Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-03-07 nr. 3180

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
NEGALVOJANT
19
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• RENGINIAI, SKIRTI KOVO 11-AJAI – LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENAI PAMINĖTI
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• TYLI ATMINTIS: „LEIDŽIU TAU RAŠYTI, KĄ NORI“3

AKTUALIJOS 
• Eglė Kačkutė.
NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 90-OSIOS METINĖS IR MENININKO IDENTITETAS JUNGTINĖSE TAUTOSE

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
VIENYTI BEI HARMONIZUOTI PASAULĮ
• GIEDANTIS POETAS RUPŪŽYS
• ESKIZAI NR.17
• LLVS KVIEČIA Į SEMINARĄ

KNYGOS 
• „KAI PRAŽYSTA GĖLĖS“1
• „NAUJOSIOS KONTEMPLIACIJOS SĖKLOS“
• „SANTUOKA IŠ MEILĖS“
• „KAIP MYLĖTI SAVO PAAUGLĮ“
 Alfredas Guščius.
APIE TVANĄ, BET NE BIBLINĮ...
1
• (PA)SKAITINIAI
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• NACIONALINĖ GERUMO MOKYKLA
• PREMJEROS VAIKAMS

DAILĖ 
• Rasa Noreikaitė-Miliūnienė.
„VILNIAUS ALBUMO“ TĘSINYS
2
• Vidas Poškus.
MOKYTOJAS IR DUOBĖ
6

MUZIKA 
• 2007 M. GERIAUSIŲ MUZIKOLOGIJOS DARBŲ KONKURSAS

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
BANDYMAS IŠSIAIŠKINTI, KODĖL…
• Ridas Viskauskas.
KAS TU – GEROJI VILTIE?
2

PAVELDAS 
• Jonas Titas.
NAUJAS ŽVILGSNIS Į ISTORINĮ PALANGOS PARKĄ

POEZIJA 
• AIDAS JURAŠIUS14

PROZA 
• Petras Venclovas.
TAMSOS TRAUKA
3

VERTIMAI 
• Maira Asare.
PERSPEKTYVOS
• Maira Asare.
FOMKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Mindaugas Peleckis.
POSTMODERNIZMO ĮTAKA MAGINIAM MĄSTYMUI, ARBA MAGIJOS ĮTAKA POSTMODERNIZMUI
19

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
ROKO IŠTAKOS 1970-ŲJŲ KAUNE
19

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Emilija Visockaitė.
METALO SIMFONIJA
8

KRONIKA 
• MŪSŲ DIENOS
• RAIMUNDAS MIKŠYS 1961 06 07–2008 03 022
• NAUJA KNYGA APIE VIDEOMENĄ
• Marius Kraptavičius.
APIE DVI NUOSKAUDAS

SKELBIMAI 
• MENIŠKOS SIELOS TRAUKIA ŠIAURĖS LINK
• MIELI SKAITYTOJAI

DE PROFUNDIS 
• TARPUKARIO SPAUDOS RETRO: NUO VASARIO 16 IKI KOVO 11

KNYGOS

APIE TVANĄ, BET NE BIBLINĮ...

Alfredas Guščius

[skaityti komentarus]

iliustracija

Užurka, Jonas. TVANAS: Lietuvos didybės griūties pradžia. – V.: Eugrimas, 2007.

Lietuvių grožinės literatūros lentynoje istorinė proza dar vis užima kuklią vietą. Kodėl? Mūsų istorinė savimonė dar nėra tvirta. Be to, šiam žanrui vis stinga uolių, atsidavusių, archyvų bei muziejų dulkių nebijančių autorių. Tiesa, pastaruoju metu į šį žanrą pradėjo kibti jaunieji prozininkai. Bene dešimtmetį prie pirmojo ir kol kas vienintelio romano „Arkada“ plušėjo filosofas Tomas Kačerauskas. Pastebimai remdamasis savo moksliniu veikalu „Filosofinė poetika“, jis sukūrė originalų, bet neišvengusį schematiškumo, kūrinį apie antikos laikų ir šiandienos žmogaus psichologinių būsenų, tikrovės regėjimo pasikartojimą, tapatumą. „Nihil nove sub sole“ („Nieko naujo po saule“) – gal šitą tiesą norėta įrodyti? Senovės laikų Romą siekia ir pasakojimas Andriaus Jakučiūno romane „Servijaus Galo užrašai“. Jauna autorė Vaida Marija Knabikaitė, prieš porą metų išleidusi romaną apie Adolfą Hitlerį, naujajame romane irgi nuklysta į antiką. Taigi istorinė savimonė gvildenama įvairiais būdais, tik būtų labai gražu, kad jaunieji literatai domėtųsi ne tiktai antika, ne tik kitų šalių, bet ir gimtojo krašto istorija.

Vienas pagrindinių istorinės prozos kūrėjų Petras Dirgėla teigia, kad „istoriniam romanui rašyti reikia ypatingo sielos pasirengimo“ ir „padidintos atsakomybės“. Šis prozininkas yra sukūręs keletą istorinių romanų ciklų, vienas kurių 2003 m. buvo įvertintas nacionaline premija. P. Dirgėla minėtinas todėl, kad kalbėdami apie Jono Užurkos romaną „Tvanas“: Lietuvos didybės griūties pradžia, turėtume omeny platesnį istorinės lietuvių prozos kontekstą ir besiskleidžiančią šio žanro kūrinių įvairovę. Būtent ryškiu žanriniu ir koncepciniu naujumu P. Dirgėlos romanai ir išsiskiria. 2005 m. jis išleido romaną „Arkliškas gyvenimas su Kotryna“, kuriame autentiškas XVII a. lietuvių istorijos klodas įdomiai pinamas su sovietmečiu, panaudojant žaismingą sąlyginę literatūrinę konvenciją: pasakotojas pasakoja, kaip, kokiomis sovietmečio aplinkybėmis jis rašė romaną apie lietuvių, švedų, lenkų ir rusų santykius, pagrindinį dėmesį sutelkdamas į Kotrynos Jogailaitės, Žygimanto Senojo jaunesniosios dukters, Švedijos karaliaus Jono Trečiojo žmonos likimą.

XVII a. Lietuvos įvykius vaizduoja ir Jonas Užurka naujajame romane „Tvanas“, prieš tai parašęs romanus apie Gediminą, Mindaugą ir Vytautą. Taigi iš viduramžių autorius persikėlė į XVII, bene mažiausiai mūsų istorinėje prozoje atspindėtą, amžių. Romane šmėsteli ir Kotrynos Jogailaitės vardas, ir kiti P. Dirgėlos romane plačiai aprašyti istoriniai asmenys, bet tik kaip trumpa istorinė reminiscencija. J. Užurkos dėmesys nukreiptas kitur – į lietuvių–rusų karą, vykusį 1655–1667 m., įskaitant paliaubas, sutartis. Autorius ne kartą su širdgėla pastebi, kad tai Lietuvos istorijoje pirmasis kartas, kai į Vilnių įsibrovė svetimšaliai, kai Lietuva tapo okupuota rusų. Šis istorinis įvykis kai kuriuos romanistus domino dar sovietmečiu, tik jie negalėjo tos temos tinkamai išplėtoti. Tai patyriau nagrinėdamas V. Bubnio kūrybą: ilgai nešiojęs sumanymą parašyti romaną Vilniaus okupacijos tema, jis galop kitokiame romane „Teatsiveria tavo akys“ įterpė vieną glaustą ir išraiškingą siužetinę liniją apie rusų kazokų invaziją.

Na, o šiandien žiojėjusi XVII a. tematinė spraga užpildyta, ir ją užpildė J. Užurka, gal tik prieš dešimtmetį pradėjęs savo istorinių romanų ciklą.

Istorikas ir dviejų istorinių romanų autorius Rimantas Marčėnas, recenzuodamas pirmąjį J. Užurkos sumanyto ciklo „Lietuvos istorija romanuose“ kūrinį „Karaliaus karūna ir mirtis“, pastebėjo nepakankamą personažų individualumą. Vienas svarbiausių grožinės prozos lygmenų – personažų charakterių individualizavimas – būtinas; jo stingant kūrinys nebėra grožinis. „Tvane“ šis meninis lygmuo yra, kaip, beje, ir romanuose apie Mindaugą („Mindaugas – karališkasis kraujas“), Vytautą („Vytautas Didysis –­ nuo bėglio iki monarcho“). Lyginant šiuos du romanus, manau, laimėtų pastarasis. Jis prasideda įspūdingai – kritišku popiežiaus Urbono paveikslu, įtampa tarp jo ir kardinolo Adonio Lokonio. Ekspozicija duos toną ir visam ilgam, bet nenuobodžiam, meniškai išradingam ir istoriškai turiningam pasakojimui apie visą didžiojo kunigaikščio, nekarūnuoto Lietuvos karaliaus Vytauto gyvenimą... Gal tik iš dalies galima autoriui prikišti šykštų turbūt didžiausio Vytauto karinės bei valstybinės veiklos pasiekimo – Žalgirio mūšio – vaizdavimą. Taip, apie šį įvykį daug prirašyta, daug žinoma, bet norėjosi patirti, ar J. Užurka – kariškis profesionalas, turi savą šio mūšio sampratą ir kokia ji? Būtų buvę labai įdomu susipažinti su jo Žalgirio mūšio taktikos, strategijos autorine versija, gal ir lenkams kai ką nuodugniau paaiškinti, nes jie dar ir dabar tebemano, kad „litvinai apsigręžė ir pabėgo“, ir visus nuopelnus atiduoda Jogailai, lenkų kariuomenei. Gal tokio priekaišto-pageidavimo ir nekelčiau, jei romane apie Mindaugą nebūčiau radęs išsamaus, kompetentingo Saulės mūšio aprašymo.

„Virė ne tik šerniena katiluose, virė ir užslėptų aistrų gyvenimas“, – šis stilistinis dviejų skirtingų pradų – kūno ir dvasios – palyginimas, esantis romane apie Vytautą, galėtų apibūdinti ir visų J. Užurkos istorinių romanų meninį stilių, autoriaus santykio su istorine medžiaga pobūdį. Ir du minėtieji romanai, ir naujasis „Tvanas“ priskirtini klasikiniam realistiniam istorinio romano žanrui, kurio esmė – pinti į meninę visumą istorinius įvykius, valdovų konfliktus, asmenybių likimus, potekstėje turint tautos, valstybės reikalus, jos išlikimą. Nuotykinio prado, vaizduotės žaismės čia nemažai, ir visa tai jo romanus koncepciniu ir tipologiniu požiūriu artina, manyčiau, ne prie Alexandre’o Dumas (tėvo), o prie Walterio Scotto istorinio romano. Tokia kryptis, man regis, priimtiniausia J. Užurkos meninei prigimčiai, jo estetiniams principams.

Tradicinis klasikinis žanras – tai joks narvas šiuolaikiniam autoriui, rašančiam apie tolimą senovę... Ir tą verdančią šernieną katiluose ir kunkuliuojančias anų laikų mūsų protėvių aistras J. Užurka stengiasi pajausti, pamatyti iš arti, sukurdamas autentiško dalyvavimo vaizduojamuose įvykiuose iliuziją. Toji autentiškumo iliuzija padeda skaitytojui suprasti romano personažus, nepalieka abejingo. Vadinasi, autoriaus stilius, pasakojimo tonas ir patosas turi nemažą meninę įtaigą... „Tvane“ jaučiamas paties autoriaus „dalyvavimas“: smerkiamas blogis, aukštinamas gėris. Gera ar kritikuotina tokia pozicija? Prieš gerą dvidešimtmetį pokalbyje apie lietuvių istorinę prozą Petras Dirgėla sakė, kad „istorinis romanas privalo užmiršti įnoringąją tautinę savimeilę (ne savigarbą, o savimeilę), nekurstyti nacionalinių aistrų, būti lygiai objektyvus visoms tautoms...“ Teoriškai ir doroviškai tokia nuostata palaikytina. Tačiau kaip ji atrodo gyvenime? Štai caras Aleksejus Michailovičius įsako išgriauti Vilniaus valdovų rūmus, išvežti brangenybes, meno vertybes, viską, net durų rankenas, stogo skardas nuplėšti; jis norėtų Vilnių sulyginti su žeme, kad lietuviai niekada nebeprisikeltų; štai kazokai mūsų sostinėje, taip įsisiautėja, kad atplėšia Leono Sapiegos sarkofagą ir įžymiojo mūsų valstybės vyro palaikus, pririštus prie žirgo, tampo po gatves! Kaip galima ramiai vertinti tokius okupantų veiksmus, kaip jų nesmerkti? Taip, „nereikia kurstyti nacionalinių aistrų“, privalu „būti objektyviems visoms tautoms“, bet įvardyti blogį būtina... Manau, kad J. Užurka taip ir elgiasi. Sukūręs teigiamą, šviesų karininko, kunigaikščio Semiono Golicyno paveikslą, jis pasako, kad rusų tauta, kaip ir kiekviena, nėra vienalytė, kad šalia niekšų esama ir kilnių asmenybių...

Istoriniame romane meninė tiesa glaudžiai susijusi su istorine. Bet ir šio žanro kūrinyje meninė gyvybė iškeliama lygiai taip, kaip ir kituose realistiniuose žanruose, – gilinantis į įvykių priežastingumą, į vaizduojamą laiką, į personažų charakterius, siekiant kuo gilesnės psichologinės motyvacijos. Gerus, įdomius romanus ilgam prisimename iš įspūdingų vaizduojamo laiko, aplinkos aprašymų, iš atmintin įstrigusių personažų paveikslų. „Tvane“ irgi bus ką prisiminti: gal pirmą kartą mūsų prozoje taip plačiai pavaizduota XVII a. vidurio Lietuva, jos valdovų vykdoma politika, tarpusavio santykiai, aistrų pasaulis, rusų okupacija ir išsivadavimas iš jos.

Ryškiausias ir geriausiai psichologiškai motyvuotas, mano manymu, yra Jonušo Radvilos paveikslas. Jis miršta gana anksti, bet jo vaidmuo pasakojimo struktūroje didelis: adekvatus tam politiniam tikslui, tam užmojui, kurio ėmėsi šis istorinis veikėjas, ir romano autorius čia, manau, nieko neiškraipo. Kai bajorai, išsigandę rusų, išsilaksto, kai kancleris Pacas, lauko etmonas Gosevas (beje, Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijoje“ jis vadinamas Gansiausku) ir Sapiega jam nepadeda, Jonušas Radvila vienas stoja ginti Vilniaus. Jo bandymas atsiskirti nuo Lenkijos, suartėti su švedais, įtvirtinti Lietuvoje naują tikėjimą, – didelės asmenybės tikslai, virtę drama. Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, Jonušas Radvila gal ir klydo, bet subjektyviai jis buvo teisus, nes siekė Lietuvai, jo manymu, geresnio likimo.

Manau, daug kam patiks romantiškai dramatiška Semiono Golicyno (pagrindinio caro Aleksiejaus Michailovičiaus oponento) ir prancūzės Liudvikos Lascaris – karaliaus Jono Kazimiero Vazos žmonos pusseserės, meilės istorija. Ši romantinė meilės linija, greta istorinių, politinių, sudaro vieną pagrindinių romano architektonikos polių. Apskritai J. Užurka vengia nuogo bei pilko istorinių, karinių įvykių vaizdavimo, kitaip tariant, siekia perteikti ir vaizduojamojo laiko psichologinę atmosferą, pajusti to meto žmonių emocinę gyvastį, troškimus, aistras. Ir tai padaryti jam sekasi. Jo „Tvanas“, kaip ir romanai apie Mindaugą, Vytautą, yra dinamiškas, daugiašakis, liudijantis, kad autoriaus plunksna miklėja, literatūrinis meistriškumas auga. Žodžiu, J. Užurka ambicingu projektu „Lietuvos istorija romanuose“ gerokai praturtino lietuvių istorinės prozos žanrą.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
0:25:49 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba