Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-03 nr. 3206

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Erinijos
34
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“
• Išrinkta SRTRF tarybos pirmininkė
• Jurga Mikutytė.
Tarptautinio PEN klubo kongresas Bogotoje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis
• Liepa Gruodytė.
Niekada nežinai
1

TEATRAS 
• Indrė Stakvilė.
Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano
3
• Ridas Viskauskas.
Studentai komercinėje scenoje?
2
• Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną
• Aktorės Vilijos Paleckaitės sukaktis
• Elfų teatre – 5 šeimyninio gyvenimo paveikslai2
• Scenoje – gruziniškai lietuviškas danų princas
• Klaipėdos dramos teatras viešės Vilniuje

MUZIKA 
• Janina Karalienė.
Konkurso laurai – Daliai Kuznecovaitei
• Audronė Ivanauskienė.
H. Zapfo baletas „Aukso veršis“ Kaune

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“
1

SKELBIMAI 
• Meninio vertimo konkursas „Noriu versti“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Šarūno Saukos šventovės
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dailininkų ir literatų dialogas
5

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Kultūros kodas

KINAS 
• Artėja G. Beinoriūtės filmo „Balkonas“ premjera4
• „Dokumentinio kino istorijos“ vakarai

POEZIJA 
• Nijolė Kepenienė.
Bedieviškas gamtos gašlumas
3

VERTIMAI 
• Matthew SWEENEY.
Eilės

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Valdonė Budreckaitė.
Festivalis „Vilniaus veidai“: šiuolaikinio nekomercinio meno zona tarp vienuolyno sienų
• Dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ – netikėti susitikimai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Kino scenarijaus kursuose talentas sutinka amatą
1

FOTOGRAFIJA 
 SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.
Archyvų metas

IN MEMORIAM 
• MARIJA VASILJEVAITĖ-ŠUKŠTIENĖ
1938–2008

DE PROFUNDIS 
• Sukryžiuoti poetai
• Dėmesio! Konkursas8
• Regina-Vėlyvoji Svaja.
Eilės
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2

PARK@S 
• Dalia Tamošauskaitė.
Baladė apie ilgapirštę
• Gintautas Mažeikis.
Miunhauzeno individuacijos modelis ir patafizika
• Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.
Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną
• Jonas Ruškus.
Ieškant švietimo diskursų vienovės
• Sigitas Vaičiulionis.
V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)
2

FOTOGRAFIJA

Archyvų metas

SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algimantas ir Mindaugas Černiauskai
„Duonos pirkimas Piliakiemio kaime“. 1978

Vos įžengę į kūrybos kelią, fotomenininkai į savo archyvus neša negatyvą po negatyvo su užfiksuotais vaizdais, įvykiais ar veidais, uoliai saugo geresnius kadrus. Per ilgesnį kūrybos laikotarpį susikaupia nemenkas, ne visada deramai vertinamas, o retsykiais ir kūrybiniu balastu laikomas lobynas. Dalį sukauptų fotografijų fotografai po truputį atskleidžia žiūrovui parodose, kataloguose, dalis sugula į svarių fotoalbumų puslapius, tačiau dauguma lieka dūlėti stalčiuose. Aleksandro Macijausko surengtoje archyvinių fotografijų parodoje pateikiamos meninės nuotraukos, kurios išlaikė laiko išbandymą ir kurių autoriai nepabijojo atskleisti kūrybinio kelio ištakų, ieškojimų, praradimų, gal ir nepasiteisinusių vilčių.

Šiaulių fotografijos muziejaus pradininkas, jo įkūrėjas Antanas Dilys, regis, buvo pirmasis po Antrojo pasaulinio karo, kuris suvokė fotografijos paveldo svarbą mūsų kultūrai. 1967 m. įkūrus Šiaulių fotoklubą, jis iškart pasiūlė steigti fotografijos muziejų, kuriame būtų sukaupta ir eksponuojama ne tik fotografijos technika, literatūra, bet ir archyvinės nuotraukos bei negatyvai. Taip į muziejų pateko ne vieno iškilaus Lietuvos fotografo palikimas.

Iš archyvų surengti fotografijų paro­dą ar išleisti knygą nėra paprasta. Pirmosios archyvinės Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus knygos gimė nelengvai. Pirmiausia teko daugmaž susitvarkyti savo archyvą, pamėginti sudokumentuoti, kiek leidžia atmintis arba padeda užrašai. Toliau – rūšiavimas pagal datas, temas, objektus. Tada – pirminė atranka, ko reikėtų knygai (ar fotografijų parodai) pagal koncepciją – vaikystė ar senasis Vilnius. Vėliau parašomos vienokios ar kitokios teorinės, kritinės įžvalgos. Vis dažnesnis variantas – fotografijų perkūrimas spaudoje, kine, televizijoje. Archyvavimas internete taip pat turi savą specifiką. Tradiciškiausias archyvų atosklaidos variantas – paroda su katalogu, bet ir čia laukia archyvinio vaizdo reinterpretacija, nes po parodas žvalgosi ne tik kritikai, istorikai, bet ir šiaip mėgėjai ar smalsuoliai, kurie –­ nelygu amžius – patys kuria menamą tekstą apie tai, kas yra fotografijoje, o dar svarbiau, –­ ko joje nėra. Čia jau selektyvi atmintis: vienaip mato fotografo amžininkai, kitaip – jaunimas.

Kas juos jungia? Pasak knygos „Komunikacinis vaizdas“ autoriaus Olego Aronsono, jausmai mus susieja kitaip nei kalba, jie atstato prarastą žmonių bendrumą. Atgyja atsiminimai, geismai, lūkesčiai. Tokiu atveju ne tiek svarbu ženklų dekodavimas ir prasmės paieškos, kiek „absoliutus beprasmiškumas“ –­ afektai. Tai būdinga ne vien fotografijai, bet ir visoms medijoms – kolektyvinei, besubjektinei komunikacijai. Afektą – jausminę nuostabą pamačius seną fotografiją – aprašo prancūzų filosofas Roland’as Barthes’as knygoje „Camera lucida“ ir italų filosofas, romanistas Umbertas Eco knygoje „Paslaptingoji karalienės Luanos liepsna“, kurią jis pavadino „iliustruotu romanu“. Štai romano citata: „Tik viena fotografija mane išties sukrėtė: neryškus vaizdas liudijo, jog tai padidinta momentinė nuotrauka, joje kiek sutrikęs berniukas stovėjo pasilenkęs, o mažesnė mergytė pasistiebusi ant baltais bateliais apautų kojyčių laikė apkabinusi jo kaklą ir bučiavo į skruostą. Taip mus užklupo mama ar tėtis, kai Ada spontaniškai, pavargusi pozuoti rodo man savo seserišką meilę. Žinojau, kad tas berniukas esu aš, o toji mergytė yra ji, žvelgdamas į šį reginį negalėjau nepajusti švelnumo, tačiau taip, lyg būčiau žiūrėjęs filmą, ir jaudinęsis kaip pašalaitis, žvelgiantis į suvaidintą brolišką meilę. Toks pat jaudulys, kaip žvelgiant į Mile „Angelą“, Haizo „Bučinį“ ar į prerafaelišką Ofeliją, plūduriuojančią tarp narcizų, vandens lelijų ar plėnūnių.“

Visas romanas knibždėte knibžda veikėjų vaikystėje supusių vaizdų iš iliustruotų žurnalų, knygų, komiksų, kino filmų, saldainių popierėlių, žaislų. Pilna ir fotografijų. U. Eco – it šių dienų Marcelis Proustas, ieškantis prarasto laiko ne tik tekstu – „sąmonės srautu“, bet ir vaizdu. Apibendrinimas trumpas: „Atsiminti –­ darbas, ne prabanga.“ Nežinau, ką prisiminė Romual das Rakauskas, pristatęs šiai parodai nuostabius, senus vaikystės vaizdus. Ką jautė A. ir M. Černiauskai, traukdami į šių dienų šviesą kadrus, kur žmonės eilėse laukia duonos ar grūdasi gyvenimo keliuose su maišais ant nugarų. Kaip šypsojosi Rimaldas Vikšraitis, kurio „kiauliškai“ siurrealistiška fotografija ir prasidėjo nuo kiaulės. Gal jie patys pasakys ar kas nors jų paklaus? O gal ir žiūrovai tars žodį, ką mano apie tokius archyvus? Jie čia atsiveria pagal Aleksandro Macijausko pasiūlytą kriterijų: pirma, fotografijos turi būti sukurtos iki 1978 m., taigi prieš trisdešimt metų ir daugiau; antra, nuotraukas atrenka patys autoriai, todėl čia nepamatysite archyvų tų, kurių nebėra tarp mūsų. Tačiau bus darbai tų, kurie dabar jau nefotografuoja ir mažai dalyvauja meninės fotografijos gyvenime. Atrinkti iš jau pasirinktų darbų – parodos rengėjo reikalas. Tačiau visi etapai rodo, kad atminties atkūrimas – kūrybiškas darbas.

Jis niekada nesibaigia, nes padėti tašką ir pasakyti, kad dabar žinome viską apie fotografiją ir joje matomą gyvenimą, vargu ar įmanoma. Istorinės interpretacijos, kaip dabar sakoma, fluktuoja. Juolab sunku įvertinti, kiek svarbios tos fotografijos autoriaus kūrybinei biografijai, ypač vertinant meniškumo kriterijais. Įskaitant ir visas kitas fotografijos funkcijas, galima sakyti, kad tik patekusi į archyvą ar muziejų, fotografija tampa potencialia kultūrine vertybe. Filosofas Borisas Groysas knygoje „Įtariamasis. Medijų fenomenologija“ rašo: „Bet koks trumpas vizitas į patį užkampiausią pasaulio muziejų tūkstantį kartų įdomesnis už tai, ką galima pamatyti per visą gyvenimą vadinamojoje tikrovėje.“ Tačiau archyvas – ne amžiams stovintis vanduo, jis banguoja su gyvenimu, atveriamas ir užveriamas, moksliškai tvarkomas ir analizuojamas, bet prieinamas visiems ir visokiems kitų medijų ženklinimams ir vertinimams, pasak, B. Groyso, „nuo Dievo iki interneto“.

Kodėl pasirinkta 1978 m. data? Turbūt iš trijų dešimtmečių perspektyvos lengviau atsigręžti atgalios ir pasitikrinti, ar viskas buvo gerai atrinkta ir parodyta, ar kūryba išlaikė laiko – griežčiausio teisėjo – išbandymą? Lietuvos meninės fotografijos kūrėjams vidinės laisvės niekada nestigo, gal tik išskyrus konjunktūrinius fotografus, tačiau niekada neprošal retsykiais peržvelgti sukauptus kadrus, dar kartą juos apmąstyti ir pateikti mūsų dienų visko mačiusiam, kritiškam žiūrovui.

Manytume, kad į šią nedidelę, dvidešimt penkerių autorių retrospektyvinę parodą reikėtų žiūrėti ne kaip į ką nors užbaigta, o kaip į fotografų grįžimą į tuos laikus, kai daug kas buvo draudžiama, kūryboje vyravo ne tik drąsa, bet ir baimė, kad bus sulaukta laisvės ir laiko distancijos. Dabar baimės nebeliko, išgyvename šiuolaikinės meninės fotografijos dekadansą, po Rytų priespaudos atsigręžėme į Vakarus ir, užmiršę gimtąją kalbą, visur brukame angliškus, tariamai fotografiją į meno rangą pakylėjančius pavadinimus. Laimė, spaudos fotografai lieka ištikimi ir vaizduoja gyvenimo druskos prisodrintą realybę. Bet ar drąsos pakanka visiems?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:30:00 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba