Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
2
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė
4

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
1
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
 ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
29
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda
3

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
6
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...
3

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį
4

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas
6

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
6

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės3

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai218

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS

Arkliukas, kardelis

Romano fragmentas

ANNA NASIŁOWSKA

[skaityti komentarus]

iliustracija


        Anna Nasiłowska – lenkų rašytoja, literatūros istorikė ir kritikė. Gimė Varšuvoje, baigė Adomo Mickevičiaus bendrojo lavinimo licėjų, Varšuvos universitete gavo lenkų filologės diplomą su pagyrimu. 1977 m. debiutavo eilėraščių ciklu, išspausdintu mėnraštyje „Nowy Wyraz“. Nuo 1978-ųjų rašo literatūros kritikos straipsnius.

        „Arkliukas, kardelis“ („Konik, szabelka“. – Warszawa: Świat Książki, 2011) – naujausias A. Na­siłowskos romanas.


7.

Kam man buvo reikalingas Y.?

Y. susitaiko su visišku neišmanymu apie mano kultūrą, ir kartu aiškiai žino santykį su atmintim diktuojančias taisykles. Viena jų yra būtinybė visa, ką paveldėjome, uždaryti didžiuliame stikliniame rutulyje ir išsiųsti jį nežinoma kryptimi. Y. kilęs iš šalies, kurios pavadinimas mano kalba yra sinonimas kažko visiškai nesuprantamo. Dabar jis siejamas su visuotiniu turgaus niekalų antplūdžiu. Aš esu iš santechnikų šalies ir veiklių moterų, kurios paslėpusios lagamino dugne studijų baigimo diplomą imasi bet kokio darbo. Nesvarbu, ką apie tai manome ir ar kada nors tuo užsiėmėme, bet tai su mumis susiję ir apibūdina labiau nei niekur netinkanti, keista ir nešiuolaikiška šeimyninė atmintis.

Leidome sau ekstravagantiškai, individualiai pafantazuoti. Be to, Y. yra mirties poetas, o visa išvyka į praeitį yra mirusio pasaulio lankymas.

Y. nutiko keista, su rašomuoju stalu susijusi istorija. Persikėlęs gyventi į Londoną ir pradėjęs naują emigranto gyvenimą, viename antikvariate, taip jau nutiko, kad žinau kuriame, nes puikiai pažįstu tą gatvę, jis nusipirko rašomąjį staliuką. Patiko, nes buvo nedidelis, su pakeliamu ir rakteliu užrakinamu stalviršiu, tinkantis emigranto butui ir kūrybai. Tokia mažytė drevė, kurią, reikalui esant, gali pasiimti vykdamas kitur. Staliukas buvo nuvalytas, atnaujintas, bet kai jį geriau apžiūrėjo, rado slaptavietę, o joje – lobį: monetą. Šiek tiek užtruko, kol iššifravo, kokia tai moneta, kas ant jos užrašyta, kas tas storas, kepurę su plunksna užsimaukšlinęs dėdė, kurio ūsuotas profilis buvo iškaltas. Tai buvo Jonas Sobieskis, Vienos mūšio nugalėtojas.

Žinau, apie kokią monetą kalbama! 1933 metų dešimt lenkiškų zlotų. Jubiliejinė, atminčiai skirta. Staliukas, kurio nemačiau, yra moters, taigi jis įsivaizdavo į Londoną atvykusią lenkę, emigrantę. Ji yra vieniša, jaučiasi svetima, monetą pasidėjo juodai valandai, bet tokia neateina, tačiau atslenka labai daug pilkų valandų ir dienų. Kai užplūsta dar viena pilka, nuo rūko apsunkusi diena, moteris įsisupa į pilką apklotą, paima monetą, sušildo ją šiltame delne, trokšta užčiuopti praeities pakraštėlį. Galų gale jos rankos nebeįstengia pasiekti staliuko, vis labiau atvėstantys delnai bejėgiškai nusvyra. Nėra nei kam, nei ko užrašyti testamentu. Ir iš tikrųjų ta juoda valanda ateis, tai nutiks vieną naktį. Jau po keleto dienų svetimi žmonės išmes į šiukšlyną jos nesuprantama kalba prirašytus popierius, o staliuką nuvalys ir nuveš į antikvariatą. Slaptavietėje vis dar tūnos moneta.

Y. įsivaizdavo, kad jeigu jau ta moteris pabėgo ir tapo emigrante, tai būtent todėl, kad buvo žydė.

Truputį nustebo, kai pasakiau, kad, kas be ko, taip galėjo būti, tačiau nebūtinai. Jeigu pabėgo 1933 metais ir buvo inteligentė, o tai liudija jos elegantiškas staliukas, tai tada dar niekas net įsivaizduoti negalėjo, kas gali atsitikti vėliau, o būtent 1940, 1941 ir 1943 metais, kai buvo tikrinami gimimo liudijimai (cha, net kelnės buvo numaunamos) ir nuo to laiko genealogijos peržiūra mano šalyje tapo kažkuo labai įtartinu, turinčiu neaiškių, netgi pavojingų intencijų. Paskui atsiras naujų priežasčių –­ kad to nereikėtų daryti. Geriau – ne.

Ta moteris buvo Lenkijos pilietė, ir tiek, to ir gana. Apie ją žinome tiek, kad mylėjo karalių Joną.

Aišku, ta moteris diktuoja jam eilėraščius. Ji tapo jam artima. Vieniša mirusioji. Alkanų dvasių šalies gyventoja. Šešėlis.

Taip! Galime pasidovanoti sau tik savikūrą, bet ne vienas kitam, aš gaunu savąją, jis – nežinau, galbūt irgi. Komunizmas paliko labai gilias properšas, tai nutiko dar prieš mums gimstant, paskui vėrėsi vis nauji įtrūkiai. Manęs nenustebino, kai pastebėjau, kad į apibrėžimą „kultūrinė revoliucija“ Y. reaguoja panašiai kaip aš į „karo stovį“. Ištinka staigus alergijos priepuolis. Apie įvykius Tiananmeno aikštėje reikia kalbėti labai atsargiai, geriausia pašnabždomis. Ne iš baimės, o tam, kad nepasiduotum patetikai. Bus veidmainystė. Panašiai kaip mano triumfas, jeigu panorėčiau papasakoti apie tą 1989-ųjų birželio ketvirtosios dieną Lenkijoje, kai pagaliau... Atgavome laisvę? Ak. Jeigu galima būtų taip sau paprastai! Būti laisvėje, gyventi ja, kvėpuoti! Turbūt danguje...

Mūsų biografijos tiesiog susideda iš tam tikrų pramanytų dalių, išskyrus jas, visa kita iš tikrųjų yra panašu, beveik tuščia, nes sistemingas istorinių apnašų valymas nuo savo gyvenimo yra viena iš šiuolaikinio pasaulio dorybių, tokia svarbi, kad mokomės jos kasdieną, jis ir aš, ir dauguma nūdienos žmonių, jis dar uoliau nei aš, nes yra emigrantas, neseniai tapęs Šviesiųjų Vakarų piliečiu, negali sau leisti turėti per daug sunkaus bagažo, juk yra vakarų demokratijos adaptuotas rytų sūnus, žmogaus teisėms paliudyti tinkamas pilietis. Nors ir aš panašiai – gimusi sunkmečiu (visada buvo pakankamai sunku) nevisavertiškoje liaudies respublikoje, auklėta keliose besikeičiančiose šalyse; kadaise veikusi opozicijoje (šiandien tai kelia greičiau apgailėtiną juoką, nei pripažinimą), negana to, dar ir spėriai žengianti moteris menininkė (ir vėl juokas, kažkas ploja per petį, sveikinam už drąsą, kas būtų pagalvojęs, na, na). Šviežiai iškepta Vieningos Europos dukra. Jau seniai demonstruoju atminties praradimą, tai mano leidimas į naujus šviežios demokratijos laikus, besikuriantį kapitalizmą. Mano pasas, mano pasiekimas. Dar ne visai pamiršau, kaip buvo sunku gauti užsienio pasą, atsimenu, kiek vargau, kol gavau pirmąjį, 1988 metais kažkokiai moteriškei kalbėjau, kad aš tiesiog privalau į Paryžių... būtinai... į Paryžių... nes skaičiau Balzacą... myliu Flaubert’ą... ir privalau... Mačiau, kaip jos veide keičiasi jausmai, iš pradžių nuostaba, paskui greitai persimaino į pasibjaurėjimą: kas per idiotė! Tokius dalykus kalbėti? O paskui numojo ranka: tai kažkokia nekenksminga pamišėlė, privalo į Paryžių, tai tegul turi! Iki šiol dar nepraėjo laisvės šokas, ilgai trunkantis uždarymas vienos šalies rėmuose pasireiškia troškimu vykti į Afriką, Aziją, Paryžių – visada, o visi kelionės nepatogumai atrodo tik smulkmena. Na ir be to, dabar jau dvidešimt pirmas amžius, neprivalau būti visą laiką sėsli, truputį amžina emigrantė – nomadė, visur pasiimu savo smalsumą. O jeigu ir nekeliauju, tai galiu tą patį daryti virtualioje erdvėje, šokinėju sau tarp įvairių kalbų ir lavinu savo lankstumą. Kadangi prasta atmintis liudija atgautą nekaltybę, esu nekalta, taip. Tokiu būdu gyvenu daugybę kartų, nuolatos jauna, atgimstanti, stebėdamasi, žavėdamasi, vis dar ko nors trokšdama.

Jeigu būtumėm gimę tuo pačiu laiku, bet kitose vietose, aš, pavyzdžiui, būčiau turėjusi nedidelį, iš senelio paveldėtą šeimos vynuogyną Toskanoje, o jis – nežinau, gal pilį Škotijoje. Bet tada nebūtume kas esame, ir jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad tokia iš manęs italė, kaip iš jo škotas. Gal sėslūs Vakarai, tikroji Europa kitaip supranta šių dienų laiko tėkmę, kitaip destiliuoja praeitį, bet mes priklausome tiems, kurie jau iš tėvų paveldėjo aštrų atsiribojimą ir perspėjimą: jeigu to nepadarysi, jeigu neišsivaduosi – liksi uodegoje. Privalai bėgti! Privalai! Tėvai manė, kad gręžiojimasis atgalios gali mums pakenkti, bet mes gyvename šiek tiek geresniais laikais ir galime sau tai leisti. Y. man buvo reikalingas, kad tai suvokčiau. Pamatyčiau iš šalies, atspindyje. Kiniškas veidrodėlis. Beje, seniai žiūriu į kinišką veidrodėlį, jį nusipirkau Paryžiuje, tada, kai sutikau savo vyrą, taigi dukroms – mitiniais laikais. O dabar netgi mano kompiuteris, stovintis ant prosenelio Stefano, įsitikinusio, kad tramvajus nevažiuos be arklio, rašomojo stalo, yra taip pat made in China, palietusi klaviatūrą žiūriu į ekranan iššokančius žodžius. Kokia laimė, kad yra programa su raidėmis: „ś“, „ć“, „ę“, „ą“, „ń“ ir „ł“. Tos mūsų uodegėlės.

Kalbėdamasi su Y. stebėjau, kaip mano į kitą, tą tarpinę, nei jo, nei mano, kalbą verčiamos problemos liaujasi buvusios lokalinėmis ar net provincialiomis, iš sodžiaus, aš, pati šiek tiek kilusi iš sodžiaus, intelektualiai labai jos bijau, nes esu jai jautri, nes gerai ją pažįstu. O gal tiesiog esu kompleksuota... Bet štai ateina pokyčiai ir tos istorijos tampa vienu iš tipinių mūsų pasaulio bruožų. Kiekvienas yra išgyvenęs kažkokį karą, beveik kiekvienas prarado vaikystės namus. Visa esmė, kaip juos išsaugoti.


Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
5:22:07 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba