Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
2
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė
4

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
1
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
29
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda
3

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
6
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...
3

DAILĖ 
 VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį
4

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas
6

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
6

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės3

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai218

DAILĖ

Tapytojai skaito Donelaitį

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arvydas Baltrūnas
„Praėjusių amžių atspindys“

Ne visuomet savo veiksmus sinch­ronizuojančios sostinėje veikiančios Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos vieno jubiliejaus proga pasirodė kaip niekada vieningos. Maloniai nustebino, kad tas įvykis buvo susijęs su vieno garsaus tautiečio vardu. Turiu omenyje Kristijoną Donelaitį, kuriam dedikuotos parodos beveik vienu metu buvo atidarytos „Arkos“ ir Šv. Jono gatvės galerijose. Jubiliejinėmis jas vadinti ankstoka, kadangi didžiojo poeto ir kunigo 300-osios gimimo metinės bus minimos tik po trejų metų. Tai daugiau pasiruošimas, preliudija reikšmingo įvykio išvakarėse. Tad ir vėl negali nenustebinti LDS narių (konkrečiai –­ kuratorių: pirmuoju atveju – Arūnės Tornau, antruoju –­ Dalios Matulaitės) operatyvumas. Pirma, jos veikia, lyg sektų pačiomis geriausiomis vadybos rekomendacijomis – iš anksto lenkia medį, kala pasagą ar ruošia slides. Jeigu taip bus veikiama ir toliau –­ nuosekliai bei sistemingai, neabejotina, jog kiekvienas žinos, kad 2014-ieji Lietuvoje –­ tai Kristijono Donelaičio metai. Kita vertus, abi kuratorės dirba kaip patyrusios ir apsidraudžiančios organizatorės –­ žinodamos, jog a priori bet kuri, tegul ir pati geranoriškiausia veikla iš dalies būna pasmerkta bent jau nedidelėms klaidelėms ar šiokiems tokiems nesklandumams (juk banalu, bet neklysta tik tas, kas nieko nedaro), įvykiui jos ruošiasi gerokai iš anksto. Tokiu būdu visuomet lieka laiko rezervas pasitaisyti, kažką patobulinti. O koreguoti tikrai yra ką. Ypač, kai kalba sukasi apie tokį sudėtingą ir diskutuotiną reiškinį, kaip grupinė menininkų paroda... Iš tikrųjų, galėčiau nekalbėti šia skausminga tema, nes tai jau šimtus kartų aptarta oficialiai, „studijinių“ bei „virtuvinių“ pokalbių metu. Vis tik išreikšiu kelias pastabas dėl „Arkos“ galerijoje veikiančios tapytojų parodos (simptomatiška, nes juk ji ir prasidėjo diena anksčiau…), pavadintos pirmąja Donelaičio „Metų“ eilute. Kokia, turbūt nė nereikia sakyti. Juk tai neišdildoma mūsų kolektyvinės atminties klišė, frazė, kuri nuskamba ne vieno(-os) lūpose arba bent jau pasąmonėje pavasarinei saulei vis aukščiau kopiant dangumi...

Žvelgiant konceptualiai, parodos pavadinimas man pasirodė šiek tiek oksimoroniškas – tiesiog kalbėjimas apie pavasarį sparčiai trumpėjančių ir vėstančių dienų akivaizdoje regisi nepadoriai optimistiškas. Juk dabartės kur kas įtikinamiau skamba: „Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas...“ Vienok, kalbėjimas apie pavasario linksmybes gūdų rudenį „užprogramuoja“ mus ištvermingam budėjimui dar tamsesnės ir šaltesnės žiemos metu. Panašiai kaip kito – didžiojo rusų klasiko

Kozmos Prutkovo eilėraštyje suicidines junkerio Šmito nuotaikas bandoma blaškyti prognozėmis apie kitąmet sugrįšiančią vasarą... Tad pavasariškas parodos pavadinimo formulavimas rudenį galbūt yra pakankamai motyvuotas (žinoma, rimčiau pamąstęs, įtariu, jog buvo tiesiog pasirinkta labiausiai žinoma poeto citata) ir panteistiškai universalus. Tokia buvo ir K. Donelaičio kūryba…

Numerologiškai ir kalendoriškai simboliškas pasirodė kuratorės A. Tornau suformuluotas parodos kolekcijos sudarymo būdas – dvylikai autorių iš anksto buvo pranešta apie parodą, jų paprašyta sukurti ką nors specialaus K. Donelaičiui dedikuotai metinei parodai. Kiti buvo informuoti, jog vyks tokia paroda, ir jie gali pasiūlyti kažką iš jau sukurtų darbų. Perskaičius anotaciją, kurioje ir buvo „išduota“ ši kuratorinio vyksmo paslaptis, ekspozicijos žiūrėjimas virto savotiška int­riga, žaidimu. Buvo smalsu „nustatyti“ –­ kas gi tie dvylika laimingųjų, tie dvylika apaštalų ar metų mėnesių, ant kurių ir turėjo laikytis tiek plastinis, tiek ikono­grafinis parodos „kūnas“.

Skaitytojams neišduosiu savo spėlionių, nors dėl kai kurių autorių ir jų kūrinių didelių abejonių nekilo. Pastebėsiu tik tai, kad parodos objektai jų santykio su K. Donelaičiu ir jo „Metais“ požiūriu skirstytini į kelias grupes. Vieni iš beveik tiesioginės poeto biografijos arba jo poe­mos iliustracijos, replikos (jei ne pačiais paveikslais, tai bent jų pavadinimais), kiti –­ nieko bendro su tuo neturintys. Trečioji grupė – „nei per daug rūgštūs, nei per daug saldūs”, t. y. tie, kurie dėl savo universalumo galėtų atstovauti tiek K. Donelaičio, tiek Cz. Miłoszo, arba, pavyzdžiui, O. Wilde’o jubiliejaus minėjimui.

Prisipažinsiu – man pačiam įdomiausia pasirodė pirmoji grupė. Galbūt tuo, kad ji nereikalavo itin didelių intelektinių pastangų, norint suprasti, kad šie kūriniai atstovauja K. Donelaičio arba jo jubiliejaus įamžinimui. Paradoksalu, tačiau charakteringa jų savybė stiliaus prasme –­ švari, kone sterili tapyba, lygus plokštumų užtapymas ir figūratyvumas, ir net natūralizmas. Čia paminėčiau ir Patricijos Jurkšaitytės, ir Aistės Kirvelytės kompozicijas. Abiejų autorių darbuose aptiksime architektūrinių interjerų fiksavimą. P. Jurkšaitytė žvelgia į bažnyčios vidų, A. Kirvelytė –­ į dabarties architektūrą. „Metus“ laikydami tam tikru vertinimo kriterijumi, suvoksime, kad nūdienos žmogus visiškai kitaip supranta aplinką. Jam tai jau nebe gyvybės kupina gamta su cikliškąja laiko kategorija, bet sustingę (fiziškai bei egzistencialiai – žodžiu, negyvi) interjerai. Žmonių sukurtos erdvės, kuriems gyvybės neįpučia nei puikiausios inkrustacijos, nei nuostabiausi drožiniai (P. Jurkšaitytės tapyba), nei turinčios tariamai išreikšti kaitą, o gal šiaip kažkokią neaiškią paskirtį įkūnijančios skaičių sekos ant atraminių stulpų (Aistės Kirvelytės motyvai). Tokie pat statiški yra ir kiti „iliustratyvieji“ šios parodos kūriniai –­ Lino Liandzbergio „Iš kartos į kartą“ arba Arvydo Baltrūno „Praėjusių amžių atspindys“. Pirmajame kūrinyje ne tik jokiu judesiu, bet nei menkiausiu kryptelėjimu nedvelkia plokščios spalvotos struktūros, išoriškai šiek tiek primenančios sniego senius. Antrajame darbe matome, kaip kentauriškame (kažkokio sutvėrimo, primenančio katę, fragmentas, tačiau jo akis labiau primena žmogišką būtybę) vyzdyje, tarsi veidrodyje, sustingo Tolminkiemio bažnyčia.

Beje, minėtai kūrinių grupei priskirčiau ir Žygimanto Augustino nutapytą kaukolę. Ne tik dėl hiperrealistinės raiškos, kuri, kaip sakyta, būdinga K. Donelaičio „iliustratoriams“. Kaip ir P. Jurkšaitytės ar A. Kirvelytės darbai, Ž. Augustino kūrinys yra „interjerinio“ pobūdžio, jei turėsime omenyje tai, kad skeletas yra gyvo organizmo viduje.... Kartu Ž. Augustino darbas yra embleminis kodas, ne tik bandantis iš naujo (su aiškiai išreikšta pozityvia nuostata) perskaityti didžio poeto smegenų dėžutėje glūdinčią genialumo paslaptį, bet ir koduojantis dešimtmečius skaičiuojančią „donelaitianą” (prisiminkime bent jau K. Donelaičio palaikų ieškojimo ir suradimo, poeto veido rekonstrukcijų ir kitas su jo kūnu susijusias istorijas).

Antrajai parodos kūrinių grupei priklausytų abstraktūs, nefigūratyviniai kūriniai. Pavadinęs juos neturinčiais nieko bendro su parodos tema, galbūt darau didžiausią klaidą. Ko gero yra visiškai priešingai – šie paveikslai yra lygiai tokie pat iliustratyvūs, tiesiogiai susiję su tekstu, kaip ir pirmosios grupės artefaktai. „Klasikinė“ problema – abstrakčiomis priemonėmis labai sudėtinga ką nors iliustruoti. Su tuo pačiu kliuviniu nuolat susiduria ir kompozitoriai, kuriantys simfoninę muziką. Kita vertus, jų pavyzdys rodo, kad operuojant abstrakčiomis, į bendrybes orientuotomis sąvokomis, galima pasiekti labai daug. Žvelgiant į paro­dos ekspoziciją, šis teiginys pasiteisina... Niekas nepaneigs, kad A. Tornau „Žiema“, dvi Dalios Kasčiūnaitės drobės iš „4 metų laikų“ ciklo arba Simono Skrabulio „Pavasario linksmybės“ yra susijusios su K. Donelaičio poema. Abstrakcionizmo ar peizažinio „nefigūrinio“ vaizdavimo specifika: konkretus kūrinys čia gali reikšti visai ką kitą (tą puikiai supranta ir pats autorius, ir žiūrovas). Šio fenomeno stiprybė slypi tame, kad jubiliejai eina ir praeina, vertybės taip pat keičiasi, o universalūs dalykai išlieka. Tą vėlgi puikiausiai iliustruotų paties K. Donelaičio pavyzdys. O išvardintųjų parodos autorių kūriniai tai pat pagrindžia šią tiesą....Vienintelis priekaištas, kurį drįsčiau pareikšti jų darbams, – tai nuotaikos neatitikimas parodos temai. Nors šiaip jau puikūs, savaime fiksuojantys konkrečią dvasinę būseną, jie ne iki galo išreiškia tai, kas žodžiais „nutapyta“ „Metuose“. Svarbiausias dalykas, kurio jiems trūksta –­­ erdvus, tolyn už horizonto linijos nubėgantis kraštovaizdis (tiek A. Tornau, tiek D. Kasčiūnaitės, tiek S. Skrabulio kompozicijoje dominuoja K. Donelaičiui nebūdingas pabrėžtas individualus, galima sakyti – meniškai intravertiškas pradas). Kita vertus – šie priekaištai taip pat tėra asmeninė įžvalga, nes visiems aišku, kad tekstą kiekvienas gali perskaityti skirtingai. Čia turbūt labiausiai sutapo mano ir Kunigundos Dineikaitės požiūriai – būtent jos „kirmėliškose“ struktūrose pastebėjau tai, ką tariuosi pajutęs K. Donelaičio poemoje – nuolatinį, gaivališką judėjimą, vitališkumą.

Trečioji parodos eksponatų grupė lyg ir turi kažką bendro su K. Donelaičiu, tačiau aiškias sąsajas įžvelgti sunku. Nenoriu sakyti, kad tai prastesni kūriniai. Atvirkščiai: esu ir Lino Cicėno, ir Sigitos Maslauskaitės kūrybos gerbėjas. L. Cicėnas niekuomet nenuvilia šmaikščia ironija, visuomet įkvepia „tikra“ S. Maslauskaitės tapyba (su storu aliejinio dažo sluoksniu, kaip savaimine vertybe). Tačiau pirmojo autoriaus ironija K. Donelaičio adresu pasirodė pernelyg pritempta, „sugalvota“. Neįtikino ir sakrali S. Maslauskaitės tematika. Taip, su pietistiniu protestantizmu katalikiškąjį asketizmą galima susieti, bet ar to reikia? Vadinamajai trečiai grupei taip pat priskirčiau Eglės Gineitytės kūrinius. Man jos tapyba patinka (ką ten patinka – aš ja žaviuosi...). Bet vėlgi – pats K. Donelaitis ir kūryba čia tėra tik menkas precedentas, kartais virstantis stabdžiu... Tiesiog, jei jo vardas šiuo atveju nebūtų paminėtas, būtų geriau visomis prasmėmis.

Visi išsakyti priekaištai ir abejonės yra nuolat būdingi grupinėms – tematinėms parodoms. Ne vienas (turiu omenyje ne tik dailės kritikus) kažkodėl yra šventai įsitikinęs, kad tai silpnoji tokių renginių pusė. Aš manau, kad yra visai kitaip. Pirma, tokios parodos yra įvairios kaip visas margas mūsų (ar K. Donelaičio aprašytasis) pasaulis, gyvenimas... Menininkams šiuo atveju buvo suteikta ne tokia jau dažna proga tiesiog pristatyti savo kūrybą šalia kitų kolegų. Todėl didžioji intriga – pamatyti ir palyginti. Tarkime, kad ir E. Gineitytės atveju – džiaugiausi pamatęs naujus jos darbus (prisipažįstu – ne taip jau stipriai rūpėjo, ar jie atsako į parodos temą, ar ne...). Kitas dalykas – kieno gi daugiau, jei ne meno paskirtis yra kelti ne itin „patogius“ ar nelabai aktualius klausimus? Tarkime – kas tas mūsų K. Do­nelaitis lyginant su kai kuriais Nobelio premijos laureatais, kurie, kaip kartais atrodo, garbinami daugiau dėl paties jų visuotinio pripažinimo fakto, o ne dėl kūrybos – asmenybės šlovė ją tarsi užgožia, nebelieka postūmio ja giliau pasidomėti... Kitaip K. Donelaitį pabandę „perskaityti“ tapytojai patvirtino, kad net „mokyklinius“ klasikus galima suvokti naujai (čia vėl prisimenu Ž. Augustino kaukolę, kuri gali tapti visai kitokio, drąsaus ir netikėto požiūrio į chrestomatines tiesas pradžia), juos aktualizuoti ir tokiu būdu tinkamai įamžinti jų atminimą.


 

Skaitytojų vertinimai


73063. sick 2011-10-31 09:33
keista paroda, bet kai kuriems donelaityje visai neblogai pavyko pasikapstyti

73067. taigis :-) 2011-10-31 10:01
žiū kai kas jau spėjo pabuvoti parodoj. visa blogybė su "mokykliniais klasikais", kad juos dažniausiai nurašome kaip jau žinomus... bet jei prisiverčiame dar kartą paskaityti, suvokiame juos jau visai kitaip.

73291. don gvozdikas2011-11-04 21:57
tikrai puiki recenzija, Vidas kartais pranoksta pats save:-)

73304. t.t. 2011-11-05 09:46
o as rimtai - Vidas gerai raso, man jo tekstai patinka

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
5:21:55 Nov 7, 2011   
Oct 23 Nov 22
Sąrašas   Archyvas   Pagalba