PIRMOS KREGŽDĖS BELAUKIANT

Žmonės stebisi, ko taip įsikandau knygos balsu idėjos, tarsi būčiau koks mažaraštis, mažvaikis ar skaityti nepajėgus. Tiesiog kompromituoju inteligento vardą. Mūsų visuomenė knygų ir taip pertekusi, o čia dar informacinė revoliucija. Tokie atgyventi dalykai, kaip garsus skaitymas, tai tik darželinukams ir regos invalidams.

Atgyventi? Kodėl gi tada jie darosi madingi labiausiai civilizuotose šalyse? Ar mes patys kada turėjome knygą balsu? Lietuva jos dar nežino, neišgyveno, o lietuvių kalba be jos gali ir neišgyventi. Nes knyga balsu - tai betarpiškas kalbos skambesys.

Knyga balsu priartina klausytoją prie šaltinio, ir suteikia daug gilesnį prasmės ir vaizdų suvokimą, nei pilnas raidžių puslapis.

Tik 1995 Vilniaus knygynuose pradėjo pasirodyti audioskaitiniai - knygutė su kasete. Iš pradžių tik angliškai, po kelių metų ir prancūziškai. Europos kalbų metais piktinausi, kodėl negalime gauti vokiškai, nors interneto duomenimis vokiškų knygų balsu tuo metu buvo net 6000 pavadinimų, iš jų 200 - vaikų klasika. Rusai vien prozos klasikos eksportuoja kelis šimtus kasečių ir kompaktų. Lenkai užpernai išleido keliolika romanų. Lietuviai - nieko.

Tuo tarpu Lietuvos aklųjų biblioteka jau 40 metų turi lietuvišką knygą balsu, ir kasmet pasipildo mažiausiai 200 pavadinimų. Tačiau ta knyga cirkuliuoja uždarame rate, tarsi kitoje planetoje, dausų planetoje. Jau treti metai pramyniau kelią į ten, o šeimoje vieną vakarą sukasi net 4 magnetofonai vienu metu: uošvė klausosi "Sakmės apie Juzą", žmona - Anos Frank dienoraštį angliškai, jaunėlis - vokišką "Die Erfindungsmaschine", o aš sau meistraudamas virtuvėje - rusiškai Kunino "Ivanov i Rabinovič".

Skundžiamasi, kad komercinei knygai balsu Lietuvoje nėra rinkos, todėl verslininkams tai ne perspektyvu. Verslui knyga balsu kol kas neperspektyvu, bet lietuvių kalbai ir lietuviškai mokyklai tokios perspektyvos reikia jau dabar. Reikia kurti paklausą, o ne proginius įrašus. Juoba į vieną kompaktą įrašyti visą storą romaną. Knyga nemiršta, nes gimsta jai ir vartotojui talkininkaujantis alternatyvus pavidalas, kuris, verbuodamas klausytojus, pagausins ir skaitytojų gretas.

Tos kelios Lietuvos radijo kasetės su pasakojimais apie šimtmečio žmones, lietuvių meilės lyrika - tai dar ne knyga balsu. Tikroji knyga balsu - tai kai greta pateikiama ir tipografinis, ir fonografinis knygos variantai - kaip pasirinkimas ir papildymas, alternatyva. Taip jas reikia ir pardavinėti - tada kasetė reklamuoja knygą, o knyga - kasetę. Lietuvos radijas išleido "Mažąjį princą" - bet ši kasetė nebuvo pardavinėjama kartu su 2001 m. išleista knyga. Gal ir gerai, nes radijo leidėjai parodė, kaip negalima leisti knygos balsu - su nevykusiomis kupiūromis, netinkamais balsais. Patys prisipažino negirdėję nei prancūziškos, nei angliškos kasetės, nei vokiško kompakto.

Adaptuotos lietuviškos knygos labai reikia besimokantiems lietuvių kalbos, o mes net mokymuisi skirtų tekstų nesukirčiuojame - nejaugi tik todėl, kad nėra rinkos verslininkams? Knygos balsu reikia mokyklai - kodėl mokiniai negali išgirsti gyvą Donelaičio žodį, užuot paskubomis pavartę "Metus"? Tokią lietuvišką knygą reikėjo pristatyti Frankfurto mugėje, kur Lietuvai pasitaikė reta proga atstovauti mažųjų tautų, mažųjų kalbų interesams.

Popierinė knyga - tai tik nebylus tekstas, o visai kas kita, kai tą patį tekstą galima išgirsti ir klausytis kada nori - tai ne tik sudomina, bet ir padeda išmokti. Ugdant kalbą negalima apsieiti be meninio teksto balsu. Angliškas sakytinis žodis vis labiau įeina į mūsų gyvenimą. Lietuviškas - mokykloje net nediegiamas. Išgirdęs mokinys nejučia pakartotų, o išgirdęs dar kartą - atpažintų, įprastų prie skambesio, nejučia išklausytų iki galo, nes tai natūralu, kaip pašnekesys, nekliudo tuo pat metu dirbti kitus darbus.

Knyga balsu - tai knygos platinimo kelias, kurį nutiesti nelengva - kaip mieste takus dviračiams. Zuokui nepavyko, ir žmonės neperka dviračių. Tačiau magnetofonas knygos klausymui kainuoja tik keliasdešimt litų ir telpa bet kur ant palangės. Klausoma knyga skamba visai kitaip negu skaitoma akimis. Aklųjų pasaulis atveria regintiesiems užakusias ausis, bet taisyti įprotį daug sunkiau, negu naują įsigyti.

Mokytojų namuose per "Knygų pavasarį" LAB bandė papropaguoti knygą balsu - net MP3 formatu pateikdama ką tik įrašytą lietuvių kalbon išverstą Grigorijaus Ozerovo knygą "Lietuva ir Rusija - konflikto pradžia". Trys magnetofonai su ausinėmis ir be jų nuolat leido J.Paukštelio "Jomančių legendą" (40 min), anglišką nuostabiai režisuotą "Dr. Zhivago" (3 h), lenkišką St.Žeromskio "Ludzie bezdomni" (5 kasetės knygos formos futliare - 5 h 20 min) ir net esperantišką P.Čeliausko "Litovio dum jarcentoj" ("Lietuva per amžius" - 4 h 40 min).

Skaitytojai - ne klausytojai. Per dvi dienas tik 5 susidomėjo, bet - LAB neturi teisės pardavinėti. Tuo tarpu netoliese koridoriuje savo knygas platinantis Vytautas Račickas net nežinojo, kad LAB jau įgarsino visas jo "Šlepetes". Jis pardavinėjo savąsias tik popierines - nebylias. LAB turi ir "Mažąjį princą", ir "Brolius liūtaširdžius", ir "Kristaus legendas", kurios gulėjo ant kaimynų stalo - daug kas jas skaitė, bet niekas neišgirdo.

Valstybinės kalbos inspekcija protestuoja prieš kai kurių dalykų dėstymą nevalstybine kalba. Lietuvių kalbą ne protestais reikėtų platinti, o naujais būdais. Kitaip KOL SAULĖ PATEKĖS, RASA AKIS IŠĖS.