Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-17 nr. 2972

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• MILAN RAKIĀ (1876-1938)12
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• X.17-23.
KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• Apie ką tik praūžusį Poetinį Druskininkų rudenį LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS kalbina jo organizatorių KORNELIJŲ PLATELĮ.
TIE RUDENYS KAIP VĖJAS
7

AKTUALIJOS 
 Birutė Jonuškaitė.
MIŠKINIO IR PANAVO DUETAS JUKNĖNUOSE
2

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS

PROZA 
• Selemonas Paltanavičius.
TRYS KAIMO NOVELĖS

VERTIMAI 
• Kjell Westö.
NELAIMĖ BŪTI SKRAKE

PDR PRANEŠIMAI 
• Karolis Baublys.
"AKMENY PAMIRKIAU PIRŠTUS..."
5
• Dalia Satkauskytė.
POEZIJA IR STICHIJOS: VANDUO
2
• Tomas Staniulis.
POEZIJA - KAIP GYVYBĖS ŠALTINIS
3

ESĖ 
• Patricija Šmit.
TREJI METAI SU DRUSKININKAIS, TRYS DIENOS BE DRUSKININKŲ

KNYGOS 
• IŠTEKU52
• LUKTELS ŪKAUJANČIŲ BEDUGNIS
• RAMYBĖS5
• NAUJOS KNYGOS

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• TRYLIKTASIS MODERNUS RUDENS ŠOKIS1

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
TARPTAUTINIO M.K.ČIURLIONIO PIANISTŲ IR VARGONININKŲ KONKURSO AKIMIRKOS IR DAUGTAŠKIAI
24
• Asta Pakarklytė.
GAVINAS BRYARSAS: NAUJASIS TONALUMAS, ARBA MUZIKA, KURI NESKĘSTA

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
ASMENINIAI GYVENIMAI PAGAL ROLANDĄ ATKOČIŪNĄ
4
• Vlada Kalpokaitė.
LIUBLINO KONCEPCIJOS IR LEGENDOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AUSKARAS KITAIP
3
• Ignas Kazakevičius.
KROKODILO PĖDSAKO SINDROMAS
2
• Saulius Kruopis.
NIDA – RAMYBĖS SALA

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vytautas Dekšnys.
Iš MYLIMOSIOS BIOGRAFIJOS
6

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DĖLIONĖ9

KRONIKA 
• PASKATA LIETUVIŲ DRAMATURGAMS IR PREMJERA JAUNIMO TEATRE
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ATGIMSTANTI TRADICIJA
• in memoriam.
MIRĖ KOMPOZITORIUS JUSTINAS BAŠINSKAS
• in memoriam.
JANIUI BALTVILKUI IŠĖJUS
1
• EUROPOS RAŠYTOJŲ KONGRESAS
• VOKIEČIŲ ATVAIZDAI
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS PRIIMA
• "POEZIJOS PAVASARIS" – 20046
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
4

DE PROFUNDIS 
• Letas Palmaitis.
SMAUGLIO ŽIURKĖNO SAMPROTAVIMAI APIE VAIKŲ AUKLĖJIMĄ
3
• DŪSAUK DŪSAUK, TIK NEUŽDUSK1
• LAIŠKAS MERGELEI PATELEI16
• KOLEGA VYTAUTAI PETKEVIČIAU!48

AKTUALIJOS

MIŠKINIO IR PANAVO DUETAS JUKNĖNUOSE

Birutė Jonuškaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Miškinis 1975 metais

Kurie tiki į gėrį - man gražūs.
Kurie netiki - cinikai. Amen.

Antanas Miškinis

Tai, kas vyko rugsėjo 25-ąją Juknėnuose, galima aprašyti vienu sakiniu ir daugiau nekvaršinti sau galvos. Tačiau būtum nesąžiningas pats sau ir tiems, kuriems tėviškė reiškia kur kas daugiau nei biografijoje paminėtas vietovardis. Jų, ačiū Dievui, nuolatos kosmopolitėjančioje visuomenėje vis dar yra.
Czesławas Miłoszas, gavęs Nobelio premiją, savo prakalbą pradėjo pirmiausia pašlovindamas kraštą, kuriame gimė, - niekam jokiose amerikose ar švedijose nežinomus Šateinius. Jis ne kartą yra prisipažinęs, kad visa jo poezija, ko gero, atsirado iš Šateinių dvaro vaistinėlės. Jam vis dar kvepia ant senojo svirno žiemai sukrauti obuoliai, pro akis plaukia virš Nevėžio kylantis rūkas, ausyse skamba Apytalaukio bažnytėlės varpai, o gūdžiomis rudens naktimis apie jo jaukius namus Krokuvoje brazda Šventybrasčio šventoriuje palaidotos nelaimingosios Barboros siela. Nei kvapų, nei garsų, nei vaizdų, įsiamžinusių vaikystėje, jo sąmonėje niekas lig šiol neįstengė sunaikinti, užgožti. Nes tai pati patvariausia medžiaga, sudaranti dvasinį žmogaus stuburą. Jį arba turime, arba ne.
Kas jau kas, o visiems gerai pažįstamo posmelio "Šiandien taip elegantiškai sninga, sninga žemėn medžių žiedais" autorius tikrai jį turėjo. Baigiantis "nušvitusiam rugsėjui", važiuodami į pačią paskutinę Juknėnų kaimo sodybą, dairėmės po kalvelėmis ir raustančiais klevais nusagstytą Aukštaitiją, ir norom nenorom teko prisipažinti, kad Poeto eilėraščiai tarsi primeta savą regėjimų lauką: "Toks geltonas ruduo visas mėnuo. Skrenda gervės pro mano Juknėnus" (A.Miškinis). Taip ir dairais tų gervių, bet kadangi šiemet "Keistas rugsėjis. Kaip reta. / Dar maudos ne tik vaikai./ Dar jaudina Grigo ratai. / Žiogų dar pilni laukai" (P.Panavas), gervės dar neskrido. Tačiau poeto apdainuoti klevai, beržai iš tolo švietė gelsvai rausvais viršugalviais sodyboje, kurioje išaugo ne viena Miškinių karta. Jos centre, priešais gyvenamąjį namą stogastulpiuose (S.Karanausko ir E.Talmanto darbai) įamžinti dviejų brolių - Antano ir Motiejaus - vardai.
Keistokai pasijunti be jokios fantastinės laiko mašinos atsidūręs praeityje, kai visa, ką regi aplinkui, pradeda komentuoti pats a.a. Miškinių Antanas. Aukštas poeto balsas sklando tarp trobos ir klėties, kur būriuojasi pagyvenę Juknėnų gyventojai, mindžikuoja Daugailių mokyklos mokinukai, klausosi savose mintyse paskendę poetas Vytautas Kaziela, Utenos rajono savivaldybės, kultūros įstaigų, kraštotyros muziejaus, bibliotekų darbuotojai, muzikantai, dainininkai. Jis porina apie klojimą, kurs pirmasis pasitinka kiekvieną, į Miškinių sodybą atvykstantį nuo Utenos-Daugailių, apie ilgai ir kantriai motinos statytą namą, apie klėtį ir subuvimus šiame kieme, apie kadaise po šiuo stogu buvusią kaimo mokyklą, kurioje mokėsi ne tik Miškiniukai, bet ir Teofilis Tilvytis su savo broliais, ir Pulgis Andriušis.
Kiekvienam besiklausančiam vis kitokios mintys verpetais sukasi galvoje, daug dar yra čia tų, kurie Antaną Miškinį gerai pažinojo, ant Ladakalnio su juo lipo Aukštaitija pasigerėti (net ir tada, sako, jis nepamiršdavo savo elegantiškai ant vieno šono pakreiptos beretės), apie poeziją prie taurės kalbėjos, paskendę gerų cigarečių (tik tokias jis rūkė) dūmuose. Yra ir Poeto dukra Jolanta Miškinytė-Garjonienė, ir Vinco Miškinio vaikai Jovita bei Vincas. Labai norėjo atvykti ir Poeto žmona, Aleksandra Miškinienė, tačiau per 90 metų perkopusiai moteriai sveikata jau neleido atvažiuoti ten, kur su vyru praleido daugybę gražių vasarų, o gal ir tokių saulėtų, kaip ši, rudens dienų. Bet ji, be abejonės, labai džiaugiasi atgijusia Miškinių sodyba, ir turbūt pats laikas pasakyti, kad ne tik jos, bet visų mūsų džiaugsmo "kaltininkas" - Utenos rajono savivaldybė, o ypač jai vadovaujantis meras Alvydas Katinas, kuris ne vienerius metus puoselėjo savo svajonę - prikelti Poeto gimtinę. Tą dieną ne kartą nuskambėjo maždaug tokia frazė: protingi žmonės išsirenka protingą merą, kuris suburia apie save protingus sprendimus priimančius žmones. Taigi jie - vieni iš nedaugelio šio laikmečio Lietuvos valdininkų, manančių, kad yra prasmė ir kultūrai skirti dėmesio bei lėšų. Todėl ir surado pinigų Miškinių sodybai atgaivinti, suremontavo bebaigiančią sugriūti ir supūti trobą, o kad iš jos jau niekada daugiau neišeitų gyvastis (Motiejui Miškiniui mirus, ji stovėjo nuo 1974 m. kovo 5 dienos tuščia - tai liudija sieninis tų metų kalendorius su plėšomais lapeliais), Utenos rajono savivaldybės taryba, pasitarusi su Lietuvos rašytojų sąjunga, įsteigė Antano Miškinio premiją. Nutarta, kad ji bus teikiama kasmet per Antanines (birželio 13 d.) už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tik šiemet išskirtinai buvo teikiama rudenį, per Utenos miesto šventę. Dar smagiau, kad uteniškiai neužmiršo ir jaunimo: Mažoji Antano Miškinio premija ir laureato diplomas nuo 2004 metų bus skiriami moksleivei(-iui) už poeziją kasmet vykstančio respublikinio jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijos teikimu.
Manoma, kad ne vien per Antanines į Miškinių sodybą trauks poezijos gerbėjai, kultūros žmonės. Juk tokia sodyba Utenos rajone - vienintelė. Nuo šiol ji bus įtraukta į lankytinų vietų sąrašą. Ketinama įdarbinti joje žmogų, kuris ne tik prižiūrėtų šį memorialinį muziejų, bet ir vedžiotų ekskursantus, skaitytų moksleiviams paskaitėles apie Miškinį bei jo kūrybą, organizuotų įvairiausių kultūrinių renginių. Beje, jam tektų tvarkyti ir už kelių kilometrų Vajeciškio kapinėse esantį Antano Miškinio kapą.
Vaikštinėdama po pirmais gelsvais lapais aplipusį kiemą, buvau užklupta (visai ne vietoj ir ne laiku) įkyrios minties apie savo gimtąją pelynais ir kiečiais užžėlusią sodybą - lyg pats Miškinis būtų prisėlinęs ir tarstelėjęs į ausį: "Kaip? Nenusibodo žviegiančiam asfalte? / Ar nepasiilgsti tų laukų plačių? / Kokia tavo nuotaika rudeniniam palte? / Sabalų kailiukas tinka ant pečių!.." Bent jau tiek gerai, kad jokių sabalų nei ant mano, nei ant kitų, čia susirinkusių, pečių… "Lapams krintant, gražios gelsvos spalvos" dažė šiltą orą lengvutėm voratinklių gijom, o gal tai elegantiškas Poeto lyrizmas kilo iš visų kiemo pakraščių: iš geranoriškai nusiteikusių, šventiškai pasipuošusių žmonių veidų, iš Utenos kultūros centro romantinės muzikos ansamblio (vadovė Liuda Griciuvienė) atliekamų dainų Vytauto Kazielos ir Katinaitės-Lumpickienės žodžiais, iš jau gerokai primirštų buities daiktų, pageltusių nuotraukų ant sienos. Dievulėliau, galvojau, į savo namus užkaltais langais per daug graudu važiuoti, bet štai į šituos, kuriuose jauti ypatingai gerą, kadaise čia gyvenusių žmonių paliktą aurą (visai nereikia būti kokiai nors lolišvili), manau, mielai rinktųsi plunksnos žmonės, pasiilgę to švelnaus lyrizmo, kurį skleidžia didžiulės, pilvotos žibalinės Motiejų lempos šviesa; jie skaitytų poeziją, pasigardžiuodami išgertų arbatos iš smetoniško arbatinuko su įspaustais žodžiais "D.Rišero acto esencijos premija", jeigu kuriam paryčiais imtų plyšti nuo skausmo galva, galėtų susitrinti kokią nors tabletę akinamai baltoje Miškinienės vaistų grūstuvėje ir užlipti miniatiūriniais mediniais laiptukais ant "pečiaus" - pailsėti. Man čia kiekvienas daiktas kaip koks slaptažodis, kaip mažas langelis, į tai, kas kada buvo iki nuobodumo pažįstama: stiklinis musgaudis ir "bezmėnas" su registracijos numeriu 1885, "pirkaitė" su girnomis ir "gonkos", it koks kiaurasamtis šviesą pro rąstų plyšius praleidžiantis "nameliokas", iš kurio visų kartų Miškiniai išeidavo rytą į klojimą, pas gyvulius, į laukus įvairiausių darbų dirbti.
Kadangi tądien kaip tik visi dideli darbai buvo baigti, buvo galima vien rezultatais džiaugtis ir švęsti. Ir ne vien sodybos atgaivinimo proga. Į kiemo sceną buvo pakviestas Miškinio pasekėjas, nė kiek jam savo aukštaitiška dvasia nenorintis nusileisti poetas Petras Panavas. Būtent jam buvo įteikta pirmoji A.Miškino premija. Rašytojų sąjungos valdyba siūlė dar du kandidatus: Vladą Braziūną su jo eilėraščių rinkiniu "lėmeilėmeilėmeilė" ir Alvydą Šlepiką, neseniai išleidusį poezijos knygelę "Tylos artėjantis". Utenos rajono savivaldybės tarybos sudaryta komisija nusprendė šių metų laurus atiduoti Petrui Panavui už rinktinę "ateini, praeini, nueini…".
Kai 1979 metais A.Miškinis rašė Petrui Panavui rekomendaciją, kad jį priimtų į LRS narius, negailėjo daug gerų žodžių, saikingai gyrė jo abu pirmuosius poezijos rinkinius, bet turbūt nė nesapnavo, kad, praėjus dvidešimt keleriems metams, štai šitaip viskas susiklostys, kad stovės susijaudinęs pražilęs jo jaunasis kolega prie Miškinių klėties ir visų gražiai pasveikintas, išbučiuotas, rudeninėm gėlių puokštėm apkaišytas deklamuos:

Po vyšnios žydėjimu. Po vėtrų žydrųjų
klajojimu.
Tarp kluono ir svirno. Tarp griežčių,
agurkų ir krapų.
Tarp ilgo laukimo sekmadienių keisto
švytėjimo.
Tarp juoko ir verksmo. Tarp dėdžių,
tetų ir dėdienių.
(…)
Tarp kosmoso juodo, tarp Ilgio,
tarp Lūšio ir Dringio.
Tarp mėlyno lino žydėjimo ir gelsvo
bulviakasių laužo.
Tarp ilgo laukimo sekmadienių keisto
švytėjimo.
Tarp slavų ir prūsų - prie didelio
didelio kelio---


Ir ką aš dar regėjau prie to "didelio" kelio?
Kiek linksmos, gražios to krašto kalvelės, šelmiškai iš po jų blyksintys mėlyna gelme ežerai, tiek ir žmonės čia svetingi, žodingi, nestokojantys humoro jausmo. Protingai rajoną valdantį, lituanistiką baigusį Alvydą Katiną (argi daug filologų merų Lietuvoje?), manau, ne tik mes, bet ir rajono žmonės geru žodžiu dažnai mini. Energingai po savo rūmus, kaip ir kultūrinius rajono barus, sukasi ir svetingasis Kultūros centro direktorius Algirdas Palskis. Iš moteriško solidarumo negaliu nutylėti savo simpatijų ir mūsų kolegei poetei Reginai Lumpickienei, labai gražiai vedusiai visą šventinę popietę, bei šmaikštuolei dainininkei, etnografinio ansamblio vadovei, grybų karalienei (kas gali būti skaniau už jos pataisytus baravykus?) Eleonorai Panavienei. Su ja bendraudama prisiminiau Valentino Sventicko posakį, kad išeivijos poetai turėjo ypatingą talentą rinktis išskirtines, reto supratingumo, šviesios dvasios moteris sau į žmonas… Norėčiau pridurti, kad ne vien išeivijos, kad ir pas mus tokių nemažai. Gal ne vienuos namuos skambėjo ir skamba "Poeto Žmonos monologas", bet visai smagu išgirsti ir Eleonorą, nuoširdžiai deklamuojančią savo Petriuko eiles.
Taigi mums pasisekė. Kaip ir Petrui Panavui, ir a.a. Miškiniui, kuris dabar kažkur virš atgijusių Juknėnų gali sau ramiai užniūniuoti: "Mes nepaliksime be gyvo ryšio / Su žemės šylančios kvapu. / Kur eisime, kur būsime - sugrįšim / Prie kryžkelių, sodybų ir kapų". Žinoma, jeigu pro šalį lėkdama K.Binkio vėlė jam nesutrukdys kokiu nors šmaikščiu dvieiliu.
iliustracija
Meras Alvydas Katinas, poetas Petras Panavas, prozininkė Birutė Jonuškaitė ir poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas
Vytauto Kazielos nuotrauka
 

Skaitytojų vertinimai


10039. m1vaida :-) 2004-09-09 13:52
aš ten buvau

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:29:29 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba