Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-03 nr. 3206

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Erinijos
34
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“
• Išrinkta SRTRF tarybos pirmininkė
• Jurga Mikutytė.
Tarptautinio PEN klubo kongresas Bogotoje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis
• Liepa Gruodytė.
Niekada nežinai
1

TEATRAS 
• Indrė Stakvilė.
Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano
3
• Ridas Viskauskas.
Studentai komercinėje scenoje?
2
• Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną
• Aktorės Vilijos Paleckaitės sukaktis
• Elfų teatre – 5 šeimyninio gyvenimo paveikslai2
• Scenoje – gruziniškai lietuviškas danų princas
• Klaipėdos dramos teatras viešės Vilniuje

MUZIKA 
• Janina Karalienė.
Konkurso laurai – Daliai Kuznecovaitei
• Audronė Ivanauskienė.
H. Zapfo baletas „Aukso veršis“ Kaune

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“
1

SKELBIMAI 
• Meninio vertimo konkursas „Noriu versti“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Šarūno Saukos šventovės
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dailininkų ir literatų dialogas
5

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Kultūros kodas

KINAS 
• Artėja G. Beinoriūtės filmo „Balkonas“ premjera4
• „Dokumentinio kino istorijos“ vakarai

POEZIJA 
• Nijolė Kepenienė.
Bedieviškas gamtos gašlumas
3

VERTIMAI 
• Matthew SWEENEY.
Eilės

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Valdonė Budreckaitė.
Festivalis „Vilniaus veidai“: šiuolaikinio nekomercinio meno zona tarp vienuolyno sienų
• Dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ – netikėti susitikimai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Kino scenarijaus kursuose talentas sutinka amatą
1

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.
Archyvų metas

IN MEMORIAM 
• MARIJA VASILJEVAITĖ-ŠUKŠTIENĖ
1938–2008

DE PROFUNDIS 
• Sukryžiuoti poetai
• Dėmesio! Konkursas8
• Regina-Vėlyvoji Svaja.
Eilės
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2

PARK@S 
• Dalia Tamošauskaitė.
Baladė apie ilgapirštę
• Gintautas Mažeikis.
Miunhauzeno individuacijos modelis ir patafizika
• Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.
Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną
• Jonas Ruškus.
Ieškant švietimo diskursų vienovės
• Sigitas Vaičiulionis.
V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)
2

AKTUALIJOS

Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“

Tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo 2008“ poetą ir vertėją DAINIŲ GINTALĄ sveikinsime kaip Jaunojo jotvingio premijos laureatą. Šia proga ANTANAS ŠIMKUS uždavė jam keletą klausimų

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dainius Gintalas
Vlado Braziūno nuotrauka

Esu radęs apie Tave gražų sakinį: „Poetas, vertėjas, literatūros ir meno kritikas, vienas įdomiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjų, tikras gyvulys, draskantis lietuvių poezijos vėdarus.“ Gal galėtum plačiau pakomentuoti paskutiniąją jo dalį –­ kodėl – „gyvulys“ ir kas tie „poezijos vėdarai“, Tavo nuomone?

Taip, šį teiginį, manau, aptikai internetinėje erdvėje, tinklalapyje www.rasyk.lt.­ Be abejo, to pirmiausia reikėtų klausti ano sakinio autoriaus, kuris mane taip įvardijo, ačiū jam. O aš tegaliu pateikti savą interpretaciją. Gyvenime esu žmogus kaip ir visi: valgau, kvėpuoju, miegu, juokiuosi, liūdžiu, kartais išgeriu, tačiau vaizdiniai ir pojūčių srautas, kuris ima drebinti nervų sistemą, kartais trokšta sutraukyti, sutaršyti bet kokias gijas, jungiančias su sociume įsigalėjusiomis moralinėmis normomis, jas išversti į kitą pusę lyg odą, atidengiant mėsas su įvairiausiomis skaidulomis kaip Franciso Bacono paveiksluose. Tad čia ir pulsuoja gyvulys, tasai kultūrinis gyvulys, smegeninėje nešiojantis visą gyvūnų elgesio normų rinkinį ir niekaip nė vienoje iš tų normų negalintis išsitekti. Mat čia labai gajus vaizduotės instinktas, išjudinantis ne tik kraštutinius potyrius, tokius kaip perversijos, bet ir baimes, psichologinius kompleksus, kurie tam jo polėkiui uždeda apynasrį. Taip susidaro užburtas ratas, nuolatinio blaškymosi, plėšymosi ratas. Mintis kaip kokia viela, duriama į sieną, užsilenkia ir duria atgal į veidą. Iš to randasi tarp poezijos ir antipoezijos laviruojanti ir garuojanti kalba, bjaurasties, gyvasties kraujo ir organų estetika, taigi tie patys poezijos vėdarai, ypač kraujiniai vėdarai. Taip kad gal būtų tiksliau sakyti, kad savo tekstuose esu gyvulys – ne draskantis, o kepantis, gaminantis lietuvių poezijos vėdarus. Na o paskui ir bandantis juos atidengti.

Kad ir kaip būtų, vienas kritikas „Boa“ pavadino pačia šlykščiausia lietuvių poezijos knyga ir „doriesiems žmonėms“, poezijoje ieškantiems tikrumo, pasiūlė ją sudeginti. Tik labai įdomu, kas gi tasai tikrumas poezijoj? Ar žmogus, patyręs avariją, nesvarbu, kokia ji būtų – fizinė ar psichinė, būtinai turi apčiuopiamai ją įvardyti? Man čia truputėlį neaišku, kur toji riba tarp tikrumo ir netikrumo. Juk visa poezija daugiau ar mažiau meluoja –­ įvairiausiais būdais: kai ką aštrindama, kai ką –­ saldindama, kai kuo žaisdama. Gerai sako dzeno meistras Seung Sahnas –­ tik prasižioji ir iškart meluoji. Galbūt dėl to knygą, kurioje begalės žodžių, ir baigiu tekste „silentium mortale“ perteiktu tylos triumfu. Lyg pasakydamas sau: „Nutilk, užteks“.

Poezija ir vizualieji menai, poezija ir muzika... Atrodo, nuolat bandai poeziją su kuo nors, prie ko nors derinti? Neužtenka vieno žanro ar tai daugiau noras kurti ką nors nematyta neregėta? Kuri sritis Pačiam artimiausia?

Vizualieji menai jau seniai aitrino mano vaizduotę, dar vaikystėje lankiau Daugų meno mokyklą. Taip pat viena iš vaiko svajonių buvo tapti dainininku, tad lankiau, nors ir labai trumpai, vidurinės mokyklos ansamblį, giedojau mokyklos chore. Juokinga visa tai buvo, bet smagu. O šiandien šie žanrai savaime ima susieiti. Tai, apie ką svajoji, ką vizualizuoji, vėliau ar anksčiau ateina. Toks jau dėsnis. Dabar gi net yra specialios, iš šimtmečių glūdumos atėjusios vizualizavimo metodikos, jas taiko įvairaus plauko žmonės.

Tokiu būdu tai, apie ką svajojau, vis vien išniro. Atsirado galimybių ir idėja daryti „Maskoliškių meno frontą“, atėjo pasiūlymas parašyti libretą roko operai, kurią sukūrėme su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi ir režisieriumi Albertu Vidžiūnu ir pavadinome „Žuviaganys“ (2004). Labai tikiuosi, kad galų gale kitais metais pavyks išleisti kompaktinę plokštelę. Paskui išdygo „Sintezijos“ projektai su galimybe kurti audiovizualinę poeziją, užsimezgė nuostabios pažintys su jaunaisiais kompozitoriais, operos atlikėjais – jos atvėrė kelius dalyvauti NOA festivalyje. Karštligiškai pradėjau domėtis opera, kurios gilesnis pažinimas buvo užslopintas nuo mokyklos laikų ir tik kartkartėmis tekdavo prie to prisiliesti. O atrasti ką nors nauja – tai atrasti ką nors nauja pirmiausia sau pačiam, nesigėdyti savęs paties, ir tik tada kai kas iš to nubyra kaip nauja ir įdomu kam nors kitam.

Nuo 2000 metų kuruoji „Maskoliškių meno frontą“, kuris dar vadinamas dailininkų neprofesionalų sambūriu. Kokia buvo pradinė tokio sambūrio steigties idėja ir ar pakito per aštuonerius metus? Jei taip, tai kodėl?( Jei ne, tai kodėl?) Ką, Tavo nuomone, apskritai žmogui, menui ir pasauliui duoda neprofesionalų (ar neprofesionalioji) kūryba?

„Maskoliškių meno frontas“ – šventas dalykas! Ir ne tik man. Žmonės specialiai planuoja atostogas, nes atostogauti kuriant vizualiuosius menus – nepaprastas terapinis aktas, lygintinas su nuoširdžiu vaikišku džiaugsmu. Ypač kai esi neprofesionalas ir sau nekeli ypatingų reikalavimų. Buvimas tenai, bendravimo šventė – tai yra svarbiausia. Rezultatas ne tiek svarbus, nors stengiamės, o visą šį kelių dienų vyksmą baigia parodos atidarymas „Tvarto galerijoje“. Štai nuo jos viskas ir prasidėjo. Vieną dieną įėjau į tuščią tvartą sodyboj su dviem draugais, apsižiūrėjom, gyvulių nėr, tuščia, tyku, tik kregždės lizdas, ir tas apleistas, – ir toptelėjo į galvą mintis, kad čia trūksta gyvybės, o ją įpūsti gali menas. Tad reikia padaryti specialią elektros instaliaciją ir įkurti „Tvarto galeriją“, o su šia mintimi gimė ir idėja apie tokių mėgėjų, kaip mes, sambūrį. Pirmame meno fronte dalyvavome tik trise, paskui prisidėjo visa krūva poetų. Vėliau atsirado ir „Plaštamargių meno fiesta“ – moterų sambūris su mano žmona priešaky. Kalbant apie neprofesionalią kūrybą, tarkim, apie „Art brut“ – psichinių ligonių, kalinių ir kitų visuomenės marginalų meną – pastarasis iš tiesų padarė didelę įtaką profesionaliojo meno sklaidai, tokiems dailės korifėjams, kaip Jean’as Dubuffet, ar menininkų susivienijimui „Cobra“. Bet mes toli gražu į tokius dalykus nepretenduojam, verdam savo sultyse, nors šiemetinis pasitaškymas dažais, kurių buvo daugiau kaip 200 kg, – tikra dažų orgija, – virto gana unikalia akcija.

Antroji Tavo eilėraščių knyga „Boa“, išleista 2007 metais. Jos pavadinimą (viena iš „boa“ reikšmių – „smauglys“), beveik prieš metus duodamas interviu bernardinai.lt, siejai su „egzistenciniu smaugimu“. Kas šiuo metu kūrybiškai stipriausiai smaugia? Eilėraščiai, vertimai, fotografijos?

Jei kūrybinis procesas taip smaugia, kad tiek smegenis, tiek kūną ima dirginti srovenančios bangelės, jautiesi kaip kūrybinis asfiksiofilas, kuris patiria malonumą, smaugdamas save. Prieš kelis mėnesius kaip reikiant ir kartu smagiai smaugė eiliuotos Moliere’o pjesės „Mizantropas“ vertimas, pagal kurį režisierius Agnius Jankevičius dabar stato spektaklį. Ir jau, atrodo, pradeda smaugti vienas libretas operai. Paskui bus dar vienas. O kur dar Blaise’o Cendrars’o poemos vertimas. Žodžiu, kūrybinė virvė gan įtempta.

Pažaiskime statistika: Tavo biografijoje – jau du sudaryti poezijos almanachai, bene penkios knygos išverstos iš prancūzų kalbos, o asmeninės lyrikos – dvi knygos. Taigi santykiu 7:2 pirmauja tarnystė literatūros (kultūros) labui apskritai (ar tik ne asmeninės sąskaitos kaina). Kodėl toks triuškinantis Kito pranašumas? Jei tai būtų futbolas, trenerį atleistų išsyk po rungtynių. Kadangi tai ne sportas, tiesiog paklausiu –­ ar nežadi to santykio kiek nors palyginti (ar negalėtų jis po dešimties metų būti, tarkim, 9:6?)?

Žinai, šis žaidybinis rezultatas juk nėra svarbus. Man šaunus pavyzdys –­ Henrikas Nagys, puikus poetas, išleidęs penkis rinkinius. Arba Sigitas Parulskis –­ tris. Ir gana. Kam leisti knygas kas metai ar dveji ir save nurašinėt?! Neretai vetimai iš užsienio kalbos ar kiti kultūriniai darbai vertingesni nei originalios knygos, ypač jei šios paskubėtos. Ech, tegu trenerį atleidžia, – svarbiausia, kad tos futbolo rungtynės vyktų! O santykius palikime matematikai, fizikai ir apskritai tarpusavio santykiams. Tokiu būdu verta išgerti už draugystę!

Dėkoju už atsakymus ir kuo nuoširdžiausiai sveikinu tapus Jaunuoju jotvingiu!

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:30:18 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba