Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
2
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė
4

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
1
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
 PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
29
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda
3

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
6
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...
3

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį
4

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas
6

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
6

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės3

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai218

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS

Giedoki sodus

Romano fragmentas

PAWEŁ HUELLE

[skaityti komentarus]

iliustracija


      Lenkų prozininkas Pawełas Huelle gimė 1957 m. Gdanske. Baigė lenkų filologijos studijas, dirbo „Solidarumo“ informacijos biure, Gdansko medicinos akademijoje dėstė filosofiją, vadovavo Lenkijos televizijos Gdansko studijai. Debiutavo romanu „Veiseris Davidekas“ („Weiser Dawidek“, 1987, pelnė Kościelskių premiją už geriausią debiutą, išverstas į vokiečių, ispanų, prancūzų, suomių kalbas, 2000-aisiais ekranizuotas). Jo apsakymų rinkinys „Pirmoji meilė ir kiti apsakymai“ („Pierwsza miłość i inne opowiadania“, 1996) ir romanas „Paskutinė vakarienė“ („Ostatnia wieczerza“, 2007) nominuoti „Nikės“ literatūros premijai, o romanas „Mercedes-Benz“ (2001, šiuo metu leidykla „Baltos lankos“ rengia spaudai lietuvišką jo vertimą) pelnė žurnalo „Polityka“ paso (Paszporty „Polityki“) apdovanojimą. Jo proza vertinama už epinį užmojį, dėmesį realistiškai vaizduojamoms detalėms, erudiciją, neretai pasitelkiamą pastišą ir žaidimą konvencijomis, dialogą su kitų autorių kūryba.

      Skaitytojams pateikiamas dar neišleisto romano fragmentas, verstas iš rankraščio.


Po daugybės metų regiu šiurkščias jo rankas, laikančias ne irklą, o dvikinkės vadeles, ir vis dėlto, nepaisant šio skirtumo, ponas Bieškas atplaukia pas mane iš atminties kraštų ne vien kaip vežėjas iš vieno miesto rajono į kitą. Gal jo pavardė buvo Bieškė? Tikrai ne Bieščanskis. Kašubų pavardės ne tokios – bent jau tų, kuriuos pažinojome iš Olivos turgaus, Gdansko aukštumos arba Helio pusiasalio kaimų. Tegu taip ir pasilieka – Bieškas. Kodėl pradedu nuo jo? Jo pirštai buvo išsukioti reumatizmo, abu skruostus vagojo simetriški randai, visada būdavo apžėlęs trijų dienų šeriais, niekada netapdavusiais tikra barzda, visas prakvipęs machorka, arkliais ir sunkiu darbu, ir kartkartėmis gurkšnis ko nors stipresnio suteikdavo jam paguodos. Šniaukštelėjo botagu Bėriui ir Baškai, ir mūsų mantos prikrautas vežimas pamažu ėmė riedėti liepų alėja žemyn, Pievelių gatvės link, o aš dar atsigręžiau ir didžiojo kambario lange už pageltusios užuolaidos išvydau ponią Gretą. Ji kuo akivaizdžiausiai mojo ranka tik man, tarsi būčiau buvęs jos anūkas, lyg būtų troškusi dar nors akimirką išlaikyti mane šalia savęs. Tačiau Bieškas ant pasostės jau kašubiškai niūniavo –­ Oi nuoris, nuoris gorkštelt iš tuo mažyti butelioka – ir, droviai murmėdamas, jam antrino mano tėvas. Mama tylėjo, tačiau vežimui jau dardant Pievelių gatve, ji galiausiai prakalbo: pagaliau kraustomės –­ kuo toliau nuo tos vokietpalaikės!

Peršeronų kanopos kaukšėjo per kaizerio Vilhelmo laikais suklotus akmenis, o aš tuo metu veikiausiai džiūgavau, kad kraustomės į naują butą, kuriame pagaliau turėsiu savo kampą. Kaip tik važiavome pro sugriuvusio nebeveikiančios geležinkelio linijos tilto atramas, lyg iškastinio mamuto šonkauliai skyrusias tą Olivos dalį nuo Vžeščo, kai ant pasostės sėdėjęs ponas Bieškas atsisuko į mane ir paklausė:

– Mįslę?

Nekantriai linktelėjau galvą.

– Kas tas yr? So sparnās, bet ne paukš­tis, so kailiu, bet ne žvieris?

– Bitė – iškart atspėjau.

Jis tik linktelėjo ir iškart uždavė kitą mįslę.

– Kas tas yr: žals, kab ont medi ė geid?

Nežinojau atsakymo. Ponas Bieškas džiūgaudamas šyptelėjo ir galiausiai atsakė: – Sėlkė!

– Bet silkė ne žalia, – pasipiktinau aš.

– Je nudažysi, bos žalia.

– Bet silkės nekaba ant medžių, – vis dar dvejojau.

– Je pakabėnsi, tai ė kabuos.

– Bet juk silkės negieda, – dar suabejojau.

– Aš tep somėslijau, – šyptelėjo ponas Bieškas, – ka tu neatspietum.

Ant medinio suoliuko šalia motinos sėdėjęs tėvas tyliai susijuokė, o ponas Bieškas nutarė, kad derėtų pridurti dar ką nors. Šįsyk prašneko taisyklingai lenkiškai:

– Ko nusiminęs? Nėra ko liūdėti. Kraustytis – tai ne eiti į karą. Tai – ne gaisras, ne liga. Tai – pradžia. Vo ne gals, –­ vis dėlto užbaigė saviškai.

Saulė pasislėpė už sunkių debesų. Drengė smulkus lietutis. Lagaminų buvo mažai, užtat daugybė ryšulių, mažų pakuočių, dėžių, maišų, gausybė pabirų daiktų: kavos malūnėlis, šildomoji pūslė, mažytis sieninis laikrodis, pagalvės, knygos, būsimos koridoriaus spintos lentelės, kelios poros batų, lempinis radijas su patefonu, puodai – tikros vargetų kraustynės. Antrajame naujojo namo aukšte jau apsigyvenęs ponas Galinskis padėjo susinešti daiktus į mūsų du kambarius pirmajame aukšte. Bieškas irgi prisidėjo, taigi veikiai susikraustėme. Vežimas sustojo prie namų, arkliai pievoje rupšnojo žolę, o mano tėvas, kai viskas jau buvo sunešta, pakvietė Biešką ir Galinskį pasivaišinti. Virtuvėje dar nebuvo baltos indaujos pieno baltumo stiklais, taburečių ir net stalo, vyrai trise sustoję prie lango atsidarė butelį baltos degtinės, užkando ją lašiniais, agurkais ir duona ir buvo laimingi, nes juk tą dieną jų nebelaukė joks sunkus darbas, tarsi šiokią dieną būtų staiga atėjusi šventė. Vonios kambaryje dar svaigiai dvelkė džiūstančiais aliejiniais dažais, prie vonios karaliavo aukštas ketinis šildytuvas su maža dengta krosnele.

Mama man nurodė:

– Turėsi išmokti uždegti ugnį, kad vanduo sušiltų. Nuo šiol tai visada bus tavo darbas.

Pirmiausiai į krosnelės dugną nukeliavo laikraštis „Pajūrio balsas“, ant jo –­ medžio skiedros, paskui – šiek tiek storesnės trumpos pliauskos. Tik po kurio laiko įsiplieskė ugnis, ir man teko suberti iš plieninės dėžės du semtuvus anglių. Už ketaus grotelių taip smarkiai pliūptelėjo liepsna, kad išjungiau elektros šviesą ir iškart pamėgau naująjį darbą.

Tuo metu vyrai mėgino varžtais susukti dvi lovas: iš pradžių medinę tėvų miegamajame, o paskui kur kas mažesnę geležinę mano kambaryje, kol galiausiai, nė akimirkai nenutraukę triukšmingo pokalbio, sugrįžo į virtuvę. Istorija kaip tik įžengė į mano mėgstamas fantazijos erdves, juk dar iki papasakojama, ji prasidėjo nuo tikrų įvykių – tokių, kokių niekas nesugebėtų įsivaizduoti. Mano tėvas ką tik paliko Motlavoje baidarę, numetė į šalį irklą, o kartu su juo – ir visą ankstesnį savo gyvenimą, ir su maža kuprinėle tarp vis dar rūkstančių namų ir bažnyčių griuvėsių nužingsniavo pirma pasitaikiusia išdeginta gatve ieškoti naujo gyvenimo, šokinėdamas per nepalaidotus žmonių lavonus ir arklių maitas, apeidamas tai vieną, tai kitą praėjimą ar sankryžą užtvėrusią karinę mašiną, kartais jį sustabdydavo koks nors sovietų patrulis, bet nė vienas nesugebėjo jam paaiškinti, kur yra ta legendinė Repatriacijos tarnyba, kur turėjo prisistatyti, kad gautų maisto davinio paskyrą ir kvitą su oficialiai įregistruotu adresu. Tik kai po valandos sparčiai žingsniuodamas priėjo Aukštąją politechnikos mokyklą, jam buvo patvirtinta, kad galės užsirašyti į pirmąjį laivų statybos studijų trimestrą, bet tik po dviejų savaičių, kai prasidės priėmimas; tik ten, būsimojoje jo mokykloje, jam nurodė magiškosios Repatriacijos tarnybos adresą, ir jis pėsčiomis Didžiąja alėja iškeliavo atgal į sudegusį miesto centrą, kur ant sviedinių išartų bėgių riogsojo sudegę tramvajų vagonai be langų ir priekinių žibintų, tarsi pasibjaurėtina luošų neregių procesija.

– Argi nebuvo gaila palikti Motlavoje tą baidarę? – stebėjosi Galinskis, – juk tais laikais tikriausiai brangiai kainavo. Arba būtumėt iškeitęs į maistą, mažų mažiausiai į dvi skardines marmelado arba į vieną troškintos mėsos!

– Tada niekam nebūtų jos prireikę, – ramiai atkirto tėvas, – be to, buvau ja nuplaukęs beveik septynis šimtus kilometrų, iš pradžių Dunajecu, paskui – Vysla. Jai buvo daugiau metų, negu mums visiems kartu sudėjus. Skylėta gelda, prastesnė ir už seną kašubų plokščiadugnę. Medinė lūžena.

Žinojau, kad netrukus ateis svarbiausia mano mėgstamos istorijos apie visa ko pradžią akimirka – likus valandai iki Repatriacijos tarnybos darbo pabaigos, siaurame koridoriuje knibždėte knibždėjo nevilties apimtų žmonių, o mano tėvas žvilgtelėjo į poną Biešką, ponas Bieškas pažvelgė į mano tėvą, ir jiedu iškart susibičiuliavo. Bieškas žinojo, kaip be eilės pakliūti pas svarbiausią valdininką, bet nemokėjo lenkiškai suregzti prašymo, kašubiškai surašyto popieriaus niekas nebūtų nė paėmęs į rankas, o vokiečių kalba, kuria kadaise prikeverzojo net tris atvirukus iš fronto, jau nebebuvo oficiali: pati savo noru daugybei metų pradingo iš Gdansko – taigi tėvas paskubomis, pasidėjęs ant kelio popieriaus lapą, seilindamas cheminį pieštuką, surašė ponui Bieškei viską, ko reikėjo: prašymą sugrąžinti du arklius, kuriuos išvakarėse kartu su vežimu iš jo Raudonosios armijos reikmėms rekvizavo sovietų karinis patrulis, ir netrukus abu pakliuvo pas svarbiausią Repatriacijos tarnybos valdininką, prašydami grąžinti žemės ūkio paskirties kinkinį bei skirti mano tėvui gyvenamąjį plotą. Abu nieko nepešė.

– Laisvų butų nėra, visi jau užimti. Vis dar plūsta žmonės iš Vilniaus, iš Lydos, iš sudegintos Varšuvos, iš Lvovo, iš Tarnopolio. Teks jums palaukti – paaiškino valdininkas mano tėvui – kai po pusmečio išgrūsime lauk vokiečius, tikrai kas nors atsiras. Reikia iškeldinti visą Vžescį ir Sopotą, tačiau kol kas neturime traukinių. Švabai išsprogdino tiltus ir geležinkelius. Reikėtų sukišti juos į koncentracijos stovyklas, tegu pagyvena porą mėnesėlių Štuthofe, po krematoriumo dūmeliu, dvokiančiuose barakuose.

– Na nebent ryžtumėtės, – valdininkas trumpam nusiėmė akinius raginiais rėmeliais ir suskato valytis stiklus, – apsigyventi pas vokiečių šeimą. Būtų vienas privalumas. Jiems išsikrausčius, įgytumėte teisę prašyti didesnio ploto, pavyzdžiui, užimti du kambarius.

Tėvui šis sprendimas nepatiko, ir jis buvo įrašytas į eilę. Bieškui valdininkas patarė nekvaršinti galvos, nes tai, ką perėmė Raudonoji armija, pražuvo amžiams, prasmego, kaip akmuo į vandenį. Išvydęs nuliūdusius abiejų veidus, jis patarė:

– Pamėginkite užeiti į tarybinę komendantūrą. Jie – tikroji valdžia, kartais jie išklauso vargšų žmonių, jei tik iškart judviejų nesuims.

Taip, štai ir prasidėjo antroji mano mėgstamos istorijos apie visa ko pradžią dalis: ponas Bieškas ir mano tėvas, sustoję prie sovietų miesto komendantūros, dvejoja –­ eiti vidun ar ne. Rankose laiko du prašymus: pono Bieško su lenkų valdininko uždėtu antspaudu ir kitą – prašymą apgyvendinti mano tėvą: valdininkas maloningai sutiko pats jį surašyti. Jiedu užėjo į vidų –­­ pro šonines duris, iš pradžių kruopščiai apieškoti, ir laukė prieškambaryje, budriai stebimi šiek tiek įkypų sargybinio akių. Pas­kui – veidrodinė vienintelių Senamiestyje nesudegusių rūmų salė. Stalas buvo pasagos formos. Komisaras Moisejenka sėdėjo pačiame jo gale, o iš abiejų pusių, kairėje ir dešinėje –­ karininkai: pulkininkai, majorai, kapitonai, iš pačių galų –­ leitenantai. Stalas lūžte lūžo nuo valgių ir gėrimų, suneštų iš visų artimiausių jau sudegusių viešbučių: Vanselow, Deut­sches Haus, Hansa, Metropol, Continental. Komendantas buvo be galo malonus. Nė nespėjus ponui Bieškui ir mano tėvui prasižioti, jis pasisodino juodu greta ir liepė kartu išgerti za Pabiedu ir za Stalina. Jie išgėrė, ir tik tada ponas Bieškė ir mano tėvas pastebėjo kirpėją balta prijuoste –­ belaisvį vokietį. Jis stovėjo komendantui už nugaros su krištoliniu kvapiojo vandens grafinu rankoje ir, vos jam nurijus stiklinę gėrimo, kirpėjas, spustelėjęs guminę pūslę, pro žarnelę įpurkšdavo iš grafino prasižiojusiam komendantui į burną odekolono –­ trimis sparčiais spustelėjimais, ir pagarbiai atsitraukdavo per žingsnį už komendanto kėdės, visą laiką jausdamas į jį nukreiptus dviejų adjutantų automatų vamzdžius. Savo darbą atliko kuo oriausiai ir meistriškiausiai, tarsi metų metus dirbdamas Orunėje kirpėju, būtų tik ir rengęsis atlikti šią misiją. Ponas Bieškas ir mano tėvas valgė ir gėrė su sovietų karininkais, jau seniai buvo po vidurnakčio, jau išgerta už laimėtus mūšius nuo Kursko iki Stalingrado, į visas keturias puses išsiuntinėti adjutantai sugrįžo su geromis naujienomis ir padėjo miesto komendantui ant stalo pasirašyti du valdiškus popierius: pirmą – kad jei ūkininkas iš Rembiechovo kaimo ponas Bieškė per artimiausias tris dienas su šiuo dokumentu atvyks į transporto skyrių, jam bus atiduoti du sveiki kinkomieji arkliai, o esant galimybei – ir pernelyg uolaus patrulio per klaidą rekvizuotas vežimas. Karo iškankintos lenkų liaudies maitinimas yra svarbi užduotis –­ savo ranka prirašė komendantas ir plačiu mostu pasirašė, o netrukus patvirtino ir įsakymą skirti mano tėvui, kaip buvo teigiama dokumente, svarbiam laivų statyklos darbuotojui, vieną kambarį Pelonker Weg gatvėje. Komendantas pats sudėjo antspaudus, visi išgėrė už draugystę ir už pasaulinį proletariatą, vokietis kirpėjas dar sykį suvilgė pražiotas komendanto lūpas, ir netrukus ponas Bieškas ir mano tėvas jau kulniavo iš veidrodinės pokylių salės, prilaikydami vienas kitą ir atidžiai žengdami kiekvieną rizikingą žingsnį, nes ant grindų mėtėsi daug stiklo šukių, o vienas leitenantas, viską pramiegojęs ir nematęs, kaip buvo pasirašyti ir užantspauduoti dokumentai, dabar, staiga pabudęs, išvydo du nuo stalo tolstančius civilius, ištraukė adjutantui iš rankų automatą ir paleido jų link seriją – laimei, netaikliai, nes kitas šiek tiek sąmoningesnės būklės leitenantas spėjo kilstelėti vamzdį, ir kulkos ėmė skusti lubų tinką, tarsi skustuvų ašmenys kirto nuo lubų šviestuvus, daužė į šukes viršutinius veidrodžių pakraščius, skaldė paveiks­lų rėmus ir draskė drobę, švilpė pro langus ir kartu su griausmingu iš karininkų gerklių išsiveržusiu uuuuuurrrrrraaaaaa akimirkai paguldė poną Biešką ir mano tėvą ant parketo; laimei, abu jau buvo atsidūrę tarpduryje, dar išgirdo komendantą garsiai riaumojant – Durak, ne streliaj!!! – ir jau netrukus žingsniavo pro sudegusias šventos Elžbietos ir švento Juozapo bažnyčias stoties link vedančia gatve (...).

Dar negirdėjęs šios istorijos Galinskis stovėjo įsmeigęs akis tai į mano tėvą, tai į poną Biešką, juk šie priminė operos dainininkų duetą: vos vienam pabaigus kalbėti, kitas iškart tęsė, nekeisdamas gaidos – visi stovėjo prie lango, jų siluetai atsispindėjo dar užuolaidų nedengiamame lange, jame matėsi ir lemputė be gaubto, ir mano mama, kaip tik užkėlusi ant viryklės degiklio arbatinį, mano siluetas irgi akimirką šmėkštelėjo tarp jų tamsiame lango stiklo veidrodyje – prabėgau pro virtuvės duris, garsiai ištardamas – labanakt – bet neuždariau savo kambario durų, nes žinojau, kad netrukus prasidės trečioji mano mėgstamos istorijos apie visa ko pradžią dalis: ponas Bieškas ir mano tėvas gal valandą žingsniavo Didžiaja alėja, ir nuo ten, kur prasideda Vžeščas, juos vėl, kaip ir miesto centre, stebėjo tuščios langų akiduobės, pajuodavusios sienos, mūrinių namų griaučiai, sunkvežimių lūženos ir tvyrojo neįtikėtina tyla, kurioje anksti droviai brėkštanti aušra ėmė stelbti už miškuotų kalvų besileidžiančio mėnulio šviesą. Iš Adolf Hitler Strasse jiedu pasuko į tuometę Hochstriess, dabartinę Słowackio gatvę, ne juokais susiginčiję, kaip mirė vokietis belaisvis, kvapųjį vandenį purškęs kirpėjas. Abu visa tai matė tik veidrodyje, nes juk nesidairydami spruko nuo automato serijos, ir tik virš dvivėrių durų kabojęs didžiulis veidrodis parodė jiems, kas vyko prie stalo, tačiau kiekvienam kitaip.

– Tai tikrai buvo rikošetas, – įsitikinęs teigė tėvas, – nuo lubų atšokusi kulka pataikė kirpėjui į patį pakaušį, paskui smigo žemyn, išlindo per smakrą ir dar sudaužė stiklinį gėlių vandens flakoną, tik tada kirpėjas susmuko veidu į staltiesę, šalia žado netekusio miesto komendanto.

– Ne, – užsispyrė Bieškas, – ne tēp vėsks bova. Ka pabōdes leitenants pou­lė tratīnti iš automata, kirpies neatsargē žėngtelieja į priekį, vo adjutants iš už nogaras, nesuprasdams, kas vykst, pykštelieja iš pistolēta jam į makaulę. Iš už nogaras.

– Jei iš taip arti būtų iššovęs jam į pakaušį, galva būtų sprogusi, tarsi moliūgas, – nenusileido tėvas.

Taip jiedu ginčijosi tekant saulei, žingsniuodami priemiesčio link. Kairėje čiurleno Stšyža, šioje atkarpoje įsprausta į plytų ir akmens lovį, kairėje pasiliko visiems laikams prūsiškos dvasios apleistos, nors vis dar lenkų liaudies kariuomenės neapgyventos prūsiškos kareivinės, ir staiga iš už nugaros, nuo Adolf Hitler Strasse pusės pasigirdo neįprastas garsas, vis garsėjantis šlamesys, vis dėlto išsiskyręs iš upelės čiurlenimo, iš pradžių nedrąsiai lydėjęs vandens teškenimą, paskui susilyginęs su juo garsumu, kol galiausiai jį užgožė ir įsivyravo visoje gatvėje. Kokio pločio buvo ta gyva upė?

– Dešīmts mētrų, – dabar prisiminė Bieškas, – atruodė, lyg kas nuors būtų palēdęs nuo grandėnės vėsą velnių guoviedą!

– Kožunai, – tėvas pavadino Biešką vardu, – ką čia paistai? Juk mažiausiai dvidešimties metrų pločio.

– Gal dešimteis ė pėnkių – tep, bet kad jau tep platē?

– Paskaičiuok, – tėvas ėmė lenkti pirštus, – bent trijų metrų šaligatvis palei kareivinių tvorą. Paskui – tarkime, dešimties ar vienuolikos metrų pločio gatvė. O ten, kitoje pusėje, nuo šaligatvio krašto iki upelės – dar bent keturi metrai žolės ir išmintas takelis. Visą gatvę užplūdo, kur tik pažvelgsi, visur skuodė...

– Skuodė... Kas skuodė? Kokie nors vaikai? – stebėjosi Galinskis.

– Žiurkės, – vienu metu dviem balsais paaiškino Bieškas ir mano tėvas.

Pilkosios upės pradžia buvo išties baugi. Priešakyje nelygia greta bėgusius graužikus varė ir stūmė į priekį kiti. Antroje, trečioje, ketvirtoje eilėje bėgusios žiurkės šokinėjo ant priekinių ir per jų nugaras mėgino išsiveržti į priekį. Visos cypčiojo, trypė ir kandžiojo viena kitą. Paskui šią vis augančią bangą vilnijo jau tolygesnė procesija. Ponas Bieškas ir mano tėvas paskutinę akimirką suspėjo užšokti ant mūrinės kareivinių tvoros ir, įsitvėrę į ketaus mietus, dairėsi žemyn. Į juos žvilgčiojusios mažos žiurkių akutės apmaudingai bylojo: „Kaip gaila, kad nepanorote pasilikti gatvėje; iš pradžių būtume apgraužusios jums užkulnius, paskui – blauzdas, o kai jau gulėtumėt ant grindinio, viskas eitųsi kur kas sparčiau, tarsi į skruzdėlyną įkritus vikšrui.“ Kitos dar pridurdavo: „Tik tvirtai laikykitės! Iš tų, kurie nukrenta nuo mūrinės prūsų kareivinių tvorelės, gatvėje lieka vieni kaulai...“ Dar kitos, atkaklesnės už kitas, malonėjo paaiškinti: „Negi manote, kad neužliptume ten? Nepasiektume jūsų? Fi, argi tai sunku? Dar ne tokias piramides pastatome iš savo kūnų, pasiekiame net ne pirmą aukštą. Tik per mūsų skubėjimą likote gyvi, mulkiai!!“

Kiek tai truko? Mažų mažiausiai pusvalandį, gal keturiasdešimt ar dar porą minučių. Šiuo požiūriu abu žiurkių parado stebėtojai buvo vieningi: laikantis įsitvėrus į ketaus mietus, abiem šiek tiek nutirpo pečiai. Jiedu ne išsyk nušoko ant šaligatvio: dar palaukė, kol gatvės tolumoje pranyks paskutinė žiurkių upės eilė –­ kur nors ties sudegusiu tanku, tarsi būtų nutarusios keliauti pirmąjį už miesto Brentau kaimą supusių miškais apaugusių kalvų link.


Iš lenkų kalbos vertė VYTAS DEKŠNYS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
5:22:05 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba