Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-11-30 nr. 3167

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
KŪNO MAZGOJIMAS
80
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• Jūratė Baranova.
SAVIDESTRUKCIJOS MOTYVAI ŠIUOLAIKINIAME LIETUVIŲ MENE
13
• KAIRĖN (DEŠINĖN)
• ATVIRAS LAIŠKAS DĖL GUGGENHEIMO MUZIEJAUS FILIALO VILNIUJE63

KNYGOS 
• „DOSTOJEVSKIS DUKTERS AKIMIS“1
• „BENDRAVIMO PSICHOLOGIJA“1
• „KURGI, MIRTIE, TAVASIS GELUONIS?!“6
• „RAŠTAI: FILOSOFIJOS DARBAI“
• Aleksandra Fomina.
VAIDINIMAS TUŠTUMOJE, ARBA „KAS ČIA KALBA?“
1
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
„IR KALBASI JIE APIE VISOKIUS DALYKUS...“
1
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
TAPYBA KAIP MILŽINIŠKA, RYŠKIASPALVĖ, GĄSDINANTI PIEVA
• Armina Jonušaitė.
PAGARBIAI APIE MOTERIS

TEATRAS 
• Gabrielė Labanauskaitė.
BALTARUSIJOJE – VISKAS GRAŽU
3
• TEATRAS SU VAIKAIS BENDRAUS ŽEMAITIŠKAI

MUZIKA 
• Judita Žukienė.
IŠ DIENORAŠČIO PUSLAPIŲ ATSIVERIANTIS PORTRETAS
1

PAVELDAS 
• PRIMIRŠTAS RENESANSO ARCHITEKTŪROS ŠEDEVRAS1
• Skaistis Mikulionis.
MINSKE – M. DOBUŽINSKIO PIEŠINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ9
• ASH ASH20

PROZA 
• Algis Kuklys.
SVEČIŲ NAMAI

VERTIMAI 
• PALAUK, PALAUK! – NEGALIU, NEGALIU!2

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Tomas Krilavičius, Irmantas Švedas.
TEKSTILINIS PAREIŠKIMAS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Geda Girdvainytė.
BŪTIES AKIMIRKA: NUO IŠŠŪKIO IKI TYLIOS IŠMINTIES
2
• Akvilina Cicėnaitė.
JOGA IR CIGARETĖS
2

KRONIKA 
• ŠAMANAI
• ATVIRAS LAIŠKAS DĖL RASŲ KAPINIŲ PAVALDUMO IR IŠSAUGOJIMO4

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• LIETUVOS LITERATŪROS VERTĖJŲ SĄJUNGOS PREMIJA VERTĖJO PROFESIJOS BIČIULIAMS
• KONKURSAS KAZIO BŪGOS PAMINKLUI SUKURTI3
• MIELIEJI! POETĖS IR POETAI!

DE PROFUNDIS 
• SOS SKELBIMAS1
• APIE POEZIJOS REIKŠMĘ IR PERSPEKTYVAS
• IŠ NUTIKIMŲ VĖLIŲ IR VELNIŲ1

PARK@S 
• PETRAS RAKŠTIKAS: SUSINEŠU TEKSTĄ PO SAKINĮ3
• Gintautas Mažeikis.
ŠVENTA IR PROTINGA KVAILYSTĖ
3
• Vigmantas Butkus.
MONOLOGAS JOSIFUI BRODSKIUI VIENU DEMOKRATIJOS KLAUSIMU
1
 Auridas Gajauskas.
SOCIALINIS HEROIZMAS IR POLITINIS FETIŠIZMAS GRUZIJOS LAIKU
1
• Mindaugas Bajarūnas.
FOTOGRAFIJA – KAIP BŪDAS PAŽINTI KITĄ IR SAVE (TARP ŽEMAITIJOS IR KURŽEMĖS)
2
• FILOSOFAI GELBĖJA LIETUVĄ43

PARK@S

SOCIALINIS HEROIZMAS IR POLITINIS FETIŠIZMAS GRUZIJOS LAIKU

Auridas Gajauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jono Zakaicio nuotraukos

„Įsivaizduokite, kad...“ – taip kadaise lenkų antropologas Bronislawas Malinowskis ir daugelis jo amžininkų pradėdavo savo pasakojimus. Taip dažnai ir mes pradedame savuosius. Ir pripažinkime – tikra sėkmė, kai galime sutarti su bičiuliu dėl to, ką „matome“ savo „vidinėmis akimis“. Panašiai pasisekė ir man, nes mano vaizduotėje tebesišypso kultinis planetos herojus, paklusniausias iš fetišų, politiniame diskurse vadinamas 43-iuoju JAV prezidentu Georgu Walkeriu Bushu. Tik laikas ir spengianti propogandiniame stende jo šypsena galėjo suskaldyti mūsų „žigulio“, kuriuo važiavome iš Tbilisio į Kaheti regione besantį Napareuli kaimą, veidrodėlius. Išvydome jį kartu su 3-iuoju (nuo paskutinio atsikūrimo) Gruzijos prezidentu Mikheilu Saakašviliu vienas kitam spaudžiančius rankas aksominiame fone. Šypsenos simetriškos, profiliai sukurti bučiniui – viskas kaip meilėje. Sutikdami su nacionalizmo tyrinėtojo Benedicto Andersono svarstymais apie istorinį progresą bei tautų lenktyniavimą, galime teigti, jog iki amerikietiškosios gerovės šiai šaliai liko lygiai keturiasdešimt prezidentų. Yra ką švęsti. Tačiau „tautų draugystė“ reikalinga tam, kad šis skaičius būtų sumažintas. Gruzijoje – iki vieneto. Gruzijos provakarietiškumas ambivalentiškas: transnacionaliniu požiūriu – ji, mėgindama atsiriboti nuo uzurpatoriškai nusiteikusios Rusijos, renkasi demokratiškus Vakarus; vidinės politikos požiūriu – provakarietiški tikslai redukuojami į politinės galios konstantą, kurią sudaro turtingų, dažnai savo aristokratines šaknis pabrėžiančių šeimų lojalumas ir įtaka. Dauguma jų atžalų turi puikų Vakaruose įgytą išsilavinimą bei sudaro verslo ir/arba valdžios elitą. Todėl norom nenorom tenka kalbėti apie tam tikrą oligarchinę – kad ir provakarietišką – struktūrą, įsiterpiančią tarp pabrėžtinai falocentrinės politinės valdžios (naujai statoma prezidento rezidencija šiuo požiūriu atrodo labai simboliškai) ir likusio sociumo. Prisimenant korupcijos problemas, kuriomis kaltinama Saakašvilio vadovaujama valdžia, net neverta gilintis į konkrečius atvejus – pakanka žvilgterėti į valdžios palaikomą „tuščiavidurę“ socialinių sluoksnių stratifikaciją. Gruzija yra puikus pavyzdys, kaip iškreiptas kapitalo pasiskirstymas determinuoja politinį procesą ir stabdo viduriniosios klasės, kuri yra bet kokio pilietiškumo pagrindas, susiformavimą.

***

„Ten buvo dujų fabrikas..., o ten – cemento... Jame išdirbau keturiasdešmt metų...“, – brėžia smiliumi kalnų tirštumoje susigrūdusią kaminų vaiduoklių liniją storas, tepaluotas nuo nesibaigiančios kovos su savo byrančiu „šeštuku“ taksistas. Iš kai kurių kaminų tebesiverčia tiršti dūmai, tose vietose dangus virš kalnų violetinis. Garsiajame Davit Garejos vyrų vienuolyne, iš kurio tada važiavome, laikas beveik neteka. Šimtas kilometrų, kurie skiria jį ir Tbilisio širdį, erdvę dalina į tris laikus ir tris pasaulius: kalnų ramybėje stačiatikių vienuolių verčiamą kalendorių, griūvantį industrinių Sovietų Sąjungos užmojų palikimą (Rustavi apylinkės) ir niekad nemiegantį, nuo stambių kupiūrų, turistų ir naujienų pokšintį sostinės centrą. Jame laikas bėga tokiu pat greičiu kaip ir pas mus, Niujorke ar Paryžiuje, tai – naujienų industrijos laikas. Tik Tbilisio širdis žino, kas vyksta šiandien, ir pasaulis žino lygiai tiek, kiek žino Tbilisio širdis (šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į provakarietišką, transnacionalinei viešumai skirtą laikraštį Georgia Today). Apie šį laiką, kuriame sutampa vietinis ir globalinis, Šiaulių ir Tbilisio, pasaulio ir Gruzijos laikas, indų kilmės antropologas Akhil Gupta rašo: „Indeksuotas kasdienių naujienų kalendorinis sutapimas slepia asinchroninį temporalumą, kurio sociologinės reikšmės gali būti nutylėtos skaitant apie tai, ką pateikia laikraščiai“. Kitais žodžiais tariant, visuomet egzistuoja kitas laikas, kita, tarp naujienų eilučių pradingusi dabartis, kuri, galimas daiktas, po savo socialinėmis formomis slepia kitas laiko vagas. Savo vynais garsiame Kaheti krašte, visai netoli Telavi miestelio esančiame Napareuli kaime, laikas teka ciklais. Dvidešimt aštuonios karvės – dvidešimt aštuonios dienos. Kiek šeima turi karvių, tiek jai priklauso kaimo bandos ganymo dienų. Šis pasaulis suręstas su tokiu natūraliu rūpesčiu ir meile, kokia būdinga tik istorinių ir kapitalistinių lūkesčių neišeikvotam kaimui. „Ei tu, didžioji!“ („Diiido he!“), „Aš tau, gyvate, kulką į galvą paleisiu, kur eini?!“ – toli per kalnus aidi bandą genančio juokingo Napareuli dieduko balsas. Jo giminės fotografijose – hierarchija ir išdidumas. Sovietinių ir ankstesnių objektyvų temporalizuoti kūnai spinduliuoja tvirtus socialinius saitus, iškraipančius sovietinio kolektyvizmo įvaizdžius. Prieš kai kurias nacijas socrealizmas buvo paprasčiausiai bejėgis. Anapus fotografinės „atvaizdo retorikos“ šmėžuoja ir kiti, nutylėti naratyvai: apie žmogžudystes iš keršto, plėšikaujančius „kalnų žmones“ bei visai nebe egzotiškai skambančias, kietai po maskulinišku tradicijos skėčiu paslėptas prievartos prieš moteris šeimose istorijas. Nors pastaroji problema didelė – atskleisti tuos prievartos atvejus Gruzijoje ypač sunku (taip guodėsi antropologė iš Varšuvos, nuošaliuose Tbilisio rajonuose atliekanti lauko praktiką). Šios istorijos geriausiai regimos integruotam į socialinį gyvenimą žvilgsniui, taigi – patiems gruzinams. Daugelis jų yra neabejotini Gruzijos kasdienybės herojai, socialiniai didvyriai, kuriems ir turėtų priklausyti šalies ateitis. Šioje vietoje reikėtų prisiminti socialinio darbo vaikų namuose ir gatvėse iniciatorius, su meile įrengtą ir prižiūrimą Napareuli kaimo mokyklą (tokios mokyklos galėtų pavydėti net Lietuvos miestai!), tame pačiame kaime gyvenančios vienos šeimos sumanytą, vietinei moterų emancipacijai skatinti skirtą projektą, daugelį kitų socialinių iniciatyvų ir proveržių. Jų dėka kultūrinės tradicijos ne tiek griaunamos, kiek restauruojamos – jose besislepianti psichinė ir fizinė prievarta transformuojama į išlaisvinantį gyvenimui ir sėkmei kvėpavimą. Toks ir yra minėtas projektas, kurio idėja – tradicinę mezgimo techniką panaudoti moderniems reikmenims ir artefaktams gaminti. Kadangi šią techniką geriausiai išmano kaimo moterys, joms suteikiama galimybė kuriam laikui palikti „namų židinį“, kartu leisti laiką bei užsidirbti. Tuo tarpu artėjant prie Rustavi saulė netenka savo geltonumo, pasidaro panaši į betoninę plokštę, iš kokių pastatyti miesto apylinkėse griūvantys fabrikai ir apleisti daugiaaukščiai, virtę kūnu urbanistiniuose liaudies ūkio sapnuose. „O čia būsiu palaidotas...“, – tuščiu žvilgsniu taksistas beda į toli nuvingiuojantį kapinyną, suspaustą surūdijusių geležinkelių ir elektros tinklų. Jo sunkaus delno paspaudimas kaip mat ištirpsta tirštoje kūnų jūroje, iš kurios išnyra daug mažesnė kūdikio ranka, Tbilisio turgaus pašonėje nesėkmingai nuo savęs genanti apspitusias muses. Kažkas paspyrė perkarusių šunų nebedominančią, kitoje tako pusėje išmėtytą skerdieną, ir musės susispietė virš elgetauti palikto kūdikio veido. Gyvybės faktorius. Triukšmingai besisukančiame dulkių, prakaito, tūkstančio balsų bei kontrabandinių prekių verpete kartojasi tik juodos senų, jaunų, mažų, vos gimusių akys, į kurias ir suteka Gruzijos pasaulis. Vakarykštės, užvakarykštės ir dar senesnės Gruzijos.

iliustracija

***

Transnacionalinių ir vidinių valdžios tikslų santykio požiūriu Gruzijos pasaulis yra šizofreniškai pasidalijęs. Busho šypsena, levituojanti virš Gruzijos kaimų ir miestų, kai kuo labai panaši į Lewiso Carroll fantazijose išraitytą Češyro katino šypseną. Prisiminkime, kas vyksta karalienės kroketo aikštelėje, kai tiesiog iš niekur ore atsiranda jo galva. Susirūpinę dėl katino įžulumo (jis nebučiavo karaliui rankos ir šiaip stebeilijosi į jį be jokios pagarbos) Stebuklų šalies gyventojai nusprendė jam nukirsti galvą. Tačiau kaip nukirsti galvą tam, kuris neturi kūno?! Paaiškėja, kad Češyro katinas yra stebuklas patiems Stebuklų šalies gyventojams. Gilles Deleuze savo psichoanalitine maniera šią situaciją komentuoja taip: „Češyro katinas yra gerasis objektas, gerasis penis, aukštumų dvievaitis ir balsas“, kurio geidžia ir su kuriuo tapatinasi Alisa. Jis yra jos mergaitiškos fantazijos rezultatas, todėl, norint atsikratyti katinu, reikia nukirsti ne jo, o Alisos galvą. Busho šypsena stebuklingoje Gruzijos padangėje tokia pat nenutrinama ir vidinių procesų požiūriu – nepaaiškinama. Transnacionaliniu lygmeniu ji yra trokštamos galios ir savarankiškumo objektas, su kuriuo valdžia realiai mėgina susitapatinti. Busho šypsena riečiasi Georgia Today laiku. Į šį laiką Gruzijos valdžia skuba perkelti kuo daugiau žmonių (visai kaip Alisa, mėginusi susirasti kuo daugiau bendraminčių), taip padalindama Gruzijos gyvenimą į dvi dalis – pasauliui regimą (jam lojalų) ir kitas. Pastarosios, kaip, beje, dauguma stebuklingų dalykų Alisos istorijoje, atrodo tyčia paliekamos nuošalyje. Ir tai suprantama – jos netinka nei vakarietiškai vidaus tvarkos reprezentacijai, nei politinei galiai, nei moderniam turizmui įtvirtinti. Šitaip suvokus problemą, tenka kalbėti nebe apie asinchroniją (laikų nesutapimą), bet apie diachroniją (radikalų jų prieštaringumą). Šioje įtampoje sprendžiasi Gruzijos rytojus. Vidaus politika redukuodama į transnacionalinius tikslus, jos valdžia meta sunkų išsvajotos galios šešėlį ant socialinių vidaus procesų bei gresia tapti tokia pat nepagarbi ir nesuprantama, kokia kažkada Stebuklų šalies gyventojams pasirodė Češyro katino šypsena. Galbūt tai, ko tos šalies gyventojai nepadarė Alisai, vieną dieną Gruzijos žmonės padarys savo valdžiai ir jos rėmėjams. Daugiau nei prieš aštuonis šimtus metų princas Shot`ha Rust`haveli sukūrė epinę poemą „Riteris leopardo kailyje“. Kitą dieną, kai grįžome iš Gruzijos, to paties poeto vardo prospekte protestavo tūkstančiai gruzinų. Paskutinį čiačios tostą kartu su draugais filosofijos katedroje kėlėme už tos šalies herojus, riterius leopardų kailiuose, kurių širdyse tiek daug meilės...

2007 m. spalis

 

Skaitytojų vertinimai


43019. terra2007-12-04 01:39
maniau kad grajauskas o cia visai ne grajauskas atsiverčiaU ir gailiuosi

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:30:22 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba