Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2011-11-04 nr. 3352,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=18796

PUBLICISTIKA

Įvykiai ir žmonės tokie, kokius juos matė Mykolas Riomeris

RIMANTAS JOKIMAITIS

[skaityti komentarus]




Mykolas Römeris. „Dienoraštis: 1915 m. liepos 18-oji–1916 m. vasario 24-oji“.
Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Rimantas Miknys.
Lenkišką tekstą dešifravo ir paaiškinimus parašė Zbygnew Solak.
Pratarmės autorius Rimantas Miknys.
Įvado autorius – Janusz Tadeusz Nowak.
Iš lenkų kalbos vertė Irena Tumelytė.

–­ Vilnius: Versus aureus, 2009.




Mykolas Römeris. „Dienoraštis: 1918 m. birželio 13-oji–1919 m. birželio 20-oji“.
Sudarė Bronius Makauskas ir Rimantas Miknys.
Lenkišką tekstą dešifravo ir paaiškinimus parašė
Rimantas Miknys, Zbygnew Solak, Jan Sawicki.
Įvado „Mykolas Römeris – Lietuvos modernybės aušros metraštininkas,
analitikas ir politikas“ autorius Rimantas Miknys.
Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė.

–­ Vilnius: Versus aureus, 2007.




Mykolas Römeris. „Dienoraštis: 1919 m. birželio 21-oji–1920 m. kovo 15-oji“.
Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Rimantas Miknys.
Lenkišką tekstą dešifravo ir paaiškinimus parašė
Rimantas Miknys, Zbygnew Solak, Krzysztof Tarka.
Įvado „Mykolo Römerio „Raudonojo dienoraščio puslapių metamorfozės:
ar buvo „išduota“ istorinė Lietuva?“ autorius Rimantas Miknys.
Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė.

–­ Vilnius: Versus aureus, 2009.


Lietuvoje gerai žinomas Mykolo Riomerio (Römer) vardas. Tiesa, sovietmečiu jo pavardė kažkodėl buvo rašoma Rėmeris (žr. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija ir kt.), o dabar dažnai – Romeris. Šiame tekste Römerį vadinsime Riomeriu, nes vokiška „ö“ lietuviškai skamba „io“. Išgirdęs sakant Riomeris, Mykolas Römeris suprastų, kad kalbame apie jį, o dėl Rėmerio ar dėl Romerio, tai dar neaišku.

Gimė Mykolas Riomeris 1880 m. Bagdoniškio dvare (netoli Rokiškio) aristokratų šeimoje. „Dienoraštyje“ 1919 06 05 rašė: „Esu lenkų kultūros žmogus ir priklausau visiškai sulenkintai ir aristokratiškai šeimai.1“ Buvo lenkų kultūros žmogus (ar lenkas; mūsų laikais tai dažnai traktuojama kaip tapatūs dalykai), tačiau save tapatino su Lietuva. Buvo nusiteikęs dėl tos Lietuvos daug ką aukoti.

Tėvas, kurį Riomeris dienoraštyje vadina Papa, mokėjo lietuviškai, bet atskiros nuo Lenkijos Lietuvos idėjos nesuprato ir nenorėjo suprasti. Papa buvo kategoriškai priešiškas, jo laiško žodžiais tariant, „kvailiems lietuviams, mūsų atviriems nedraugams“. Tai gilino tėvo ir sūnaus nesusikalbėjimą. Tėvas net grasino dėl sūnaus laikysenos lietuvių atžvilgiu atimti palikimo teisę, vertė rinktis. Sūnaus neišgąsdino. „Atsakymo iš manęs Papa nesulauks“, – nukerta dienoraštyje (1918 08 06).

Mykolui Riomeriui net ir mūsų laikais būtų galima pavydėti puikaus išsilavinimo. Jis baigė Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą. Vėliau teisininko išsilavinimą papildė Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakulteto Istorijos skyriuje ir Paryžiaus politinių mokslų mokykloje.

Po studijų Vilniuje advokatavo, daug rašė aktualiausiais Lietuvos visuomenės gyvenimo klausimais. 1907 m. lenkų kalba išleido iki šiol aukštai vertinamą veikalą „Lietuva. Tautinio atgimimo studija“.

Labiausiai mums M. Riomeris žinomas iš tarpukario Lietuvos laikų, kuomet užėmė aukštas pareigas įvairaus lygio teismuose, atstovavo Lietuvai tarptautiniuose teisiniuose procesuose, buvo VDU profesorius, ilgametis rektorius, Valstybės tarybos narys, ėjo kitas garbingas pareigas. Trumpai tariant, Mykolas Riomeris buvo tikriausias to meto Lietuvos elito atstovas, asmeniškai pažinojęs daugybę Lietuvos politikų, mokslininkų, kultūros, Bažnyčios žmonių. Ir ne tik. Dar iš ankstesnių laikų buvo pažįstamas su daugybe Lenkijos politikos veikėjų, Lenkijos Seimo nariais, įvairaus rango teisėjais ir kitais.

Kurį laiką M. Riomeris kovojo J. Pil­sudskio vadovaujamuose legionuose. Vėliau ėjo teisėjo pareigas apygardos ir apskrities teismuose Kolne2 ir Lomžoje. 1919 m. Lomžoje vadovavo rinkimų į Lenkijos Seimą apygardos komisijai.

Lenkijoje turėjo puikias karjeros galimybes. Kaip geras Lietuvos reikalų žinovas, turintis autoritetą Lietuvoje ir daug ryšių Lenkijos politiniuose sluoksniuose, galėjo tapti Lenkijos kariuomenės užimto Vilniaus komisaru ar gauti kokį kitą reikšmingą postą. Tačiau vilionių atsisakė dėl savo „brangios Lietuvos“. Lietuva jam buvo ne šiaip Lietuva, o „mūsų brangi“ (kartais – „mūsų mylima“) Lietuva.

Išskirtiniai jausmai tėvynei pasireiškia netikėčiausiose vietose. 1918 07 27 teisėjas Riomeris turėjo reikalų su istorinės Lietuvos paribio gyventojais. „Nors visi kalbėjo lenkiškai ir vadino save lenkais, tačiau ta kalba buvo visiškai kitokia, kitoks jos fonetinis skambesys negu kad Karalystėje. Tai buvo tas pats mūsų numylėtas lietuviškas akcentas ir iš prigimties mūsų žmonės, nuoširdūs ir sąžiningi, gilūs, o kartu paprasti ir mieli, tokie, kokius aš myliu. Ir jie absoliučiai skirtingi nuo Karalystės gyventojų.“

Kiek vėliau rašė: man visada gyvenimo „centras buvo ir bus Lietuva, nuo jos priklauso gyvenimas ir darbai, prie jos esu fatališkai prisirišęs“ (1919 08 01).

Neeilinis buvo žmogus įvairiomis prasmėmis. Kiekvieną mielą dieną 34 metus nuo 1911 iki 1945 02 19 rašė dienoraštį. Paskutinis įrašas padarytas 3 dienos prieš mirtį. Tik labai retą dieną praleisdavo ko nors neparašęs. Štai toks retas atvejis: „Revoliucijos ir streikų metais reikia ir man bent kartą sustreikuoti dienoraštyje“ (1919 11 25).

Išleisti „Dienoraščio“ tomai rodo, kad publikuojamas ypatingos vertės tekstas. Vargu ar apimtimi ir reikšmingumu analogų šiam dienoraščiui yra kurioje nors kitoje mūsų regiono šalyje. Reikšmingas ne tik eiliniam skaitytojui, šiaip istorija ar tokio pobūdžio lektūra besidominčiam žmogui. Tai ypatingos vertės šaltinis įvairiausiais aspektais laikotarpį tyrinėjantiems istorikams ir ypač – besigilinantiems į Lietuvos valstybės kūrimosi 1918-1920 m., jos santykių su Lenkija peripetijas. Riomeris užpildo istorikų sukurtas politinių procesų schemas daugybe spalvų, o kartais tam tikra prasme net ir „polemizuoja“ su praeityje įžvelgiančiais ar ieškančiais to, ko nebuvo, ką amžininkai laikė neįmanomu. Štai kalbėdamas apie metų senumo savo dienoraščius 1918 07 15 parašo: „Ieškojau išeities Lietuvos nepriklausomybei per kontaktą su Lenkija, nors žinojau, kad Lenkija šį kontaktą aneksijos būdu realizuoti nori.“ „Norėjau surasti ką nors dirbtina, kas nei lenkiška, nei lietuviška nebūtų.“ „Buvo tai tik puiki fikcija.“



Mykolas Riomeris.
Vilnius, A. Strausso fotoateljė, 1909.

Nuotrauka iš M. Riomerio „Dienoraščio“

Dienoraščiai pilni labai asmeninių dalykų. Todėl tuos tekstus leido skelbti tik praėjus 25 metams po jo mirties. „Dienoraščiai“ spausdinami gerokai vėliau. Sunku įsivaizduoti jų pasirodymą sovietmečiu. Kad galėtume juos skaityti, ilgai ir sunkiai dirbo istorikai Lietuvoje ir Lenkijoje, bibliotekininkai, puikūs vertėjai (jis rašė lenkiškai). Didelė padėka Jiems. Buvo verta vargti.

Kalbame apie lietuvišką „Dienoraščio“ leidimą (ir tam reikėtų skirti deramą dėmesį ir lėšų), bet visiškai akivaizdu, kad juos būtina išleisti Lietuvoje ir lenkų kalba (jei nebus leidžiami Lenkijoje), tik didesniu tiražu. Tai svarbu mums Lietuvoje ir lenkams abiejose sienos pusėse.

Iki šiol lietuvių kalba solidžiai išleistos trys3 „Dienoraščio“ knygos, kuriose kalbama apie 1915–1920 metų įvykius. Tie metai – didelių pokyčių, revoliucijų visomis prasmėmis laikas. Keičiasi net mąstymas, vertybės.

Pabendravęs su šlėktomis (bajorais), buvusiais karininkais, vakare dienoraštyje parašo: „O karo sukeltas siaubingasai moralinis skurde; o baisingasai sulaukėjimo prakeiksme“ (1918 07 14). Artimiausioje aplinkoje pastebi per kelis karo metus įvykusius neįtikėtinus pasikeitimus. Senoji karta jau taikosi su „aristokratinės šeimos degradacijos aktu“. Karas ir revoliucija „ištrynė daugelį luominių pertvarų“, „sutrypė ir sumynė aristokratiškąją puikybę“ (1919 09 26). Kalbama apie anksčiau neįsivaizduotą aristokratės ir žemesnės kilmės asmens (bet ne prasčiokėlio) santuoką.

Stebi pasibjaurėjimą keliančias politikų manipuliacijas: „Jeigu visuomet politikoje būna daugybė apgaulės ir melo, tai dabar viso to daugiau...“ „Taigi išsiskleidė laukinė demagogija tiek iš kairės, tiek iš dešinės, pataikavimas masėms, drumstimas jų nuotaikų ir populiarių jausmų, erzinimas ir žadinimas instinktų, kad net šlykštu į visa tai žiūrėti.“ „Matyt, tikisi, kad masės yra tamsios, apsunkusio protavimo, visuomet einančios inercijos pramintais takais, ir kad dėl to išloš ne tas, kas labiau jų poreikius išmano, bet tas, kuris jas labiau apmulkins. Tai ir lenktyniauja mulkindami“ (1919 01 04).

Bet Riomeris nebijojo rytojaus. Net džiaugiasi, kad atsiranda galimybė sukurti teisingesnį pasaulį, išvaduoti iš socialinės neteisybės visuomenės apačias, atgauti laisvę pavergtoms tautoms, Lenkijai ir jo „mylimai Lietuvai“.

Daugiausiai dėmesio dienoraštyje skiriama sparčiai besikeičiantiems politiniams įvykiams, kurių reikšmingumą puikiai suprato: „Kokius pasakiškai įdomius laikus išgyvename! Kiekvienas mirksnis turi istorinės vertės, kiekviena ištiktis yra tokia didžiulė, kad savo įtaka sieks kartų kartas!“ (1918 10 20).

M. Riomeris – gilus analitikas. Praėjus 80 ar daugiau metų nuo jo minčių užrašymo suvoki, kad dažnai jis savo apmąstymuose tiesiog išpranašavo ateitį. Vienas pavyzdžių jo 1922 05 10 atviras laiškas Juzefui Pilsudskiui dėl Vilniaus: „Visokie spekuliaciniai bandymai sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį inkorporaciniais aktais, „seimo“ nutarimais ir t. t. subyrės.“ „Vilnius atgaus savo pozicijas, grįš prie Lietuvos kaip jos teisėta Sostinė.“

Turime galimybę skaityti neeilinio žmogaus užrašus.



Pagrindinė Kolno gatvė
vokiečių okupacijos metais.

Nuotrauka iš M. Riomerio „Dienoraščio“


Kasdienybė ir kita

Gal „Dienoraščio“ autoriui neatrodė reikšmingi pasakojimai apie kasdienybę, bet beveik 100 metų praeitis mums savaime įdomi, kaip įdomios prosenelių nuotraukos, gimtojo miesto senieji atvaizdai ar pašnekesys su kokiu išmintingu seneliu.

Jau buvo minėta, kad Riomeris kurį laiką kovojo J. Pilsudskio vadovaujamuose legionuose. Keistokai kitiems kareiviams ir karininkams turėjo atrodyti eilinis Riomeris – puikiai išsilavinęs, vyresnis už kitus legionierius (buvo įpusėjęs 4 dešimtį), akiniuotas aristokratas, su išryškėjusiu pilvuku. Neturėjo lengvatų. Vykdydamas karininkų nurodymus su savo būriu keliavo iš vieno fronto ruožo į kitą. Braidė po pelkes. Tampė ant pečių šautuvą, amuniciją, visokiausius karinius reikmenis ir vis aprašinėjo kareivio gyvenimą. Svarstė apie globalius Europoje vykstančius pokyčius, gailėjo nuo savivalės kenčiančių civilių, gyrė ar peikė savo bendražygius. Daug naujos patirties. Galėjo žūti susišaudymuose. Prastai matantis ir kautynių sumaištyje praradęs orientaciją, kartą vos nepateko į rusų nelaisvę. Bet nepateko, užtai pats turėjo galimybių pabendrauti su belaisviais. „Didžioji belaisvių maskolių dauguma mėgsta kalbėti teisingumo, kosminės tiesos (absoliuto suvokimo) tema, apskritai abstrakčiomis temomis, susijusiomis su religija, metafizika, gėrio ir blogio klausimu. (...) Vidutiniai europiečiai nesvarsto tokių kosminių problemų kaip maskoliai. Jų dvasinė sritis yra gal net skurdesnė, jie mąsto siauriau, glausčiau, bet užtai kur kas ryškiau, našiau, nes juos kompensuoja valia, kuri jausmus ir mintis paverčia veiksmo energija. O argi bus didelė nauda ir nuopelnas, jeigu kiekvienas mulkis žais filosofiją ir metafiziką“, – užrašo dienoraštyje 1915 11 23.

Tik kelis 1915 m. mėnesius Riomeris kariavo. Kaip ir galima buvo tikėtis, sušlubavo sveikata. Kalėdų sulaukė ligoninėje. Geraširdžiai žmonės pasirūpino, kad toli nuo namų esantys ligoniai ir sužeistieji galėtų džiaugtis Kristaus gimimu. Vyko iškilmės, visi gavo mielas dovanėles. Tokie dalykai primena namus: „Yra taip kaip ir per eglutę, rengiamą pas mus dvaruose samdinių ir valstiečių vaikams: kamputyje plačiai išsižioję, truputį iš susižavėjimo, truputį iš gėdos, būreliais telkiasi sumišę valstiečių vaikai; per vidurį eglutė, ryškiai apšviesta ir spindinti blizgučiais, skanėstais ir žaisliukais, o iš kitos pusės maloningi ponai, maloningos ponios, darantys mažutėlius laimingus, ir būrelis ponų vaikų, stebinčių jaudinančią ponų ir prasčiokėlių bendravimo sceną. (...) Dabar esu tų samdinių vaikų vietoje“ (1915 12 23).

Pakariavęs M. Riomeris tapo teisėju Kolne. Pareigos vertė bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, keliauti po apylinkes.

Įdomu skaityti apie tų laikų teisėjo darbą. Bylų nagrinėjimas užtrukdavo net iki 4 valandos ryto, t. y. per naktį (1919 09 15). Kad teisėjas ir tarėjai galėtų atlaikyti tokius krūvius, per pertraukas tarp posėdžių tekdavo rimtai „pietauti“. Mūsų laikų supratimu, vykdavo tikros puotos. Tarėjai „statė degtinę, pietus ir vyną, o aš, atsidėkodamas, turėjau juos pavaišinti šartrezo kava. Taigi gerai galvoje ūžė, kai po pertraukos grįžome į posėdį“ (1919 10 21).

Bet ne tik posėdžiaudavo. Štai 1918 liepos 16 d Riomeris su daktaru Rozenu važiavo į Kudlačevo kaimą atlikti mirusio ūkininko Jano Mikuckio palaikų skrodimo. „Kadangi buvo geras oras, skrodimas buvo atliktas po atviru dangumi. (...) Bobas ir vaikus pašalinom, kad neraudotų ir nealptų, tuo tarpu vyrams leidome žiūrėti, tad nemažai jų susirinko; kaip maitvanagiai, stovėjo kaklus ištiesę, įsijautę į darinėjamo žmogaus vaizdą (...). Šie ūkininkai neatitraukė žvilgsnių, vaikščiojo aplink, kad geriau matytų, o kartu jų akyse buvo galima pastebėti siaubą ir pasibaisėjimą, nuo kurio plaukai piestu stojosi ir plėtėsi vyzdžiai.“

1918 rugpjūčio 28 d. teko nagrinėti bylą, iškeltą „pagal Mystkovskos, mūsų ipotekos raštininko žmonos ieškinį, prieš ieškovę Novacką, sekvestoriaus (mokesčių surinkėjas) žmoną dėl 17 markių 50 pfenigių už 2 ½ gabalėlio muilo. (...) Abi yra gyvi bobiško išsigimimo pavyzdžiai: viena Mystkovska, yra tipiška isterikė, kelianti skandalus namuose savo vyrui, keista, kaprizinga ir nenuspėjama savo pomėgiais; kita, Novacka, boba stora kaip dramblys, yra girtuoklė ir keistuolė kitokia prasme: kartais kelias dienas guli su vyru lovoje, abu nesiprausę, purvini, girti nuo ryto iki vakaro“.

1918 spalio 12 d. pasakojimas apie „bulvių bylos“ tyrimą įdomus kita prasme. „Lemane, trumpai paklausęs liudytoją, užsukau į kleboniją pas svetingą kleboną Ramotovskį, kuris mane pavaišino pietumis, kokių neįprasta valgyti šiais suveržtų diržų liesais laikais. Iš tiesų šiuo badmečiu, kuriuo mums tenka gyventi, žmogus tampa jautrus skonių poezijai; sočius ir skanius pietus jaučia ne mažiau subtiliai ir estetiškai, kaip kitais pojūčiais bet kokį kitą meno kūrinį. Kelios rūšys naminės dešros, malta namuose kepta duona, rinktinė sūdyta riebi kiauliena, marinuotos acte ir keptos rudmėsės, pagardintos svogūnais ir patiektos šaltai, pagaliau nuostabi burokėlių sriuba, stipriai užbalinta grietine – štai aukščiausios rūšies vaišės, kurias šiais laikais kunigas man suruošė.“

Kuo ne poezija? Argi žodingumu neprimena A. Baranausko? Tikro žavesio pasakojimams suteikia toks rašymas. „Dienoraštį“ skaitai kaip gerą romaną. Atrodo, kad Riomeris būtų galėjęs tapti neblogu rašytoju. Gerai, kad netapo. Lietuvai aukščiausios klasės teisininkų tuo metu labiau stigo.



Lomža (1916).
Nuotrauka iš M. Riomerio „Dienoraščio“

Neilgai Riomeris užsilaikė provincijos miestelyje Kolne. Greitai buvo paaukštintas – gavo naują paskyrimą Lomžoje. Kolne ta proga vyko atsisveikinimo vakarėlis, aprašytas 1918 lapkričio 10 dieną. Išlydėtuvėse dalyvavo vietos elitas, „nes iš tiesų buvau mėgiamas tame padoriame Kolniuke.“ „Vakarienė buvo skalsi“. Geriausi produktai ir patiekalai paruošti pagal krikščionių ir žydų geriausius tų vietų receptus ir, suprantama, „aibė degtinių dideliais kiekiais“. Poetiškai aprašinėjama ta neeilinė vakarienė tais „diržų veržimo“ ir skurdaus maitinimosi laikais. Buvo daug kalbų, pasisakymų, nuoširdžių pagyrų, kuriuose akcentuotas puotos „kaltininko“ demokratiškumas, pagarba paprastam žmogui, net žydui.

Gerai užvalgę ir išgėrę vakarėlio dalyviai sėdo lošti kortomis. Vienas iš kortuotojų, ponas Borovskis, ėmė sukčiauti, kaip buvo įpratęs. Kunigas Baginskis „įsižiebė“ ir kažką leptelėjo. Mystkovskis užsistojo Borovskį ir „gaižiai pradėjo į kunigą atsišaukti; kunigas jį atsikirsdamas pavadino „senu asilu“, už ką Mystkovskis sudavė kunigui į krūtinę. To jau buvo per daug, kunigas įsižeidęs „norėjo protesto ženklan išeiti“. Tačiau vakarėlio dalyviai, dalyvaujant Riomeriui, rado išeitį: „čia pat skubiai buvo įsteigtas Garbės teismas“. Teismą sudarė trys arbitrai (visi 3 teisėjai) ir vienas superarbitras. Tris valandas nakčia, į šalį padėję kortas, vyrai sprendė bylą ir galiausia nutarė, kad Mystkovskis4 privalo kunigo atsiprašyti. Konfliktas užgesintas, kunigas Baginskis liko. Kortavimas tęsėsi iki paryčių. Užbaigdamas pasakojimą apie išleistuves Riomeris pastebi, kad nemažai markių pralošė tą naktį. Pyko ant savęs.

Nebuvo jis puritonas, nevengdavo geroje kompanijoje išgerti ne taip kaip geriama Paryžiuje. Atrodo, labiausiai vertino „degtinėlę“. Bet nerasi jo tekstuose minčių, kad štai reikėtų mažinti ar iš viso atsisakyti „degtinėlės“, kas mūsų laikų teisėjui, matyt, ateitų į galvą po tokių linksmybių. „Tarsi per sapną prisimenu, kad man išeinant draugiją palaikė spaustuvininkas Vejmeris, tačiau kas buvo toliau, kaip ėjau gatvėmis, kodėl atsidūriau ne namuose, o viešbutėlyje „Metropolis“, kur šįryt pusiau sąmoningas nubudau po sunkaus miego – visiškai neprisimenu.“ Tačiau tos dienos įraše M. Riomeris sielojasi ne dėl buvusių išgertuvių, bet dėl to, ar nepaskyrė per griežtos 6 metų bausmės kažkokiam banditui, ar neįvyko „teisminių klaidų“ (1919 06 07).

Buvo ne vien teisėjas, pažinojęs daugybę Lenkijos ir Lietuvos politikos šulų. Ieškant Lenkijos ir Lietuvos priešpriešos sprendimo galimybių Riomeris iš Lenkijos vis vykdavo į Lietuvą kaip savotiškas tarpininkas (formaliai tebuvo teisėjas). Ir štai Pilsudskio pavedimu vyksta iš Lomžos į Kauną aiškintis situacijos, gal net susitikti su ministrais, kitais sprendimus Lietuvoje priimančiais asmenimis. Važiuoja arkliu kinkytu vežimu, neužmiršdamas aprašyti pakelės miestelių ir sutiktų žmonių. 1919 balandžio 11 d. įrašas pasakoja apie Grajevo (netoli Lietuvos esantis miestelis) apylinkių valstiečių pokštus. „Kai stovėjome miškelyje, priėjo prie mūsų kažkokie du kaimiečiai, šiek tiek šnektelėjo ir nuėjo. Tuoj pat jiems nuėjus pajudėjome ir mes. Tie kaimiečiai važiavo keliasdešimt žingsnių prieš mus. Staiga pamatėme ant kelio kažkokį daiktą, panašų į p. Liaščevskos fetrinę skrybėlaitę (važiavo ji be skrybėlaitės, kurią buvo pasidėjusi vežimo dugne po kojomis); pažiūrėjome – skrybėlaitės nėra. Taigi išlipau ir pakėliau ant plento gulintį daiktą. Tai iš tikrųjų buvo p. Liaščevskos skrybėlaitė, bet viduje buvo šviežias žmogaus mėšlas.“ Mykolas Riomeris dėl tokios „niekšybės merginos atžvilgiu“ labai pasipiktino, o panelė Liaščevska „turėjo Ščiučine nusipirkti kepuraitę“.

Gražiai, su daug detalių aprašyta Marijampolė, kiti Suvalkijos miesteliai. Bet apskritai nepasisekė ta kelionė. Nors pavyko susitikti ir pasikalbėti su keletu svarbių Lietuvos politikos žmonių, Riomeris Kaune vos nebuvo areštuotas kaip lenkų agentas.

Atskira, ryški linija „Dienoraštyje“ –­ autoriaus santykiai su moterimis. O jie spalvingi, įvairūs, emocingi. Aprašomuoju laikotarpiu nuomojamuose butuose gyveno vienas. Su žmona išsiskyrė 1910 m., pragyvenęs kartu mažiau nei metus. Su ja liko ir ką tik gimus dukrytė. Nelaikė pykčio Reginai, „tauriai ir dorai, nors turinčiai keistenybių ir kaprizų“ moteriai. „Nieko prieš už santykių atnaujinimą“, tačiau to kliūtis – prancūzė, „panelė Eliza Courtot“, – parašo dienoraštyje (1920 03 08).

Gyveno vienas, bet moterų nevengė. Priešingai, buvo linkęs bendrauti, įsimylėti. Filmo verti Riomerio pasakojimai apie moteris. Viešnamiai, meilužės. Įvairiomis progomis „moteriškuose“ puslapiuose vis minima Aninka. „Buvo tai mano laimingais metais, kol gyva buvo Aninka“, – atsidūsta 1919 11 09. Aninka – didžioji Riomerio meilė. Su jauna, nelaiminga latve Ana Volberg susipažino 1911 m. viešnamyje Vilniuje. Ją iš ten ištraukė, mylėjo, su ja gyveno iki 1914 metų. Ana Volberg mirė nuo džiovos. Skausmingai išgyveno tą netektį. Po to daug moteriškų vardų šmėžuoja „Dienoraščio“ puslapiuose, bet „realios“ meilės kaip ir nebesimato.

Vienu metu Riomeris daug dėmesio skyrė jaunai bendradarbei Lomžos teisme Liusei Roškovskai. Rašė laiškelius, glamonėjosi, aiškinosi, žavėjosi. Su tos merginos vardu susijęs ir vienas trumpiausių dienos įrašų visame „Dienoraštyje“: „Liusė Roškovska mane įskaudino“ (1919 07 31). Ir taškas. Tą dieną rašyti nebegalėjo. Tos savaitės įrašuose daug gilių apmąstymų, bet tą dieną tik tas sakinukas. Tikra intriga. Kas gi tokio ypatingo galėjo nutikti? Atsakymą randame 1919 08 17. Pasirodo, ta Liusė pribloškė šilto ir šalto mačiusį vyrą paprašiusi „ją net esant mudviems vieniems vadinti Helena, o ne panele Liuse“. Vėliau audringi jausmai Liusei išblėso.

Paraleliai tokioms „meilėms“ vyksta ne toks egzaltuotas gyvenimas. Štai Riomeris atvyksta į Vilnių spręsti klausimų, galinčių lemti regiono ateitį. Apie vizito pabaigą parašė 1918 m. lapkričio 30 d.: „Šią dieną iškėliau sau puotą su gražia mergina, nuostabiu egzemplioriumi jaunos žmonių patelės. Daugiau per tą vieną akimirką turėjau Vilniaus, negu per 10 dienų politinių pokalbių.“

Riomerio pasakojimuose apie moteris nerasime vulgarumo, net žodžio „seksas“. Gali būti, kad tais laikais to žodžio ir nebuvo.

Nepaisant M. Riomerio gražiausių nuostatų dailiosios lyties atžvilgiu, kai kurių puslapių feministines vertybes išpažįstantiems asmenims patartina neskaityti. Bet lyčių santykių istorijos tyrinėtojai tuose pasakojimuose ras daug vertingos medžiagos.


____________________________________
1 Šiame tekste cituodami „Dienoraštį“ nurodysime įrašo datą, o ne knygą ir jos puslapį. Pateikti datą šiuo atveju yra prasminga, nes dažnai ji padeda geriau suprasti įrašo istorinį kontekstą.
2 Miestelis šiaurės rytų Lenkijoje, netoli Lomžos, apie 150 km nuo dab. Lietuvos sienos.
3 Parašius šį tekstą pasirodė 4 knyga.
4 Jo pavardė kartais rašoma Mastkovskis.


 

Skaitytojų vertinimai


73493. ups! 2011-11-08 00:55
tai mano knygos.

73494. ups! 2011-11-08 00:57
tiesiog įdomu bus pažvelgt į savo kraštą pilsudskininko akimis.

73590. salomeja :-) 2011-11-09 16:09
Prieš šimtmetį buvusios aktualios problemos, vėl ryškeja.

Rodoma versija 2 iš 2 
3:56:53 Nov 14, 2011   
Oct 30 Nov 29
Sąrašas   Archyvas   Pagalba