Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
 STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
2
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė
4

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
1
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
29
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda
3

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
6
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...
3

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį
4

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas
6

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
6

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės3

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai218

ESĖ

Neatsiminimų grožis

STASYS STACEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rūta Spelskytė
„Belaukdama“. 2007

Ko neatsimeni – to lyg ir nėra, tai ir „neatsiminimų“ negali būti? Bet kartais, atrodo, neatsiminimai yra, jie egzistuoja daugybe būdų ir formų, neatsiminimai reiškiasi sąmonėj ir pasąmonėj, kraštovaizdyje, gamtoj ir architektūroj, istorijoj bei literatūroje ir kartais būna gražesni už atsiminimus. Neatsiminimai, lipdami prie džiaugsmingų ar prie skausmingų atsiminimų, lyg nuima džiaugsmo arba skausmo perteklių. Neatsiminimai – kaip atviros lygumos ar laukiniai kalnai – atsiminimams ir vaizduotei skleistis.

Štai žinau, kad stoviu Kapamilžio vietoje, ant nuartos plokštikalnės, laukuose prie Gudakiemio kaimo. Ir jei atsidurčiau praeityje, V ar IX amžiuje, aplink save regėčiau daugybę pilkapių, apvainikuotų ar apkrautų akmenimis. Gal išvysčiau, kaip tolimi mano giminaičiai degina mirusįjį ant ano kalnioko, supila pelenus į keraminę urną ar tiesiai į duobę pilkapyje, gal jie, nežinantys, kad gyvena VIII amžiuje po Kristaus, visiškai nebijo mirties, be ašarų atsisveikina su tėvu ar su dukra. Gal jie laimingesni už mane, gyvena ąžuolų ir laukinių vynuogių klestėjimo šiame krašte amžiuj, gal jų kelintajai kartai teko taikos ir ramybės laikotarpis, kurs jau, jau... Gal girdėčiau, kaip jie gieda ir meldžiasi, suprasčiau kas trečią ar dešimtą žodį... Kapamilžis. Kapai milžinų? Paskutiniai trys pilkapiai, akmenų krūsnys buvo išardyta prieš Antrąjį pasaulinį karą – ūkininkai, gal tolimi čia palaidotų palikuonys, tuos kapinių akmenis krovė į vežimus ir vežė parduoti kelių tiesėjams. Dabar čia nuarta plokštikalnė, o kitoj žvyrkelio pusėj mėlynuoja pušų gojelis ant kalnioko, pilnas akmenų. Toks iškilus tas kalniokas – taip ir prašosi būti įvardintas alkakalniu, šventviete, kur gal kūrenta apeiginė ugnis. Gal po metų kitų neliks ir to gojelio?

Neatsiminimai – ir tūkstančiai kitų nunykusių kapinių. Neatsiminimai yra prūsų ir jotvingių, ir kt. pagonių maldos, giesmės, dainos, šokiai, muzika ir visos jų apeigos. Neatsiminimai yra padavimai ir legendos, ežerai ir piliakalniai.

Labai gražūs neatsiminimai: Lenkijos lietuvių krašte, netoli Punsko, verslininkas Petras Lukoševičius, talkinamas bendraminčių, savo paveldėtoj žemėj atkūrė ir toliau atkūrinėja jotvingių ir prūsų gyvenvietę. Su priešpiliu, su pilimi, su aukurais, su apeiginiais akmenimis, su žynių mokykla, su archeologų atkastu senoviniu šuliniu, su čia pat atrastu, gal prieš du tūkst. metų pakalinėtu akmeniu, kuriame Petras regi žilą jotvingį... Dar Petro senelis ir tėvas turėjo tokių planų istorinėj vietovėj, bet laikas atėjo tik dabar, misijai iš visų savo vaikų tėvas išsirinko Petrą. Per 2011-ųjų Poezijos pavasarį prie P. Lukoševičiaus užkurto aukuro, prie pamaitintos ir pasūdytos ugnies poeziją skaitėme ne gyviesiems, o vėlėms. Sigitas Birgelis, Mykolas Karčiauskas, Jonas Liniauskas, Irena Plaušinaitytė... O kiek vėlių mus girdėjo? Visomis pagoniškomis apeigomis ir tikėjimu Petras Lukoševičius lyg ištraukia jotvingius ir prūsus iš „ne ryšio zonos“.

Neatsiminimai yra karaliaus Mindaugo karūnavimo diena ir jo karūna. Neatsiminimai – kaip dingę ir nesurasti Vytauto Didžiojo kaulai. Neatsiminimai yra Mindaugo ir Vytauto karių dainos.

Neatsiminimai yra istorinės Perlojos Respublikos Prezidento Jono Česnulevičiaus atsiminimai, kuriuos jis buvo parašęs kaip slaptą knygą, bet, pasak dukros Petronėlės, sovietmečiu, berods šeštą dešimtmetį, patsai sudegino.

Neatsiminimai – tai nežinomų vienuolių kaukolės ir griaučiai Liškiavos vienuolyne, išeksponuoti turistų apžiūrai.

Neatsiminimai – tai mano senelis iš tėvo pusės, Antanas. Išoriškai, pasak senų žmonių pasakojimų, berods buvo panašus į mane, vertėsi vis mainikaudamas arklius, vis su čigonais, vis užsukdamas į žydų karčiamas Merkinėje. Pirmosios žmonos mirtis, antroji... Nuo abiejų – keliolika vaikų, tik pusė jų užaugo. Pasak gandų, 1941 m. birželį per bombardavimą su miesteliu sudegė ir senolio pasirašyti vekseliai. Lyg ir žemę buvo užstatęs. Neatsiminimai – gal devintojoj kartoj atgal buvusi giminės bajorystė.

Neatsiminimai – mano senelis iš mamos pusės. Jonas Gudelionis iš Gudakiemio – V. M. Krėvės apsakyme „Kerdžius“ jis, pasak senų žmonių, ir buvo kerdžiaus Lapino prototipas. Nė kapo jo neišliko, kitų žmonių kapai toje vietoje.

Neatsiminimai yra Vincuko ąžuolas. Pasak jau seno Subartonių eigulio Zigmo Kindaro, jo tėvas kartu su būsimuoju rašytoju V. M. Krėve raistuose, tarp pelkių karves ganė, gal šešerių metukų būdami suskiepijo du greta augusius ąžuoliukus į vieną. Dabar – lyg dvi žvynuoto milžino kojos, išlindusios iš žemės ir suaugusios į vieną ąžuolą. Andai per V. M. Krėvės paminėjimus – po iškilmių Subartonyse –­ atvažiuodavo dalyviai ir prie nuošalaus Vincuko ąžuolo. Pleškantis laužas, šokiai, vaišės... Bet pavėsinė prie Vincuko ąžuolo jau sugriuvo, o takas ir rodyklė užžėlė (ar želia) krūmokšniais.

Neatsiminimai kartais būna pokštai ar nuotykiai, kurių prikrečia girtas žmogus, o paskui patsai neatsimena. Jaunystėj, per paūžimą „Stangėje“, tuometinėj Merkinės kavinėj, kažką ekspromtu eiliavau ir skaičiau bohemai, bet kitą dieną tų eilių neatsiminiau. Vėliau posmelį priminė draugai:


        O paskui, o paskui, o paskui
        Nusipirksim vynelio danguj.

Berods 1981 ruduo buvo... Dabar abejoju, ar nusipirksim, ar iš viso tenai bebūsiu? O jei pasiseks, tai kokios rūšies tas dangus bus, atsiminimais ar neatsiminimais labiau grįstas?

Buvom kaip jūs, būsit kaip mes – iškalta „nežinomos“ giminės juodame akmenyje, n. miestelio kapinių paminkle. Ir – nei vardų, nei pavardžių, nei datų... Gal čia palaidotieji ar jų vaikai nusprendė, kad kapinių praeiviui nebūtina žinoti... Gal ta šeimai ar giminė klestėjo, turėjo gražių planų, didelių ambicijų, nuostabių svajonių, bet viskas sužlugo? Dėl jų ar ne jų kaltės? Ir todėl... Nežinau. Ir nebūtina to žinoti. Pagaliau – ką kam besakys mano vardas ir pavardė akmenyje po dviejų šimtų metų, jeigu tas akmuo dar bus? Gal po dviejų šimtų metų vietoj dabartinių Merkinės kapinių ant neaukšto erdvaus kalnelio oš tik miškas? O gal čia, neduok Dieve, ant užmirštų – per būsimus karus – kapinių, ant mano giminės kaulų stovės gyvenamieji namai? O gal spindės musulmonų šventovė, tačiau tie musulmonai melsis lietuviškai? Andai rimtai pajuokavo religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius: mes, lietuviai, paskutinieji Europoje priėmėm krikščionybę, mes paskutinieji priimsime ir islamą.

Nenuspėjamai keičiasi pasaulis, žmonės, klimatas bei gamta, ir, anot vieno mokslininko, geologiniu požiūriu nėra jokio skirtumo – ar baltos meškos išnyks dabar ar po tūkstančio metų. Astronominiu požiūriu – dar labiau nėra skirtumo. Nuo Didžiojo sprogimo – kai gimė ir ėmė vystytis visata – praėjo 14 milijardų metų, o, pasak antropologų, žmogus – protingas ar nelabai – egzistuoja vos 50 tūkst. metų. Kur mes buvome 14 milijardų metų ir dar anksčiau, iki to Didžiojo sprogimo? Buvome užkoduoti kosmoso ir visatos dėsniuose? Buvome amžinybėje, kuri gal nėra laikas? Kituose erdvės išmatavimuose? Buvom Dievulio planuose? Kaip ir dinozaurai, kurie paviešpatavo ir dingo?

Ir, mano gyvenimo ar jau ne gyvenimo drauge, drugelių ir mano plevenimo drauge, tave beveik visi šioj žemėj užmirš gal jau po trisdešimties metelių. O gal kai kas prisimins dar šimtą metų? Visai nėra skirtumo – geologiniu požiūriu. Bet yra skirtumas – žmogiškuoju ar dieviškuoju požiūriu. Ir norisi, kad po trijų šimtų metų miško pievelėje sustotų ekskursija ir gidė pasakotų: čia trijų šimtų metų amžiaus Teresėlės ąžuolas, po kuriuo... Čia kažkur, pasak padavimo, paslėpti jos pelenai... Buvo tapytoja, išliko keleta paveikslų su liepsnojančiais angelais...

Bet? Po penkių šimtų metų šioj vietoje gal bus ariama žemė, o mes, dabartiniai lietuviai, gal jau būsime kaip prūsai? Ir mūsų dainos, poezija bus mirusios su mirusia kalba? O gal poezija, kaip ir muzika, kaip ir visa, kas sukuriama gražaus ar negražaus, kokiu nors būdu pereina į anapusybę? Išlieka nesuvokiamoje amžinybėje? Kuri nėra nei laikas, nei erdvė? Kaip gera daug ko nežinoti. Ypač – kas bus rytoj ir ko nebus poryt.

Pasimelsk už mane, praeivi – užrašas ant medinio kryželio virš kuklaus kapo, kur perskaitau moteriškės vienišą vardą ir pavardę, jos nugyvento laiko atkarpą. Tai nedaug pasako, bet pagražina paslaptį. Ar ji, prašanti pasimelsti, tiesiog buvo dievobaiminga ir religinga? O gal jai gyvenime nutiko kažkas labai negero ir baisaus?

Kažkur Aukštaitijoje viena moteris andai organizavo bendruomenės akciją kapinėse: kiekvienam dar atmenamam velioniui įtaisė po lentelę su užrašais: buvo geras dailidė. Arba: mėgo alų. Nedaug tos atminties, bet ji pagyvina kapines ir gyvųjų gyvenimą.

Vis daugiau man pažįstamų mano miestelio kapinėse. Iš akmeninės nuotraukos žiūri jaunas dar anos Lietuvos ulonas... Jo brolis nesuspėjo įsišventinti į kunigus, pokaryje dingo be žinios miške... Jo pusbrolis buvo stribas... Jo... Patsai jis dirbo paprasčiausius darbus tarybiniame ūkyje... Senatvėje našlaudamas tebeturėjo aistros ir moterį gretimame kaime. Kartais pas ją užmiršdavo savo dirbtinius dantis su įstatomais žandikauliais, kurie, matyt, kliudė lovoje... O moteriškė, būdavo, atneša: nesikrimski, brangusis, dėl dantų.

Štai šviežias kapas – miestelio šaulių vado, įpusėjusio septintą dešimtį. Jaunystėje dirbo aukščiausios kategorijos elektromonteriu, iškrito iš paties aukščiausio stulpo, du su puse karto persivertė ore, tvojosi į žvyrą, o jo porininkas tuo metu miegojo krano kabinoje... O jis, visas prisitvojęs, susivokė, kad gyvas, tik negali atsistoti, kalba atimta... Kai per mišką pagaliau prišliaužė iki plento, vairuotojai vis pagalvodavo, kad girtas, ir ilgokai nieks nesustojo... Vėliau, 1991-ųjų Sausio 13-ąją su ginklu stojo ginti Seimo rūmų... Nei privilegijų, nei apdovanojimų neieškojo. Važiuojant dviračiu pas draugą, sustojo širdis.

O štai stribo kapas. Pasak mano tėvų, su būriu lankydavosi ir mūsų sodyboj, ieškodavo partizanų – vis ne naktim, o dienom... Kartą iš palėpės pavogė skilandį, t. y. kindzių. Bet mano tėvo motina buvo kilusi iš Perlojos, laiku užuodė, pasivijo stribus jau vieškelyje, ėmė purtyti tą, kurio pilvas atrodė lyg nėščios: atiduok kindzių!.. Būrio vadas, ENKVD karininkas Mičiuškinas buvo saikingai garbingas, apsimetė nežinojęs, įsakė atiduoti... Atgimimo metais tasai stribas, jau senis, miestelio parduotuvėj dar norėjo apsipirkti be eilės, ir jį apstaugė buvusios tremtinės, jo šautuvo buože andai palydėtos mergaitės, merginos. Parėjęs pasikorė.

Jeigu apie mirusius visad – tik gerai arba nieko, tai istorijos nė nevertėtų rašyti. Ir norisi, kad bent kas dešimta kapavietė – nebūtinai prabangi – daugiau pasakytų apie žmogų, giminę, kelias kartas. Būtų paminėti nors vienas ar du gyvenimo akcentai, pomėgiai, darbai, laimės, nelaimės – gal tas trupinys praeivį tik suklaidintų, jis susidarytų visai kitokį, „neteisingą“ velionio ir jo gyvenimo vaizdą... Tačiau bent neatsiminimai būtų gražūs ir gyvesni. Nebūsim kaip žydai, žinantys daugybę savo prosenelių ir jų gyvenimus, bet „kalbančios kapinės“ skatintų gyvųjų gyvumą ir būtų lyg špargalkos kraštotyrininkams bei istorikams.

Nors? Geologiniu, o juo labiau astronominiu požiūriu nėra skirtumo, ar lietuvių tauta išnyks dabar ar po dviejų tūkst. metų. Pasaulyje, kur gyventojų vis daugyn, daugyn, bet, anot Sigito Gedos, „Per savo ilgą / gyvenimą Lietuvoj, / sutikau vos kelis / gyvus / žmones“ (iš eil. „Vienos ištarmės išsipildymas“, 1986).

„Gyvųjų skaičius niekad neviršys mirusiųjų skaičiaus“, – sako demografas iš JAV Carlas Haubas. Jo paskaičiavimais: nuo homo sapiens atsiradimo prieš 50 tūkst. metų iki 2002-ųjų visų kada nors žemėje gimusių žmonių skaičius viršija 106 milijardus.

Vadinasi, ir atsiminimų skaičius niekad neviršys neatsiminimų skaičiaus? Bent jau žemėje. O danguj? O fizikų linksniuojamoj erdvėj su keturiais ar keliolika matmenų? Milžiniškas neatsiminimas – visi mano protėviai. Kuo toliau į praeitį, tuo protėvių skaičius didėja, geometrine progresija, pasidaugina kiekvienoj kartoj, kilmės šaknys raizgosi laike ir erdvėj, ir štai tryliktame, vienuoliktame amžiuose mano protėviai – vėl pagonys, tūkstančiai jaunų pramočių, protėvių... Bet leidžiantis giliau ir giliau, kažkuriame etape, gal akmens amžiuje, protėvių skaičius „stabilizuojasi“, paskui ima mažėti, protėviai traukiasi į Artimuosius Rytus, grįžta į Afriką, jų vis mažiau ir mažiau – iki paskutinės, t. y. iki pirmutinės poros, išvarytos iš Rojaus. Bet? Bibliniai Adomas ir Ieva – irgi tik biblinis neatsiminimas. Išvarytieji – kad jų vaikams tėvų išvarymas iš Rojaus taptų neatsiminimu. Ir todėl...

Neatsimenu, nes nemačiau tos gal dviejų šimtų metų senumo „Grainio“ liepos Gudakiemyje, kurioje slėpėsi kerdžiaus Lapino, t. y. mano prosenelio Jono mirtis, tačiau tos liepos vaikų, vaikaičių dabar gausybė ošia. Kaip neatsiminimų jūra. Ji išganinga, nes jeigu mane užgriūtų 106 ar jau 116 milijardų žmonių atsiminimai, tai... Nuprotėt galėtumei ir nuo šimto smulkių biografijų – nepagražintų, neiškupiūruotų, su visom mintim, svajonėm, nuodėmėm.

Neatsiminimai plius atsiminimai – lygu tai, kas esi dabar. O paskui, paskui... Draugė, kuri mano akyse grįžo iš komos būsenos, paskui pasakojo skriejusi šviesos tuneliu, gal trečdalį buvo nulėkusi, jai buvo gera. Visai kaip daktaro R. Moudžio knygoje „Gyvenimas po mirties“ Iš to skriejimo ji lyg atsimena viską, bet patyrimui papasakoti kalboje stinga žodžių, ir taip jos ypatingas atsiminimas man tampa neatsiminimu, nuo kurio pasidaro ramiau dėl paskutinio (?) „paskui“.


 

Skaitytojų vertinimai


73075. ups! :-) 2011-10-31 14:53
Neatsiminimai plius atsiminimai. visai smagu buvo paskaityti.

73179. Rimas2011-11-03 07:58
Tikrai ne tuščias rašinėjimas. Šio Autoriaus tekstus malonu skaityti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
5:22:02 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba