Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-03 nr. 3206

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Erinijos
34
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“
• Išrinkta SRTRF tarybos pirmininkė
• Jurga Mikutytė.
Tarptautinio PEN klubo kongresas Bogotoje

KNYGOS 
 NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis
• Liepa Gruodytė.
Niekada nežinai
1

TEATRAS 
• Indrė Stakvilė.
Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano
3
• Ridas Viskauskas.
Studentai komercinėje scenoje?
2
• Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną
• Aktorės Vilijos Paleckaitės sukaktis
• Elfų teatre – 5 šeimyninio gyvenimo paveikslai2
• Scenoje – gruziniškai lietuviškas danų princas
• Klaipėdos dramos teatras viešės Vilniuje

MUZIKA 
• Janina Karalienė.
Konkurso laurai – Daliai Kuznecovaitei
• Audronė Ivanauskienė.
H. Zapfo baletas „Aukso veršis“ Kaune

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“
1

SKELBIMAI 
• Meninio vertimo konkursas „Noriu versti“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Šarūno Saukos šventovės
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dailininkų ir literatų dialogas
5

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Kultūros kodas

KINAS 
• Artėja G. Beinoriūtės filmo „Balkonas“ premjera4
• „Dokumentinio kino istorijos“ vakarai

POEZIJA 
• Nijolė Kepenienė.
Bedieviškas gamtos gašlumas
3

VERTIMAI 
• Matthew SWEENEY.
Eilės

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Valdonė Budreckaitė.
Festivalis „Vilniaus veidai“: šiuolaikinio nekomercinio meno zona tarp vienuolyno sienų
• Dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ – netikėti susitikimai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Kino scenarijaus kursuose talentas sutinka amatą
1

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.
Archyvų metas

IN MEMORIAM 
• MARIJA VASILJEVAITĖ-ŠUKŠTIENĖ
1938–2008

DE PROFUNDIS 
• Sukryžiuoti poetai
• Dėmesio! Konkursas8
• Regina-Vėlyvoji Svaja.
Eilės
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2

PARK@S 
• Dalia Tamošauskaitė.
Baladė apie ilgapirštę
• Gintautas Mažeikis.
Miunhauzeno individuacijos modelis ir patafizika
• Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.
Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną
• Jonas Ruškus.
Ieškant švietimo diskursų vienovės
• Sigitas Vaičiulionis.
V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)
2

KNYGOS

Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2008 / DRUSKININKAI POETIC FALL 2008. – Vilnius: VO „Poetinis Druskininkų ruduo“, 2008
Dailininkas Ričardas Šileika

...pradedami įžangos žodžiu, kaip ir priklauso. Šįkart krypstama į daugiasluoksnės tikrovės apraiškas mūsų sąmonėse. Orbis Secundus – pasaulis, įvardytas kultūros ženklais, pirmiausia, kalba. Prancūzų psichoanalitikas Jacques’as Lacanas net pasąmonę bei seksualumą interpretavo ne kaip natūralią biologinę duotybę, bet kaip lingvistinį procesą. Pasąmonė, anot jo, gali būti mąstoma tiek, kiek ji pasirodo kalboje. Poezijos kalba, kaip įžangos žodyje teigia Kornelijus Platelis, – jau Orbis Tertius reiškinys. Ir klausia – koks iš tiesų yra poetų vaidmuo: klastoti tikrovę ar priartinti mus prie „pojūčių tapomo“ Orbis Primus?.. Nes, anot vieno PDR almanacho autorių, Belgijoje gimusio ir Ispanijoje gyvenančio kosmopolitiškojo poeto Germaino Droogenbroodto, „ko kita žodis ieško būties drumzlėse / jei ne to kas neapčiuopiama / ir vis dėlto tveria / kaip upės vanduo / iš delno sprūstąs“ („Ko kita...“, p. 51).

Taigi apie pojūčius. „...šlykščiausia –­­ tai paryčiais, maždaug prieš šešias –­ lyg akis kas lėtai rėžtų skalpeliu“, – iš infekcinės palatos prabyla Arno Ališausko eilėraščių subjektas (p. 14). Žinoma, pradėti artintis prie Orbis Primus nuo „dizenterijos pratybų“, gal ir ne pati smagiausia patirtis, bet šiuo atveju nieko padaryti negali: almanachas sudarytas abėcėlės tvarka, tad pernelyg nepasispardysi.

Tačiau rask tokį keistuolį, kuris poezijos knygą skaitytų iš eilės – nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kiekvienas turime individualią lapų šiurenimo-skaitymo sistemą. Vieni atsirenka pagal pamėgtas pavardes („Pažiūrėsim, ką nauja parašė...“), kiti ieško „savų“ ar „draugelių“ kūrybos, treti, žiū, ir nosį susuka („Taigi, rodos, tiek siunčiau... ir pagal kokius kriterijus buvo atrinkta?..“). Aš šį kartą pasikliauju atsitiktinumu. Vadinasi, iš infekcinės ligoninės šokteliu bemaž į vidurį:


        Ateik.
        Riskimės vienas ant kito karu.
        Slėpsimės savo apkasuose

        (...)

        Mūsų tyloje valgysime
        viens iš kito rankų priešų
        kaulus.
Jonathanas Garfinkelis. „Karas“, p. 93

Situacija primena Marguerite’os Duras romaną „Hirosima mano meile“, nors autorius – J. Garfinkelis – jaunas, 1973 m. gimimo, ir gyvena Kanadoje. Karo išgyvenimai jo eilėraščių subjektui – veikiau globalizacijos padarinys, nes


        Nebuvo jokio kraujo ant sidabrinės
        drebulės. Jokių apkasų
        po lubinais, šaltinių,
        virpančių užkrėsta žuvimi,
        Užteršta atmintim.

        Buvo Mersedesas, vėsus
        It morfijus. Odiniai Gucci batai
        Atpirkimo dieną.
„Vaikystė“, p. 99

Tačiau eilėraščio Orbis Tertius paveikus: apčiuopiamas, ragaujamas kaip skonis – „paragaukite mano Sarajevų“, „prispausk savo liežuvį / prie mano rankos Kambodžos, / paragauk Hirosimos, kurią pamiršai“ („Karas“, p. 95). Kito –­ svetimojo – kūnas iškyla kaip pasaulis. Ir tas pasaulis kelia grėsmę, tarpusavio santykiai kuriami kaip karo zona, dar nuo biblinių Abelio ir Kaino laikų užprogramuoti agresijai – „Kraujas / ir skonis / artimiausių kaimynų“ („Vakarų kranto prekiautojo falafeliu malda“, p. 97).

Šiurenu toliau. Atsitiktinai atverstas J. Garfinkelio „Karas“ pasiūlo mintį paieškoti panašių temų ar motyvų kitų PDR almanacho autorių kūryboje. Į pradžią kol kas sąmoningai negrįžtu – verčiu lapus nuo G raidės tolyn, pabaigos link. Josepho Grikio (iš JAV, Konektikuto, turinčio lietuviško kraujo, bet kuriančio angliškai) pirmasis eilėraštis –­ apie meilės fiziologiją: „ląstelienos tipus / ir glikogeno atsargas / kepenyse“ (p. 107). Kiti – su gausybe nuorodų į antiką („Fragmentai. Sapfo imitacija“, „Katulas 5“), tačiau, žiū, – jausmai išsakomi frazėmis, neleidžiančiomis abejoti, kad eilėraščio subjektas gyvena čia ir dabar –­ Pasaulinės bankų krizės išvakarėse: „Aš turiu šiek tiek pinigų. Jei jie baigsis, / vien tik tavo odos pakaks mane finansuoti, / tu ir aš, atomų valiutą žarstantys, / atstu nuo finansininkų pavydo / ir smalsaus kaimyno žiūrono“ („Katulas 5“, p. 113).

Paulo Hooverio (JAV) bandymus perrašyti Shakespeare’o sonetus postmoderniu būdu – su komentarais ir jo dėstomo (?) literatūros kurso baigiamojo seminaro sando aprašymu – knietėjo tiesiog praversti. Tačiau žaidimas kalbos ir kūrybos galimybėmis turėtų būti įdomus visiems, prijaučiantiems kalbininkų kastai („Homosintaksinis vertimas“ tebūnie jų himnas bent jau iki „sužvarbėjančios“ žiemos...), arba idealistams, kurie matematikos studijas pasirinko vien todėl, kad galėtų pagaliau išvesti gyvenimo formulę („Matematinis“, p. 127). Tačiau apie juos negali pasakyti kitos PDR almanacho autorės latvės Rūtos Mažavilkos žodžiais –­ „tai kažkur jau girdėta“ (p. 133). Mat visi čia įdėti jos pačios eilėraščiai – „kažkur jau girdėti“. Ta pati kasdienybė, tais pačiais klišėmis tampančiais žodžiais kalbama apie „veidrodžiu įrėmintą, senstantį veidą“, apie jo liūdesį ar „staigų baimės glėbį“ „smėliui girgždant tarp dantų“. Autorė gimusi 1971 m., bet kyla įtarimų, kad studijavo dar XX a. pradžioje ir jau tikrai ne scenografiją ir kino bei video režisūrą... Nors iš kelių eilėraščių spręsti gal ir per drąsu. Sakykime, kiti yra tokie kaip „Fragmentariumas II“. Tuomet viskas stotų į savo vietas.

Savitą kasdienybės mozaiką iš daiktų dėlioja ispanų poetas Abelis Murcia. Jo eilėraščių subjekto erdvė – iš pirmo žvilgsnio nuasmeninta: viešbučių kambariai, kuriuose tenka apsistoti kelionių metu. Tačiau įvardijus daiktus, ši erdvė atpažįstama kaip sava:


        ...vėl keliauju
        svetimoje erdvėje, kurią vadinu sava,
        vien dėl to, kad atpažinau mane
        apsupusius daiktus.
        O ryt nežinosiu, kurioje pasaulio vietoje
        norėjau būti ir nebuvau,
        bet žinosiu, kad tenai yra viena lova,
        viena kėdė,
        vienas šviestuvas, viena stiklinė, vienas
        kilimas, vienas veidrodis,
        užuolaidos, mini baras, peleninė
        ir staliukas.
„Naktys viešbutyje“, p. 143

Žalvarinėse, medinėse, akmeninėse, kinų popieriaus, bambukinėse, palmių pluošto, papjė mašė, kartoninėse, medžiaginėse ir kt. dėžėse galima saugoti į daiktus įsigėrusią atmintį, „buvusio savęs antspaudus“, bet ne tebegyvą ryšį su žmogumi („Kolekcionuoju…“, p. 145).

Nematytum pavardės, turbūt nepajustum, kad ne lietuvio rašyta. Tačiau pats laikas grįžti į lietuvišką poetinę terpę. Juolab kad pakvimpa mano ieškomais karo motyvais. „Žmonės išranda bombas, o blakės – nieko, / Jos nori gyventi kaip devynioliktam amžiuj“, – nejučia šypteliu, perskaičiusi Stasio Jonausko „Blakes“ (p. 152). Čia pat – ir eilėraštis „Kūdra“: „Šiandien ir vėl gražu, tarsi karo niekad nebuvo, / Laidare laigo veršelis. Jį karvė apuosto, / Iš uosto plaukia laivai – tokį gegužės vakarą“ (p. 154). Ak, tas lietuviškas sentimentalumas idiliškiems peizažams... Jei ne biologijos profesoriaus tonu vaikiukui pasakojama šiurpė apie toje kūdroje besiveisiančius vabalus, kurių kūno ilgis – nuo vieno iki penkių centimetrų, o buoželė apaugusi smulkiais matiniais plaukeliais, būtų eilinis eilėraštis kaimo tema. Tik rupūžių nesprogdinkite, į pasaką pakliūsite, – galėtų teigti kito S. Jonausko eilėraščio – „Rupūžės“ (p. 160) – moralas. Atrodo, jo vis dėlto išvengta.

Ieškau toliau. Vis užsieniečiai. Pirmoji atėjusi mintis – gal jų pavardės dažniau į abėcėlės pabaigą susirikiuoja nei tautiečių. Pagaliau randu ir lietuvį – paskutinįjį almanacho autorių. Tai Stasys Stacevičius. Jo eilėse – šiek tiek gamtos mistikos: „Kerta gūsiai į gyvą lapiją – tarytum į kaukę, / užslėpusią kitą mįslingą tikrovę“ (p. 210). Tarsi specialiai PDR temai –­ pasivaikščiojimams po Orbis Tertius – taikyta. Tad apsisuku ir aplenkusi jo „Išmirštančių sodus“, kurie „nakty panašėja į mitą“ (p. 216), grįžtu į almanacho pradžią. Ne karo ir ne karo motyvų ieškoti, o... į turinį – šiek tiek paskaičiuoti. Mano įtarimas pasitvirtina su kaupu. Proporcijos 4:14, t. y. lietuviai poetai čia tik keturi – Arnas Ališauskas, Marius Burokas, Stasys Jonauskas ir Stasys Stacevičius. O kiti kur?.. Po rudeniniais geltonai raudonais lapais žiemos guolius suka ir Poezijos pavasariui jėgas kaupia? O gal toks leidinio rengėjų sumanymas ir buvo – pristatyti lietuvių skaitytojui užsienio poetų kūrybą?.. Juk ne taip dažnai esame lepinami gerais poezijos vertimais. Sakoma, kad jos išversti apskritai neįmanoma. Telieka interpretacijos. Ypač džiugu, kad jos profesionaliai atliktos: juk patys poetai ir vertė. Tad tenka tik padėkoti A. Gailiui, E. Plateliui ir K. Plateliui, E. Drungytei, S. Paliulytei, L. Katkui, V. Dekšniui, E. Ališankai, A. Šimkui, R. Strielkūnui ir kt., kurių nepaminėjau – o ypač tiems, kurie gali kurti ir kuria, bet šį kartą ėmėsi vertėjų atsakomybės priartinti prie mūsų suvokimo svetimų kraštų Orbis Tertius. Ir įsiklausyti į „Zinger“ siuvamosios ritmu parašytą Lenos Eltang eilėraštį (vert. V. Braziūnas) ar iš žodžių kuriamą Irenos Praitis eilėraščio nerimastingą medžių nuotaiką –­ „Jie veržiasi / Šakotas aukštumas susigrąžinti“ (vert. S. Paliulytė, p. 165). Kalifornijoje gyvenančios I. Praitis kūryba tradiciniam lietuviui turėtų būti artima giminystės ryšių tema ir prozininko R. Granausko „Duonos valgytojų“ paradigma: vizualiai paveikiame eilėraštyje „Pabirus druska“ sėdama prie bendro stalo tikint, jog ritualinis duonos valgymas vėl atkurs tai, kas pamažu prarandama:


        Tikėjom: išbandėm visa, ką tik įmanėm.
        Tarytum bendrystės prie stalo
        Su trupiniais išbarstytais
        Būtų pakakę mus išlaikyti drauge.

        (...)

        Pabirus druska ant apytamsės staltiesės,
        Mėnulio boluojantį lanką įspaudus
        pienuota stiklinė.
        Tai galėjo mums būti dangus,
        Jei tik būtume galvas pakėlę.
„Pabirus druska“, p. 167

Panašu, kad mus su kaliforniete sieja bendra archetipinė erdvė. O štai lenkų poetams iki Lietuvos – ranka paduoti:

Netoliese Nemunas slenka lyg spindintis (šventas?) žaltys. Kartu su juo praplaukia eiliniai atostogautojų bendraamžiai – bet tai tik iliuzija. Judėjimo (gyvenimo?).

Įvairiaspalvės Čiurlionio harmonijos nuolat kybo tarp kvailoko medžių vaizdingumo, Nemuno blyksnių ir atostogautojų aklų ausų.

Akimirkos statika dabar atrodo beveik tobula.

Šokio žingsniu žengiame per Druskininkų prieblandą – nekreipdami dėmesio į tą akimirką, kai oras, sklidinas medingo liepų alkoholio, be abejo, užgrius ant mūsų galvų.

Andrzejus Dorobekas. „Pavyzdžiui, Druskininkuose“, p. 47

Štai ir aiškėja, kur tas paslaptingasis Orbis Tertius... Druskininkuose. Arba –­ „pavyzdžiui, Druskininkuose“. Juk poezija niekada nesako tiesiai šviesiai – būtent čia. Kad atsivertų durys į poetinės kalbos erdvę, turi būti ir prieblanda, ir „medingo liepų alkoholio“ sklidinas oras. Po kojomis šiurenantys lapai – ne PDR almanacho, o dar neprirašytieji – klevų, nukloję Druskininkų kelius kelelius, kurie visi šįkart neabejotinai veda „Širdelės“ link. Ne veltui naujajame PDR almanache radosi vietos ir akimirkoms iš pernai metų: kelios nuotraukos, pavadintos „Poetinio Druskininkų rudens aidais“ (viena jų – itin šiurpi, bet, tikėkimės, iki šiųmečio renginio L. Katkus galvą atsiaugino...), kronika, kur suminėti visi tuomet dalyvavusieji užsienio svečiai ar savi Jotvingių premijos ir anoniminių eilėraščių konkursų laureatai, tarsi įrodant, kad dalyvauti Poetiniame Druskininkų rudenyje – ne karvės papą žįsti. Ir mūsų sąmonėse tai ne kokia nors tikrovės klastotė, o realus kasmetis renginys. Jau, beje, devynioliktasis...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:30:10 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba