Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
2
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė
4

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
1
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
 AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
29
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda
3

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
6
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...
3

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį
4

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas
6

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
6

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės3

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai218

KNYGOS

R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?

AUŠRA KAZLAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Granauskas R. TRYS VIENATVĖS.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Šiais metais pasirodė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko (g.1939) novelių romanas „Trys vienatvės“. Vienatvė šio autoriaus kūryboje nestebina: vienišas žynys „Jaučio aukojime“, vieniša senolė „Gyvenime po klevu“... Ši knyga – ne pirmas novelių romanas lietuvių literatūroje (ryškiausias pavyzdys –­ Mariaus Katiliškio „Užuovėja“). Taigi R. Granauskas lieka ištikimas tradicijai. Tačiau tradicijai ir programai netinka viršelyje nutylėtas, o tekste visai neslepiamas biografiškumas. Sutapimų su rašytojo gyvenimo faktais gana daug – tai ir mokytojavimas Mosėdyje, ir darbas Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“, žurnalo „Nemunas“ redakcijose, galiausiai –­ rašytojo darbo virtuvė ir sunkus kelias pirmosios knygos link, apmąstymai apie „Jaučio aukojimo“ rašymo ypatumus.

Jau pirmojoje novelėje „Žiogo apreiškimas“ išsiduodama: sutampa autoriaus ir pasakotojo gimimo mėnuo – anot pasakotojo, „pagal metrikus – balandžio, pagal motinos žodžius – kovo mėnuo“ (p. 5). Šalia rengimosi gimtadieniui (skambina dukros, teks ruošti jų mėgstamą karką) aprašoma ir „Trijų vienatvių“ genezė. Užsimenama apie naujo kūrinio nuojautą: „Jau senokai plaukiojo po galvą kažkokia neaiški mintis... kažkas toks... na, toks dar neturintis nei pavidalo, nei garso, nei žodžių“ (p. 6). Vieną rytą pasakotoją aplankė veikėjai: „Atsibudęs ilgokai gulėjau tamsoj, nes akyse taip ryškiai pamačiau skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų“ (p. 7). Galiausiai suvokiama: „Supratau, ką turiu daryti. Kai atsisėdau prie stalo, ranka lapo viršuje pati užrašė: „Trys vienatvės“ (p. 7). Rašymą pertraukė liga.

Stebina, kaip greitai šuoliuoja laikas „Žiogo apreiškime“: gimtadienis, rašymas, liga, grįžimas iš ligoninės namo, žiogo apreiškimas, grąžinęs pasakotoją prie atversto sąsiuvinio, iki pusės prirašyto puslapio ir ant jo įstrižai padėto juodo tušinuko. Intensyvus ir dinamiškas pasakojimas, ironija ir autoironija įtraukia, bent jau pirmosiose novelėse. Visame romane, išskyrus paskutiniąją novelę, išlaikoma ši bėgimo nuotaika. Pasakojimas apie gyvenimą yra bėgantis.

Savitas novelėje žiogo vaidmuo – jis tarsi mūza. Jis stebina pasakotoją: „Ketvirtį amžiaus čia gyvenu, o nė karto skvere nemačiau jokio nuspangusio žiogo?“ (p. 9). Žiogas novelėje ir apskritai visame romane yra vienas iš dviejų „žmogiškų“, personifikuotų gamtos objektų (antrasis yra „Trijų vienatvių“ varnas). R. Granausko kūryboje įprastas toks pasaulio vaizdas: gamta, kuri girdi, jaučia, įtraukia, empatiškas gamtai žmogus, kuris nesipriešina būti vienyje su gamta ir gyventi jos ritmu. Tokia, tiesa, yra pozityvių senųjų kaimo žmonių pasaulėžiūra. Šiame R. Granausko kūrinyje labiausiai ir pasigendama to žmogaus ir pasaulio idealo, personifikacijos, sukuriančios žmogaus ir gamtos santykį. Trūksta ir ritmiškumo, ateinančio iš gamtos, tiek veikėjų gyvenimuose, tiek pačioje teksto kalboje.

Paskutinėje citatoje atsiskleidžia ir kita svarbi romano tema. Čia, kur nė karto pasakotojas nematė net nuspangusio žiogo, yra Vilnius. Ir jis daug kartų lyginamas su kitomis vietomis, kuriose teko gyventi pagrindiniam veikėjui –­ pasakotojui. Palyginimuose jaučiama, kad kitur – ne Vilniuje – jaukiau, mieliau, geriau. Knygos anotacija viršelyje taip pat kalba apie Vilnių: „Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro. Koks jis bus? Kokie darbai, kokie vargai, kokie nutikimai dabar manęs laukia tame Vilniuje, iš kurio – tą gerai žinojau – ligi – pačios senatvės jau niekur nepabėgsiu.“ Sutapimas: pasakotojui norisi pabėgti – pasakoja jis skubėdamas, neužsibūdamas, vienu įkvėpimu viską, kas buvę, pasakydamas. Taip kūrinį galima suvokti kaip vieno gyvenimo etapo baigtį ir kito pradžią, galima nujausti, jog kūrinys – svarbios egzistencinės ribos ženklas.

Pasakojime apie „Trijų vienatvių“ genezę pasirodo gimimo, gyvenimo ir mirties tema. Jos reikšmė romane svarbi, gal net pati svarbiausia. Pirmojoje novelėje –­ gimtadienis ir naujo kūrinio gimimas, paskutinėje novelėje pasirodys ir „skurdus kiemas, senas varnas, senas šuo ir senas žmogus“. Pasakotojo gimtadienis ženklina jo amžių: dukros suaugusios, šiokiadieniais jos užimtos, pasakotojo sveikata šlubuoja... Novelės viena po kitos chronologiškai pristato pasakotojo (ir pagrindinio veikėjo) svarbiausius gyvenimo etapus. Galbūt tai reikšmingiausi pasakotojo gyvenimo etapai, kuriuos verta prisiminti, kurie yra esminiai, labiausiai formavę jo asmenybę.

Novelės, kuriose pasakojama apie jaunystės metus, šeimos atsiradimą, šeimos gyvenimą, rašytojo kelią, tekstas ne toks sklandus kaip vaikystės novelėse. Gal kaltas ne pats tekstas ir tekstūra (kalba), kiek temų įvairovė ir pačios temos ar jų gausa. Gali būti, kad rašytojas tyčia siekė tokio „nesklandumo“: vyko kolūkių kūrimas ir buvo ardomas lietuvių kultūrai įprastas „savo kiemo“, „savos žemės“ suvokimas, persikėlimas iš kaimo į miestą taip pat sujaukė pasakotojo vidinį ir fizinį gyvenimą. Gal teksto „nesklandumai“ ir skubantis pasakojimas ir turi perteikti sumaištį?..

Novelėje „Teroristas“ pasakojamas, ko gero, vienas didžiausių vaikystės nuotykių. Joje vaizduojama pokario Lietuva, veiksmas vyksta Šauklių kaime. Pasakotojas prisimena žaidimus su po karo likusiais ginklais. Labai tiksliai su pasaulio pusėmis, ežerų ir kalnų pavadinimais piešiamas kaimo vaizdas. Šiaurinė kaimo dalis buvo vadinama Soda, o netoli Valančiaus kalno – Kalniškiais. Remiantis kaimo geografija, pristatomi ir kaimo vaikų santykiai: „Svarbiausia, kad po karo Šaukliuose knibždėte knibždėjo vaikų: ir Sodoj, ir Kalniškiuose. Mes, Sodos vaikai, nelabai su jais draugavom, bet ir nesimušėm. Vasaromis, sukandę dantis, leisdavome ateiti jų būriui ir maudytis Aiškūne“ (p. 12). Tiksli geografija sakyte sako, jog tai tikra ir autentiška, patirta ir išgyventa. Pasakotojo ir įvykius skiria kalbėjimas būtuoju laiku – veiksmas vyksta ne čia ir dabar. Atstumą kuria ir kalbėjimas tarsi su šypsena, šiek tiek ironizuojant, tam tyčia didinant įvykių reikšmę, lyg norint pabrėžti: štai koks aš buvau, o dabar jau viskas atrodo kitaip, menkiau, paprasčiau. Novelės pabaigoje pasakotojas apskritai atsiriboja nuo veiksmo: „Tai dabar, po daugelio metų, esu gudrus ir žinau, kad į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako“ (p. 21).

Galima grįžti prie žaidimo ginklais –­ granatomis, kulkomis, senu šautuvu ir pačiu didžiausiu, pasakotojo rastu beieškant ančių kiaušinių, – didžiąja bomba. Šie žaidimai pasakotojui ir jo draugams leidžia jaustis vyresniems, negu yra – jie jau pusberniai; ginklas čia – vyriškumo įrodymas. Ir pasakotojas, radęs bombą, pagalvoja: „Ar galima lyginti mano didžiąją bombą su Alpiono aprūdijusiu šautuvu?“ (p. 16). Vaikiškus žaidimus ir didžiavimąsi radiniu, vado poziciją kuopoje nustelbia kaltės jausmas po didžiojo įvykio – sprogdinimo. „Kitos dienos rytą kaime knibždėjo rusų kariškių, emgėbistų ir stribokų. Bjauriausia, kad iš Salantų atvažiavo pats leitenantas Per Bliuska. (...) Jau ne partizaną, o kruviną mėsos gabalą paskui išnešdavo iš Per Bliuskos pusrūsio“ (p. 28). Baimę, kad bus išaiškinti kaltininkai, nustelbė kaltės jausmas, kad kiti kaimo žmonės gali labai nukentėti. Galbūt tada „teroristai“ ir suaugo – vaikų žaidimą novelėje apibendrina istorinis kontekstas. Per Bliuskos pasirodymas –­­ ne vienintelė užuomina apie pokario metų situaciją Lietuvoje. Novelėje „Didysis Alis“ susidorojimo istorijų galima rasti ir daugiau. Pasakotojo patėvis buvo nukankintas Šilutės lageryje.

Vaikystės, paauglystės, ankstyvos jaunystės metais pasakotojas išgyveno iširusios šeimos dramą. Geriausiai romane atsiliepiama apie mamą, kuri primena tuos jau minėtus idealiuosius, pozityviuosius R. Granausko veikėjus. Gyvenimas su mama nebuvo ramus – jie dažnai kraustydavosi: Šaukliai, Mosėdis, Naikiai. Tėvo istorija papasakota trumpai ir aiškiai: „Vasaros vidury apsireiškė mano tėvas, kurio net neatsiminiau ir kurio nebuvau matęs septyniolika metų. (...) ...ir pasakė, kad trūks plyš turiu baigti vienuoliktą klasę“ (p. 37). Taigi pasakotojas persikėlė į Sedą pas tėvą. Novelėje „Dekabristai“, kur pasakojama apie tuos metus Sedoje, prasideda didysis gyvenimo perversmas –­ pasakotojas lieka be namų. Santykiai su tėvu sudėtingi, ryšys su juo silpnas: „Septyniolika metų, tėvai, tu manęs nematei, nežinojai ar gyvas tebesu! O ta šliundra kažkaip užaugino, ką pati valgė –­ tą ir man davė, nors ir plikos putros...“ (p. 54). Ryšį silpnina ir tėvo priešinimasis sūnaus rašymui: „Baik tas savo peckelynes, gyvenime ne iš to duoną valgysi!“ (p. 50).

Labiausiai biografiškumas kūrinyje atpažįstamas iš pasakotojo (arba paties R. Granausko) pasvarstymų apie savo kūrybą ir jos vertinimų. Atpasakojamas ir rašytojo kelias: pirmosios publikacijos, kelionė į Vilnių dėl knygos leidimo, susitikimas su leidyklos (R. Granauskas jos pavadinimo tekste nemini) direktoriumi Jonu Čekiu ir vyriausiuoju redaktoriumi Kaziu Ambrazu. Vėlgi matome tradicinę situaciją: redaktorius atrenka tik tuos apsakymus, kurie atitinka socialinio realizmo reikalavimus, su tokiomis sąlygomis pasakotojas nesutinka ir čia pat yra pripažįstamas Jono Čekio: „Džiaugiuosi pagaliau sutikęs tikrą rašytoją. Linkiu jums didelės kūrybinės sėkmės“ (p. 154). Ar šį pasakojimą (pasikeitus santvarkai, panašių istorijų esame girdėję ne vieną...) galima būtų laikyti novele, atitinkančia grožinio teksto reikalavimus? Estetiką čia aiškiai nusveria kasdienis, buitinis kalbėjimas, gal tam tikras noras pademonstruoti savo anų laikų poziciją.

Novelėje „Baltasis triušis“ justi, kad pasakotojas iš visos savo kūrybos labiausiai vertina „Jaučio aukojimą“: apie jį daugiausia kalbama, jis teikia vidinę atsvarą buitiškiems nutikimams ir nepatogumams, Ezopo kalba padeda išlaisvinti kūrybiškumą, kurį siekia slopinti nomenklatūra ir jos reikalavimai.

Paskutinėje novelėje „Trys vienatvės“ jau nerastume nieko biografiška – viskas išgalvota, sukurta. Pasakojama menamąja kalba (kaip ir „Jaučio aukojime“). Pasakotojas čia – senas varnas, kurio būrys išskrido į miestelį, kai buvo uždarytos netoliese esančios kiaulidės – jose seniau būdavo apstu maisto. Pirmosios žiemos neišgyveno varno pati, jis liko vienas. Pasakojimo pradžioje atsiradusi vienatvės ir mirties tema tęsiama iki pat pabaigos: miršta netoli varno tuopos gyvenusi Olė, novelė baigiama Šeimininko šuns mirtimi.

Sunku pasakyti, viršelis meluoja apie žanrą ar sako tiesą. Novelės yra, taigi ir romanas galėtų būti. Tačiau prisiminimų medžiaga ryški, faktografija, buitiškas kalbėjimas daug kur nustelbia estetinius išgyvenimus. Pats romano tekstas ir jo nuotaika – ne granauskiški. Žinoma, nieko bloga keistis, bet pokyčiai šįkart pasuko ne į gerąją pusę – nėra to granauskiško, tik nujaučiamo idealiojo pasaulio, kuriame gamta ir žmogus kalbasi, jaučia vienas kitą, būna vienyje, kuriame kažkur tyliai tyliai pasislėpęs glūdi mitas, o jame – užkoduota paslaptis.


 

Skaitytojų vertinimai


73085. ups! :-) 2011-10-31 15:50
na gerai, kad pagaliau sulaukėme šios recenzijos. vis neprisiruošiu nusipirkti šios knygos, bet jei ji būtų nuoširdžiai autobiografinė, tai pirkčiau nedvejodamas. dvejoju, nes abejoju, ar Granauskas turi drasos būti visiškai nuoširdžiu... kaip tada, kai išgėręs "ant drąsos" išsikvietė Šiaurės Atėnų redaktorių Šaltenį ir išpyškino jam "visą tiesą".

73088. mitas2011-10-31 16:40
visa Granauskio aqmbicinga natūra byloja, kad jis gimęs po Avino ženklu, o ne tą pačią Žuvies dieną kaip Ibsenas. visai neaišku kam jis sukūrė šį mitą apie jo gimtadsienio pakeitimą. gal tos pačios ambicijos, neleidžiančios būti vadinamu AVINU?:)

73089. recenzija :-) 2011-10-31 16:41
tikrai puiki. Dėkui Aušrelei.

73093. sofos bulbė :-) 2011-10-31 17:05
įtariu - Granauskas išsikvėpė. Na kiek gi ilgai turėsi tu tą magišką sąlytį su motina gamta, jei ketvirtį amžiaus pasaulį stebi tik pro savo virtuvės langą, virdamas karką? bendravimas - kūrybos pagrindas. Jei nebendrauji - atmeti. Bendrauti su kitais, su Dievu ar savo siela - būtina. Atmesk bet ką ir pasijusi atmestas, vienišas. Netiesioginis tiesos įrodymas reikalingas pasauliui, padarytam iš atmetimo ir be jokios krypties. ATMESTI tai ir yra ne kas kita, kaip apsisprendimas nežinoti. Jei tu turi ką duoti ir nori tuo dalintis, bet esi atmetamas, tavo mąstymo sistema užsidaro ir atsiskiria nuo tiesos. Šis rašytojas turėtų gerai pagalvoti apie tuos, kuriuos yra atmetęs. Čia glūdi visų jo trijų vienatvių prasmė, o taip pat ir sveikatos problemos... Žiogas skvertely nebeišgelbės.

73094. opinia :-) 2011-10-31 17:12
man asmeniškai labiausiai patiko novelė "Duonos valgytojai".

73122. sofosbulbei2011-11-01 08:45
tu pabandyk parašyti ką nors panašaus į Jaučio aukojimą, ir galėsi užtarnautai išsikvėpti

73130. machas2011-11-01 19:04
nebloga knyga. o novelė "trys vienatvės" mano supratimu tikrai meistriška ir įtaigi. man paliko gilų įspūdį. yra daug blogesnio skaitalo nei ši knyga

73148. išsikvėpęs2011-11-02 13:39
ir kuom gi tas "jaučio aukojimas" jau taip iškvėpė rašytoją? graži kalba tik priemonė minčiai. o juk taip norėjosi ten rasti kokią gilesnę, nuo cenzūros nuslėptą, žinią... krivių išminčiaus žinią. ar jūs ją radote?

73149. šešėlis2011-11-02 14:27
"Vaikystės, paauglystės, ankstyvos jaunystės metais pasakotojas išgyveno iširusios šeimos dramą." Keista, bet dažniausiai savo šeimos modelį vaikai atkartoja. Atkartojo ją ir R.G.

73150. šešėlis2011-11-02 14:35
"Novelės, kuriose pasakojama apie jaunystės metus, šeimos atsiradimą, šeimos gyvenimą, rašytojo kelią, tekstas ne toks sklandus kaip vaikystės novelėse." Nesklandus dėl paprasčiausių priežasčių: nutylima tai kas gali nuvilti palikuonis ir autorių garbinančią visuomenės dalį. Tokiai išpažinčiai atlikti, kokią atliko Ruso, reiktų drąsos. Tačiau gabūs rašytojai moka tai atlikti meninėmis priemonėmis kur kas gražiau, nei Ruso atviru tekstu. Tačiau pirmiausia reiktų pačiam save gerai suprasti. Manau R.G. iki galo savęs nesuvokia.

73152. bobas2011-11-02 14:51
linksmos jaunystės išdaigos baigiasi kraupiai -varnas išlesa akis. Tokiems kontrastams sugroti reikia talento, miela panele recenzente.

73160. mokytojui bobui2011-11-02 17:42
tai prašom sugroti. o mes paklausysim

73161. kafkė 2011-11-02 17:45
taip, autobiografinis rašymas, kaip ir kiekvienas nusikaltimas, turi savo motyvus. Tai delikatus ekshibicionizmas... it vos vos praskleidžiamas lietpaltis slogią vasaros naktį kur nors nuošalaus parko slopinančioj prietemoj. Kai ore tvyro baimė būti pagautam. Sučiuptam su varvančia plunksna rankoje...

73162. kafkė 2011-11-02 17:49
nuodingos vienatvės geluonis, neištraukiamai įlindęs kur nors į tarpupirštį, irgi yra pusiau būtinos sąlygos rašymui.

73164. terra2011-11-02 17:56
kas gi čia toks krivių žinios užsigeidė? matyt, neblogą literatūrą skaitote:)

73165. jee..2011-11-02 17:57
literatūra - tai ta veidrodžių karalystė kur žmonės turėtų vaikščioti nuogi. dirbtiniai kalbos padailinimai literatūrinėm priemonėm neišgelbės rašančių vidutinybių

73207. žodžiai, žodžiai2011-11-03 14:10
Bjauriausi yra nepasakyti žodžiai – slapukai, mulkiai, bailiai. Visi melai yra iš žodžių, tokių apsimetėlių tigrų ėriuko kailyje. Žodžiai uzurpatoriškai valdo mintis, be jų nėra išėjimo. Nebent iš proto. Žodžiai yra pavojingi. Ypač kai skiriasi nuo veiksmų. Žodžiai labai sunkūs, kartais tokie sunkūs, kad negali kvėpuot. Jie dar būna labai skirtingi savo reikšme, kaip augalų ar vabzdžių rūšys. Jie apsimeta, kad sutinka su visokių Paganelių klasifikacija, bet ištrūksta pirmai progai pasitaikius. Jie nepatikimi: sakai viena – reiškia kita. Be žodžių paprasčiau. Liūdniau. Niekaip.

73209. žodžiai, žodžiai2011-11-03 14:11
Šiaip jau daug kas prasideda nuo žodžių. Bet galbūt jie nieko nereiškia. Dažnai tik klaidina. Nes jiems nėra universalių interpretacijos taisyklių. Niuansai išmuša iš vėžių. Nutylėjimai suteikia klaidingos informacijos. Žodžių perteklius nuvainikuoja karalių, stygius – uždeda karūną kvailiui. Žodžiai yra išdavikai. Nes vienu metu pasitelkiami kaip aštriausi stiletai, bet ir be gailesčio apnuogina naivumą ir bejėgystę.

73210. opinia - bobas :-) 2011-11-03 14:21
komentuoti turėtų tie, kirie skaitė knygą. Aš jos neskaičiau, deja. bet dar gerai pamenu Granausko įgimtą jumoro žavesį ir beveik neklystančią klausą viskam, net smulkiausiom detalėm, kurių kiti paprastai linkę nepastebėti, Požiūris į knygą labai priklauso nuo vartotojo kalbinio pamaldumo. Kalbos aplinkoj visuomet pilna pamišėlių ir fanatikų, atsidavusių sąjungininkų, priešų ir žudikų. Bet daugiausia turbūt indiferentiškų praeivių. Protingai skaitančių ir įdomiai rašančių rūšis reta, nykstanti, bet labai graži, kaip teigė viena graži, saulėj žvilganti gasidžio plunksna

73211. opinia - 2011-11-03 14:26
Dar pagalvoju, kad rašymas ko gero buvo vienintelė geriausia dovana, kurią Romualdas Granauskas gavo savo gimimo dieną. Gal todėl jis ir vengia kitų gimtadienių šventimo.

73212. žodžiai, žodžiai..2011-11-03 14:30
Norint išlipti iš buitinio rašymo lygmens, prisideda kur kas daugiau reikalavimų: rašymas turi būti ne tik ganėtinai paprastas, bet ir įdomus, kitaip taip ir liks rašymu į erdvę. Čia jau kaip vaiduoklis iškyla paties rašančiojo asmenybė su visom ambicijom, egoizmu bei ekshibicionizmu ir iškart pakliūva į patirties ir egzistencializmo pinkles. Sutrikę mėgėjai kartais bando mest rašyt. Bet ta nepaaiškinama trauka į smulkių nusikaltimų vietą išlieka. Situacija apgailėtina – tikras, įdomus rašymas turi būt paliktas profesionalams. Bet mintys raštu, juodu ant balto, labai disciplinuoja gyvenimą. Toks jausmas, lyg turėtum skalikų būrį. Ir dresuotum juos prieš medžioklę. Lyg ir beprasmiškas užsiėmimas, nes medžioklė niekada neįvyksta. Bet kai rašai, ypač tyloj, beveik gali išgirst elektrą tekant laidais. Apima azartas. Toks keistas pojūtis – sugebėjimas pasakyt, pasukt žodį šonu, išgaut blizgesį, nuvalyt nuo triukšmo. Kas yra tas kalbėjimo būtinumas, priklausomybė nuo žodžių? Lyg būtų kalėjimo numeris – kad ir kur nueitum, kad ir kas būtum, pašauktas visada atsisuksi. Išsiduosi. Būsi atpažintas ir savų, ir priešų. Iš esmės tai yra blogai. Iš kitos pusės – vienintelis komunikacijos šansas. Vieną dieną gali sau suduot per nagus. O kitą dieną pasigriebsi Uždraustą Plunksną ir nubėgęs prirašysi ant sienų. Savikritika gal dar kiauksi ką silpnu balsu, bet niekas jos nebeklauso. Labai neįprasta priklausomybė. Bet ji egzistuoja.

73213. žodžiai, žodžiai..2011-11-03 14:45
Rašymas, sugebėjimas keisti vardą, veidą, kalbos manierą ir kiti vaizduotės siautėjimo reiškiniai dažnai išlaiko glaudžius ryšius su magiškos nerealybės pasauliu. Išgalvoti įvykiai ir neegzistuojantys žmonės susitinka, būna, susipina, gyvena savo gyvenimus, susikrausto į skaitančiojo atmintį ir pasąmonę ir tūno ten tol, kol vieną dieną ištrūksta keisčiausiais pavidalais.beta zeta džons..

73215. raimis > žodžiai, žodžiai ( žodžiams)2011-11-03 15:08
Įžvelgta savitai, įtaigiai parašyta Tamstos. Pagarba.

73279. opinia 2011-11-04 20:06
dar va pagalvojau: Granauskas svajojo būti rašytoju. Daug ką dėl to paaukojo. Būtų paaukojęs ir jautį, jei ką. Turėtų būti begal laimingas savo tikslą pasiekęs. Bet neatrodo, kad toks yra. Kaži kodėl?

73294. Artūras iš Vilniaus (AišV)2011-11-04 23:16
prisijungiu prie gerb. raimio. Pagarba komentatoriui. Estetika dvelkia net per kilomatetrą. Džiugu visaip. Bet ... man nekimba. Nepykit.

Šioje srityje esu jau cinikas. Žodis/Sąvoka/Reiškinys - Refleksija/Adoracija/Impresija ir . Tiek visko pripilta. Suvokt nesugebu. Matot visa dabartinė world filosofų gvardija ir dirba - analitinėje fil., postpozityvizme, ... pačią fenomenologiją palikę kaip kaukiantį kačiuką pašonėj. Na, kaip Matjošas man sako. Kas penkias minutes išlenda teigimas virgastes, po to neigimas, po to vėl neigimo neigimas, paradigmatiniai šuoliai sako kas dvi savaites. Na, susisuko ratas. Sokrato eurodiscipinuotas sąvokos iškėlimas į mentalinį lygmenį ir dabartiniai fil. grįžta pas graikus vėl ginkluoti ir labai labai protingi/išsilavinę. DAbartinė padėtis, hm. Tai tokia net juokinga kilpa. Jos suvokimas jau slypi grupėse/komandose, o man net sekti kompailus nebeįmanoma. Tad tyliu kaip kurmis ir tiek.

Man, kaip ūkininkui.struktūralistui yra lengviau. Man sąvokos/išraiškos/žodžiai jau nėra kūrybos procesas o darbas. Jei mums reikia gero resulto tai ir dirbam kaip jaučiai. Jei tai reikia suvokti bendruomenę, transmutationas transconfigationas (kažkas - virsmas ecc) ar jos raidą, būvį, metaamorfozinę dynamiką ar kaip kitaip. Tiesiog užmetam matricą su milijoną aukučių su klausimu (aprox -taip/ne) ant objekto/sąvokos ir paleidžiam į algoritmines dibtuves Bagdade (Iraqas). VAizdas po truputėlaičiuką ryškėja ir duoda mums kažkokį vaizdą. TAda dirba jau bosai. Ką jie sprendžia,. man pochui.

Patikslinimas. Na tas taip/ne yra ne toks paprastas. Struktūralistų kode nėra skaičiau dviejų. Pas mus yra BVS išraiška arba liaudiškai - legitivumas, virtualumas ir realumas. Tai gerb. AtA Patricko definuotas režimas. BVS - Brahma, Višnu ir Šyva. Na tokių kilpučių kaupiasi jau ne milijonais. TAi vam, nevažiuojau į Afriką, gydytojai uždraudė, sako akis bloga ir šiaip. Gailiuosi, kad ne Kinija. Ten korupcija išpręstų visus tuos bu bu. Tai ir sėdžiu prie algoritmų paskutinius mėnesius. Kalbų trūkumas. Jei kas moka kaip min swahili ar expensivityviai arabų - salaris iškart 200 000 per metus. Jokių ten IQ ir kitų jankiškų idiotizmų nebūtų. Paimtų iškart

73345. muse - aišV :-( 2011-11-06 08:29
per daug žodžių, sunkių žodžių. atrodo, kad žodžiai valdo tavo mintis, o ne mintys žodžius. ar pats, gerbiamasis, supranti ką norėjai pasakyti? aš tai ne, nors tu ką.. ką..

73352. AišV2011-11-06 10:05
nieko panašaus. Jūs, muse, visiškai pagavot ką norėjau pasakyt (tiksliau pasiteisint kodėl man "nekimba" žodžių problematika).::cituoju - per daug žodžių, sunkių žodžių. atrodo, kad žodžiai valdo tavo mintis, o ne mintys žodžius. ar pats, gerbiamasis, supranti ką norėjai pasakyti
-- tai ir norėjau pasakyti. Jūs rimtai žiūrite į žodžius/sąvokas, o Aš ne. Man tai juokinga. Žiauriau pasakysiu - Jūs tikite, o Man juokinga. Čia labiau tiktų netgi teistinė ir ateistinė pozicija žodžiams. Labai normaliai pasiteisinau. Kaip matau, buvau suprastas. Vadinasi esu talentingas (minimalistine prasme) transliuotuojas

73354. AišV dar2011-11-06 10:20
matai muse. Žodis/sąvoka yra socialus dalykas. Jis visiškai priklauso bendruomenei. Kaip ir bendruomenė keičiasi, taip ir sąvokos/žodžio pozicija keičiasi. O tai jau yra grynoji atropologija. Ngarinėji žodį pateiki bendruomenės vaizdą. Bendruomenės-žodžio ryšys apibrėžiamas paprastai - aproximuotai: kiekvieną sekundę gali viskas pasikeisti. Ir aišku yra priklausomybė nuo mediatorių. Unifikacija, kurią sukūrė massmedia (TV, radio, knyga, internetas) labai ir neįtakoja žodžių dynamikos. Vis tiek sunku susidaryt naudingą vaizdą.

Pvz. stalas - kas tai yra. Nufotkini ir fsio, atrodytų. Bet stalas virtęs žodžiu gali pavirst ir kalnu ir automobilio kapotu ir apaštalų paskutinė vakarienė ir t.t. Tai ir yra BVS kompetencijos lauke. Paveldimumas (kalno funkcija pvz legitimi (nesmailus kaip taisykėl), virtualus (laisvė interpretacijai (mitų erdvė pvz)), realumas (gryna funkcija - pvz pavalgymui). Čia man, struktūralistui aišku. Filosofams/menininkams yra viskas sudėtingiau. Taip kad, muse, think again.

Labanakt.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
5:21:57 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba