Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-03 nr. 3206

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Erinijos
34
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“
• Išrinkta SRTRF tarybos pirmininkė
• Jurga Mikutytė.
Tarptautinio PEN klubo kongresas Bogotoje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis
• Liepa Gruodytė.
Niekada nežinai
1

TEATRAS 
• Indrė Stakvilė.
Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano
3
• Ridas Viskauskas.
Studentai komercinėje scenoje?
2
• Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną
• Aktorės Vilijos Paleckaitės sukaktis
• Elfų teatre – 5 šeimyninio gyvenimo paveikslai2
• Scenoje – gruziniškai lietuviškas danų princas
• Klaipėdos dramos teatras viešės Vilniuje

MUZIKA 
• Janina Karalienė.
Konkurso laurai – Daliai Kuznecovaitei
• Audronė Ivanauskienė.
H. Zapfo baletas „Aukso veršis“ Kaune

PAVELDAS 
 RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“
1

SKELBIMAI 
• Meninio vertimo konkursas „Noriu versti“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Šarūno Saukos šventovės
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dailininkų ir literatų dialogas
5

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Kultūros kodas

KINAS 
• Artėja G. Beinoriūtės filmo „Balkonas“ premjera4
• „Dokumentinio kino istorijos“ vakarai

POEZIJA 
• Nijolė Kepenienė.
Bedieviškas gamtos gašlumas
3

VERTIMAI 
• Matthew SWEENEY.
Eilės

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Valdonė Budreckaitė.
Festivalis „Vilniaus veidai“: šiuolaikinio nekomercinio meno zona tarp vienuolyno sienų
• Dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ – netikėti susitikimai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Kino scenarijaus kursuose talentas sutinka amatą
1

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.
Archyvų metas

IN MEMORIAM 
• MARIJA VASILJEVAITĖ-ŠUKŠTIENĖ
1938–2008

DE PROFUNDIS 
• Sukryžiuoti poetai
• Dėmesio! Konkursas8
• Regina-Vėlyvoji Svaja.
Eilės
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2

PARK@S 
• Dalia Tamošauskaitė.
Baladė apie ilgapirštę
• Gintautas Mažeikis.
Miunhauzeno individuacijos modelis ir patafizika
• Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.
Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną
• Jonas Ruškus.
Ieškant švietimo diskursų vienovės
• Sigitas Vaičiulionis.
V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)
2

PAVELDAS

Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“

Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22, Vilnius) iki spalio 19 d. eksponuojama dailininkių Honoratos Razmienės ir Irenos Vabalienės tekstilės kūrinių paroda „Lino sutartinės“

RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mano modus vivendi“. 2006
Honorata Razmienė

Vilniuje, Radvilų rūmuose, tekstilės parodoje „Lino sutartinės“ eksponuojama per 60 dailininkių Honoratos Razmienės ir Irenos Vabalienės kūrinių iš Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Panevėžio kraštotyros muziejaus, Panevėžio linų kombinato bei dailininkių asmeninių ir kitų privačių kolekcijų.

H. Kėkštaitės-Razmienės (g. 1930) tekstilės darbai parodoje pateikiami tarsi dviem būdais: retrospektyviu ir šiandienos. Žiūrovai supažindinami su didelio formato lino reljefais, kameriniais portretais, kurių dauguma saugomi Lietuvos dailės muziejuje, keli – Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune ir privačiose kolekcijose. Sovietiniu laikotarpiu šie lino reljefai buvo eksponuoti daugelyje tarptautinių parodų (ne vienoje EXPO parodoje) ir apdovanoti, pvz., 1978 m. vadinamųjų socialistinių šalių antrojoje tekstilės kvadrienalėje. XX a. 7–8 dešimtmetį Lietuvos tekstilininkams susidomėjus gobelenų audimo technika, sintetinių siūlų, medžiagų ir spalvų įvairove, H. Razmienė liko ištikima linui –­ rėmėsi jo spalva ir formos galimybėmis. Menininkė visada buvo griežtos, dažnai simetriškos kompozicijos šalininkė ir fluidiškoje, tekančių formų ir mirguliuojančių spalvų Lietuvos tekstilės panoramoje išsiskyrė racionaliu mąstymu, intelektualiais sprendimais. Naujausius kūrinius dailininkė pateikia jau ne tik ir ne tiek kaip tekstilės, bet kaip šiuolaikinius darbus, sukurtus naudojant įprastas tekstilės medžiagas (liną) ir netradicines (medį, stiklą, odą, etnografinius objektus ir kt.). Retrospektyvinę ir šiandieninę parodos dalis sieja mišri ir vadinamoji autorinė technika, leidžianti iš lino pluošto, nenaudojant karkaso, papildomų stangrinančių medžiagų, sukurti iškilų reljefą, formuoti liną skulptūriškai, trimačio formato. Tik retrospektyvinio etapo darbuose dažniausiai vaizduojamos figūrinės kompozicijos, o dabartiniai kūriniai labiau instaliacinio pobūdžio –­ jiems reikėtų specialiai organizuotos erdvės, jie priklausytų asambliažams, horeljefiniams ar trimačiams skulptūriniams lino darbams. Tokius kūrinius dailininkė eksponavo pastaraisiais metais grupinėse tekstilės parodose, tarptautiniuose lino simpoziumuose ir kitur.

Šioje parodoje eksponuojami kūriniai, sukurti naudojant tik liną, ir tai leidžia susidaryti vaizdą, kaip nuo figūrinių, didžiaformačių darbų keliaujama abstrakčių, skulptūrinių formų link, kur didžiulės reikšmės monochrominių darbų modeliavimu turi šviesos ir šešėlių žaismas, meniškai įprasminti faktūriniai bei tekstūriniai eksperimentai. H.Kėkštaitė-Razmienė, 1959 m. baigusi Lietuvos valstybinį dailės institutą, daug dešimtmečių (nuo 1962) dėstė drabužių modeliavimą. Tai nulėmė jos kūrybos savitumą, kostiumų modeliavimo profesinės patirties derinimą su šiuolaikinės tekstilės raida. Ši paroda demonstruoja savotišką ilgo ir produktyvaus kūrybinio darbo kelionę ir atrodo kaip logiškas bei meniškai įteisintas siekis būti šiuolaikiška nesiverčiant per galvą, o pritaikant naujausio meno tendencijas.

Tekstilininkė ir kostiumų dizainerė I. Vabalienė (gim. 1935) yra itin savita ir kūrybinga menininkė. Į dailiąją tekstilę ji atėjo iš kostiumo dizaino (arba, kaip anuomet buvo įprasta vadinti, drabužių modeliavimo) srities – itin egzotiškos, keistos ir „nerimtos“ sovietiniu laikotarpiu dailininko specialybės, kurią ji įgijo 1968 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute. Daugybę metų dailininkė kūrė kostiumus kino filmams (režisieriaus Raimondo Vabalo filmams – „Skrydis per Atlantą“, „Miškais ateina ruduo“, „Mainai“, „Rungtynės nuo 9 iki 9“, „Smokas ir Mažylis“, „Akmuo ant akmens“; kitų režisierių kūriniams – Gyčio Lukšo „Vakar ir visados“, Almanto Grikevičiaus, Henriko Šablevičiaus ir Raimondo Banionio filmams), televizijos filmams, teatro spektakliams (Panevėžio dramos, Nacionalinio operos ir baleto), choriniams kolektyvams (moterų chorui „Eglė“) ir ansambliams. 1967 m. menininkė buvo apdovanota medaliu ir diplomu tarptautiniame madų festivalyje Maskvoje.

Nepriklausomybės metais šešios Lietuvos aukštosios mokyklos (Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos veterinarijos akademija) gali didžiuotis I. Vabalienės sukurtais originaliais kostiumais rektoriams, senato atstovams, vėliavomis, ženklais ir kt. darbais.

I. Vabalienė gimė Žemaičių Kalvarijoje ir vaikystėje leisdamasi nuo kalvų sudrožė tris poras klumpių. Tarp XX a. antrosios pusės menininkių ji išsiskyrė netikėtu meniniu įvaizdžiu – vaikščiodama sostinės senamiesčio gatvėmis nuolat ryšėjo įvairias skareles kaip tikra žemaitė. Į Lietuvos tekstilę atėjo tik „atradusi“ liną – savo medžiagą ir savitą techniką. Ji naudoja natūralias lietuviškas medžiagas, nepripažįsta jokios chemijos.

1973 ir 1985 m. tekstilės parodose I. Vabalienė Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanota už savitus ir meniškus, autorine technika sukurtus tekstilės meno kūrinius (natūraliu neverptu lino pluoštu siuvinėtus kilimus). Menininkė nuolat eksperimentuoja, ieško naujų, neregėtų atlikimo būdų, tarsi sunkindama ir taip nelengvą tekstilininkės bei kostiumų dizainerės triūsą, pvz., naudodamasi replėmis ir yla, siuvinėja odą. Visus darbus atlieka pati, be pagalbininkų.

Ekspozicijoje išsiskiria unikalia technika atlikti rašytojų portretai – Žemaitės, Maironio, Simono Daukanto, Jono Biliūno, Salomėjos Nėries ir kitų. I. Vabalienės kūriniai puošia ir visuomeninius interjerus –­ Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, Panevėžio linų kombinatą ir kitus.

Dailininkė brangina savo profesinį meistriškumą, niekad nedalyvavo ir nedalyvauja tekstilės parodose vien dėl to, kad dalyvautų. Jos personalinės parodos, surengtos 1986, 1995 ir paskutinioji –­ 2006 m. Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, buvo gerai apmąstytos ir parodė, kad ši tekstilininkė ir kostiumų dizainerė Lietuvos meno lauke užima reikšmingą vietą.

 

Skaitytojų vertinimai


48909. kiskis p2008-10-07 14:39
eik jau eik, Ramute.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:29:53 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba