Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-03 nr. 3206

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Erinijos
34
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Dainius Gintalas: „Visa poezija daugiau ar mažiau meluoja“
• Išrinkta SRTRF tarybos pirmininkė
• Jurga Mikutytė.
Tarptautinio PEN klubo kongresas Bogotoje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Rudeniniai PDR almanacho pašiurenimai
 ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
1
• Naujos knygos

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Taip ir nedingtelėjo ieškomas žodis
• Liepa Gruodytė.
Niekada nežinai
1

TEATRAS 
• Indrė Stakvilė.
Ugnies medžioklė tarp teatro ir ekrano
3
• Ridas Viskauskas.
Studentai komercinėje scenoje?
2
• Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną
• Aktorės Vilijos Paleckaitės sukaktis
• Elfų teatre – 5 šeimyninio gyvenimo paveikslai2
• Scenoje – gruziniškai lietuviškas danų princas
• Klaipėdos dramos teatras viešės Vilniuje

MUZIKA 
• Janina Karalienė.
Konkurso laurai – Daliai Kuznecovaitei
• Audronė Ivanauskienė.
H. Zapfo baletas „Aukso veršis“ Kaune

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Tekstilės parodoje – „Lino sutartinės“
1

SKELBIMAI 
• Meninio vertimo konkursas „Noriu versti“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Šarūno Saukos šventovės
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dailininkų ir literatų dialogas
5

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Kultūros kodas

KINAS 
• Artėja G. Beinoriūtės filmo „Balkonas“ premjera4
• „Dokumentinio kino istorijos“ vakarai

POEZIJA 
• Nijolė Kepenienė.
Bedieviškas gamtos gašlumas
3

VERTIMAI 
• Matthew SWEENEY.
Eilės

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Intriguojantys Jo Strømgreno detektyvai apie gyvenimo absurdą

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Valdonė Budreckaitė.
Festivalis „Vilniaus veidai“: šiuolaikinio nekomercinio meno zona tarp vienuolyno sienų
• Dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ – netikėti susitikimai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Kino scenarijaus kursuose talentas sutinka amatą
1

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS, STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.
Archyvų metas

IN MEMORIAM 
• MARIJA VASILJEVAITĖ-ŠUKŠTIENĖ
1938–2008

DE PROFUNDIS 
• Sukryžiuoti poetai
• Dėmesio! Konkursas8
• Regina-Vėlyvoji Svaja.
Eilės
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2

PARK@S 
• Dalia Tamošauskaitė.
Baladė apie ilgapirštę
• Gintautas Mažeikis.
Miunhauzeno individuacijos modelis ir patafizika
• Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.
Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną
• Jonas Ruškus.
Ieškant švietimo diskursų vienovės
• Sigitas Vaičiulionis.
V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis (III)
2

KNYGOS

(pa)skaitiniai

ALEKSANDRA FOMINA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pontoppidan, Henrik. PERAS, LAIMĖS KŪDIKIS. Iš danų kalbos vertė Zita Marienė. – V.: Vaga, 2008.

Didelis, įspūdingas, nors ir labai tipiškas XIX a. pabaigos realistinio stiliaus romanas puikiai perteikia tuometinės Danijos gyventojų socialines problemas. Tiems, kas domisi istorija, ypač Skandinavijos istorija, šis storas veikalas bus nepakeičiamas (o lietuvių kalba –­ turbūt vienintelis) ir išsamus informacijos apie įvairias gyvenimo sritis šaltinis. Autoriaus, pasidalijusio Nobelio premiją su kitu tautiečiu Karlu Gjellerupu, pasakojimas pasižymi nešališku, bet labai plačiu ir skrupulingu socialinės aplinkos aprašymu. Tais laikais, kai buvo entuziastingai tikima Europos technine pažanga, neatpažįstamai pakeisiančia pasaulį ir žmonijos raidą, literatūroje buvo įprasta vaizduoti stiprias asmenybes, užsispyrusias laužyti tradicijas ir bet kuria kaina ieškoti ne tiek asmeninės laimės, kiek būdų tai pažangai tarnauti.

Peteris Andreasas yra tokio valingo vyro portretas: nuo paauglystės maištauja prieš šeimą, kurioje kelių kartų palikuonys buvo ir yra numatyti tapti pastoriais, stebi perdėtą religingumą, prisitaikėliškumą ir negali to pakęsti. Pabėgęs į sostinę ir tapęs inžinieriumi, rašo knygas, siūlo įrengti Jutlandijoje laisvąjį uostą ir susižada su turtingo žydo dukra. Beje, dar niekur kitur neteko taip išsamiai skaityti apie inžinieriaus darbo detales, patentų sistemą ir finansų valdymą, nes šalies ekonomikai čia skiriama lygiai tiek pat dėmesio, kiek ir veikėjų tarpusavio santykių bei jausmų subtilybėms. Tačiau šiam „tikram vyrui“ darbas ir idėjos daug svarbesnės nei šeimyninis gyvenimas: jis nuolat keliauja, reklamuodamas savo projektą, ieško atsakymų į jam vienam suprantamus ir rūpimus klausimus, susijusius su tikėjimu, pašaukimu, savo vieta pasaulyje ir savo išskirtinumu. Didelę dalį knygos sudaro įvairių visuomenės sluoksnių atstovų, su kuriais Perui tenka bendrauti ir iš kurių jis mokosi, gyvenimo ir mąstysenos aprašymai. Anot kritikų, H. Pontoppidano romanas vertingas ne tiek dėl pasakojimo meniškumo ar rafinuotumo (kurių čia netgi nėra), kiek dėl nepaprastai tikslaus Danijos visuomenės ir jos problemų vaizdavimo. Pridursiu, kad stipri ir rimta, pagrįsta ir realistiška yra krikščionybės kritika: „Kai žmogui buvimas šioje žemėje tėra generalinė tikrojo spektaklio repeticija – iš kur imsis gyvenimo džiaugsmas?“ (p. 296). Negražbyliaudamas ir nekurdamas iliuzijų, šiaurietiškai santūrus pastoriaus sūnus visą gyvenimą ieško to, kuo galėtų įtikėti, bet galiausiai lieka vienas ten pat, kur ir pradėjo.

iliustracija

Mayle, Peter. METAI PROVANSE. Iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė. – V.: Alma littera, 2008.

Tipiškas vasaros romanas tiems, kas domisi seniai apdainuotu legendinio grožio Prancūzijos regionu, britų ir prancūzų gyvensenos ir pasaulio suvokimo skirtumais. Literatūriniu požiūriu tai veikiau straipsnelių populiariam namų šeimininkių žurnalui rinkinys, kurio autorius įsivaizduoja atradęs Ameriką ir skuba apie tai papasakoti įprastu kandžiai rafinuotu anglų anekdotų stiliumi. Pravers tuo atveju, jei skaitytojas susirengė į Provansą ar nori priimti svečius iš Britanijos. Pasakotojas nedaug skiriasi nuo pastarųjų: yra ir naivus, ir nepaprastai reiklus, išlepintas komforto, daugiau dėmesio skiriantis savo „namų-tvirtovės“ įrengimams negu gamtai ar vietinės kultūros bei istorijos tyrinėjimams –­ jų galėtum tikėtis iš tikrai smalsaus keliautojo. Tiesa, skirtingai nuo kitų įkyrių ir nuolat reikalaujančių dėmesio turistų, jis sugeba įvertinti ir nepaprastai įvairią bei savotišką virtuvę, ir prancūzų kaimo bendruomenės nuoširdumą, ir nenusakomo vietinio klimato ypatybes. Bet tik tiek.

Labai keista, kad pasakojama daugiskaitos pirmuoju asmeniu: veikėjo „antroji pusė“ lieka jo nematomas šešėlis ir tik 76 p. pavadinamas „mano žmona“, kuri tesugeba gaminti valgyti, bet niekada neturi nuomonės, nepasisako, nepriima sprendimų: net jos išvaizda, skirtingai nuo vietinių gyventojų, lieka neaprašyta. Tokie pat beveidžiai yra visi svečiai ir draugai, apsistojantys jų jaukiuose namuose. Pusę knygos sudaro skrupulingi aprašymai, kaip tą namą įrenginėjo, kaip apipavidalino, kaip keitė ir tobulino žiemai ateinant. Žinoma, tai darė vietiniai statybininkai, o „šeimininkas“ stebėjosi jų elgsena ir lygino kaimą su gimtosios Anglijos provincija. Keista, kad jausdamas didelę simpatiją prancūzams (kaip, beje, ir didžioji dalis šiaurinės Europos dalies gyventojų), jis aršiai demonstruoja patriotiškumą, dėl to atrodo komiškas ir neįtikinantis. Nuolat matuoja, sveria, skaičiuoja, taigi mėgautis gamta beveik nebelieka laiko. Juo labiau kad gamta čia toli gražu ne idiliška, kaip paprastai įsivaizduojama. Su nuostaba aprašomos stichinės nelaimės, konfliktai tarp vietinių, kritikuojami visur esantys ir nieko nepaisantys turistai, nors poros kelionių maršrutai ir savaitgalio pasilinksminimai mažai skiriasi nuo standartinių turistinių išvykų. Tipiškas civilizacijos nukamuoto miestiečio pasakojimas apie tai, kad, pasirodo, pasaulyje dar yra skanaus maisto, etiketo nevaržomo bendravimo ir saulės.

iliustracija

Girdzijauskaitė, Audronė. ATMINTIES SALOS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Galima įvairiai vertinti teatrologės, teatro kritikės A. Girdzijauskaitės asmenybę ir profesinę veiklą, juo labiau kad straipsniuose ji dažnai demonstruoja negailestingą moralinę poziciją šiuolaikinės visuomenės atžvilgiu. Tačiau kai kalbama apie prisiminimų knygas, išnyksta visi šališkumai, autorės asmenybė tarsi pasitraukia į antrą planą. Net nepasakyčiau, kad šioje nedidelėje knygutėje galima atsekti, kaip ta asmenybė formavosi: iš A. Girdzijauskaitės šeimos ir giminių istorijos matyti, kad tokio likimo žmonių pokario Lietuvoje buvo galima sutikti vos ne „ant kiekvieno kampo“. Tipiškai inteligentų šeimai, karo išblaškytai po Rusiją, o paskui grįžusiai į Lietuvą, galiausiai pavyksta susirinkti po vienu stogu. Po juo telpa kelių kartų žmonės, kai kurie – giminės pagal kilmę, kai kurie – savo prigimtimi, širdimi. Juos galima pamatyti ir nuotraukose, kurios, žinoma, tokio pobūdžio pasakojimams suteikia ypatingo šarmo. Galbūt nelabai kokybiškos, galbūt skaitytojui reikėtų daugiau žinoti apie visus tekste minimus žmones – Lietuvos tarpukario ir pokario inteligentijos atstovus. Galbūt galima priekaištauti, kad knygoje, kaip dažnai nutinka, vaikystės ir paauglystės prisiminimai nušviesti tik iš vienos pusės – tos, kuri „auksinė“, beveik neminint veikėjų konfliktų, neigiamų charakterio bruožų. Tačiau tai – labai būdinga atsiminimams: juose dažniausiai viskas yra nepaprastai gražu, nes skausmo ir realybėje pakanka.

Mane, kaip skaitytoją, labiau kurstė tipiškas „moteriškas“ susidomėjimas laikotarpio buitimi ir kasdienybe. Kad ir kaip vertintum praeities kartų elgesį, baisiai smalsu, kaip anuomet žmonės rengdavosi, kaip šukuodavosi, kaip kalbėdavo, ką ir kur valgydavo, kur ir kaip leisdavo savaitgalius, vasaros atostogas? Visos tos suknelės, lėlės, lėkštutės, bateliai, kepuraitės, spintos, staltiesės, iš kartos į kartą perduodamos ar dovanojamos smulkmenos, šeimos relikvijos – štai kas daro kiekvieną atsiminimų knygą gyvą ir įdomią. Skaitydama mačiau prieš akis senus Vilniaus, Kauno ir Palangos vaizdus taip ryškiai, kad kartkartėmis pamiršdavau, jog lyg ir reikėtų kritikuoti ar smerkti tuometinį politinį režimą. Jis čia jaučiamas nebent kalbant apie Rusijos ir Lietuvos gyventojų mentaliteto kontrastus: „Zažralis’ vy tut, miasa vsiakogo polno, poetomu i spektaklia ne poniali“ (p. 15). Tokios komiškos detalės padės geriau suprasti anuometinę kasdienybę, juk būtent ji, o ne valdžios nutarimai ar darbo rekordai, ir sudaro tautos istoriją.

iliustracija

Navakas, Kęstutis. DU LAGAMINAI SNIEGO. – V.: Tyto alba, 2008.

Kad ir kiek esė knygų išleistų K. Navakas, vis dėlto šioje jaučiasi pirmiausia poeto, o ne prozininko balso tembras. Ir kalbama čia apie dalykus, kurie tradiciškai rūpi poetams, kai tradiciški prozininkai vienas kitą lenkdami ieško intrigų ir atsakymų į vadinamuosius didžiuosius klausimus pamokomuose šeimos epuose ar veikėjų vidinio gyvenimo knibždėlynuose. Šio rinkinio pasakotojas tarsi kiekvieną rytą pabunda ir apsižvalgo: kur aš esu? kur buvau? Kodėl štai tas praeivis su manimi sveikinasi? O gal geriau nueiti kitur? Kartais, tiesa, tokie klausimai nuskamba pernelyg skardžiai, kad akivaizdžiai neiškiltų garsios ir jau šimtą kartų diskutuotos temos: poeto vienatvė, minios pilkuma, buities nepakeliamumas, rašymo paslaptis ar praeities „šleifas“, kurį neišvengiamai „velka“ paskui save kiekvienas eseistas. Tačiau K. Navakas į tai sugeba pažvelgti savotiškai. Ne per daug žaismingai, ne per daug piktai, nemoralizuodamas ir pernelyg nesigirdamas jaunystės nuotykiais. Atrodo, lyg kalbėtųsi pats su savimi. Nedemonstruodamas jausmų audros, nesistengdamas „suvilioti“ skaitytojų sąmoju ar intymumu. Nes žino, kad Kaune tokių, kaip jis, literatūros atstovų yra itin mažai. O kituose Lietuvos miestuose (išskyrus Vilnių), ką jau kalbėti, – jų dar mažiau.

Skaitydama šias esė kaskart nemaloniai nustebdavau, kodėl tekstai tokie trumpučiai. Norėjosi sužinoti daugiau. Tarsi jau pamažu, ant pirštų galiukų, įėjau į jų pasaulį ir žvalgiausi aplink: gal pavyks kur nors nutverti ir autoriui padovanoti seną vinilo plokštelę. Nes Kaune, tiesą sakant, dažnam iš tų, kurie vadinami intelektualais, telieka ieškoti bendros praeities pėdsakų. Vaikštinėti gatvėmis ir rankioti svetimus raštelius. Susitikti „džiazų“ koncertuose ir parodų atidarymuose, kad galėtum po jų prisėsti prie kone vienintelės jaukios kavinės staliuko ir dar kartą apsvarstyti klausimą, kodėl rašytojai tiek geria. Vos grįžus iš svetur, skubėti surašyti kiekvieną kelionės smulkmeną. Kad paskui turėtum ką prisiminti, nes Kauno kasdienybė – lagaminas su dvigubu dugnu. Pasak autoriaus, jis dar ir pilnas sniego. Paskaitęs nejučiomis sutinki dėl to, kad „ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. (...) Kartais net nespėjame to užrašyti“. Gyvenant kitur – galbūt jų ir liktų, galbūt būtų iš ko tuos dalykus generuoti. O čia lieka tik rašyti.

 

Skaitytojų vertinimai


48906. shules2008-10-07 10:04
rashineliai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:29:50 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba