Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-11-30 nr. 3167

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
KŪNO MAZGOJIMAS
80
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• Jūratė Baranova.
SAVIDESTRUKCIJOS MOTYVAI ŠIUOLAIKINIAME LIETUVIŲ MENE
13
• KAIRĖN (DEŠINĖN)
• ATVIRAS LAIŠKAS DĖL GUGGENHEIMO MUZIEJAUS FILIALO VILNIUJE63

KNYGOS 
• „DOSTOJEVSKIS DUKTERS AKIMIS“1
• „BENDRAVIMO PSICHOLOGIJA“1
• „KURGI, MIRTIE, TAVASIS GELUONIS?!“6
• „RAŠTAI: FILOSOFIJOS DARBAI“
• Aleksandra Fomina.
VAIDINIMAS TUŠTUMOJE, ARBA „KAS ČIA KALBA?“
1
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
„IR KALBASI JIE APIE VISOKIUS DALYKUS...“
1
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
TAPYBA KAIP MILŽINIŠKA, RYŠKIASPALVĖ, GĄSDINANTI PIEVA
• Armina Jonušaitė.
PAGARBIAI APIE MOTERIS

TEATRAS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
BALTARUSIJOJE – VISKAS GRAŽU
3
• TEATRAS SU VAIKAIS BENDRAUS ŽEMAITIŠKAI

MUZIKA 
• Judita Žukienė.
IŠ DIENORAŠČIO PUSLAPIŲ ATSIVERIANTIS PORTRETAS
1

PAVELDAS 
• PRIMIRŠTAS RENESANSO ARCHITEKTŪROS ŠEDEVRAS1
• Skaistis Mikulionis.
MINSKE – M. DOBUŽINSKIO PIEŠINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ9
• ASH ASH20

PROZA 
• Algis Kuklys.
SVEČIŲ NAMAI

VERTIMAI 
• PALAUK, PALAUK! – NEGALIU, NEGALIU!2

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Tomas Krilavičius, Irmantas Švedas.
TEKSTILINIS PAREIŠKIMAS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Geda Girdvainytė.
BŪTIES AKIMIRKA: NUO IŠŠŪKIO IKI TYLIOS IŠMINTIES
2
• Akvilina Cicėnaitė.
JOGA IR CIGARETĖS
2

KRONIKA 
• ŠAMANAI
• ATVIRAS LAIŠKAS DĖL RASŲ KAPINIŲ PAVALDUMO IR IŠSAUGOJIMO4

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• LIETUVOS LITERATŪROS VERTĖJŲ SĄJUNGOS PREMIJA VERTĖJO PROFESIJOS BIČIULIAMS
• KONKURSAS KAZIO BŪGOS PAMINKLUI SUKURTI3
• MIELIEJI! POETĖS IR POETAI!

DE PROFUNDIS 
• SOS SKELBIMAS1
• APIE POEZIJOS REIKŠMĘ IR PERSPEKTYVAS
• IŠ NUTIKIMŲ VĖLIŲ IR VELNIŲ1

PARK@S 
 PETRAS RAKŠTIKAS: SUSINEŠU TEKSTĄ PO SAKINĮ3
• Gintautas Mažeikis.
ŠVENTA IR PROTINGA KVAILYSTĖ
3
• Vigmantas Butkus.
MONOLOGAS JOSIFUI BRODSKIUI VIENU DEMOKRATIJOS KLAUSIMU
1
• Auridas Gajauskas.
SOCIALINIS HEROIZMAS IR POLITINIS FETIŠIZMAS GRUZIJOS LAIKU
1
• Mindaugas Bajarūnas.
FOTOGRAFIJA – KAIP BŪDAS PAŽINTI KITĄ IR SAVE (TARP ŽEMAITIJOS IR KURŽEMĖS)
2
• FILOSOFAI GELBĖJA LIETUVĄ43

PARK@S

PETRAS RAKŠTIKAS: SUSINEŠU TEKSTĄ PO SAKINĮ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pasikalbėti apie ką tik išleistą naująją Petro knygą „Genys kala tylą“ susibėgam trečiadienį, po paskaitų Menų fakultete. Šalta. Lendam į kavinę ir užsisakom arbatos. Po valandėlės Petras sės į automobilį ir važiuos namo į Kuršėnus – ten jau porą metų gyvena ir dirba dailės mokytoju. Pirmadienį – vėl į paskaitas Šiauliuose.

Esi tikras šiaulietis, o vieną dieną ėmei ir išdūmei į Kuršėnus.

Kol kas dar jaukinuosi tuos Kuršėnus. Iš esmės niekas nepasikeitė, rytai ir vakarai yra ir čia, ir ten. Publika šiek tiek skiriasi. Gyvenu, arčiau Dievo, ketvirtame aukšte. Išeinu šalia į pušyną – ten motyvai valkiojasi. Vasarą daugiau pasitrankau, motyvų surandu ir kitur, bet didžioji dalis būna padaryta už stalo.

Kas labiau jautiesi esąs – dailininkas ar rašytojas? Priklausai abiems sąjungoms?

Ne, vienai. Rašytojų. Kas esu? Ir tas, ir tas. Kai rašosi – rašytojas, kai paišosi – paišytojas.

Turi ateiti įkvėpimas?

Matyt, netyčia „nuskyla“. Būna, tik kokį sakinį sugraibai, kitą dieną atsisėdęs tris tekstus surenki, baigtinius, ilgus. Nevadinčiau to įkvėpimu. Atsidaro kažkoks klapanas ir subėga į tave... Atsibosta, tada padarai pauzę. Po to iš to piktumo, kad prisidirbęs buvau, gerus darbus puolu daryt, kad tuos blogus užmirščiau. Išsivalau kambarius, išsiplaunu rūbus.

Kodėl, Petrai, nestoji į Dailininkų sąjungą?

Kad dailininkams daug popierių tvarkyti reikia, o kam ji man reikalinga?

O kam tau Rašytojų sąjunga?

Iš „unoro“. Esi baltesnė varna, tai truputį pakaso savimeilę. Šiauliuose oficialūs Rašytojų sąjungos nariai yra, berods, tik du. Kuršėnuose – trys. O Šiaulių dailininkų sąjungoj yra daugiau kaip 60 narių, o šiaip piešiančių – gal šimtas ir daugiau.

Ar naujoji knyga skiriasi nuo ankstesnės?

Tekstai gal kiek ilgesni, bet iš esmės tas pats: „čto vižu, to poju“. Didžioji dalis tekstų parašyta Kuršėnuose. Valkiojies, trainiojies be darbo užmušinėdamas kasdienybę ir susigalvoji ką nors. Pasižiūrėjau Saukos albumą – taigi žmogus tupinėja tupinėja po tas savo būsenas, po tą kaimą, pradeda nuo tos kasdienybės eit iš proto ir kuria iš nieko tai, kas jam atrodo įdomu. Ir man tekstai, kaip ir piešiniai, atsiranda iš aplinkos, iš to, ką matai – sakinuką iš šen, sakinuką iš ten, po to perdarinėji ir gauni produktą. Tuos mano tekstus Stasys Tumėnas (knygos redaktorius ir leidėjas – S. I.) gerai apibūdino: „piešimas tekstais“.

Tau svarbu, kaip juos pavadinti?

Man tokia forma įdomi, o kitų nuomonė – kiekvieno asmeninis reikalas. Aš nesu prozaikas, nemoku surinkti nuosekliai teksto pasirinkta tema, tai nėra pasakojimai, greičiau – kelių nušlifuotų sakinukų kokteiliai, nes retai kur yra siužetas, viskas iš nuotrupų susideda. Būtent iš tų akimirkų ir susidaro gyvenimas: juk kiekvieną rytą saulė vis kitokia, būna debesuota arba saulėta, ta pati varna kitaip karkia, svarbu, kaip tai priimi, interpretuoji. Man tie tekstai labiau panašūs ne į prozą, o į poeziją. Aš ir rašau beveik be kablelių. Tai dabar Tumėnas padovanojo gramatikos vadovėlį.

Kad galėtum sudėti kablelius?

Aš tai tik kur ne kur dėčiau, kur man reikia. Kodėl negali sukurti savo kalbos? Dizaineris juk gali sau leist rašyt vieną žodį iš mažosios, kitą – iš didžiosios raidės, vieną – riebesnį, kitą – plonesnį. Tai yra grafinis žaidimas su raidėm kaip su ženklais, tai kodėl su prasmėm taip pat nepažaisti?

Kalbininkai to nepripažįsta.

Kalbininkai yra kalbininkai. Redaktorius mąsto kaip redaktorius, taisyklėmis. O man įdomiau ne taisyklės, o kaip iš žodžio sukurti veiksmą, vaizdą, mintį.

Vis dėlto nuo ko prasideda tekstas? Pirmiausiai yra vaizdas ar mintis galvoje?

Pirmiausiai vaizdas, bet kartais būna ir atvirkščiai. Nori, kad aš tau pasakyčiau formulę? Nėra jokios formulės. Būna, kolegos kokią frazę lepteli, kažką per televiziją nugirsti. Telefonų knygutę vartydamas randi siužetą – ten jų pilna: pagalvoju, ką dabar veikia tas draugas? Ir rašau, kaip Jonas sėdi išvietėje ir pro plyšį stebi, kaip šuva jo vištas gaudo. Paskui staiga pagalvoju apie kitą žmogų: ką jis daro? Pradedi improvizuoti, susikuri savo pasaulį, kurio nėra. Kuri iš nieko, kaip ir Dievas. Gal jis ir turėjo planą, aš nežinau, nepažįstu jo, aš pats plano neturiu. Kaip skruzdėlės suneša iš šapų skruzdėlyną, taip ir aš susinešu tą tekstą – sakinį prie sakinio. Kartais jie dera, kartais visiškas kratinys, bet vis tiek susidaro kažkokia spalvinė dėmė lyg tapybos darbe. Kaip ir su grafika – lipini, perpiešinėdamas susirenki piešinį, tas pats ir su tekstu – nematau čia didelio skirtumo.

iliustracija
Tomo Andrijausko fotografija

Kaip neišsisemi?

Išsisemiu. Tada viskas – tuščia. Ir tada tvarkingai vedi pamokas, paskaitas, uždirbinėji pinigus, žioplinėji. Nepasakojau, kaip savaitgaly buvau pas kaimynką? Šiaip labai pykstu ant jos (čia geriau nerašyk), nes už remontą ji man skolinga tūkstantį litų. Tai sugalvojau, sakau jai: atiduok šunį, noriu šunį laikyt. Imk tą šunį, mielai atidavė, parsivedžiau namo, dar šampano išgėrėm ta proga. Paskui – man tas šuo nebepatinka, pagalvojau: per senas, kam reikalingas septynerių metų šuo? Jeigu laikysiu – tai jauną šuniuką. Atgal tą šunį, išsivoliojusį po purvynus, pastačiau prie durų, įleidau į kambarį – sudiev, ir baigėsi šuns turėjimas. Savotiškas nuotykis. Iš ryto pats sau juokiesi, siužetas lyg ir gimęs – ir juokinga, ir savęs gaila, kad nueini ten, kur nenorėjai eit... Kaip sakiau, formulių, taisyklių nėra. Tik tiek, kad laikas nuo laiko užsiimi tuo lipdymu.

Turbūt reikia valios?

Reikia būti geru, kapitaliu tinginiu, nes kai tingėjimas pradeda žudyti, pradedi nenustygti, turi kažką susigalvoti. Gerai yra pasakęs Virginijus Kinčinaitis: menas vis dėlto gimsta iš dyko buvimo. Tu nesi tas pinigų gamintojas kaip šiandieninis tradicinis pilietis. Norisi kažko naujo, netikėto, ir ne taip lengvai tas nauja, netikėta duodasi. Sėdi prie tų savo piešinėlių ar žodinių dalykų apmatų ir lipini, kartais iš piešinio tekstą padarai, kartais iš teksto piešinį, kartais jų net nesieji į krūvą.

Žinau, kad esi aistringas knygų skaitytojas.

Seniau labai daug skaičiau, bet prieš kokius penketą metų aprimo tos audros. Didžiąją dalį pasaulio klasikos perliukų dar studijų laikais perskaičiau. Vyresnis brolis tada buvo davęs milžinišką sąrašą – galėjo būti penki mašinraščio puslapiai iš abiejų pusių pradedant Dostojevskiu baigiant Dreizeriu ir t. t. Mano tėvas buvo stalius, darė savo darbus, o brolis prabėgom, kartą per ketvirtį ar pusmetį atvažiuodamas, kartą per mėnesį laišką parašydamas, savotiškai stūmė, vedė ir buvo mano mokytojas, taip drąsiai galiu vadinti.

Tą sąrašą įveikei visą?

Taip, paskui dar ir pats broliui „užnešiau“. Dabar jis pensininkas, laikas nuo laiko atsiunčia nuorodų, kuo pasidomėti. Bet, matyt, man tas informacijos kaupimo etapas yra pasibaigęs ir atėjęs grąžinimo, reprodukavimo etapas, tik jau kita forma. Ačiū Dievui, nukopijuoti nieko nesugebėjau, išėjo taip, kaip išėjo.

O kuo iš tikrųjų esi labai žavėjęsis?

Pavyzdžiui, iki šios dienos Suskindo „Kvepalai“ man – perliukų perliukas. Paskui didelį įspūdį padarė šamanistinė filosofija, Kastaneda ir kiti. Dabar tuo filosofiniu mokymu nesinaudoju, bet jame yra daug man artimų dalykų: laiko, akimirkos sustabdymas – lyg savotiška meditacija, ironiškas, skeptiškas požiūris į save. Dažnai norisi sugrįžt į vaikystę, būt infantiliu. Dabar planuoju tapybos ciklą: fiksuosiu infantilų, kasdienišką gyvenimą be jokių filosofavimų. Gerai va kolega Zarėka šiandien pasakė: jeigu Dievas yra, tai kai nueisi į aną pusę, turėtų būt labai įdomu, bet jei nėra, tai ko man galvą sukt, kažko iekot? Darai savo darbus ir nelendi į filosofijas.

Brolis buvo tavo autoritetas. O ką tau perdavė tėvas?

Perdavė kūną ir šiokį tokį palikimą.

O mama?

Mama buvo namų šeimininkė. Rašė liūdnas eiles apie vienatvę, nes su tėvu nesugyveno, palikusi yra gal šešis ar aštuonis sąsiuvinius paprastų, sentimentalių eilėraščių: gyvenimas juodas, liūdnas, mėnulis vienišas, šaka už lango beldžiasi. Buvo baigusi tik keturias klases, knygų neskaitė. Neskaitantis negali tapti rašančiu. Turi sukaupti informaciją, kad paskui ją naujai pateiktum. Visi mes iš kažko mokomės, paskui sulaukę to plinkančio amžiaus, visa tai konvertuojam į patirtį, perduodam savo mokiniams ar vaikams.

Yra menininkų, kurie specialiai nesidomi, ką kiti daro.

Yra. Pavyzdžiui, Skudutis ne kartą yra pareiškęs, ir aš jam visiškai pritariu – kad jeigu jau turi savo veidą, geriau per daug nežiūrėti į kitus, nes kitų veiduose gali pradėti matyt pats save ir netyčia apsikrėsti. Pradžioj lakstai lakstai, paskui matai – tavo tai nieko nėr – a la jisai, a la tasai, o savo autentiškumo, tos savotiškos skaistybės neturi. Negali atsiduoti bet kam, o ypač šiandien – ką pasižūrėsi, triukšmo daugiau, o rezultatas – pilkas, ant pirštų tėra tikrai solidžių menininkų. Man pavyzdys yra Sauka – ir darbštumu, ir apimtimi, ir ta jėga. Gali kritikuoti, galbūt yra už ką, bet kai toks kiekis darbų ir kokybė yra, tai vis tiek atvėpsta liežuvis, nes tai kuriantis žmogus, creatore, tai yra jo gyvenimo būdas. Taigi autentiškumas yra svarbiausia, ypač dabar, globalizacijos metu, kai visi kaip robotukai, viskas vienoda – nuo mokymo sistemos iki gyvenimo būdo: pinigai-darbas, pinigai-darbas. Vardas gali būt padarytas didelis, pajamos didelės, o iš tikrųjų – šlamštas. Kad ir tas garsusis tapytojas iš Rusijos (pamiršau pavardę), kuris atvažiavo tapyti Brazausko. Atsiverti jo internetinį puslapį – pornofilija ir tiek. Aišku, gabus, turi geras rankas, bet savaip interpretuoti negali – kaip ta blusa šokinėja iš vienų kelnių į kitas kelnes, aplink garsus triukšmas, o iš tikrųjų banalybė visiška. Gali būti briliantinė dėžutė, o toj dėžutėj gali būt įdėtas kakas, ir gali būti popierinė pakuotė, o ten – briliantas.

iliustracija

Bet už tai koks limuzinas, koks įvaizdis, koks televizijos dėmesys.

Vienas gyvena kupiūrų gyvenimą – popierinį, o kitas – pilnavertį, kuriame yra ir kankinimosi, ir abejonių, ir tuščio laiko leidimo. Eini, ieškai, triniesi, būna, kad nieko neišeina, tuščios dienos visiškai, užbrauki, išmeti. Verslininkas kiekvieną dieną kažką uždirba, tu ari kaip ir jis, bet kartais nieko neišari, jokios vagos po tavęs nėra, lygus smėlis, vėjas užpusto. O kartais žiūri – oho, kokį šiandien išarei griovį! Ir kaskart vis kitoks atradimas. Kiekvienas sukasi savo rate. Žmogus, darantis pinigus, sukasi savo rate, o tu poetiniuose dūmuose šoki savo šokius. Žiūri – prapūtė kišenes vėjas, ir vėl reikia grįžti prie žemės darbų – kasti bulves ir galvoti, kaip uždirbti kapeikas. O jei nori daryti pinigus iš meno – turi daryti tai, ko reikia. Mes, aukštosiose mokyklose dirbantys dailininkai, praktiškai visi esam sekmadieniniai dailininkai. Po paskaitų, pamokų lieka tik vakarai ir savaitgaliai. Todėl profesionalais negalim vadintis, vis dėlto dauguma esame mėgėjai.

Esi išbandęs visokias sritis. Kas tau artimiausia?

Esu nepastovus žmogus. Bet šiaip vadinčiau save piešėju. Tai nesudėtinga yra, tas amatas daugiau ar mažiau įvaldytas. O visose kitose srityse – mėgėjas. Jeigu per metus padarai parodą, tai dirbi iš tikrųjų tik kokį mėnesį. Aišku, kai kondensatas subręsta, jis lengvai išsiveržia, kai yra įvaldytas amatas. Kai amato nėra, gali išdykauti, rodyti savo uodegą, šūkauti ir vadintis šiuolaikiniu, bet tai tik šūkavimai.

Ar skulptūras dar droži?

Tai kad pradėjau kartotis. Ačiū dievui, ir pasekėjų yra. Galbūt kada nors dar darysiu, bet kad kažką naujo atrasčiau – abejoju, matyt, per daug yra užsiciklinta, išmokta daryti taip, o ne kitaip. Kartais taip yra – moki padaryti ir nebeieškai, tai yra, ne kuri, o darai.

Jei tau pačiam nebeįdomu, tiesiog meti?

Kiek galima tą pakaušį daužyti į lubas – gumbas didžiausias, visi mato. Išsisemia ta šachta, kasi naują duobę, tikiesi.

Dalyvauji į šiuolaikinio meno festivalio „Virus“ programą įtrauktuose literatūros skaitymuose. O tau toks kūrybos skaitymas auditorijai priimtinas?

Kodėl ne? Šiaip įdomu pasižiūrėti, ką kiti daro. Bet kartais tuose susiėjimuose įdomu ne tai, ką ten išgirdai, bet kaip tas žmogus gyvena, ką veikia, ką daro. Pamatai, kad tas žmogus toks pat, kaip ir tu, gal tik gyvena didmiestyje, gal talentingesnis yra už tave.

Iš tokių susitikimų irgi gali išeiti tekstai?

Visko būna. Galų gale tai yra kaip savotiškas bendravimo su žmonėmis nuotykis. Kuršėnuose tai juk pažįstu tik porą žmonių, su kuriais dirbu. O visi kiti – eini, pasilabini ir tiek, nei aš ten kam įdomus, nei man ypatingo bendravimo iš tikrųjų reikia. Gyvenu vienišiaus gyvenimą, ir tą kai kuriuos bauginančią tuštumą užpildau veikla, kuri man yra svarbi. Būdamas su savimi surandu ir „naparniką“ – tekstą ar vaizdą, gaminu savo dievukus, savo stebuklus.

Iš esmės visi esame pasmerkti vienatvei.

Viskas priklauso nuo to, kaip į tą vienatvę žiūri. Gali būt kalėjime, bet susikurti savo aplinką, bandyti ieškoti poezijos. Vienuolis juk nelaksto ir nešūkauja visiems: aš vienuolis! Jis būna su savo maldomis, kontempliuoja Dievą. Tą patį darau ir aš, tik kitokia forma.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė

 

Skaitytojų vertinimai


43006. laima :-) 2007-12-03 22:01
Gražu. Susineškit kuo daugiau, kaip tie Jūsų paukšteliai su pilnais snapeliais

43175. jo2007-12-07 17:37
"Tingėk" Petrai, ir toliau -labai jau gražūs Tamistos "tinginystės" vaisiai :))

51746. E2009-03-04 09:07
Esu petro mokine ir tikrai zaviuosi jo isskirtinumu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:30:40 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba