Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-03 nr. 3206

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Erinijos
34
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“
• Išrinkta SRTRF tarybos pirmininkė
• Jurga Mikutytė.
Tarptautinio PEN klubo kongresas Bogotoje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
 PRANAS VISVYDAS.
Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis
• Liepa Gruodytė.
Niekada nežinai
1

TEATRAS 
• Indrė Stakvilė.
Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano
3
• Ridas Viskauskas.
Studentai komercinėje scenoje?
2
• Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną
• Aktorės Vilijos Paleckaitės sukaktis
• Elfų teatre – 5 šeimyninio gyvenimo paveikslai2
• Scenoje – gruziniškai lietuviškas danų princas
• Klaipėdos dramos teatras viešės Vilniuje

MUZIKA 
• Janina Karalienė.
Konkurso laurai – Daliai Kuznecovaitei
• Audronė Ivanauskienė.
H. Zapfo baletas „Aukso veršis“ Kaune

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“
1

SKELBIMAI 
• Meninio vertimo konkursas „Noriu versti“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Šarūno Saukos šventovės
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dailininkų ir literatų dialogas
5

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Kultūros kodas

KINAS 
• Artėja G. Beinoriūtės filmo „Balkonas“ premjera4
• „Dokumentinio kino istorijos“ vakarai

POEZIJA 
• Nijolė Kepenienė.
Bedieviškas gamtos gašlumas
3

VERTIMAI 
• Matthew SWEENEY.
Eilės

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Valdonė Budreckaitė.
Festivalis „Vilniaus veidai“: šiuolaikinio nekomercinio meno zona tarp vienuolyno sienų
• Dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ – netikėti susitikimai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Kino scenarijaus kursuose talentas sutinka amatą
1

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.
Archyvų metas

IN MEMORIAM 
• MARIJA VASILJEVAITĖ-ŠUKŠTIENĖ
1938–2008

DE PROFUNDIS 
• Sukryžiuoti poetai
• Dėmesio! Konkursas8
• Regina-Vėlyvoji Svaja.
Eilės
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2

PARK@S 
• Dalia Tamošauskaitė.
Baladė apie ilgapirštę
• Gintautas Mažeikis.
Miunhauzeno individuacijos modelis ir patafizika
• Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.
Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną
• Jonas Ruškus.
Ieškant švietimo diskursų vienovės
• Sigitas Vaičiulionis.
V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)
2

LITERATŪRA

Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis

PRANAS VISVYDAS

[skaityti komentarus]

Ne juokais, to žodžio ieškau daugelį metų. Nuo tada, kai įsigijau Jono Aisčio „Raštų“ pirmąjį tomą – Poeziją, išleistą 1988 metais. Čia sudėti visi jo eilėraščiai. Pabaigoje yra nuodugnus Alfonso Nykos-Niliūno straipsnis „Jono Aisčio poezijos paraštėje“ ir Antano Vaičiulaičio paaiškinimai apie kai kurių eilėraščių genezę, svetimžodžius, tikrinius vardus, idėjas... Žodžiu, kūrybos užkulisiai.

Dar Lietuvoje J. Aistis (Aleksandravičius) man buvo lyros riteris – dėl jo europietiškumo – gebėjimo į savo posmus įpinti taiklius prancūzų, italų, vokiečių, rusų kultūros niuansus: poetų frazes, pastatų, miestų, gamtos objektų pavadinimus. Stebėjausi jo erudicija. Tuomet tikrai būtų pravertusios A. Vaičiulaičio pastabos. Iš tikrųjų daug dalykų pasisėmiau gimnazijoje ir vėliau zulindamas suolus paskaitose. Tada mes buvome gana europietiški, net ir okupantų naguose. Pasirengę įspūdingiems sąlyčiams su pasauliu, atsiskyrimui nuo tėviškės ir neišvengiamam gimtinės ilgesiui, jei buvimas svetur užtrukdavo ilgiau nei norėta.

Mėgstu balsiai skaityti tuos J. Aisčio kūrinius, kur atsiskleidžia nuotykinga erdvė ar dramatiška būklė su visad pakibusiu sielvartu. Tačiau šis sielvartas suteikia malonumą, nes žinai, kad tai –­ meniška fikcija. Stilius. Laikysena. Retas lietuvių poetas liūdesio srityje yra toks paprastas ir estetiškai tikras. Jis nesistengia dangstytis: „Kas dieną ilgesį ir meilę, / Ir tai – ne savo, kažkieno, – / pasaulį įžūlų ir kvailą / Dienų dienom turiu dainuot!“ Įsidėmėkime – ne savo, bet kažkieno.

Mane buvo paveikęs „Karavanas“: tyrų smėlis, troškulys, kaklus tiesiantys kupranugariai, karalaitė, nešama dovanų didžiam viziriui, na, ir graudi pabaiga, kai gamtos stichijoj miršta karalaitė. Ne mada šiandien kurpti tragizmo kupinas lyriškas balades. Ypač kratomasi sentimentų, nors jie visad egzistavo ar egzistuos kaip dėmesį patraukianti jėga. Dabar kūrybinės energijos tonažai naudojami metaforiškam pokštavimui, ironijai, pašaipai, lanksčiam postringavimui. Minimalistinei išminčiai. Perskaitai, ir tuoj užmiršti. Jokio patoso! Jokios jautrios melodijos. Naujaip sudėstomi žvangūs garsai, imituojantys raizgią, šiukščią, o kartais perdėm blankiai banalią tikrovę.

* * *

Kitas mano repertuare noriai sakomas J. Aisčio eilėraštis buvo ir yra „Mal du pays“ („Tėvynės ilgesys“), pagrįstas tauria anapestų metrika.

Pirmame posme iškyla Prancūzijos Alpių kalnai. Ten, Grenoblio srityje, poetas tada gyveno. Ir tie sulietuvinti kalnų vardai Mušrotas (Moucherotte), Beldonė (Belledonne) ir dar Montblanas kaip saldainiai lepina mano liežuvį. Savotiškas švelnus repas, beveik tango. Ir kas nuostabu, „Beldonės grandimi dantyta“ vakare atžygiuoja tėvynė. Dar kaip:


        Tu eini gražiai ir, pilnatį paėmus rankon,
        Šėmą šiaurės vėsumą neši –
        Sudreba skliautai, ir žvaigždės lygsvaros netenka,
        Rods, susverdi visatos ašis...

Šis dangiškas posmas mane labiausiai paveikia. Ypač aliteracinė eilutė „Šėmą šiaurės vėsumą neši“. Tačiau kalbininkams nepatiko „lygsvara“ kaip netikęs „reikšmės skolinys“. Tad jau „Raštuose“ jis pavirto „pusiausvyra“. Būtent „žvaigždės pusiausvyros netenka“. Gal to ir reikalauja kalbos grynumas, bet anapestais banguojantis posmas ima ir praranda būtiną kirtį ant skiemens „lyg“. Eilutės melodija sužlunga. Dingsta poeto menamas vyksmo staigumas. Redaktoriai galėjo palikti kaip yra ir paraštėje nurodyti lietuvišką „pusiausvyrą“.

O kuo pakeisti, kad staigus kirtis kristų ant pirmojo skiemens? Kuo? Apie tai dažnai susimąstydavau, ypač rytais vartydamas žodyną: sąveika, sąlyčiu, sankaba, įtvaru? Įtvaro netenka. Ne. Nei vienas pakaitalas toli gražu neprilygsta J. Aisčio pasirinktam žodžiui su veriančiu garsu „lyg“.

* * *

Mano taisyklė – kas rytą po 20 minučių mankštos dar palavinti ir balso stygas. Stovėdamas atverčiu veidą į lubas ir sakau kurį nors klasikinį ritmingą eilėraštį. Dažniausiai B. Brazdžionio „Neregio elegiją“ arba S. Gedos „Eilėraštį apie namus“ („Dabar aš noriu šlovinti pasaulį / vienintelį viršum tamsaus chaoso“). Ne sykį, kad neužmirščiau dainingos rusų kalbos, prisimenu S. Puškino „Ja pomniu čiudnoje mgnovenje: / peredo mnoi javilas ty“. Kad neužmirščiau ir kito okupanto kalbos, deklamuoju dar Lietuvoje įsimintą pakilų R. M. Rilke’s „Ich lebe mein Leben in wachsenden Ringen, / die sich über die Dinge ziehn“. Stengiuos kuo raiškiau sakyti skiemenis. Beveik šaukte šaukiu, kad ten aukštai Parnase esančios poetų vėlės išgirstų, o mano stygos dar ilgėliau būtų tamprios. Juk dar būna progų, susitikus su lietuviais, ir padainuoti.

Ne tik padainuoti. Kai virš stalo kartais pakimba tyla (retai), paprašau jų pasiklausyti kokio nors linksmo eilėraščio su nekasdiene istorija. Tam labai tinka keli kauniečio Alekso Dabulskio ankstesni satyriški kūriniai, na, ir vargais negalais išmoktas, Gintaro Patacko išverstas rusiškas romansas, prasidedantis „Į vakarą atgyja restoranas... / Prasideda gyvenimas naktinis“. Intriguojanti istorija apie atamaną ir jo numylėtinę Tanią. Tik man verkiant trūksta gitaros palydos. Nesigiriu ir savo iškalba.

* * *

Per vasarą pakartotinai skaitinėjau šių metų „PP“ almanachą. Įspūdis maždaug geras. Daug man nepažįstamų pavardžių. Ypač daug sklandžiai rašančių moterų. O kur kitur pasaulyje kasmet pavasarėjant yra išleidžiamas šitokio pobūdžio poezijos rinkinys? Manau, niekur. Žinoma, ne visi geriausi poetai čia dalyvauja, bet iš to, kas įdėta, pajuntamas kalbos grožis ir matomas stilių įvairumas. Poezija čia tokia, kokia ji yra šalyje.

Palydėjau dažną poetą, ypač poetes, pastabomis. Iš jų sumesti recenziją nesiryžtu. Lietuvoje pakanka šio žanro įžvalgių kritikų. Ypač moterų. Jų žodynas stebėtinai turiningas. Ten, manau, žmonės mielai skaito poezijos knygų recenzijas. Jei ne, tai tikriausiai tie patys poetai skaito. O jų daug. Išeivijoje – nepatogu sakyti – gal keliolika.

Skaitydamas almanachą pastebėjau, kad pasiutusiai stinga gaivios, įtikinančios meilės poezijos. Ne sekso su dirgliom detalėm. Bet violončelės stygomis dainuojančio erotizmo. Ne banalaus, bet šiandiene mistika gaubiamo kalbėjimo, jautriai supinto su gyvenimo konkretybėmis. Ilgesingais santykiais. Surasti menišką pusiausvyrą tarp mistikos ir natūros sugeba tik ypatingi poetai. Šiuo metu jų stinga visur pasaulyje. Nėra Ch. Baudelaire’o. Bet yra politika, nacionalizmas, absurdas, internetas, cinizmas. Yra žmonijos nemylinti gamta (turiu minty globalines nelaimes), apie kurią daug kas vis dėlto mylias gražių eilučių parašo. Jai pataikauja. Ir koks paradoksas: gamta žmogaus moralinėms idėjoms yra visiškai kurčia. Ją privalome šlovinti, nes nėra kitos išeities. Kieno vežime sėdi, tam ir dainuok. Mes nuo jos priklausome. Ši tema per amžius nepraranda gajumo, kaip ir meilė, kaip ir žmogaus sąmonės labirintai.

* * *

Knieti dar paminėti vieną J. Aisčio kūrinį, kuriuo susidomėjau prieš kelias savaites, atskleidęs toje Poezijoje skyrių „Sesuo buitis“, kaip A. Vaičiulaitis nurodo, – būties prasme. Dingojasi B. Pasternako „Sesuo – mano gyvenimas“. Taigi stabtelėjau prie keturposmio „Buvo Capri saloj“. Vėl vaizdinga erdvė. Šį sykį konkretus įvykis. „...Prie Tiberijaus vilos / Akmenėtu keliu greta slinkom pakalnėn“. Du draugai įnikę į didžiai jausmingą pašnekesį. „Krito žodžiai kieti, pikti, skaudūs kaip kirčiai“, „stebisi kalbos nesuprantantys praeiviai“, „...bet aiškiausiai suprato, / Kad mums kloniai į debesis kalnais iškilo“. Ir pašnekovams, kaip sakoma antrame posme, tapo aišku,


        Kad to jokia jėga, kad to jokia galybė
        Nepajėgtų atšaukti, nepajėgtų grąžinti,
        Ką į tolį, nežinomą tolį beribį
        Jau nusinešė laikas, it žiedą nuskintą...

Rodos, čia nieko naujo. Tik visais laikais minimas ir brėžte pabrėžiamas praeinamumo dėsnis. Tačiau šiame J. Aisčio vaizdinyje, grožio akivaizdoje, jis suskamba įtaigia patetika. Žmogus staiga pasijunta bejėgis, sakyčiau, našlaitis.

Kaip tik tuo metu ant stalo gulėjo iš bibliotekos atsineštas naujausias amerikiečių poeto Charleso Simico rinkinys „That Little Something“ („Šis tas nedidelio“). Šiuo metu Simicas yra tarp pirmaujančiųjų poetų Amerikoje, 1990 m. gavęs Pulitzer premiją už rinkinį „Pasaulis nesibaigia“. Penkioliktas JAV kongreso poezijos laureatas. Gimęs 1938 m. Belgrade. Vaikystę praleidęs Amerikoje. Glaustos, taiklios frazės meistras. Žinąs, kaip gyvenimo paprastas realijas bei kraštutinumus žaismingai ir aiškiai supinti su vaizduote. Mėgstąs charakteristikas. Manyčiau, jo kūryba šiek tiek panaši į Kęstučio Navako ir Gintaro Grajausko stilistinį mišinį.

Miniu jį tik dėl to, kad jo naujausioje knygoje radau neilgą eilėraštį „Eternity orphans“. Čia irgi nuotykingai liečiama literatūroje nuzulinta amžinybės ir laikinumo tema. Viskas vyksta bangų skalaujamoje pakrantėje. Prie jos jie abu artėja (spėju, kad su poetu yra moteris). Dar šviesu. Jie mato tarp medžių taką. Ūmai pakibę debesys paslepia taką. Jie pasimeta vienas nuo kito. Graibosi tamsoje. Basos jų pėdos pajunta pajūrio smėlį. Išgirsta mūšos gausmą. Jis klausosi ir prisimena vieną savo klausimą jai: „Ar viskas šalia šio mirksnio yra melas?“ Jokio atsako. Jie nusirenginėja tamsoje prie vandens. Ir jis, nusitraukęs nuo riešo laikrodį, neištaręs žodžio, sviedžia daiktą į jūrą...

Čia įvyksta kažkas panašaus, kaip ir minėtoje J. Aisčio eilutėje – „mums kloniai į debesis kalnais iškilo“. Esaties samprata staiga apsivertė aukštyn kojomis. Simico situacijoje akimirka pavirto amžinybe. Jos, kaip motinos, jis visada ilgėjosi.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:30:05 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba