Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-03 nr. 3206

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Erinijos
34
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“
• Išrinkta SRTRF tarybos pirmininkė
• Jurga Mikutytė.
Tarptautinio PEN klubo kongresas Bogotoje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis
• Liepa Gruodytė.
Niekada nežinai
1

TEATRAS 
• Indrė Stakvilė.
Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano
3
• Ridas Viskauskas.
Studentai komercinėje scenoje?
2
• Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną
• Aktorės Vilijos Paleckaitės sukaktis
• Elfų teatre – 5 šeimyninio gyvenimo paveikslai2
• Scenoje – gruziniškai lietuviškas danų princas
• Klaipėdos dramos teatras viešės Vilniuje

MUZIKA 
• Janina Karalienė.
Konkurso laurai – Daliai Kuznecovaitei
• Audronė Ivanauskienė.
H. Zapfo baletas „Aukso veršis“ Kaune

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“
1

SKELBIMAI 
• Meninio vertimo konkursas „Noriu versti“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Šarūno Saukos šventovės
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dailininkų ir literatų dialogas
5

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Kultūros kodas

KINAS 
• Artėja G. Beinoriūtės filmo „Balkonas“ premjera4
• „Dokumentinio kino istorijos“ vakarai

POEZIJA 
• Nijolė Kepenienė.
Bedieviškas gamtos gašlumas
3

VERTIMAI 
• Matthew SWEENEY.
Eilės

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 VITA MOZŪRAITĖ.
Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Valdonė Budreckaitė.
Festivalis „Vilniaus veidai“: šiuolaikinio nekomercinio meno zona tarp vienuolyno sienų
• Dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ – netikėti susitikimai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Kino scenarijaus kursuose talentas sutinka amatą
1

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.
Archyvų metas

IN MEMORIAM 
• MARIJA VASILJEVAITĖ-ŠUKŠTIENĖ
1938–2008

DE PROFUNDIS 
• Sukryžiuoti poetai
• Dėmesio! Konkursas8
• Regina-Vėlyvoji Svaja.
Eilės
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2

PARK@S 
• Dalia Tamošauskaitė.
Baladė apie ilgapirštę
• Gintautas Mažeikis.
Miunhauzeno individuacijos modelis ir patafizika
• Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.
Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną
• Jonas Ruškus.
Ieškant švietimo diskursų vienovės
• Sigitas Vaičiulionis.
V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

VITA MOZŪRAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šokio spektaklis „Visuomenė“
Michailo Raškovskio nuotrauka

Pasirodo, detektyvą sukurti gerokai paprasčiau nei gali atrodyti, ir siužeto jam toli ieškoti nereikia. Norvegų choreografas Jo Strømgrenas įrodė tai spektakliais „Visuomenė“ ir „Polaroidas“, kurie buvo parodyti trečiąjį rugsėjo savaitgalį Menų spaustuvėje.

Abiejų spektaklių siužetas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas. „Visuomenėje“ pasakojama apie užkietėjusių kavos gėrėjų klubą, kuriame vieną dieną puodelyje randamas panaudotas arbatos maišelis. „Poliaroide“ keturios Šiaurės ašigalio gyventojos-inuitės sutinka nebylį vyruką, kuris ieško savo giminės šaknų. Detektyvinę intrigą čia užmezga raudona dėmė ant sniego, kuri inspiruoja pačias įvairiausias merginų spėliones.

J. Strømgrenas visuomet ištikimas scenoje savo kuriamoms žaidimo taisyklėms. Jo teigimu, jis ne globalią problemą suspaudžia iki scenos dydžio problemėlės, bet spektaklyje papasakotoje dažnai paprastutėje istorijoje užkoduoja bendras socialines problemas, o jau žiūrovo mentaliteto lygis lemia, ar jis tuos kodus iššifruos.

Žaidimo taisyklės paskutinius kelerius metus kuriamuose spektakliuose – panašios. Maža bendruomenė, kurios narius sieja vienas bendras bruožas (profesija, hobis, idėjos) izoliuojama nuo pasaulio ir tuo metu, kai jos gyvenimo rutina papilkėja iki nuobodumo, sutrikdoma kokio nors įvykio, kuris gresia rutinos griūtimi. Dažniausiai tokioje bendruomenėje atsiranda vienas maištingas individas, bandantis ką nors pakeisti, – savotiškas revoliucionierius, kuris vėliau nebegali suvaldyti paties išjudintų procesų, išsigąsta savo veiksmo padarinių ir bando sugrąžinti rutiną į buvusias vėžes. Tuo metu choreografas išsitraukia didinamąjį stiklą ir įdėmiai tyrinėja mažosios bendruomenės individus, atskleisdamas visiškai nelauktas jų charakterių puses.

Tokie tyrinėjimai vyko spektakliuose „Ten“, „Ligoninė“, „Departamentas“, „Orkestras“, „Konsulatas“, „Vienuolynas“, J. Strømgreno sukurtame kino filme „Kelionės tikslas: Maskva“. Toks pat tyrimas vyksta „Visuomenėje“ ir „Polaroide“ (pastarajame ne taip akivaizdžiai, nes, matyt, ne toks buvo choreografo tikslas, tačiau J. Strømgrenui jau sunkoka „nušokti“ nuo įvažinėtų bėgių).

„Visuomenėje“ itin akivaizdi choreografo ironija. Interviu jis pasakė, kad idėjų spektaklių siužetams semiasi iš absurdiškų pasaulio įvykių. Tą absurdą choreografas ir paverčia pagrindiniu intrigos veikėju. Istorijos mažai tikėtinos, ir kuo toliau, tuo absurdiškesni darosi siužeto vingiai.

Žiūrovas nepatiria įtampos, kaip kad turėtų būti klasikiniame detektyve. Jis nuo pat pradžių žino, kas yra kavos klubo netikrasis narys, ir mato, kaip arbatos mėgėjas išsisukinėja, norėdamas paneigti įtarimus, bet tai jam itin sunkiai sekasi. Čia ir pasireiškia J. Strømgrenui būdinga ironija. Jis ironizuoja šiuolaikinės visuomenės silpnybes – netoleranciją kitaip mąstančiam, asmeninių nuostatų aukštinimą ir kitų devalvavimą, netikrų herojų garbinimą, dirbtinai susikurtos vienatvės romantizavimą, neveiklumą, konservatyvumą.

Siužeto absurdiškumas iš pradžių dar pridengiamas intrigos kauke, ir žiūrovas įtraukiamas į detektyvo gijų vėlimą ir narpliojimą visu rimtumu. Bet „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“: įpusėjus spektakliui, jis tik bejėgiškai stebi, kaip absurdas ima darytis vis grubesnis ir vis aiškiau matomas. Choreografas nė nesistengia glaistyti siužeto „duobių“, kurios tokiame spektaklyje yra tiesiog būtinos, nes smulkmeniškas įvykių komentavimas gali nuvesti aklavietėn. Kai maištininkas Liui iš kino filmų nusižiūrėtais kung fu judesiais išblaško priešininkus (dar neseniai buvusius draugus), scenoje absurdas ima dominuoti.

Scena „pasipuošia“ komunistuojančios Kinijos atributais, pagrindinis veikėjas, dar neseniai su savo bendrais balbatavęs prancūzišku „prononsu“ dvelkiančia abrakadabra (paties J. Strømgreno išrasta kalba), ima kalbėti „kiniškai“, o kavos gėrėjų klubo lankytojus pakeičia porelė energingų, tarsi iš Holivudo kino filmo nužengusių kinų. J. Strømgrenui pakanka kelių štrichų, kad žiūrovas pajustų, jog absurdas jau pasiekė aukščiausią tašką. Ir absurdo siena griūva, apnuogindama realybę: atėjūnų kinų rankose kavos puodeliai sušvinta hipnotizuojančia šviesa, kinai atsisako jų tėvynę ir pagrindinę Liui svajonę simbolizuojančios arbatos ir su malonumu ima pliampti kavą. Liui, ką tik išdavęs kavos gėrėjų klubo draugus, savo kailiu pajunta išdavystės skonį. Jis deheroizuojamas jau be jokios ironijos. Scenoje matome menką palaužtą žmogelį, netekusį net ir tos mažutės bendruomenės, kurioje galėjo prisiglausti.

„Visuomenėje“ puikiai suderintas šokis ir vaidyba. Abrakadabriškoje aktorių kalboje suskamba visai aiškūs ir suprantami angliški ir prancūziški žodžiai ten, kur intrigai kyla grėsmė įstrigti, nesusikalbėjus su žiūrovu. Šokis čia naudojamas ne vietoj kalbos, bet veikėjų emocijoms atskleisti, kai jau trūksta žodžių... Choreografija nesudėtinga, bet išradinga. Choreografas parenka tokius judesius, kad jie atrodo spontaniškai plaukiantys iš pačių veikėjų kūnų, suformuoti jų nuotaikų ir akimirkos jausmų. Spektaklyje vaidina ne šokėjai, tačiau J. Strømgrenas, pasitelkęs kasdienius judesius ir supaprastintus kūnų kontakto elementus, sugeba sukurti jiems visavertį šokį, paslėpdamas menkiau parengtų kūnų trūkumus. Tai matėme ir kituose J. Strømgreno spektakliuose.

Tie trys elementai yra ir „Polaroide“, bet čia jie tarsi sumenkinti. Gerokai menkesnė intriga, šokio ir vaidybos santykis nėra toks harmoningas, humoro, ironijos, absurdo kibirkštėlės ne tokios ryškios, nors spektaklis palieka giedrą, šiltą įspūdį. Čia lygiai taip pat buvo iš ko pakikenti, bet gilesnių pamąstymų, psichologinių užuominų beveik nebuvo. Susidarė įspūdis, kad J. Strømgrenas norėjo sukurti ką nors ypatinga, bet nesugebėjo atitrūkti nuo savo pastarųjų metų spektaklių stiliaus.

Lietuvos žiūrovui sunku suprasti kai kuriuos spektaklio kodus, nes, vėlgi cituojant choreografą, nors Grenlandijos gyventojai moka anglų kalbą, turi televiziją ir gyvena visiškai civilizuotą gyvenimą, bet jų mąstymas visiškai kitoks, nulemtas vis dar egzistuojančios gentinės bendruomenės.

Tad kol keturios veikėjos pliauškia visokius moteriškus niekus inuitų ir abrakadabros kalba, jų iškalbingi judesiai leidžia žiūrovui neatitrūkti nuo veiksmo eigos. Tačiau kai scenoje pasirodo kurčnebylys jaunuolis, kuris ženklais išaiškina vienai iš merginų, jog pageidautų, kad jo gestai būtų verčiami į anglų kalbą, spektaklio elementų ryšys ima trūkinėti. Gana komiškai skamba visa jaunuolio istorija apie inuitę motiną, kurią užsienietis, panoręs susipažinti su vietos papročiais, įsisodina į kajaką, ir moteris, kuri, pasirodo, iki tol niekada nėra sėdėjusi kajake, dingsta. Vėliau ji nėščia pasirodo Europoje, ir jos sūnus po motinos mirties iškeliauja ieškoti savo šaknų.

Ši istorija puikiai dera su visa spektaklio atmosfera, merginų varžytuvėmis, kuri patrauks jaunuolio dėmesį, mažomis intrigėlėmis. Tačiau kai jaunuolis, suklupęs prie „kraujo“ dėmės, ima filosofuoti apie motinos dvasią, vedusią jį per šiaurės platumas ir dingusią po ledu, spektaklis ima dvelkti falšu, dirbtine intriga. Žinia, šį dvelksmą galėjo atnešti ir Grenlandijos gyventojų papročių, tikėjimų, buities ir būties nepažinimas, menkos mūsų žinios apie Šiaurės tauteles.

Tačiau vis dėlto tai lengvai atpažįstamas J. Strømgreno spektaklis, kuriame veikėjai šoka, norėdami perteikti jausmus, o kalba nesuprantama kalba, įterpdami į ją prasmingų žodžių. Čia daug detalių, būdingų šio choreografo spektakliams, – siužetinio humoro (kas nors dingsta, atsiranda kur nelaukiamas, padaro netikėtą veiksmą, žmogus supakuojamas mažoje dėžėje), romantiškų detalių (iš atidarytos dėžės išsiveržianti šviesa, šešėlių ir šviesos žaismas), santūrios forma, bet iškalbingos dvasia ir išradingai naudojamos scenografijos (veiksmo fone esanti balta uždanga virsta bure, ledo kalnu, siena). Ir, aišku, aktoriai, visa galva panyrantys į choreografo kuriamą žaidimą-spektaklį. J. Strømgrenas itin kruopščiai atsirenka spektaklių atlikėjus, tad visuomet pakeri jų nuoširdumas, saviironija, kontaktas su žiūrovu.

„Visuomenė“ buvo stipresnė, įdomesnė, įtaigesnė negu „Polaroidas“. Pirmąjį choreografas sukūrė savo trupei (Jo Strømgren Kompani), antrąjį – Grenlandijos teatrui. Be to, reikia pažymėti, kad šiam teatrui J. Strømgrenas – pirmasis užsienio choreografas, o su „Polaroidu“ šis teatras pirmąsyk išvyko į gastroles.

Mačius kelis šio choreografo spektaklius (nors visi jie ilgam pakelia nuotaiką) vis dėlto norisi kokių nors naujų štrichų, naujų siužetų. Galbūt toks bus šiuo metu trupės kuriamas lėlių spektaklis apie vokiečių mergaitę, diskutuojančią su mirties patale gulinčiu Knutu Hamsunu. Dar viena intriga...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:30:17 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba