MANTAS ČIŽAS

Aš, Mantas Čižas, gimiau Vilniuje 1985 metais, čia ir gyvenu - mokausi Vilniaus "Ąžuolo" vidurinėje mokykloje. Rašyti pradėjau 1999-aisiais metais, kartu su savo klasioku (D.Melniku) įkūręs Gražiąją Kakofoniją - alternatyvią literatūrinę kryptį. Rašau tiek prozą, tiek eilėraščius. rasyk.kitoks.lt svetainėje rašau nuo 2002.X.24.
2002-aisiais laimėjau 3-iąją vietą Respublikiniame jaunųjų filologų konkurse, prozos sekcijoje, už novelę "Viešpats Saugo Gegutiškes".

POTVYNIS

kartais mūsų kaimelyje
būna potvynis

idilė, tylus pasiplaukiojimas
valtimi

apiplauksime kaminą
paguosime šeimyniškus dūmus
kylančius iš jo
galbūt ir katiną
bet nebūtinai
mums jo

persisvėręs per palangę
matau ženklus danguje -
stiebiuosi
į žvaigždes
laikinai nedirbančias

viskas, pakaks
susitiksim per potvynį
manęs nieks neguodžia
bet mane suras
nuskendusį
ant kėdės

SAUSRA

sausra
kas mane atgaivins, kad galėčiau
surinkti šaknis, šakas
kur išmėčiau
per visą dieną
ir užkurti bereikalingą
nišą - laiko nereikšmingą
lavonieną
dideliu laužu - stiebu į dangų
visą dieną rinkau stiebus
padegiau - gražus ugnies augalas
laistau ir auga platus
burna džiūsta

PER VABALO ŽINGSNĮ

aš tik sekundei
per vabalo žingsnį
nuėjau pažiūrėti
į mūsų miesto augalus
o patraukiau toliau -
laukai
žolėti

saugau juos

gėris ir kunigas
pasiklydę
žalsvame rugių plote -
jaučiu
tuoj iššoks iš širdies
kažkas, mūsų kapeliai -
gražiai sutvarkyti
buteliai surinkti, stoviu aš
ir taip stipriai laikaus
už širdies
per vabalo žingsnį
namie

ŽVIRBLIAI

šiandien kalbėjau
su žvirbliu
sakė nebegali
tverti šalčio
pagailėjau -
pavaišinau spanguole
žvirbliai
negieda giesmių
jie tik primena
žvirblytę ir sukasi
aplink mano veidą
snapeliais ieškodami trupinių -
ašarų sumedėjusių
ir tiesos lūpose
medžio, kur spanguolės
auga, ir melo
akyse - neranda
įkanda
gnybia snapo galia
švelnumui į galą

PIJUI

suradau jį
patenkintą ir sotų
ir stebėjausi, kaip giliai
medžio šaknys įaugę -
išgalvotas
taip originaliai
nepokštautų
mums sėdint toje kavinėje
po tuo banaliu dangumi

patenkinti buvo ir kaimynai -
žeme ir dangumi
visose srityse
mes ir jis
dalyvavom lygiai
o kai paukščiai nebetilpo šakose
jis nupirko mums čia pat, šalia -
vidurį
tarp nieko ir daugybės

nenuvylė
ir aš vėl suradau jį
norėjau padėkoti
žodį šį -
ir man
ir jam
buvo sunku išplėtoti
tad priguliau
ištariau
šauksmininką šaknims
tyliai -
kažkas tuo metu neteko gyvybės
ir aš jam paskolinau -
vidurį
tarp nieko ir daugybės

ŽMOGAUS ŽEMĖ

žmogus norėtų juodos žemės
pasaulin, jojo pasaulin
arimais sugulti
nes žemė jo, iš jos išgauti
gėrybių žemiškų ir ne
galima net paragauti

arimais jis eina
sapne

žmogus norėtų į aukštumas
jo žemės
ir į pelkes jam negaila
būtų pasinerti, kad po to
už rankelių susiėmę
su pačiute
pažvelgtų į žemę
debesuotą - žalią
ir juodą

žemę jis mato
danguje

TAMSYBĖJE

nuėjęs į savo mišką -
netoli namo
netoli sodo
ir mano vietos gyvenime
nežinojau nieko, o kartu ir viską
žinojau, nes ties pakraščio
pakalne augalota
niekas saulės nevertino
tamsybėj miško
rūstybėj ąžuolo
kas spraudėsi -
tiems Dievo jausmas dovanotas
saulę mylėti
proskyna šviesia
laiku saulinėtis
ir tikėti
tuo, kas spindulį tiesų
pro tankų miško rėtį
į mano mišką
atvedė
netyčia

HEDŽIRA 2

ankštame kupė
telpa ir vaizdai pro langą
tad aš sugrįžtu į save -
sniegas
smėlis
vandenyno bangos
įsimylėjėlių pora
pievoje prie miško -
ankštame kupė
aš lyg kino juosta
matanti viską
filmuojanti viską
aukojanti save

man patogu
būti liūdnam -
dykuma naktyje
lopšinė be garsų
bėgiai niekada
niekada nesibaigs man...

tačiau kaip galiu
pamiršti tai
kas buvo filmo
pradžioje
ko pasiilgau
ko geidžiu...
sniego karnavalas dykumoje
baletas žemyn nuo Egipto kalnų

ankštame kupė
telpa ir vaizdai pro langą
tad aš sugrįžtu į save
jūros senka
atsisveikina dykuma
rodyklė atgal
atgal neilgam

5

kai paskutinį kartą
buvau pamatytas po jais
apgirtęs nuo aido
širdingo, ką gi, vėl varpai
aš vėl girdžiu, gal keturiom
gal šuoliais
sinchroniškai
balų vandenais

o mūsų aikštėj po varpais
neieškokit, bet būsiu
tas pats, kuris visad bus
aš -
prisėskim

tokie ryškūs
raudonojo aksomo dirbiniai
iš nuoširdumo, iš nuoširdumo
girdi varpus
kaip po daugelio metų
tas pats
nuoširdumas
svaigus mano sapno
meldimas

varpai
tik truputėlį iš toliau
gaudimas
aidas
atradimas
varpai
garsiau

PARODYMAI

pagavau vagį už rankos
besišypsantį

toks saldus ir gražus
buvo jo grobis
kad ir man norėjos
policiją kviesti
ir su jais
kartu
pasidžiaugt -
kas vagies liesta
kad jo čia būta
ir rodyt pirštu
į klonius
kur lydėjau tave,
mano gyvenimo sėbre -
gal ir tu
džiaugiesi tuo
kuo dalinuos
su tavimi
masajų deimantais
Vilniaus akimi

* * *
"…kada eisim plėšt ponų
mano mielųjų ponų
kada švies
mums
mėnulis -
kada eisim plėšt ponų
mano mielųjų ponų …"