Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-03 nr. 3206

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Erinijos
34
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“
• Išrinkta SRTRF tarybos pirmininkė
• Jurga Mikutytė.
Tarptautinio PEN klubo kongresas Bogotoje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis
• Liepa Gruodytė.
Niekada nežinai
1

TEATRAS 
 Indrė Stakvilė.
Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano
3
• Ridas Viskauskas.
Studentai komercinėje scenoje?
2
• Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną
• Aktorės Vilijos Paleckaitės sukaktis
• Elfų teatre – 5 šeimyninio gyvenimo paveikslai2
• Scenoje – gruziniškai lietuviškas danų princas
• Klaipėdos dramos teatras viešės Vilniuje

MUZIKA 
• Janina Karalienė.
Konkurso laurai – Daliai Kuznecovaitei
• Audronė Ivanauskienė.
H. Zapfo baletas „Aukso veršis“ Kaune

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“
1

SKELBIMAI 
• Meninio vertimo konkursas „Noriu versti“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Šarūno Saukos šventovės
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dailininkų ir literatų dialogas
5

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Kultūros kodas

KINAS 
• Artėja G. Beinoriūtės filmo „Balkonas“ premjera4
• „Dokumentinio kino istorijos“ vakarai

POEZIJA 
• Nijolė Kepenienė.
Bedieviškas gamtos gašlumas
3

VERTIMAI 
• Matthew SWEENEY.
Eilės

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Valdonė Budreckaitė.
Festivalis „Vilniaus veidai“: šiuolaikinio nekomercinio meno zona tarp vienuolyno sienų
• Dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ – netikėti susitikimai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Kino scenarijaus kursuose talentas sutinka amatą
1

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.
Archyvų metas

IN MEMORIAM 
• MARIJA VASILJEVAITĖ-ŠUKŠTIENĖ
1938–2008

DE PROFUNDIS 
• Sukryžiuoti poetai
• Dėmesio! Konkursas8
• Regina-Vėlyvoji Svaja.
Eilės
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2

PARK@S 
• Dalia Tamošauskaitė.
Baladė apie ilgapirštę
• Gintautas Mažeikis.
Miunhauzeno individuacijos modelis ir patafizika
• Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.
Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną
• Jonas Ruškus.
Ieškant švietimo diskursų vienovės
• Sigitas Vaičiulionis.
V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)
2

TEATRAS

Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano

Indrė Stakvilė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Egidijus Bavikinas ir Ona Kolobovaitė spektaklyje „Ugnies medžioklė su varovais“
Nuotrauka iš „Domino“ teatro archyvo

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir libreto autorių Sauliaus Šaltenio bei Leonido Jacinevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ atgimė dar kartą. Šįsyk Vilniuje, „Domino“ teatre, pastatytas režisieriaus Gyčio Padegimo. Nuo miuziklo sukūrimo 1974-aisiais, jis statytas daugybę kartų, svarbiausius vaidmenis atlikdavo puikūs aktoriai bei dainininkai. „Sceninis miuziklo pastatymas debiutavo 1974 m. Latvijoje, Valmieros mieste. Paskui itin didelio populiarumo sulaukęs spektaklis buvo pastatytas Rygoje, Taline, Kijeve, Kazanėje, Kišiniove, o 1976 m. – Vilniuje, Jaunimo teatre. Įdomu ir tai, kad į latvių, estų, ukrainiečių, rusų kalbas buvo išverstas ir kūrinio libretas“ (Ieva Dunajevaite; www.tactus.lt/ugniesmedziokle/dairy.php?id=09151).

Kas skatina jo aktualumą? Neabejotinai – meistriškai ir savitai parašyta muzika. Aštuntame dešimtmetyje miuziklas turėjo maištingumo ir disidentizmo bruožų, nes tokias asociacijas kėlė tuomet nepageidaujama roko muzikos stilistika. Šiandieninių miuziklų kontekste G. Kuprevičiaus kūrinys maištingumo neprarado – jo muzikinė kalba sudėtinga, harmonija traktuojama laisviau, nevengiant disonansų ar retesnių slinkčių. Dramaturgija remiasi ne vien kupletinėmis formomis, gausu ansamblių, svarbų vaidmenį atlieka choras. Kitaip vertinčiau siužeto, istorijos, o ypač dialogų svarbą. Atsiranda distancija. Lyg stebėtum operetę, kurios tekstiniai intarpai su egzaltuotais jausmų protrūkiais tampa svetimi. Tačiau tai gali būti patrauklu plačiai publikai. Šiandien, kai lietuviški serialai išstumia sukurtuosius Pietų Amerikoje, kai ima dominuoti vietinės nekviestų bei išduotų meilių peripetijos, – tinkamas laikas praleisti vakarą miuzikle, kurio istorija nenusileidžia televizinėms. Tačiau į kitokį lygmenį ją pakelia kompozitoriaus G. Kuprevičiaus ir vaizdo režisieriaus Simono Glinskio sprendimai.

Spektaklio kūrybinė grupė džiaugiasi, kad apsiėjo be „žvaigždžių“ – dainuoja jauni, perspektyvūs, akademinį išsilavinimą turintys vokalistai; be pirotechnikos, kaskadinių triukų. Tačiau vis dėlto esama bandymų aktualinti veiksmą ir pritaikyti jį šių dienų žiūrovui. Vieni tų mėginimų –­ įtaigūs ir vykę, kiti – stereotipiniai ar neįtikinantys. Štai kad ir vos ne tradiciniu tapęs breiko ar kitų gatvės kultūros elementų naudojimas teatro scenoje. Negi jaunimas laisva valia šoktų breiką pagal ...„Kregždutes“. Atvirkščiai –­ gatvės kultūrai būdingas maištingumas, alternatyvumas, prieštaravimas vyraujančiai krypčiai. Keistokai atrodo ir radijo imtuvo vojažai po sceną, kai, nepriklausomai nuo jo nuolat kintančios lokacijos, garsas sklinda iš vienos – centrinės – pozicijos. Nesutampa, tikroviškumo iliuzijos nesukuria ir choro garso bei vaizdo santykis. Didelėje aidžioje erdvėje girdime įrašytą gausių balsų „Aidijos“ chorą. Tačiau scenoje choro partiją dubliuoja nedidelis ansambliukas.

Malonu, kad girdėti simfoninio orkestro skambesys. Spektaklio metu trans­liuojamą fonogramą įrašė specialiai šiam projektui surinktas Vilniaus jaunimo orkestras, o ne „simfo“ tembrus imituojantis sintezatorius. Orkestrui ir chorui diriguoja Romualdas Gražinis, kas būtų minėtina ir miuziklo programėlėje.

Originali muzika nėra vienintelis vertingas šio pastatymo komponentas. Spektaklio kūrėjams pavyko pasiekti įdomią muzikos ir filmuoto vaizdo sintezę. Kūrinį į kitą dimensiją perkelia S. Glinskio vaizdo projekcijos. Jos – ne formali duoklė šiuolaikiškam pastatymui, o prasmingas paralelinis pasakojimas, turintis savo dėsnius, kartais kuriantis kitą, alternatyvų filmą ar videomeno kūrinį, pagrįstą svarbiausiomis siužeto bei muzikos idėjomis. Sraigių šokiai, sienos plytų dvejinimas ir judinimas suteikia miuziklui naujų spalvų, o itin paveikus, net sukrečiantis epizodas su vaikais finalinio choro fone įprasmina didingą minorinį dramatizmą ir vainikuoja visą miuziklą.

Šių dviejų vykusių komponentų dermė kelia klausimą, ar kitas „Ugnies medžioklės“ atgimimas vėl įvyks teatro scenoje. Būtų įdomi ir kitokia jo versija –­ koncertinis muzikinių numerių atlikimas su išryškinta ir šviesų neužgožiama vaizdo projekcija. Arba miuziklo transformacija į audiovizualinį kūrinį.

 

Skaitytojų vertinimai


48933. ojoj :-( 2008-10-08 23:29
jus ka panele juokaujat!! jei jus ten bent ka pamatet. tai jusu turbut labai laki vaizduote! siulau grazinti visiems ziurovams pinigus uz bilietus i sita slamsta

49007. ee2008-10-13 20:03
ej nu ko prikibot man tai kaip tik patiko normalej wiskas ten

49058. ala2008-10-15 15:33
Vakar buvau Kaune. Na, muzika gera, daininkai dainuoja gerai, bent jau pagrindines partijas - ne fonograma, tik tas vaikinas iš choro, kur keletą kartų dainavo solo, nusidainuodavo. Bet kur įdomesni režisūriniai sprendimai? Labai nusivyliau G. Padegimo darbu. Jis turėjo jauniems atlikėjams padėti susidoroti su banaliu ir saldžiu siužetu, bet to nepadarė, choreografija iš viso niekam tikusi. Kartais atrodė, kad verčiau jau tas choras stovėtų vietoje, nes visai nesugeba atspindėti muzikos judesiais. Tai ypač jautėsi atliekant " Neužgeski ugnie..." . Nesupratau ir tų pripučiamų žaislų prasmės, nesupratau, kodėl " Kregždutes" dainavo apsirengę statybininkų drabužiais. Parodija? Gaila, bet spektaklis nesuskambėjo, ir kaltinčiau dėl to labiausiai režisierių. Beje viską kuo puikiausiai parodo ir žiūrovų reakcija - atlikėjai nebuvo nė karto papildomai iškviesti į sceną, paplojom (mandagiai) ir išėjom.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:30:04 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba