L. artėjimas savižudybės link daug romantiškesnis. Ji gyveno laukdama stebuklo, ir štai ją aplankė beveidis žmogus, ir ji suprato, kad tai jos Liūdesys. Kai ji po jo apsilankymo pažvelgė pro langą į naktį, kur švietė mėnuo, jos kambarys buvo tuščias. Autorė nedetalizuoja, kas gi nutiko. Ji akina skaitytoją pabandyti pačiam kokį sykį mėnesienoje, kukuojant gegutėms, obelų žiedlapiams byrant kartu su pirmąja kruša, paimti švelniai už rankos savo liūdesį ir pažvelgti jam į veidą. „Atsiminsite – MĖNESIENOJE?! Gal tai padės jums iš ČIA ištrūkti“, – tarsi vaikišką burtą sako novelės pasakotoja skaitytojui. Jai patinka žaisti tokius beveik mistinius žaidimus. Ivanauskaitės pasakotojos ir veikėjos „Pakalnučių metuose“ tiesiog išdaigauja. „Mėnulio vaikuose“ viskas klostosi jau daug rūsčiau. Pirmosios romano dalies veikėja Anita nusižudo. Skaitytojas sužino tą antroje dalyje, kai jos mylėtas Gediminas gauna žinią telefonu: „Ar žinai, kad Anita iššoko iš devinto aukšto? Per savo gimtadienį! Tiesiog svečiams ant galvų. Šakės! Ir – sėkmingai. Vakar palaidojom.“ Anitos mylimasis Gediminas nėra „prozako kartos“ atstovas. Jis blaiviai reflektuoja Anitos savižudybę, suprasdamas, kad jos šaknys – ne meilė, o beprotybė: „meilė negali nuvest į savižudybę. O beprotybė juk taip pat – savižudybės, o ne meilės pusėje.“ Tą patį, kaip ir Gediminas, pasakytų psichoanalitikai Erichas Frommas ar Karen Horney. Neurotikas(-ė) desperatiškai ieško nusiraminimo. Kuo desperatiškiau ieško – tuo sunkiau jį surasti. Vidinį tokio užburto rato mechanizmo sukimąsi atskleidžia Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“. Čia trys neurotikės (Vika, Marija Magdalietė, Povilo Paukštiečio mylėtoja) tampa tarsi viena moterimi – jos visos trys desperatiškai ieško atsidavimo objekto, daug stipresnio ir už jas pranašesnio. Jos ieško meilės objekto, į kurį galėtų remtis ir kuriuo galėtų besąlygiškai tikėti. Tai negali būti toks pat ieškantis savęs bendraamžis ar jų rato žmogus. Tokio atsidavimo objektas turi turėti aurą, išskiriančią jį iš kitų žmonių. Tam puikiausiai tinka dvasininkai, vienuoliai, religiniai pranašai. „– Tai aš, tai aš turiu prieš jus klauptis, –­ sušnibždėjau lyg alpdama. – Aš, o ne jūs prieš mane…“ – sako Povilui Paukštiečiui jo adoratorė. Ikitibetiniuose Ivanauskaitės kūriniuose yra reflektuojama meilės, kaip neurozės, simptominė eiga.

Ričardo Gavelio romanuose savinaikos sindromas įgauna metafizinį metmenį – jis tarsi išmąstomas, išplaukia iš paties mąstymo galimos tuštumos. Čia puikiai išskleista intelektualo augančio susvetimėjimo su pasauliu anatomija. Susvetimėjimas su kitais, su pasauliu ir su pačiu savimi ima naikinti pagrindinį herojų tarsi metafizinis virusas. Jį ima žudyti pati mintis. Jis prigalvoja įvairiausių ir rafinuotų savinaikos ir savižudos būdų: ir malonių, ir nemalonių. Jis net yra sugalvojęs pamatinę savo gyvenimą paaiškinančią formulę. Jo gyvenimas – tai permanentinė lėta savižudybė. Ji gali įgauti įvairiausias rafinuotas formas. Kartais iškrypėliškas, ironizuoja Gavelis. Šioje šalyje rašytojas gali tapti parlamento nariu ir iki gyvenimo galo vapėti nesąmones. Tai irgi prilygtų savižudybei. „Vienintelė tikra mūsų gyvenimo problema, – sako vienas herojus, – suskubti laiku nusinuodyti“. Jis tikina tai padarysiąs, kai tik jo gyvenimas nebeteks prasmės. Vienintelė išeitis – parašyti „kokią pasaulį gelbstinčią knygą“. Ir mirtis, ir išsigelbėjimas imamas sieti tik su antriniais ženklais. Realybės nesiilgima, todėl jos ir nesišaukiama. Šaukiamasi tik sukrėtimo. Kad vėl grįžtų noras rašyti. „Aš nutilau, – tarsi pats sau pasakė Rimas. – Štai kas yra baisiausia. Manyje išseko žodžiai.“

Aidas Marčėnas ir Alvydas Šlepikas suromantina savižudybės fenomeną, pasirinkdami lapės simboliką. Šlepikas prieš apsakymą „Lapė“ pacituoja dvi eilutes iš Marčėno eilėraščio: „nuneš nuneš tave, dantim sukandus/gražuolė lapė, dvelkianti trūnėsiais.“ Novelės siužetas pasakoja apie berniuką, kuris gyvena su seneliu kaime, nes motina jį paliko, o tėvas kadaise pasikorė. Berniukas nekalba, gyvena su senais žmonėmis. Padega daržinę, kur pasikorė tėvas. Tada staiga pajunta į pakaušį įbestą žvilgsnį. Kažkas žiūri į jį iš nakties, ir jį užlieja baimė. Tai – lapės žvilgsnis: „Liepsnojanti, ugninė lapė žiūri į berniuką. Ji švyti, bet nieko neapšviečia – vaikui tai pasirodo keista. Jis šypteli. Lapė apsisuka ir pasileidžia į mišką. Paskui sustoja, vėl atsisuka į Simoną. Simas stovi ir žiūri. Lapė sugrįžta, vėl apsisuka lyg kviesdama, ir vėl nubėga miško link. Berniukas pasileidžia paskui lapę.“ Iš miško, kuriame berniukas susitinka savo mirusį tėvą, kaip reikia suprasti iš anapus teksto besivystančio siužeto, jis jau niekada nebegrįžta.

Sigitas Parulskis ir Šarūnas Sauka, priešingai nei Marčėnas ir Šlepikas, savižudybę groteskiškai ironizuoja. Naujoje Parulskio knygoje „Sraigė su beisbolo lazda“ pasakotojas groteskiška gaida pasakoja istoriją apie du nevykėlius savižudžius (trumpas apsakymas „Savižudžiai“). Pasakotojas turi draugę – Beatričę, turtingo mafiozo žmoną, su kuria susipažino po tiltu, kai, prieš šokdamas nuo jo, nulipo pasidomėti, į kokio švarumo vandenį jis įkrisiąs, ir nusivylė, kad į purviną... Beatričės paklaustas, ką gi jis čia veikia, nepatenkintas atsakė: „Žudausi šokdamas nuo tilto. O tu man trukdai.“ Ji, pasirodo, čia buvo atvykusi to paties. Beatričė prieš šokdama nulipusi po tiltu parūkyti, nes ant tilto rūkanti mergina nekaip atrodo. Jie, žinoma nenusižudo. Tačiau pasakotoją ir toliau kankina niūri nuojauta, kad tiltas tarp jo intelekto ir emocijų vis ilgėja ir ilgėja. „Tiltas, nuo kurio vieną dieną traukia nušokti. Arba man vidutinio amžiaus krizė ir norisi nimfetės. O juk tai baisiau už savižudybę“, – vėlgi ironiškai užbaigia pasakojimą naratorius.

Dar groteskiškiau savižudybė interpretuojama Šarūno Saukos nutapytame paveiksle „Savižudybė“. Ji įsilieja į bendrą Saukos pamėgtą socialinio šaržo stilistiką. Pagrindinis paveikslo herojus, primenantis personažą iš dailininko autoportretų, paveikslo priekyje uoliai apžiojęs dujų baliono čiaupą, siurbia dujas, taip tarsi ištroškęs gertų vandenį iš fontano. Pro jo išeinamąją angą pučiasi balionas. Tokį pat balioną matome kitame dailininko paveiksle „Kalbėjimas“, – jis čia styro iš kalbančiojo burnos. Šio paveikslo herojus – taip pat „autoportretinis Sauka“. Dailininko autoironiją išreiškiant žodžiais, galima būtų sakyti, kad jis parodijuoja beprasmio kalbėjimo ir savinaikos veiksmo tuštybę. Juo labiau kad savižudybės akto metu pagrindinis herojus nesijaučia esąs vienas. Jis stebimas iš įvairiausių pusių. Svarbiausias paveikslo akcentas, mano galva, yra virš autoegzekucijos vietos pakilę du susidvejinę veiksmo herojai – ties patys „autoportretiniai Saukos“. Abu jie paraleliu judesiu krapšto nosį ir jaučiasi apgaubti savo reikšmingumo aura, kurią dailininkas vėlgi tapo su humoru – kaip aplink besisukančių žmogiukų karuselę. Atrodo, kad besižudantysis tuojau pat išsipūs kaip balionas ir nuskris virš savo sukurto bestiariumo – pabėgs nuo savo paties pasaulio vizijų ir sapnų.

Vincenzo Ruggiero knygoje „Nusikaltimas literatūroje. Grožinės literatūros ir deviacijų sociologija“ rašo, kad „priešingai nei sociologai, menininkai pasižymi ir genius irritable; drauge su grožio jausmu jie turi stiprų disproporcijos bei iškreiptumo jausmą“. Autorius mano, kad šio jausmo, ne tik gebėjimo laisvai interpretuoti tekstus, sociologai ir kriminologai turėtų iš jų pasimokyti. Mūsų galva, lygiai taip pat atviras menininkų jautrumas savinaikos vidinei dinamikai gali atverti problema besidomintiems profesionalams kai kuriuos plika akimi nematomus ir abstraktaus mintijimo dažnai pražiūrimus problemos aspektus.

 

Skaitytojų vertinimai


42970. krankt2007-12-03 04:41
geros, idomios izvalgos.

42979. Nuomone2007-12-03 11:48
Eilini karta nei sis, nei tas. Leke pro sali, lyztelejo, ir nieko daugiau. Ir tituluojasi filosofe...

42987. bat2007-12-03 15:55
abieju prancuzas darbas.o kaip atrodo draugas vertejas svogeris trentinjan byloje.snabelis tai bent

43002. vanda2007-12-03 20:05
įdomu, bet labiau panašu į apmatus kokiai nors didesnei studijai, negu į išbaigtą straipsnį.

43008. Laima :-) 2007-12-03 22:05
Labai aktuali tema, tenka padėkoti p. Jūratei, kad jos ėmėsi. Tik atrodo, kad šiek tiek pati išsigando tų destrukcijos mastų mūsuose, ir prieš daug ką užsimerkė arba tik nežymiai kepštelėjo

43066. is salies2007-12-04 18:51
Kai is filosofijos zvelgiama i literatura, tai svarbus yra idejos klausimas. Kai is literatorologiniu poziciju kvestionuojamas tekstas, tai iskyla talento svarba. Isvada - filisofe "bega" literaturinio teksto pavirsium ieskodama filosofiniu ideju legitimacijos. As taip manau :)

43077. 1232007-12-04 20:37
geras tekstas, idomiai suvartytos mintys. tik gaila kad is vizualiu menu tik sauka uzkabintas, ar todel kad lengvai perskaitomi siuzetai...?

43084. baranovai2007-12-04 22:05
tai nesavidestrucija, o išsivalymas. Tik biudžetinikams (it`s for you Baranova) atrodo, kad skalbtis nereikia - viskas taip švaru, švaru. Išlipk iš biudžeto sterilizacijos - pažiūrėk į Lietuvą tokią, kokia ji yra. Susipurvinsi, tiesą pasakius, bet kaip kitaip

43086. Filosofija2007-12-04 22:34
Baranova bega is filosofijos i literatura ar menus, nes filosofijoje jai kaip ir nera ka veikti. Silpnai atrodo tie jos rasineliai

43144. Balys > Filosofija2007-12-06 13:02
Atkreipčiau dėmesį, kad Deleuzo ir Guatario (Deleuze’as ir Guattari) nuomonė, kad menininkas gali būti ir „savo laikmečio ligų diagnostikas“ nebūtina. Nereta tai tik menininko siekis pasigarsinti beatodairiškai pilant į akis šiukšles. Jūratės rašinyje galima įžvelgti ir tokią mūsų intelektualų būklę, kuri pasitarnauja ir savo laikmečio gyvenimo destrukcijai.

43226. rube :-) 2007-12-09 11:53
manyciau straipsnis visai geras... galbut reiktu siek tiek ryskesniu izvalgu kai kur... bet tema tai liux! man visai patiko... tik sakau, reiktu susiaurinti pasirinkta tema,nes manau tema per daug plati issamiam straipsniui.

43229. Lina :-) 2007-12-09 15:13
mane straipsnis "užkabino"... ir visai nesvarbu , kad jis neišbaigtas. Nejau viskas turi būti "sukramtyta"? Kramtykime patys...

57169. nesigilinam :-) 2010-02-11 13:42
labai idomus traipsnis

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:30:46 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba