Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-03 nr. 3206

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Erinijos
34
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“
• Išrinkta SRTRF tarybos pirmininkė
• Jurga Mikutytė.
Tarptautinio PEN klubo kongresas Bogotoje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis
• Liepa Gruodytė.
Niekada nežinai
1

TEATRAS 
• Indrė Stakvilė.
Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano
3
• Ridas Viskauskas.
Studentai komercinėje scenoje?
2
• Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną
• Aktorės Vilijos Paleckaitės sukaktis
• Elfų teatre – 5 šeimyninio gyvenimo paveikslai2
• Scenoje – gruziniškai lietuviškas danų princas
• Klaipėdos dramos teatras viešės Vilniuje

MUZIKA 
• Janina Karalienė.
Konkurso laurai – Daliai Kuznecovaitei
• Audronė Ivanauskienė.
H. Zapfo baletas „Aukso veršis“ Kaune

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“
1

SKELBIMAI 
• Meninio vertimo konkursas „Noriu versti“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Šarūno Saukos šventovės
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dailininkų ir literatų dialogas
5

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Kultūros kodas

KINAS 
• Artėja G. Beinoriūtės filmo „Balkonas“ premjera4
• „Dokumentinio kino istorijos“ vakarai

POEZIJA 
• Nijolė Kepenienė.
Bedieviškas gamtos gašlumas
3

VERTIMAI 
• Matthew SWEENEY.
Eilės

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Valdonė Budreckaitė.
Festivalis „Vilniaus veidai“: šiuolaikinio nekomercinio meno zona tarp vienuolyno sienų
• Dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ – netikėti susitikimai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Kino scenarijaus kursuose talentas sutinka amatą
1

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.
Archyvų metas

IN MEMORIAM 
• MARIJA VASILJEVAITĖ-ŠUKŠTIENĖ
1938–2008

DE PROFUNDIS 
• Sukryžiuoti poetai
• Dėmesio! Konkursas8
• Regina-Vėlyvoji Svaja.
Eilės
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2

PARK@S 
• Dalia Tamošauskaitė.
Baladė apie ilgapirštę
• Gintautas Mažeikis.
Miunhauzeno individuacijos modelis ir patafizika
• Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.
Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną
• Jonas Ruškus.
Ieškant švietimo diskursų vienovės
 Sigitas Vaičiulionis.
V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)
2

PARK@S

V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)

Sigitas Vaičiulionis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tytuvėnų festivalio archyvo nuotrauka

Rugpjūtis Tytuvėnų festivalio klausytojus lepino ne tik šiltais orais, bet ir ypač puikiais koncertais – ir pažintine-šviečiamąja prasme, ir aukštu meninio atlikimo lygiu.

Tytuvėnų vienuolyno bažnyčioje muzikavo tarptautinis trio: klarnetininkas Toni Salar-Verdu (Ispanija), hammerklavyru grojantis pianistas Aleksandras Puliajevas (Vokietija) ir violončelininkas Mindaugas Bačkus (Lietuva). Šio trio koncertas tapo neįkainojama vertybe klausytojams – išgirdome XIX a. pradžiai būdingų instrumentų gyvą autentišką skambėjimą, kuriam negali prilygti joks muzikos įrašas. Skambėjo čekų kilmės austrų kompozitoriaus A. Gyrowetzo (1763 – 1850), nuo 1793 m. gyvenusio ir kūrusio Vienoje, Didysis trio Es-dur op. 43 (parašytas 1805 m.). Gyrowetzo kūriniai – 30 operų, 40 baletų, 40 simfonijų, 20 mišių, kiti kamerinės, instrumentinės ir vokalinės muzikos opusai – kažkada buvo populiarūs, deja, dabar jie atliekami retai. L. van Beethoveno (1770 – 1827) Trio B-dur op. 11, sukurtas 1798 m. ir dedikuotas kūrėjo mecenatės kunigaikštienės Lichnovskajos motinai grafienei fon Tun, ligi šiol dažnai skamba koncertų salėse. Trio liudija ne tik jaunojo kompozitoriaus talentą, bet ir norą šmaikščiai ir žaismingai pasišaipyti iš tuometės publikos skonio. Antrasis koncerte atliktas Beethoveno kūrinys – 1806 m. sukurtos 32 variacijos originalia tema c-moll. Čia jau girdime daugybę motyvų, vėliau išplėtotų jo sonatose. Hammerklavyru ir klarnetu atliktame K. M. von Weberio (1786 – 1826) 1815 m. sukurtame Didžiajame koncertiniame duete Es-dur op. 48 ryškūs romantinio stiliaus bruožai. Atlikėjai tarsi nupūtė dviejų šimtmečių dulkes – galėjome gėrėtis originalių instrumentų, kuriems ir buvo sukurti šie opusai, skambėjimu, išgirsti jų dinamines ir tembrines galimybes. Groti šiais autentiškais instrumentais atlikėjai mokėsi įvairiose Europos aukštosiose mokyklose bei meistriškumo kursuose, o dabar patys jose dėsto.

Kelmės dvare koncertavo europinio garso atlikėjai – dainininkė Liora Grodnikaitė ir pianistas Leonidas Dorfmanas. Koncertas praskleidė XIX a. antrosios pusės Paryžiaus muzikinio gyvenimo uždangą – ypač didelį domėjimąsi teatriniu menu (tuo metu Paryžiuje gyvavo 45 teatrai), meilę operai. Skambėjo arijos iš ryškiausių to laiko kompozitorių operų: Minjon arija iš A. Thoma (1811 – 1896) operos „Minjon“, arija iš prancūzų operetės korifėjaus J. Offenbacho (1819 – 1880) operos „Hofmano pasakos“ ir dvi Šarlotės arijos iš J. Masseneto (1842 – 1912) operos „Verteris“. Šiuose kūriniuose atsispindėjo pagrindinė prancūzų mėgiamo lyrinės operos žanro ypatybė – ypač jautriai atskleidžiamas moters vidinis pasaulis, jos išgyvenimai. J. Massenetas amžininkų netgi buvo vadinamas moters dvasios poetu. Muzikinės kalbos naujovės ir tada sunkiai skynėsi kelią. Vėliau taip išpopuliarėjusi C. Saint-Saėnso (1835 – 1921) opera „Samsonas ir Dalila“ buvo sukurta 1868 m., bet tik 1877 m. F. Listo pastangų dėka pirmą kartą ji pastatyta Veimare. Muzikinės kalbos naujovės dar labiau buvo jaučiamos klausantis arijos iš M. Ravelio (1875 – 1937) 1907 m. sukurtos komiškos operos „Ispaniška valanda“. Ryškus operinis L. Grodnikaitės balsas yra labai lankstus, tad ji puikiai prisitaikė prie nedidukės dvaro salės akustikos. Išraiškingai sudainuotose arijose atsiskleidė daugybė niuansų ir subtilybių, paprastai pradingstančių didelėse operos teatrų salėse. Kaip visada ypač jautriai ir muzikaliai akomponavo L. Dorfmanas. Be to, jis sužavėjo klausytojus skambindamas „perliukus“ – C. Saint-Saėnso „Valso formos etiudą“, M. Ravelio „Pavaną mirusiai infantei“, dedikuotą princesės Edmond de Polignac atminimui, ir populiariąją 1901 m. sukurtą impresionistinio stiliaus pjesę „Vandens žaismas“. Pastaroji ne vieną kompozitorių įkvėpė būtent taip vaizduoti tekantį vandenį – mirguliuojantį, žaižaruojantį, gyvybingą. Klausytojai buvo dėkingi ir už galimybę išgirsti retai Lietuvoje atliekamo kompozitoriaus E. Satie (1866 – 1925) muziką – skambėjo jo pjesė „Gnosennes“. E. Satie – išskirtinė, maištinga, jaunimo ypač mėgiama to laiko Paryžiaus muzikinio gyvenimo asmenybė. Kurdamas bet kurios muzikinės formos kūrinius, jis ieškojo ko nors ypač naujo, kitoniško. Jis keistai pavadindavo savo kūrinius (pvz., pjesių ciklas „Priekinės ir užpakalinės mintys“), nurodydavo neįprastą atlikimo charakterį (pvz., „atlikti kaip lakštingalai, kuriai skauda dantį“), nerašydavo kūrinio metro, takto brūkšnių, pateikdavo kūrinį tarsi eskizą, kurį pabaigti turėtų pats atlikėjas.

Baisogaloje koncertą surengė į ansamblį „QuinCelli“ susibūrę ryškiausi Lietuvos violončelininkai E. Kulikauskas, D. Palšauskas, L. Treikauskas, G. Derus, D. Misiūnas, pasitelkę akordeonininką A. Kulikauską ir solistę A. Grigorian. Subtiliai sudarytoje koncerto programoje ansamblis atskleidė XX a. kompozitorių pastangas įsilieti į bendrą demokratėjimo procesą, naujos muzikinės kalbos ir naujų muzikos formų paieškas, gilinimąsi į nacionalinių kultūrų ypatumus. Ansamblis sugrojo vieną H. Villa-Loboso „Trečiosios Bachianos“ dalį – J. S. Bacho naudotą siuitos formą kompozitorius užpildė brazilų folklorui būdinga muzikine kalba. G. Gershwino daina „Vyras, kurį aš myliu“ atskleidė džiazo stiliaus atsiradimą. G. Rossinio „Tarantela“ priminė greito tempo, aistringo charakterio liaudies šokį, susiformavusį pietų Italijos Taranto miesto apylinkėse. Beje, buvo tikima, kad jį šokant galima išgyti nuo nuodingo voro tarantulo įkandimo. Šio žanro kūrinius jau XIX a. kūrė N. Paganinis, F. Mendelssohnas ir kiti autoriai. G. Biset „Habanera“ iš operos „Karmen“ priminė XVI a. Škotijoje paplitusį liaudies šokį kontradansą, kurio formą XVII a. kompozitoriai savo kuriamose siuitose naudojo kaip atskirą dalį. XVIII a. emigrantai šį šokį atvežė į Kubą, kurios sostinėje Havanoje jis tapo ypač populiarus. XIX a. šis žanras grįžo į Europą, pavadintas Kubos sostinės vardu. Ypač išpopuliarėjo ir iki šiol liko populiarios dvi habaneros – „La paloma“ ir „El arreglito“, sukurtos Kuboje gimusio, o vėliau Paryžiuje gyvenusio kompozitoriaus Sebastiano de Yradiero (1809 – 1865). „El arreglito“ melodiją dar labiau išgarsino Ž. Biset, panaudodamas ją savo operoje. „La paloma“ „Balandėlės“ vardu dažnai skamba Lietuvoje, neskelbiant jos tikrojo autoriaus (analogiškai atsitiko ir su garsiąja Kalėdų giesme „Tyli naktis“, sukurta austrų kompozitoriaus F. Gruberio). Visame pasaulyje garsaus tango žanro kūrinių autoriaus A. Piazzollos „Tango Adios Nonino“ ir „Tango contrabahendo“ priminė šio žanro evoliuciją. Nuo XV a. Ispanijoje gyvenusių čigonų šokis tango gitana, Sevilijos apylinkėse susiformavęs andalūziškas tango drauge su emigrantais pasiekė Argentiną. Čia jis susilydė su populiariu to laiko šokiu milonga bei iš Kubos atkeliavusia habanera ir tapo tango criollo. Ypač intensyviai šis šokis buvo tobulinamas ir šokamas Buenos Airėse, iš kur XX a. pradžioje atkeliavo į Paryžių. Šokį greit pamėgo Europos kompozitoriai, pradėję jį vadinti argentinietišku tango. Muzikinės kalbos ir muzikinio gyvenimo demokratėjimą XX a. atspindėjo koncerte skambėję kūriniai iš E. Piaf, E. Preslio ir „The Beatles“ repertuaro bei šiuolaikinių serbų, italų, brazilų kompozitorių opusai. Kūrinių violončelių kvintetui yra sukurta labai nedaug, tad koncerte daugiausiai skambėjo skoningos kūrinių aranžuotės, sukurtos šiam anasmbliui, kurį itin vykusiai papildė akordeonas. Klausytojai karštai plojo solistei Asmik Grigorian, puikiai perteikusiai sudainuotų kūrinių stilių ir charakterį.

iliustracija
Tytuvėnų festivalio archyvo nuotrauka

Viename iš graikų mitų pasakojama, kad dievo Nerėjaus dukterį Galatėją įsimylėjo baisusis vienaakis Sicilijos kiklopas Polifemas. Bet jį atstūmusi Galatėja pamilo piemenų ir miško dievo Pano sūnų Akidą. Įtūžęs Polifemas su uola užmušė Akidą. Tada Galatėja savo nelaimingą mylimąjį pavertė skaidriu šaltiniu. G. F. Händelis šį siužetą pirmą kartą panaudojo 1708 m., sukurdamas serenadą solistams ir orkestrui „Akis, Galatėja ir Polifemas“. 1717 – 1720 m. dirbdamas Anglijoje Čandoso hercogo dvaro kompozitoriumi, šalia Čandoso antemų, „Utrechto Te Deum“, „Odės karalienės Onos garbei“ ir kitų instrumentinių kūrinių sukuria dvi kaukes (masques) – „Chemenas ir Mordekė“ (vėliau pavadinta „Esfirė“) ir „Akis ir Galatėja“. 1732 m. Londone atlikta „Esfirė“ pirmą kartą pavadinama oratorija. Tų pačių metų gegužės 6 d. Londono dienraštyje paskelbta, kad naujajame Haymarketo teatre Händelio oratorija „Akis ir Galatėja“ bus atlikta „su dideliais chorais, dekoracijomis, įvairiais mechanizmais ir kitokiais prietaisais“. Spektaklis sulaukė didelio pasisekimo, buvo kartojamas gegužės 17 ir birželio 10 d. Nuo tada Londone, vėliau Dubline ši pastoralinė oratorija buvo beveik kasmet atliekama greta „Mesijo“, „Esfirės“, „Judo Makabėjaus“ ir kitų Händelio oratorijų.

Dažnai primenama, kad L. Beethovenas apkurto, W. Mozartas buvo nunuodytas, bet beveik niekada neužsimenama, kad 1752 m. Händelis apako. Tačiau iki pat mirties 1759 m. jis, kaip būdavo įprasta tais laikais, per pertraukas tarp oratorijų dalių iš atminties grodavo savo sukurtus koncertus vargonams su orkestru. Oratorija „Akis ir Galatėja“ paskutinius kartus kompozitoriui esant gyvam buvo atlikta 1758 m. kovo 31 d. ir balandžio 1 d. Londone Haymarketo teatre ir birželio 12 d. Oksforde. Lietuvoje ši oratorija pirmą kartą buvo atlikta Šiauliuose 1985 m. IV senosios muzikos ansamblių festivalyje, skirtame J. S. Bacho ir G. F. Händelio 300-osioms gimimo metinėms.

2005 m. Tytuvėnų festivalis baigėsi A. Žigaitytės vokalinės-choreografinės misterijos „Praregėjimas“ premjera. 2007 m. festivalį vainikavo K. W. Glucko komiškos operos „Girtuoklio išblaivinimas“ premjera Lietuvoje. Neeiliniu meniniu įvykiu tapo ir šių metų festivalio pabaigoje arkadine galerija apjuostame Tytuvėnų vienuolyno ansamblio kieme atlikta teatralizuota G. F. Händelio oratorija „Akis ir Galatėja“. Spektaklio statytojai – dirigentas Robertas Šervenikas, režisierius Gediminas Šeduikis, dailininkė Marta Vosyliūtė taip pratęsė paties Hendelio pradėtą tradiciją jo oratorijas statyti tarsi muzikinius teatrinius spektaklius su kostiumais, dekoracijomis, gyvu veiksmu ir įvairiais teatriniais efektais. Sužavėjo statytojų profesionalumas ir kūrybiškumas. Nusprendę spektaklį rodyti vėlų vakarą, jie surado labai įdomius, netikėtus meninius sprendimus. Panaudodami apšvietimą, minimalias dekoracijas ir kostiumus efektingai sujungė su natūralios aplinkos elementais (vienuolyno arkomis, freskomis ir t. t.). Scenografijos, režisūros ir puikaus muzikos atlikimo dėka buvo subtiliai subalansuotas mitologinis siužetas, Hendelio muzikos stilius ir šiuolaikiškumas. Solistams, dainuojantiems arijas da capo, ir ansambliams pavyko išvengti tam tikro monotoniškumo ir statiškumo, tačiau chorui to išvengti pavyko tik iš dalies. Nustebino spektaklyje dainavusio Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ artistų požiūris į meistriškumą ir profesinę menininko atsakomybę: dalį numerių choras dainavo iš natų – tai scenininiam veiksmui suteikė statiškumo, stabdė spektaklio veiksmą. Buvo juntama ir baimė dainuoti: beveik visi numeriai buvo atliekami laikantis vienos dinaminės gradacijos, pasitaikė ritminių ir intonacinių netikslumų. Ypač keistai skambėjo paskutinis spektaklio numeris, kai choras, dainuodamas džiaugsmingą bei iškilmingą čakonos formos muziką, balansavo tarp maršo ir polkos stilių. Atvira erdvė visada išryškina atlikėjų trūkumus ir atskleidžia meistriškumą. Būtent profesinį meistriškumą, puikų stiliaus pajautimą, gebėjimą ansambliškai derėti nepaisant nuotolio bei akustinių sudėtingumų pademonstravo Lietuvos kamerinis orkestras ir solistai. Labai įtikinami Galatėja – Raminta Vaicekauskaitė, Akis – Kęstutis Alčiauskis, Polifemas – Ignas Misiūra (pirmą kartą šią partiją sudainavęs koncerte 1998 m.), Damonas – Viktoras Gerasimovas. Pastarojo parinkimas šiam vaidmeniui mus dar labiau priartino prie Hendelio laikų, kai pagal vyraujančias to meto tradicijas oratorijas dainuodavo ne tik sopranas, tenoras, bosas, bet ir ypač vertinamas ir net dievinamas atlikėjas, turintis labai minkštą, švelnų tembrą ir dainuojantis soprano partiją (tais laikais dažniausiai jis būdavo kastratas).

Šių metų Tytuvėnų festivalyje neteko girdėti atsitiktinių, „kokteilinių“ koncertų programų. Norisi tikėtis, kad didelė meninė ir organizacinė patirtis padės festivalio meno vadovui Robertui Šervenikui bei festivalio direktorei Šiaulių filharmonijos direktorei Nijolei Saimininkienei sumanyti naujas, meniškai vertingas 2009 m. festivalio koncertų programas, derančias prie unikalių Šiaulių apskrities istorinių ir architektūrinių paminklų erdvių.

 

Skaitytojų vertinimai


48895. ignas misiura :-) 2008-10-06 13:16
tikrai ir as noreciau padekoti hendelio pastorales statytojams uz grazu pastatyma.manau tokie renginiai is tiesu lavina gera muzikini skoni.tik gaila kad visada per uzdaryma labai atvesta.

48930. DM2008-10-08 16:47
Maestro, ačiū už išsamų straipsnį. Kaip visuomet: viskas puiku, bet jau ta "Polifonija"... Nuotaikos paįvairinimui įdedu kiek kitokią nuomonę iš vieno Kauno tinklapio: "Solistei akompanavęs ir keletą solinių numerių atlikęs pianistas L.Dorfmanas – jau seniai Lietuvos publikai žinomas atlikėjas. Jis artistiškas, impulsyvus, jo valdomas fortepijonas skamba gana maloniomis spalvomis. Vis dėlto atlikėjo pasirodymas šiame koncerte buvo tarsi lengvas lietutis skėčio neatsinešusiam, bet muziką mėgstančiam klausytojui. Klausantis pirmojo solinio intarpo – C.Saint-Saënso etiudo „En forme de Valse“ Nr.6 iš šešių etiudų rinkinio Op.52, neapleido mintis: na nejaugi garbusis prancūzas rašė tokią „nešvarią“ muziką? Žavios M.Ravelio pjesės „Pavane pour une infante défunte“ melodika ir harmonija taip pat neišvengė pianisto „inkliuzų“, patvirtinusių, kad virtuozu šio atlikėjo nepavadinsi. Nors Eriko Satie „Gnosiennes“ skambėjo išties tyrai ir nuoširdžiai. Netikėtų interpretacinių sprendimų ir netikslumų, akivaizdžiai vertusių solistę pasijusti nejaukiai, pasitaikė ir atliekant operų arijų akompanimentus. Tai iš tiesų keistoka, nes būtent pianisto akompaniatoriaus amplua yra L.Dorfmano vizitinė kortelė."

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:29:55 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba