Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-05-19 nr. 3096

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kęstutis Navakas.
JAUNIEJI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE7

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Bložė.
PRISIMINIMAI APIE TALENTINGĄJĮ VYGANDĄ
11
• Si­gi­tas Birgelis.
20 POEZIJOS PAVASARIŲ PUNSKO IR SEINŲ KRAŠTE

KONFERENCIJOS 
• Jūratė Baranova.
FREUDAS, NIETZSCHE IR POSTFILOSOFIJA
17

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
29

KNYGOS 
• BĖK GREITAI IR ILGAI NEGRĮŽK
• MIEGOK!1
• POEZIJOS PAVASARIS10
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
ATŠVAITAI
• Vilma Paliaukienė.
"BRAVISSIMO": KARŠTO šOKOLADO PUODELIS
44

TEATRAS 
• Marija Macijauskienė.
LAIKO PROVĖŽOSE
• LĖLININKŲ SUSITIKIMO KRYŽKELĖ – KAUNAS1
• Vlada Kalpokaitė.
GYVENIMAS SU TELEFONO SKAMBUČIŲ ADATOMIS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
ŽAIDIMAI
3
• Vida Mažrimienė.
"AŠ NESEKU NIEKUO, AŠ ESU PETRAVIČIUS…"
1

PAVELDAS 
 Dalia Tarandaitė.
DAILININKŲ DINASTIJOS PRADININKAS

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS6
• TARPTAUTINIO POEZIJOS FESTIVALIO POEZIJOS PAVASARIS 2006 RENGINIŲ PROGRAMA1
• VISI Į NAKTINIŲ SKAITYMŲ AUTOSTRADĄ!

PROZA 
• Algis Šumskas.
IR ATEINA PABAIGA Į PRADŽIĄ
3

VERTIMAI 
• Arthur Schnitzler.
NAŠLYS
5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• F5c_wZ3_414e_X5.
ČIA YRA ABSOLIUČIAI NESVEIKO ASMENS DIENORAŠTIS
37

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Audrius Jakumavičius.
ŽMOGIŠKA, PERNELYG ŽMOGIŠKA…
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Lukas Devita.
"THE BEATLES" KELIONĖ Į INDIJĄ (1968)
5

KRONIKA 
• TELEVIZIJOS PAKELEIVIAI1

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA PASISAKO EURO (DIDŽIĄJA RAIDE – SIC!) ĮVEDIMO KLAUSIMU3
• Tezaurus Vilensis.
APOLINARAS IR ALIODIJA
1
• JONAS CVIRKA6

PAVELDAS

DAILININKŲ DINASTIJOS PRADININKAS

Dalia Tarandaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
E. J. Römerio autoportretas, sukurtas 1863 m. spalio 30 d. Kaune, dedikuotas jauniausiai dukrai Elžbietai

Gegužės 14 d. sukako 200 metų, kai gimė dailininkas Edvardas Jonas Römeris, garsios dailininkų dinastijos pradininkas. Šiai sukakčiai Lietuvos dailės muziejus su Kultūros, filosofijos ir meno institutu bei kitais Lietuvos ir užsienio partneriais Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) surengs tarptautinę parodą "Dailininkai Römeriai" (kuratorės Dalia Tarandaitė ir Jolanta Širkaitė), kuri veiks nuo birželio 13 iki rugsėjo 17-osios. Šiam jubiliejui bus skirta ir tarptautinė mokslinė konferencija "Römeriai Lietuvoje", rengiama rugsėjo mėnesį. Apie Edvardą Joną Römerį pasakoja parodos kuratorė.

Šiemet sukanka 200 metų, kai gimė visuomenės veikėjas, dailininkas Edvardas Jonas Römeris. Kilęs iš žinomos dvarininkų giminės, E. J. Römeris buvo karštas patriotas, už politines pažiūras ir anticarinę veiklą ne kartą kalintas, patyręs tremtinio dalią. Išmintingas, tvirto charakterio, pasišventęs bendram reikalui, tarp dvarininkų jis buvo toks populiarus, kad, pasak Jokūbo Geištoro, "niekas su juo negalėjo konkuruoti", dar daugiau – į jį "visi žvelgė kaip į Mozę, kuris juos per dykumą veda". Ne mažiau nei "patriotizmo aureolė" amžininkams imponavo E. J. Römerio estetinis išsilavinimas, kūrybinė veikla literatūros, muzikos ir dailės srityse, kurioms, anot Liudviko Zdanovičiaus, jis "daug valandų paskyrė, nors svarbiausiu savo gyvenimo tikslu nelaikė".

E. J. Römeris gimė 1806 m. gegužės 14 d. Vilniuje, Mykolo Juozapo Römerio ir Rachelės de Raes šeimoje. Tėvai ir namai, kuriuose vyko aktyvus visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas, kur žaisminga salonų dvasia jungėsi su universitetine rimtimi, turėjo lemiamos įtakos E. J. Römerio asmenybės formavimuisi. E. J. Römerio motina Rachelė de Raes amžininkų atsiminimuose išliko kaip tipiška tų laikų matrona, šeimos namų angelas – žmona, motina, krikščionė, kurios negražus, bet kilnių bruožų veidas tarytum bylojo: "Daug kentėjau, daug atleidau – visą prisimenu, o paguodos tikiuosiu ne iš žmonių, bet iš Dievo". Tėvas Mykolas Juozapas Römeris, Kriaunų, Antanašės, Bagdoniškio, Daugirdiškių, Granapolio, Dembinės ir kitų dvarų bei namo Vilniuje savininkas, buvo viena iš įtakingiausių asmenybių ano meto Vilniuje – vienas pirmųjų masonų Lietuvoje, masonų ložės "Uolusis lietuvis" magistras, didžiosios ložės "Tobuloji vienybė" pirmininkas, Šubravcų draugijos narys, Tipografijos ir Vilniaus labdarybės draugijų vienas iš steigėjų, Patriotinės draugijos lietuviškosios provincijos prezidentas, Vilniaus gubernijos bajorų maršalka. Išsilavinęs (laisvai kalbėjo keliomis kalbomis, gerai valdė plunksną ir neblogai piešė), gerą išsilavinimą jis siekė suteikti ir savo vaikams, kurių šeimoje augo keturi – Henrikas (1803–1828), Ona (1805–1890), Edvardas Jonas ir Severinas (1814–1890). Visi jie buvo apdovanoti meniniais talentais, gražiai piešė – Henrikas 1818–1821 m. studijavo dailę Vilniaus universitete pas Joną Rustemą, puikiai griežė violončele ir skambino fortepijonu, piešimui ir akvarelei laisvalaikį skirdavo sesuo Ona, vėliau ištekėjusi už Ksavero Podereskio, neabejingas dailei buvo ir jauniausias brolis Severinas, tapęs vienu iš J. K. Vilčinskio "Vilniaus albumo" rėmėjų.

Pradinį išsilavinimą gavęs tėvų namuose, E. J. Römeris mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Čia lenkų literatūrą jam dėstė poetas ir kritikas Ignacas Šidlovskis, lotynų ir graikų – Jonas Stanislovas Hrinevičius, vėliau dirbęs Vilniaus universitete, piešimą – Jono Rustemo mokinys Mykolas Podolinskis. Dar studijuodamas gimnazijoje E. J. Römeris pradėjo lankyti J. Rustemo piešimo pamokas. Kaip privatus J. Rustemo mokinys dalyvavo 1820 m. Vilniaus universitete surengtoje dailės parodoje, kurioje eksponavo 20 eskizų, pieštų plunksna ir pieštuku.

1823 m. Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete jis pradėjo studijuoti literatūrą, klausė Ernesto Grodeko, Leono Borowskio ir kitų paskaitų, pats ėmėsi plunksnos. Kartu su studijų draugais Feliksu Vrotnovskiu, Eustachijum Januškevičium, Ignacu Kliukovskiu ir kitais įkūrė literatų draugiją, kurios tikslas buvo vertingiausių užsienio literatūros kūrinių vertimas į lenkų kalbą. F. Vrotnovskis, vyriausias iš draugijos, tuomet jau bendradarbiavo su dienraščiu "Dziennik wileński", kurio grožinės literatūros skyriuje J. E. Römeris išspausdino pirmuosius vertimus iš prancūzų kalbos. Jau baigęs universitetą (1828), jis talkino F. Vrotnovskiui verčiant J. F. Cooperio "Pionierius", išvertė populiarią knygelę "Pomirtiniai a.a. L. Jussieu laiškai".

Studijuodamas Vilniaus universitete literatūrą, E. J. Römeris taip pat mokėsi tapybos pas J. Rustemą. Linksmas, šmaikštus ir pastabus, anot Gabrielės Giunterytės-Puzinienės, jis buvo ir išdaigininkas, pokštams panaudodavęs ir meninius gabumus, – buvo garsiosios "tatarynkos" – Vilniaus universiteto profesorių šaržų – tapytojas. Albumuose ir laiškuose išlikę E. J. Römerio piešiniai ir akvarelės žavi lengvomis, pulsuojančiomis linijomis ir išraiškingumu, vertusiu jo kolegą Vilniaus universitete Adomą Šemešį apgailestauti, kad "dėl kilmės ir padėties visuomenėje [E. J. Römeris] pražudė neeilinį piešėjo talentą".

Po tėvo arešto (1826-ųjų gegužę–1830 m. vasarį M. J. Römeris buvo kalinamas Varšuvoje ir Peterburge, 1830 m. gruodį vėl suimtas, iki 1832-ųjų birželio buvo tremtyje Vologdoje) ir brolio Henriko mirties (nuskendo 1828 m.) E. J. Römeriui teko rūpintis dvarais ir šeima. 1831-ųjų sausį jis vedė Oną Bialozoraitę (1805–1834), su kuria po metų sulaukė pirmagimio Alfredo (1832–1897). Jaunieji gyveno Dembynės dvare, daug laiko praleisdavo Vilniuje. 1831 m. sukilimo metu E. J. Römeris kartu su Mykolu Balinskiu, Antanu Goreckiu ir Stanislovu Šumskiu įėjo į Vyriausiąjį komitetą, turėjusį vadovauti sukilimui Lietuvoje. Atviruose mūšiuose nedalyvavo, galbūt todėl išvengė represijų. Tačiau 1833 m., tiriant emisaro Marcelio Šimanskio, bendradarbiavusio su policija, bylą, jis buvo suimtas, kalintas Bazilijonų vienuolyne, nuteistas tremčiai iki mirties, išsiunčiant į Vologdą. Tremtyje pradėjo rašyti dienoraštį, su kuriuo nesiskyrė ir vėlesniais metais (1833–1876 m. E. J. Römerio rašyti dienoraščiai, sudarantys 30 tomų, yra svarbus šaltinis ano meto įvykių ir papročių tyrinėtojams). Įsiterpus žmonos patėviui Janui Suchozanethui, po metų iš tremties paleistas, tačiau šeimynine laime pasidžiaugti nespėjo – nuo džiovos mirė žmona Ona, palikdama nė metukų neturintį sūnų Eugenijų (1833–1847).

iliustracija
E. J. Römerio antkapis Obelių kapinėse
Onos Mackevičienės nuotrauka

Grįžęs iš tremties, E. J. Römeris atgaivino ryšius su patriotais tėvynėje ir emigracijoje. Nuo 1834 m. dalyvavo A. J. Čartoriskio šalininkų suorganizuoto Lietuvos komiteto veikloje, buvo šio komiteto iniciatyva leidžiamo žurnalo "Wizerunki i rostrząsania naukowe" bendradarbis. 1837 m. vedė pirmosios žmonos seserį Sofiją Bialozoraitę (1818–1893), gyveno Vilniuje ir Daugirdiškių dvare. Deja, šeimyninė idilė truko neilgai. Sūnaus Edvardo Povilo (1838–1844) gimimas sutapo su nauju areštu –1838-ųjų liepą E. J. Römeris buvo suimtas už ryšius su slapta Simono Konarskio organizacija, nuteistas mirti, bausmę sušvelninus, 1839 m. balandį išvežtas į Vologdą. Kartu su juo į tremtį vyko brolis Severinas ir svainis Medardas Končia. Suimtųjų žmonoms buvo paskirtas namų areštas, ir tik 1841 m. rudenį jos gavo leidimą išvažiuoti pas vyrus.

Metus praleidęs Vologdoje, E. J. Römeris buvo perkeltas į Didįjį Ustiugą. 1843-ųjų sugrįžo į Vologdą. Ten įsigijo nedidelį dvarą. Tremtyje gimė sūnūs Izidorius (1843–1910) ir Edvardas Matas (1848–1900). Nuo 1850 m. Vologdoje gyveno ir vyriausias sūnus Alfredas. Netekęs galimybės reikštis visuomeninėje veikloje, tremties metais E. J. Römeris galėjo daugiau laiko skirti dailei ir muzikai, kuri buvo dar viena jo aistra (grojo smuiku ir fisharmonija). Guašo technikos klausimais jis susirašinėjo su Vilniaus universiteto laikų kolega ir artimu bičiuliu Vincentu Dmachausku. Norėdamas kasdienybę paįvairinti muzikavimu, ėmėsi tremtinius ir vietinius gyventojus mokyti dainavimo, subūrė chorą, į kurio repertuarą, be kitų kūrinių, įėjo Stanisławo Moniuszko dainos.

S. Moniuszko kūryba E. J. Römeris ypač domėjosi, ją didžiai vertino. Apie 1844 m. kompozitoriaus prašomas (greičiausiai per anksčiau iš tremties grįžusį brolį Severiną) entuziastingai ėmėsi jo dainų iliustravimo, kaip pats rašė, "norėdamas atkakliu darbu išreikšti savo begalinį dėkingumą Moniuszkai už jo nuostabią muziką ir pagal išgales prisidėti prie jo "Dainyno" papuošimo". Taip pat palankiai apie E. J. Römerį atsiliepė ir S. Moniuszko, apibūdinęs jį kaip "nepaprasto kilnumo žmogų, mylintį Dievą ir muziką, labai talentingą piešėją".

Nors priprasti prie svetimo krašto papročių nebuvo lengva, E. J. Römeris greitai pelnė vietinių gyventojų palankumą. Krymo karo metu, kai Vidurio Rusijoje buvo kuriami milicijos būriai, Vologdos gyventojai jį išrinko vietinio milicijos skyriaus viršininku. Šios garbės dėl politinių įsitikinimų E. J. Römeris buvo priverstas atsisakyti.

1852 m. po sesers Onos Pobereskienės imperatoriui įteiktų prašymų, užsistojus Vilniaus gubernatoriui Iljai Bibikovui, E. J. Römeriui buvo leista sugrįžti į tėvynę. Grįžęs pas dar gyvus tėvus, namų Bokšto gatvėje kieme rado beveik baigtą statyti tapybos dirbtuvę – pirmąją Vilniuje įrengtą specialiai šiai paskirčiai (iki 1859 m. dirbtuve naudojosi Kanutas Ruseckas, vėliau Jonas Zenkevičius, po tėvo tapę pirmaisiais E. J. Römerio vaikų dailės mokytojais). Gyveno daugiausia Vilniuje ir iš tėvo paveldėtame Antanašės dvare, sulaukė šeimos pagausėjimo – sūnų Antano (1852–1854) ir Bronislovo (1856–1899), dukters Elžbietos (1859–1943). Prižiūrimas policijos ir negalėdamas aktyviau veikti, daug dėmesio skyrė šeimai, kurią laikė tautinės dvasios tvirtove. Dienoraštyje jis rašė: "Pamilkime savo namus, puoselėkime ten dorybę, o Dievas sustiprins visuomenę ir sujungs ją Šventąja dvasia, ir tauta bus stipresnė nei anksčiau". Vos pajutęs politinį atšilimą vėl įsitraukė į veiklą.

1855 m. bajorų seimelyje Kaune, anot J. Geištoro, "nutraukė tylėjimą" parengdamas carui peticiją dėl lenkų kalbos vartojimo mokyklose ir viešose įstaigose. Tų pačių metų balandį tapo Archeologinės komisijos nariu, iki komisijos panaikinimo dalyvavo visuose jos posėdžiuose, nors mokslinių pranešimų neskaitė. 1855 m. birželio mėn. buvo išrinktas Vilniaus labdarybės draugijos Antrojo skyriaus (Laikinos paramos) direktoriumi, vargšų vaikams įsteigė prie Labdaros draugijos Vargonininkų ir choristų mokyklėlę, kurioje mokė dainavimo ir griežimo smuiku, rūpinosi mokyklėlės finansiniais reikalais. 1857 m. balandžio 17 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje surengė Didžiojo penktadienio koncertą, skirtą mokyklėlei paremti. Buvo Varšuvos dailės skatinimo draugijos ir Krokuvos moks­lo bičiulių draugijos narys korespondentas, Lenkijos žemės ūkio draugijos narys. Kartu su kitais Lietuvos inteligentais žemės ūkio ir kredito draugijas siekė įsteigti ir Lietuvoje. 1857-ųjų birželį Kaune sušauktame suvažiavime valstiečių klausimu buvo išrinktas į redakcinį komitetą, 1858 m. pradžioje įėjo į valstiečių reformos ekspertų komitetą. 1861-ųjų lapkrityje buvo paskirtas "taikos tarpininku" valstiečių klausimu, kilus 1863 m. sukilimui, kartu su kitais tarpininkais pasitraukė į atsargą. Už tai buvo suimtas, iki 1864 m. pavasario jam buvo paskirtas namų areštas Kaune.

Gyvendamas Vilniuje ir Antanašėje, E. J. Römeris rasdavo laiko ir dailei. Piešė artimųjų portretus, peizažus. Rūpinosi dailę studijuojančių sūnų Alfredo ir Edvardo Mato meniniu išsilavinimui. Jau būdamas senyvo amžiaus kartu su sūnumi Alfredu ėmė studijuoti pastelės techniką, į dailę pasinerdamas su atgimusia aistra. 1860 m. gruodžio 17 d. dienoraštyje rašė: "Visa ši diena buvo skirta pastelei. Nuo pat ryto iš fotografijos piešiau Broniusio galvą, o vakare prie lempos… dariau Alfredo portretą. Nelabai laiku užėjo tas noras piešti. Be to naujo užsiėmimo, ir taip prieš Naujuosius metus yra darbo, o čia dar tas didžiulis potraukis prie dailės, kuris mane senatvėje trikdo, o mano susidomėjimą atlygina tik skausmu galvoje, kakle ir nugaroje. Kartais vos iš vietos pasijudinti įstengiu".

Nepaisant negandų ir silpnėjančios sveikatos, E. J. Römeris iki gyvenimo pabaigos išliko giedros nuotaikos, neprarado tikėjimo ateitimi ir noro veikti. 1876 m. jis buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą, tapo Žemės banko valdybos nariu.

E. J. Römeris mirė 1878 m. gegužės 13 d., savo 72-ojo gimtadienio išvakarėse. Mišios už velionį buvo laikomos Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, kur Vilniaus kanauninkas Liudvikas Zdanovičius pasakė gražų pamokslą (vėliau išspausdintas atskira knygele), po to kūnas buvo pervežtas ir palaidotas Obelių kapinėse, netoli Antanašės dvaro.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
5:23:12 Nov 7, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba