Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
2
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė
4

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
1
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
29
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda
3

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
6
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...
3

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį
4

PAVELDAS 
 JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas
6

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
6

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės3

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai218

PAVELDAS

Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas

JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vidinės sarkofago
pusės fragmentai

Vilmos Šileikienės nuotrauka

Senovės Egipto meno vertybių Lietuvos muziejuose nėra gausu. Nedaug jų esama Lietuvos nacionaliniame bei dailės muziejuose, didesnė kolekcija laikoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, į kurią eksponatai pateko iš grafo Mykolo Tiškevičiaus (1828–1897), Aleksandro Račkaus (1893–1965), Vlado Daumanto (1885–1977) ir kitų privačių rinkinių. Ypač vertingais kūriniais pastarojo muziejaus kolekciją pagausino istorikė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885–1941).

Pirmoji ir vienintelė tarpukario Lietuvoje profesionali egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė gimė 1885 m. Kėdainių apskrityje Šaravų dvare. 1900 m. baigusi mergaičių gimnaziją Kaune, būsimoji mokslininkė tęsė studijas Maskvoje: 1904 m. ji baigė pedagoginius kursus, 1908 m. – aukštuosius moterų kursus, o 1916 m. – pirmojo laipsnio diplomu Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą. Egiptologiją Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė studijavo Maskvoje pas žinomą rusų orientalistą, Maskvos dailės muziejaus Egipto rinkinių saugotoją profesorių Borisą Turajevą (1868–1920).

Senojo Egipto paveldo pakerėta moks­lininkė stengėsi sudominti Lietuvos visuomenę Rytų kultūra, supažindinti su svarbiausiais Egipto literatūros, religijos ir meno paminklais, svajojo surinkti kuo didesnę Egipto mirusiųjų kulto kolekciją. 1922 m. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė tapo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros docente. Jos iniciatyva universitete buvo pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas, ji supažindino studentus ir su tos šalies meno bei raštijos paminklais.

1910 m. istorikė pirmą kartą išvyko į Egiptą ir atsivežė pirmuosius savo kolekcijos eksponatus. Antrą kartą mokslininkė, šiek tiek remiama fakulteto, apsilankė Egipte 1924 m. su Žydų draugijos organizuota ekskursija. Nepaisydama sunkumų, ji įtemptai dirba muziejuose, dalyvauja archeologiniuose kasinėjimuose, bendrauja su čia dirbančiais įvairių šalių archeologais. Baigiantis santaupoms, pusbadžiu gyvenusi mokslininkė priversta grįžti į Kairą. Sužinojęs, kad ji garsiojo egiptologo B. Turajevo mokinė ir sujaudintas mokslininkės pasišventimo tuometinis Čekoslovakijos konsulas, žymus egiptologas prof. G. Lukjanovas siūlo dar pasilikti padirbėti Egipte ir suteikia paramą, kad būtų surinkta eksponatų kolekcija Lietuvai. Kelionės įspūdžius, vargus bei staigmenas M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė vaizdžiai aprašo to meto spaudoje ir knygose.

Iš pradžių buvusią nedidelę mokslininkės kolekciją ilgainiui gausino kelionėse pažinti egiptologai, atsiųsdavę vis naujų eksponatų. Mažame nuomojamame M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės butelyje Kaune sukaupti daiktai jau nebetilpo. Daug rūpesčių mokslininkei kėlė eksponatų saugojimas. Egzotiškos senienos, tarp kurių buvo ir mumija, labai nepatiko buto šeimininkams ir jie, sužinoję apie tai, reikalaudavo išsikraustyti.

Norėdama, kad kolekcija būtų prieinama visuomenei, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė svajojo gauti tinkamas patalpas jai eksponuoti ir kuriame nors tuometiniame muziejuje įkurti Senovės Egipto skyrių. Tačiau surasti Senovės Egipto kūriniams vietą muziejuje sekėsi sunkiai. Tarpukario Lietuvos muziejai stokojo patalpų ir vis neatrasdavo deramos vietos egiptietiškoms senienoms. Po ilgų ir nesėkmingų bandymų 1940 m. dalį kolekcijos ji deponavo dabartiniam Nacionaliniam M. K. Čiurlionio muziejui. 1990 m., pastačius M. Žilinsko dailės galeriją, atsirado erdvi salė Senovės Egipto kūrinių ekspozicijai. Deja, dalis M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės sukauptų kūrinių, laikytų namuose, o taip pat ir dauguma nepublikuotų jos rankraščių po mokslininkės mirties pradingo be žinios.

Mokslininkė labai džiaugėsi Kairo muziejuje įsigijusi keletą eksponatų, tarp jų Luksoro apylinkėse rastą sarkofagą su mumija, datuojamą XI–IX a. prieš Kristų. Sarkofagas buvo įgytas be dangčio, gausiai ištapytas simbolinėmis scenomis ir hieroglifais. Juos perskaičiusi egiptologė nustatė, kad sarkofage yra Saulės dievo Amono dainininkės mumija, įvyniota į vyturus ir paguldyta į virvelėmis sutvirtintą nendrių demblį. Tai ypatingas mumifikavimo būdas, gana retai sutinkamas Senovės Egipte.

iliustracija
Išorinės sarkofago pusės fragmentas
Vilmos Šileikienės nuotrauka

Dievo Amono dainininkės sarkofagas atkeliavo į Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą 2008 metais. Dėl vietomis praradusio sąryšį su mediena ir byrančio dažų bei grunto sluoksnio turėjome jį konservuoti, užkirsdami kelią tolimesniam irimui.

Sarkofagas buvo pradėtas tyrinėti su itin dideliu susidomėjimu. Taikydami kompleksinius mikrocheminius, optinės mikroskopijos ir instrumentinės analizės tyrimo metodus identifikavome tapybos medžiagas, išnagrinėjome ir jų struktūrą, apibūdinome kūrinio technologinius ypatumus. Atlikta sarkofago grunto sudėties, dažų mėginių pigmentų bei rišamosios medžiagos mikrocheminė kokybinė, stratigrafinė, infraraudonųjų spindulių spektrinė analizė bei Rentgeno difrakcinė analizė leido apibūdinti tapybos techniką. Tapo akivaizdu, kad nustatytos medžiagos atitinka tas, kurios pasak literatūros buvo naudotos senovės egiptiečių. Remiantis išsamiais kompleksiniais tyrimais galėjome parinkti sarkofago konservavimo metodiką ir tinkamas restauravimo medžiagas.

Dievo Amono dainininkės sarkofagas pagamintas iš Egipte augančio sikomoro fikuso medienos, lentas sujungiant kaištukais. Senovės Egipte mediena buvo naudojama taupiai, todėl viena sarkofago šoninė sienelė sujungta iš kelių dalių. Mediena per 3 tūkstančius metų išsilaikė iš tiesų puikiai. Ji vientisa, tvirta, tik kai kur matomos pavienės dėmelės, kurios gali būti vabzdžių kenkėjų veiklos pėdsakai. Tą patvirtino rentgenografinis tyrimas.

Sarkofago lentos apdirbtos grubiai, medienos nelygumai bei sujungimuose esantys plyšiai užtaisyti storu grunto sluoksniu. Medienos dalių jungimo vietose gruntas ilgainiui daug kur iškrito, susidarė plyšiai, įdubos. Sarkofago lentos gruntuotos dviem sluoksniais: apatiniame storesniame grunto sluoksnyje yra gipso, kreidos, smėlio, molio, anglies ir augalinio pluošto plaušelių; viršutiniame –­ gipso, kreidos, molio ir smėlio. Abiejų grunto sluoksnių ir dažų rišamoji medžiaga yra gumiarabikas, t. y. tropinių akacijų sakai.

Sarkofago sienelės ir dugnas ištapyti simboliais ir hieroglifais; dažų sluoksnis išsilaikęs stebėtinai gerai. Senovės Egipto dailei būdinga ne itin plati spalvų paletė: tapybai naudoti šešių spalvų dažai. Dažų paruošimui naudoti pigmentai yra natūralios mineralinės kilmės: baltai spalvai išgauti naudotas kalcio junginys huntitas, geltonai – geltonoji ochra, raudonai – raudonoji ochra, juodai –­ anglis, mėlynai – Egipto mėlynasis, žaliai – žalioji žemė arba žaliosios žemės ir Egipto mėlynojo mišinys. Egipto mėlynasis – tai seniausias šiuo metu žinomas dirbtinis mineralinis pigmentas, gamintas ir naudotas Senovės Egipte ir Mesopotamijoje apie 3 tūkst. m. prieš Kristų. Manoma, kad su šiuo spalvotu junginiu pirmiausiai susidurta lydant varį lydimo krosnyse. Faraonų laikais Egipte šį pigmentą gamindavo iš kvarcinio smėlio, kalkių, vario ar jo lydinių drožlių. Sarkofago tapybai naudotos grynos spalvos, taikytas daugiasluoksnės tapybos principas. Dažų sluoksnis labai plonas, minkštas ir purus, paviršius matinis, neblizgantis. Visoje sarkofago polichromijoje matėsi smulkūs grunto ir dažų sluoksnio nubyrėjimai, kai kur gruntas buvo nubyrėjęs iki medienos paviršiaus, kai kur atsisluoksniavęs kartu su dažų sluoksniu, lengvai nutrupantis. Labiausiai sunykusi ir patamsėjusi sarkofago dugno polichromija.

iliustracija
Konservuotas sarkofagas
Vilmos Šileikienės nuotrauka

Kai kur dažų sluoksnio paviršiuje galime aiškiai pastebėti skirtingo dydžio ir formos rusvos spalvos dėmes. Vietomis matomi ryškesni dėmių kontūrai, jų plote daug nubyrėjimų, sąlygotų drėgnos aplinkos poveikio ir per laiką susilpnėjusio sąryšio tarp medienos ir tapybos sluoksnių. Tapybos rišamoji medžiaga gumiarabikas nuo drėgmės galėjo dalinai išsiplauti ir dažų paviršiuje vietomis susidarė gumiarabiko sankaupos, kurios ir matomos rudų dėmių pavidalu.

Sudarant konservavimo metodiką laikytasi minimalios intervencijos koncepcijos, t. y. kuo mažiau paveikti sarkofago medžiagas ir nepakeisti polichromijos estetinio vaizdo. Sarkofago paviršiuje dėl aplinkos drėgmės atsiradusios dėmės yra eksponato istorijos dalis, ir tai turėtų būti išsaugota. Nutarta neatkurti išbyrėjusių polichromijos vietų, neužpildyti medienos plyšių ir kiaurymių bei nenaudoti retušo.

Pirmiausia buvo būtina sutvirtinti tapybos sluoksnius, priklijuoti pakilusius grunto ir dažų sluoksnius prie medienos ir sutvirtinti medienos paviršių tose vietose, kur gruntas ir polichromija neišliko. Kadangi polichromijos paviršius yra matinis, tvirtinimo medžiagai kėlėme du pagrindinius reikalavimus: ji neturi keisti polichromijos paviršiaus optinių savybių (spalvų intensyvumo, blizgumo) bei optimaliai sutvirtinti medieną, grunto ir dažų sluoksnius.

Apžvelgus literatūrą apie panašių objektų tvirtinimui naudojamas medžiagas, dažniausiai minimi akriliniai polimerai ir natūralūs gyvūninės kilmės klijai. Todėl sarkofago polichromijos tvirtinimui pirmiausia pabandėme naudoti veršiuko odos klijus. Bandymai parodė, kad šiuo atveju vandeniniai tirpalai netinka, nes sarkofago dažai labai jautrūs vandeniui. Antroji bandytoji medžiaga – polibutilmetrakrilatas taip pat netiko: dažų spalvos patamsėjo, pagilėjo, paviršius įgijo nepageidaujamą blizgesį. Restauravimo technologijų ekspertė Janina Lukšėnienė pasiūlė tvirtinimui išbandyti celiuliozės darinius, juolab kad jų prigimtis yra artima sarkofago polichromijos rišamajai medžiagai gumiarabikui. Pagal tyrėjos pateiktas metodines rekomendacijas buvo bandomi hidroksipropilceliuliozių tirpalai. Jie pagal gautus rezultatus pasirodė tinkamiausi tolimesniam darbui.

Išmontavus sarkofagą, polichromijos paviršius vilgytas tirpiklių mišiniu, tvirtinimo medžiagos tirpalas tolygiai paskleistas paviršiuje minkštu teptuku. Procedūra kartota daug kartų, kol buvo pasiektas optimalus rezultatas: medienos paviršius ir polichromija prisisotino ir sutvirtėjo, gruntas kartu su dažais priklijavo prie medienos.

Tvirtinimo medžiagos perteklius nuo polichromijos paviršiaus buvo pašalintas vatos tamponėliais, suvilgytais tirpiklių mišiniu, tuo pačiu nuvalėme ir dažų paviršiaus nešvarumus. Sarkofago dažų sluoksnis nepatamsėjo, nepasikeitė nei spalvų intensyvumas, nei matiškumas.

Sumontuodami sarkofagą, panaudojome išlikusius originalius kaištukus, o vietoje trūkstamų – įstatyti naujai išdrožti. Į muziejų sugrįžęs sarkofagas eksponuojamas vitrinoje ant specialiai muziejiniams tikslams skirto organinio stiklo pagrindo.

Tyrinėjant ir konservuojant sarkofagą prireikė visapusiškų P. Gudyno restauravimo centro specialistų žinių ir sukauptos patirties. Ypatingai senas eksponatas visada reikalauja išskirtinio restauratorių dėmesio. Šis mūsų krašte technologijų atžvilgiu retas ir unikalus istorijos paveldo kūrinys buvo sėkmingai atgaivintas pasitelkiant modernių tyrimų rezultatus bei remiantis turimos informacijos analize. Konservuojant šį eksponatą, įgyta labai naudinga profesinė patirtis.

Taigi dievo Amono dainininkės sarkofagas, skaičiuojantis apie 3 tūkst. metų, Lietuvoje ir toliau bylos apie senosios civilizacijos kultūros palikimą bei džiugins besidominčiuosius istorija.


 

Skaitytojų vertinimai


73064. muse2011-10-31 09:45
nežinojau, kad turėjom savo egiptologę. naujiena man ir tai, kad turime lobių iš Tėbų. labai dėkui už šį profesionalų straipsnį. visados svajojau sužinoti kaip tie egiptiečiai gamino dažus, kad šitiek tūskstantmečių išsilaikė.

73065. muse2011-10-31 09:54
supratau, kodl esu taip atsilikusi - visi eksponatai Kaune. O, jei būtų Vilniuje, ilgai prie jų pažiobsočiau. Visgi tai pačios harmoningiausios visuuomenės palikimas. Visuomenės, valdytos iššminčių.

73066. ...2011-10-31 09:56
šaunuoliai restauratoriai, kad rado išeitį ir kad nesugadino sarkofago jį restauruodami.

73074. abc :-) 2011-10-31 14:51
Tikrai labai įdomu ir, kas taip pat labai svarbu, naudinga... Žinios priverčia susimastyti, ar tik nesame gerokai juokingi, laikydami save pasaulio bamba.

73166. pasaulio bamba2011-11-02 18:12
pasikvieskime į Lietuvą koptus. praverstų praskiesti lietuvišką kraują egiptietišku išminčių krauju

73200. vaitas .> pasaulio bambai2011-11-03 12:42
Nėra ko kviesti jokių koptų, juk barbarai ir taip praskiedžia, o tai, kad senieji baltai buvo prie Viduržemio jūros civilizacijos, byloja baltų kalbos. Henriko Latvio Livonijos kronika 1184-1196 įvykių Baltijos krašte aprašyme nurodo, jog vietiniai gyventojai yra „paklydėliai gentainiai” nuo Egipto ir Babilono. Regėjime aisčių baltų atsikėlimas į poledyninį kraštą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
5:21:58 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba