JULIE KANE

Julie Kane gimė JAV, Bostone. Anglų kalbos ir literatūros bakalauro laipsnį ji gavo Kornelio universitete, o kūrybos magistro - Bostono universitete.
Dar neišleidusi pirmosios eilėraščių knygos "Body and Soul" ("Kūnas ir siela"), New Orleanas, 1987, ji jau buvo laimėjusi pagrindinį prizą "Mademoiselle" žurnalo koledžų poezijos konkurse ir buvo pirmoji mergina, gavusi George`o Bennetto stipendiją kūrybai Ekseterio akademijoje. Nuo 1978 metų Julie gyveno džiazo ir įvairių linksmybių mieste - Naujajame Orleane.
Kaip bėga laikas! Bene prieš penkiolika metų verčiau šios poetės eilėraščius "Nemuno" žurnalui, žavėdamasi jos intelekto ir jausmo pusiausvyra, subtilia eilėraščių plastika. O per tą laiką Julie, dirbdama vienoje kompanijoje technine redaktore, spėjo apsiginti daktaro disertaciją Luizianos universitete. Dar ji išleido keletą knygų Anglijoje ir Amerikoje, o neseniai gavo malonią žinią, kad naujausioji jos knyga "Rhythm & Booze" ("Ritmai ir išgertuvės") laimėjo konkursą ir šiuo metu gal jau net yra pasiekusi skaitytojus.
Įdomu tai, kad Julie labai norėjo pamatyti Lietuvą ir jos troškimas išsipildė. 2002 metais jai buvo paskirta Fulbrighto stipendija ir tais pačiais metais nuo vasario iki birželio ji dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. Beje, dar spėjo pamatyti ir mūsų "Poezijos pavasarį 2002".
Čia skelbiami sudėtinga vilanelos forma parašyti eilėraščiai yra parinkti iš naujausios šios poetės knygos. Šiuo metu Julie yra Nortvesterno valstybinio universiteto profesorė ir gyvena Luizianos valstijos Natchitochės miestelyje.
Vertėja

VILANELA TELUI

Tą naktį paėmė jis mane prie sienos,
Kaip lynai venos išsipūtė kakle,
Į knygą tai nepanašu nė vieną.

Sulaukus devyniolikos kasdieną
Koketavau aš su šauniais poetais,
Bet trisdešimties paimtai prie sienos

Su smūgiais ir trenksmais kaip lėlės senos,
Su karameline širdim be proto, -
Į knygą tai nepanašu nė vieną,

Labiau į antraštes - į baro sceną,
Kai bliuzas joj dainuojamas labai liūdnai,
Nes naktį paėmė jis mane prie sienos.

Ką mamai reiškia posmas mano senas?
Ir šis, ir kitas jai atrodo šlykštūs.
Skaityti mokė ji mane kasdieną.
Į knygą tai nepanašu nė vieną.

BARO TRIUKŠMAS

Baro triukšmas sklinda iš ragelio juodo.
Braška lubos? Jis nežino, kur esąs.
Na, o aš namie, ir man užmigt neduoda.

Daug turiu, o dar daugiau turiu vienatvės:
Marškiniais naktiniais, su kremu ant veido,
Telefono skaitmenys iš mano gatvės

Taip giliai jo sąmonėj, kad jis ramus.
Aš lizde, sunešus anklodes visas
Į svetainę, kol jisai pasieks namus.

Mano adresą ant baro servetėlių
Nurašyt iš telefono knygos leido
Nepažįstamo kažkokiai rankai vėlei,

Kviečiančiai taksi. Į nakties savaną
Skrenda bumerangas, kad sugrįžtų.
Jis skambina prie durų namo mano,
Bet vidun jo įsileisti nieks nemano.

BARMENO PLAUKAI

Baru plaukai tavieji dvelkė naktį,
Kai barui užsidarant tu buvai lyg Dievas
Vaizduotėj mano, kad regėt dar tektų

Kaip Medoksas jūreivišku apsiaustu
Toks liesas tartum spindulys rentgeno
Bare išgėręs škotiškojo siaustų.

O pasikeitęs mano miegamasis
Prikeldavo mane ketvirtą ryto,
Pajutus, jog šalia tu, mylimasis,

Dvelkei romu, kuris tarytum rūkas
Kokiam nors greitkely, bet šluostėms
Dezinfekavimo plaukuos netrūko.

Kur buvo Medoksas? Ant Sopulingos
Mergelės, Mater Dolorosa laiptų,
Kuomet tavų plaukų aš kvapą tingiai
Uodžiau, kol baro šmėkla nepradingo.

BARMENO DRABUŽIAI

Netiktų tau šilti žieminiai rūbai:
Man regis, vasarai gimei tu.
Lėlių žaidimai tau visai nerūpi.

Kam uniformą tau dėvėti grubią
Net mano mintyse? Esi savim.
Netiktų tau šilti žieminiai rūbai.

O kam puikių plaukų tavųjų auksui
Draikytis ant vilnonių atlapų?
Ne. Kenai manekenai, neišaugsi

Tu iš savųjų pliažinių drabužių
Su virvėm ir spaustukais, maunamų,
Kad žiemą susisegtum susigūžęs.

Gerai, kad šaltas oras man nerūpi,
Gerai, kad žydi dar lelijos upėj,
Netiktų tau šilti žieminiai rūbai,
Palaidoję po vilna lyg sniegu.

BARMENO RANKOS

Mano dėmesį patraukė rankos
Marškinėliuos be jokių rankovių
Ten, kur baro žmonės nuolat lankos.

Auksaplaukis, vaikiškai putlus, su randu,
Mėlynai žaliai ištatuiruota rožė.
Mano dėmesį patraukė rankos.

Ligi šiol tik vyriškos figūros, akys
Ir balsai mane žavėjo. Tik ne rankos!
Kai spoksojau, nuojauta pasakė,

Kad tuomet, kada jis lenkiasi prie baro,
Jam tartum kačiukui motinos nasruos
Priekinėm kojytėm mataruoti dera.

Sveikas protas kaip ir mano delnas
Liūdną pabaigą romano pažadėjo.
Bet mane tartum apsėdo velnias.

Kai sulauksiu aš gilios senatvės,
Pasiimsiu šias pageltusias eiles
Ir skaitysiu jas ramioj vienatvėj
Be barų ir vyrų savo gatvėj.

BUČINIAI SU BARMENU

Tą vasarą bučiavomės per barą,
Jaučiaus šešiolikos, o ne trisdešimties,
Tartum ekrano žvaigždę buvo gera

Tave regėt ir meilėj neprarast vilties.
Plokščia krūtinė mano, kojos šakaliai,
Bet vasarą bučiavomės per barą.

Šis vaikščiojimas bėgiais prikankino,
Bet neišskyrė mūsų net alaus keliai,
Žvaigžde galėjai sužėrėt tu kino,-

Auksinis taip, kaip šviesos tepadaro,
Plakei kokteilį, ``Kruvinąją Merę``,
Kai vasarą bučiavomės per barą.

Virš kriauklės persisvėrei ar virš rampos,
Kiek tik galėjai. Bučiniu aš gėriau
Ekraną, kai jis su žvaigžde sutampa.

Kiek nuorūkų! Kažkas surinko tarą,
Klientai gausiai nusišlapino padėrę,
Bet vasarą bučiavomės per barą,
Ji lyg kaubojus savo žodį tarė.

BARMENO TATUIRUOTĖ

Mane apsikabinę rankos mena gėlę -
Ištatuiruota rožė man kalbėti leis.
Tave man atsiminus širdį gėlė,
Nors atlygio aš netekau žaliais:
Skutau ir deginau, kasiau į žemę
Aš savo ląsteles šiame ruože.
Portretas tavo meilę lemia.
Žemėlapis buvai su kompaso rože.
Tu dengdavai krūtinę mano matinę
Raudonom rožėmis tartum gobelenu,
Ten buvo rašalas parasimpatinis
Išnykstantis, kai iš tavęs aš išeinu.
Po oda slypi tatuiruočių daug liūdnų.

Iš anglų kalbos vertė TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ
(versta iš rankraščių)