Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-22 nr. 3148

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Narlan Matos Teixeira.
GIMIMO LIUDIJIMAS
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE15

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Arvydas Juozaitis.
KAS KAM PRIKLAUSO
5

POKALBIAI 
• AZIJA – TOLIMOJI, ARTIMOJI3

KNYGOS 
• „KARINĖ MUZIKA“
• „KANKINKITE ARTISTĄ“2
• „BERIBĖ“1
• „IMPERATORĖ ORCHIDĖJA“2
• Laimutė Tidikytė.
KALIGRAFIŠKAS BRONĖS JUŠKAITĖS ŽODIS
 Pranas Visvyda.
APIE KELIAS DVIKALBES KNYGAS
• Lina Čekauskaitė.
PRALAIMĖJĘS ŽAIDIMĄ IR GROBĮ
2
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS3

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
RECENZENTAI IR TAPYTOJAI
14

TEATRAS 
• MIRANDOLINOS ŽAVESYS1
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI SUSITIKIMAI KAUNE IR TALINE

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
BAŽNYČIOS ATGIMIMAS PALANGOS KURORTE
1

MUZIKA 
• Aleksandra Pister.
SU APDARAIS, BET NUOGAS – NE VIEN PASIJOS PERSONAŽAS
17
• Stanislovas Abromavičius.
BARDAI KELIAUJA PER LIETUVĄ

POEZIJA 
• JULIJA JEKENTAITĖ1
• ALGIRDAS VASERIS6

PROZA 
• Jurgis Buitkus.
GRIOVYS
4

VERTIMAI 
• Sławomir ShutyTM.
VIZITAS Į NAMUS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Pabedinskas.
KAUNO MENININKAI FOTOGRAFIJOJE
25
• ERDVĖ ARVYDUI ALIŠANKAI
• JAUNIMO LITERATŪROS PREMIJA

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
INDUSTRIAL SUBKULTŪROS FENOMENAS (4)
2
• STUDENTAI KVIEČIAMI SUSKUBTI PASIRINKTI MOKSLINĖS PRAKTIKOS VIETĄ VASARAI

KRONIKA 
• IŠŠŪKIS3
• AKADEMINIŲ PALMIŲ RITERIAI
• „ŠOKOLADINIS MOCARTAS LIETUVOJE – 2007“1
• ĮSIMYLĖJĘS ARKLYS DOMINYKAS – ŠVEDIJOJE IR DANIJOJE1

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis, visiškas nevykėlis.
MEKENIJA
3
• Nijolė Marcinkėnienė.
EKSHIBICIONISTĖS IŠPAŽINTIS, ARBA PAAUGLYSTĖ, SU KURIA TAIP SUNKU ATSISVEIKINTI
8

KNYGOS

APIE KELIAS DVIKALBES KNYGAS

Pranas Visvyda

[skaityti komentarus]

Šį rašinį turėjau sumesti maždaug sausio viduryje. Per pirmą metų mėnesį mano bute viena po kitos susibūrė net trys dvikalbės poezijos knygos. Ne pro šalį paminėti ir prieš Kalėdas atskridusį daugiakalbį Poetinio Druskininkų rudens (2006) almanachą. Stebėtinai sparčiai literatai suredaguoja, išverčia ir išleidžia tuos almanachus. O kai kurie poetai dar sparčiau sukrauna gubas naujų eilėraščių. Va, skaitau almanache Gintaro Patacko kūrinius iš knygos „Duobės danguje“. Viename jį dirgina „mylimosios kojų kreivumas“. Natūraliai išversta – „the crookedness of my lover’s legs“. Ir tai nė kiek neslopina moters magijos.

Bet juk ėmiau kalbėti apie tas tris dvikalbes. Pirmąją metų pradžioje pasiskolinau iš Santa Monikos bibliotekos – Yves’o Bonnefoy „Les planches courbes“ („The Curved Planks“). Tekstai prancūziškai ir angliškai pagrečiui. Tikslūs Hoyto Rogerso vertimai. Man, apie prancūzų kalbą turint ribotą nuovoką, geri vertimai yra didelis palengvinimas. Turbūt knygos pavadinimas lietuviškai būtų „Lenktos lentos“. Turinyje šalia vandens, reiškiančio gyvybinę kaitą, minimas akmuo, kaip formos pastovumo simbolis. „Une pierre“.

Kas dar prisimena Gintauto Dabrišiaus 2005 metų rinkinį „Sviest akmenuką“, Bonnefoy knygoje suras net ciklą, pavadintą „Jeter de pierre“ („Svaidyti akmenis“). Bet Bonnefoy poezijos pobūdis yra filosofiškas. Stebėtinai aiškus. Jokių raizgių spekuliacijų, nei linksmo liaudiško išdaigavimo. Akmuo iš tiesų yra ir poezijos pradžia: visi tie seniausi įrašai urvuose ant akmeninių sienų. Bet tai tik užuomina Bonnefoy knygoje, šiaip atsiveria humanistinis akiratis, biografinės patirtys, poezijos žanro išlikimo būtinybė europiečių kultūroje.

Maga pasakyti, kad „The Curved Planks“ turinyje mąstymo subtilybės netampa rafinuotai sudėtingos. Mintijimas neužgula eilėraščio muzikinio grožio. Skaitytojas bematant pamilsta išminties kupiną knygą. Kukliai estetišką jos išvaizdą. Pas mus pastaruoju laiku tiek manieringų viršelių, kartais visiškai nereikalingo karikatūrinio brūkšniavimo. Gal todėl, kad esame ne tik eiliuotojų, bet ir grafikų tauta.

* * *

Antroji dvikalbė knyga, atsidūrusi prieš akis, buvo kvadrato pavidalo Dovilės Zelčiūtės ir Algimanto Aleksandravičiaus „Stotys / Station“. Poetės ir fotomenininko. Tema – Jėzaus nukryžiavimo oratorija, kurią lakoniškomis eilėmis ir asketiškomis nuotraukomis (juodai pilkomis) įkūnija ji ir jis. Patinka man viršelio pilkas mėlinis orumas su vaizdiniu – išskėstomis žmogaus rankomis.

Tik vienas dalykas iš karto pribloškė. Būtent dviejų tekstų – lietuviško ir angliško – visiškas atskyrimas. Taigi ne pagrečiui. Per vidurį juos skiria A. Aleksandravičiaus 12 vaizdų sankaupa. Tuo, manau, nusižengiama dvikalbių knygų spausdinimo tradicijai. Norėdamas pamatyti, kaip lietuviška frazė išversta angliškai, turi bent kelias minutes sklaidydamas lapus ieškoti kitoje knygos dalyje, tarsi kitame žemyne. Man, bandžiusiam bent iš dalies įvertinti gabios vertėjos Mykolės Lukošienės ir konsultantės Aušros Bylos darbą, lapų vartymo procedūra tapo juokingai varginanti.

Nesu pajėgus tinkamai įsigilinti į visas D. Zelčiūtės išreikštas Jėzaus kančios stočių religines subtilybes bei jos pačios sielvartus. Anapusinius dalykus palieku teologams. Težinau, kad žmonija nuo seniausių laikų kančios ir mirties reiškinius apkaišo religinėmis prasmėmis, simboliais, idealizmu, tikėjimu aukos būtinybe. Dar lig šiol negaliu suvokti, kodėl Jėzus turėjo būti aukojamas avinėlis žmonių nuodėmėms atpirkti, juos išganyti. Kodėl? Mistika ir tiek.

Vis dėlto D. Zelčiūtės 12 stočių vadinamus permaldavimus perskaičiau pareigingai, vienur kitur atidžiau palygindamas su vertimu. Tai jos septinta knyga. Stebiuosi, kad poetė, neseniai rašinėjusi intymią erotiką ir buitimi pulsuojančius verlibrus, šitaip šoktelėjo į transcendentines etikos aukštybes. Ar nebus tai jos „magdaleninės“ pastangos išsivaduoti iš kūniškojo prado, save nuskaistinti. O gal viskas kūrybinio įvairumo labui.

Dėl visa ko paminėsiu visas stotis, permaldavimus (Stations, suplications). Štai: I. dykvietė/ peilis, II. kasdienybės ir žalčio, III. perkėla, IV. pilkoji, V. kraujo tvarka, VI. prie vartų, VII. ant nublukusių sienų, VIII. pulsas. putino uogos, IX. sulipusi vilna, X. vandens, XI. aukso, XII. garso.

Tie visi pavadinimai, paeiliui skaitant, nuskamba lyg nūdienis eksperimentinis eilėraštis. Ar jų prasmės atitinka Aleksandravičiaus fotografinių įžvalgų turinį, nesu tikras. Ir nesistengiu toks būti. Pakanka, kad viską gaubia religinio įvykio atmosfera. Man rūpi vertimai. Įsidėmėjau kelis žodžius: „dykvietė“ („barren“), „perkėla“ (the transfer“), „kraujo tvanka“ („dam of blood“). Zelčiūtė sugeba liturginiams dalykams surasti nepėsčius žodžius. Įkvėptai išgyventi kančios niuansus. Taigi dalyvauti kaip poetė, mąstanti kalbos žinovė, sielvartaujanti išpažintoja. Savitai kuria šio įvykio vidinę versiją: Jo ir savo. Bando suvokti Jėzaus – dievažmogio nuostatą.

Iš pradžių sunku apsiprasti su lakonišku stiliumi. Su pernelyg kapota ritmika. Apsipratus – jokio vargo. Posmai kaip gurkšniai – trieiliai, pabaigoje dvieiliai, galiausiai pavieniai žodžiai, tik skiemenys (mirtis pasiglemžia visą iškalbą). Skaitytojas turi užmiršti melodingumą. Stabtelėti beveik po kiekvienos eilutės. Pavyzdžiui, IV. pilkoji: „išdegę atspalviai / juoda ir balta / plikina // malūnininke malk / netikėjimo miltus / vos panešu.“ Nelengva užduotis vertėjai.

Yra neaiškių vietų. Kad ir 25 puslapio „žiūrėki kol nerasi / degina / atvertis būties dezinfekcija“. Ir 117 p. vertimas irgi neįkandamas (bent man) – „look till tou can’t find / till pickles / the aperture disinfection of beeing“. Tokių žiauberių pasitaiko. Juk čia daug kas glaustai sakoma perkeltine prasme.

* * *

Norėtųsi bent keliais sakiniais apibūdinti Aleksandravičiaus evangeliškas nuotraukas. Taip – jos visos skirtos religija tapusio įvykio tiesoms pavaizduoti. Kai kurios nepaprastai vienišos ir tylios. Vos keli pavidalai, atspindžiai pilko santėmio erdvėje. Ar viso to pakanka nuotaikai? Regis, pakanka. Veikia estetinis saikas. Veikia meniškas įtikinamumas. Per tylų susikaupimą atskleidžiama tiesa...

Čia tiktų viena kita lotyniška liturginė sąvoka, frazė. Deja, per liesas mano žiningumas. Tegaliu pasakyti: tos dvylika nuotraukų byloja žiūrovui, kokia vis dėlto kilni yra žmonijos dieviškoji kančia, inspiruojanti fotomeninį susimąstymą. Ir gerai, kad poetė, premijuotų nuotraukų paveikta, išdrįso apie tai savitu lakonišku būdu prabilti.

* * *

Niekad anksčiau nepagalvojau, kad gali būti išleista ir tokia dvikalbė knyga, irgi pas mane atsidūrusi minėtomis dienomis bičiuliškos Dalios Striogaitės dėka. Tai Sigito Gedos „Śpiący Teodendron / Stare wiersze Jadźwingów“ – „Miegantis Teodendronas / Senieji jotvingių eilėraščiai“. Kadangi knyga buvo leidžiama 2006 metų Lietuvių dienų Lenkijoje proga ir išspausdinta Varšuvoje, tai verstas lenkiškas tekstas yra kairėje, o Gedos lietuviškas – dešinėje. Vis tiek pagrečiui.

Negaliu skųstis lenkų kalbos mokėjimo stoka. Be didelio vargo skaitau šiuolaikinius lenkų poetus. Herberto ir Szymborskos poezija pripratino prie vaiskios reljefiškos poezijos, tiksliai nusakančios mintį. Panašiu tikslumu išsiskiria ir vertėja Agnieszka Rembiałkowska, turėjusi patarėjas dvi lietuvaites – Rasą Remickaitę ir Imeldą Vendrickaitę. Tokiais atvejais kiekvienas tikęs patarimas yra auksas, žinant, kokie kiblūs yra kritikai, kokia įnoringa kalbos jausena.

Nežinau, ar kas prieš keliolika metų kibo prie Matyłdos Stempowskos išverstų B.Brazdžionio eilėraščių sutelktinėje „Tysiąc obrazów“. Jis pats man tą knygą davė parecenzuoti, ir aš stebėjausi, kaip sklandžiai vertėja „sulenkino“ B.B. pačius iškiliausius eilėraščius. „Jie skamba geriau nei lietuviški“, – pasakiau. Kad poetas neužsigautų, pridūriau: „Nes lenkų kalbai yra įgimtas katalikybės patosas.“ Netrukus turėjau tą „Tūkstantį paveikslų“ sugrąžinti.

Ir dabar skaitydamas sulenkintus S. Gedos tekstus vėl susiduriu su šilta, violončelės tembrą primenančia eilučių muzika. Ji patvirtina vertėjos poetinį įgūdį bei norą prilygti originalui. Atsitiktinai atsiverčiu eilėraštį „Na odwroce bilietu“ („Kitoje bilieto pusėje“). Pradžia: „Przysięgam – na liść topoli / i na to – płynącą wodę“ („Prisiekiu tuopos lapu / ir tuo tekančiu vandeniu“). Arba eilėraštyje „Przed nocą“ („Prieš naktį“): „A słońce toczyło się czerwone i wielke, / zdaje się – zaraz ze stromizny spadnie, / I Ten, co daje mnie wszystko najej – dzie, / i spi­sze serdeczną muzykę dla mnie“ („O saulė slinko didelė, raudona, / kad, regis, ims ir stačiai atriedės, / Ir Tas ateis, kursai man viską duoda, / Ir užrašys man muziką širdies“). Versdama „ėjau aš vienui vienas“, A. Rembiałkowska imasi lenkams artimos figūros: „szedłem znowu sam jak palec.“

„Miegančio Teodendrono“ vertimuose maždaug išryškėja Sigito Gedos poezijos įvairovė: lietuvių istorijos, pagonybės, katalikybės, liaudies papročių, humoro, ypatingų asmenų, keistuolių supoetinti pavyzdžiai. Jo tvirtybė: eilėraštyje kiek galint būti tikroviškam, net nevengti vulgarumo, jei tai prisideda prie poetinės tiesos.

Knyga suskirstyta dalimis. Imaginacines fotografijas, puošiančias viršelį ir ciklų pradžias, išties labiau tinkančias fantastiškiems filmams ar komiksams, sukūrė Mikalojus Povilas Vilutis. Kita vertus, Sigitui Gedai ir miegančiam Teodendronui apsakyti tinka visokia išmonė. Net ir šioji marga karštaspalvė mozaika viršeliuose.

Santa Monika

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:26:51 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba