ALGIMANTAS JUSIONIS

Rugpjūčio 14 d., eidamas 50-uosius metus, netikėtai mirė tapytojas, LDS tarybos narys, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Algimantas Jusionis.

A.Jusionis gimė 1954 m. liepos 17 d. Kaune, žinomų dailininkų Aldonos Ličkutės-Jusionienės ir Stasio Jusionio šeimoje. 1971-1975 m. mokėsi St.Žuko taikomosios dailės technikume, 1975-1979 m. studijavo LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos kultūros fakultete. Nuo 1989 m. grupės "Prarastoji karta" narys, nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1996 m. LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Parodose A.Jusionis pradėjo dalyvauti nuo 1980 m. Personalines tapybos parodas surengė Klaipėdos parodų rūmuose (1991), Kaune (1993), Mažeikiuose (1995, 1997), Vilniaus menininkų rūmuose, Šilutėje, Klaipėdoje (1996) ir kt. Būdamas aktyvus menininkas ir puikus organizatorius, A.Jusionis stipriai suaktyvino Klaipėdos meninio gyvenimo procesą - rengė plenerus, tarptautinius simpoziumus, parodas. Jo energija liejosi per kraštus. Kūryboje tai atsiskleidė stipriomis emocijomis, ekspresyviu koloritu. Daugelio jo drobių motyvai - gamta, ypač pajūrio vaizdai. Vienos savo parodos kataloge A.Jusionis rašė: "Aš tarnauju spalvai. Kalbu ir groju spalvomis. Rašau spalvomis. Skaitykite mane. Kiekvienas perskaitykite savaip. Tai bus kiekvieno Jūsų ir mano tiesa".

Lietuvos dailininkų sąjunga

Nebaigtas miestas

Taip norėjau pavadinti In Memoriam tapytojui Algimantui Jusioniui. Stebėjau jo kuriamą pasaulį. Tapybą ir kasdienybę. Būsenas, kuriose šiuodvi dažnai sutapdavo. Tiesa, mūsų pažintis buvo trumpa. Sutikau jau brandų menininką. Žmogų, radusį savo gyvenimo koloritą. Koloritą, susidedantį iš grynų spalvų. Sykiu - žmogų, atkakliai ieškantį pustonių. Dailininką, pasiryžusį juos sudėlioti į atkarpą tarp Dabar ir Niekur. Tarp ryškiaspalvių būties gatvių ir tamsių nežinios akivarų.

Aplinkiniai matė šias klajones, atradimų euforijos ir nevilties akimirkas. Jose tilpo šeima, draugai, pomėgiai. Ir dienoraščių puslapiai. Juose - paprastas žvilgsnis į pavasario medžius ir viršum jų lekiantis troškimas pažinti. Lekiantis viršum Miesto, kurį tapei akimis ir regėjai dvasia. Jo arkų kaskados, fasadų tinklai, bažnyčių bokštai ir vitražų saulė niekada negalėjo būti baigti. Nes tu tapei savąją amžinybę. Dabar tu ją matai. Ar ne?

Vieniems tavojo Miesto gyventojams įstrigo tavo ori laikysena ir tiesus žodis, kitiems - padaryti darbai, treti galbūt prisimins eiseną, odines kelnes, mėgstamą muziką, dar kiti...

Ignas Kazakevičius